Autorius: avaka-adm

Į Lietuvos kino teatrus jau atkeliavo vienas laukiamiausių šių metų lietuvių filmų – Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“. Tarptautiniuose kino festivaliuose daugybę apdovanojimų pelniusį filmą festivalio „Kino pavasaris“ metu spėjo pamatyti ir savo įspūdžiais pasidalino atlikėja Rūta Mur, scenaristė ir režisierė Marija Kavtaradze, komikė Laura Dragūnaitė, nuomonės formuotojos Agnė Kulitaitė, Gabrielė Žutautaitė ir Patricija Budaitė.

„Labai patiko, jaučiausi lyg žiūrėdama savotišką dokumentiką – net savo pačios paauglystės. Gal pas mane nebuvo tiek daug hardcore’o, bet artima. Labai. Išsinešu hiperrealizmo jausmą. Man labai patiko, kad aktoriai, atrodo, buvo net ne aktoriai, o tikri žmonės. Taip viskas gyva buvo“, – po nacionalinės filmo premjeros sakė Rūta Mur.

„Bliuvaitė meistriškai pagauna tą disonansą – tarp vaikystės, kurios jau nebėra, ir suaugusiųjų pasaulio, kuris dar neatėjo, bet jau persekioja iš visų pusių. Nuo pirmų kadrų – nuo „Jamaica“ sidro, nuo sintetinių treningų, nuo kažkur matytų panelių, kurias visada stebėdavai iš tolo, nes jos jau „žinojo, kaip reikia gyventi“ – filmas limpa prie odos. Ir jis limpa ne tik man – visa salė tai jautė. Visi esam buvę ten – tarp baimės būti niekam neįdomiu ir desperatiško noro būti pastebėtu. Saulė Bliuvaitė nekuria filmo apie paauglystę – ji konstruoja veidrodį, kuriame, nori ar nenori, atpažįsti save“, – įspūdžiais dalinosi Agnė Kulitaitė.

„Labai stiprus vizualinis potyris. Seniai mačiau tokį kinematografišką lietuvių filmą. Dar reikia laiko, kad susidėliotų emocijos, bet pirma emocija – žiauriai patiko. Mes nebuvome nuėję į tokius ekstremumus, kaip rodoma filme, bet tokios istorijos visada būdavo kažkur in the back of your head. Visas tas modeliavimas, visa ta toksiška kultūra – ji buvo aplink mus, labai atpažįstama“, – kalbėjo Patricija Budaitė.

„Su drauge aptarėme, kad labai įsiminė tas mažas berniukas – jis vaidino tokį vaiką, kurį visi savo kieme turėjome. Sukėlė nostalgiją. Buvo daug tokių jausmų, kurie viduje vertė susigūžti – ir nemalonu, ir nejauku, ir gaila. Emocijų rollercoaster’is – labai patiko. Žiūrėjau ir džiaugiausi, kaip gerai, kad man to pavyko išvengti“, – pasakojo Laura Dragūnaitė.

„Aišku, kad patiko filmas. Išsinešiau labai dvejopą jausmą. Aš sakyčiau, siaubo filmas. Ypač moterims ir merginoms. Bet tuo pačiu jame yra labai daug grožio. Manau, kad visos atras, visos prisimins kažką“, – sakė Marija Kavtaradze.

„Jaučiuosi pažiūrėjusi labai kokybišką europietišką filmą. Po filmo išsinešiau ir gerą, ir slogų jausmą, turi šiek tiek susigulėti. Manau, kad kiekviena mūsų kartos mergina, moteris tikrai pajautė kažką savo tame filme“, – po „Akiplėšos“ kalbėjo Gabrielė Žutautaitė.

Filmas „Akiplėša“ pasakoja apie dvi į paauglystę žengiančias merginas, kurios svajoja ištrūkti iš nykaus industrinio rajono. Kristina, išgyvenanti santykių krizę su tėvu, nori tapti garsia manekene ir kuo greičiau palikti namus. Marija, pritapti siekianti miestelio naujokė, seka Kristinos pėdomis. Merginos dar nežino, ką joms pačioms reiškia grožis ir meilė, tad vadovaujasi kiemo draugų suvokimais ir atkartoja tai, kas priimtina jų aplinkoje. O čia – konkurencija, pavydas, pavojinga draugija ir geresnio gyvenimo pažadas, verčiantis vis ekstremaliau žaloti savo kūną.

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=LzZ39Y5Lmyk

„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą – „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus. Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia – į Lietuvą „Akiplėša“ atkeliavo pasirodžiusi daugiau nei 70-je tarptautinių kino festivalių – nuo Kanados iki Australijos, nuo Indonezijos iki Brazilijos, filmas pelnė 15 prizų ir buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui.

Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

Vienas žinomiausių šalies kūrėjų ir atlikėjų Tomas Narkevičius, iki šiol kūręs muziką ir keliems lietuvių filmams, žengė į naują kryptį – animaciją. Gegužės 16-ąją Lietuvos kino teatruose filmo formatu pasirodys pirmosios 5 linksmos animacinio serialo istorijos „BFF. Turbo nuotykių maratonas“. Tomas sukūrė pagrindinę „BFF“ dainą, o ją įdainuoti pakvietė atlikėją Moniką Pundziūtę bei debiutantą Džiugą Dambrauską.

„Gavęs šį pasiūlymą ir pamatęs pirmuosius animacijos paveikslėlius pamaniau, kad man tai puiki proga. Jo kūrėjos pasirinko labai fainą vizualinę kalbą – manau, tokio filmo Lietuvoje labai reikia. Todėl pasirodė labai prasminga ir vertinga jam sukurti pagrindinę dainą. O ir aš pats čia galėjau išnaudoti tas savo savybes, kurių niekur kitur negaliu panaudoti“, – pasakoja Tomas Narkevičius.

Tomas dabar šypsosi prisiminęs pirmuosius pamąstymus apie tai, kokia daina galėtų tikrai patikti vaikams. „BFF“ kūrėjai sakė, „reikia jaunatviškai“, tad norėjo repo arba hyper pop žanro. Nusišypsojau ir visgi nusprendžiau pabandyti kitaip, nes juk „BFF“ personažai – riedlentininkas ir du jauni paaugliai. Norėjosi belaikės ir veržlios muzikos, todėl galvojau apie pankroką ir gyvus, ne elektroninius elementus.“

„Man labiausiai rūpėjo pačių vaikų nuomonės – filmo kūrėjos savo vaikams vis „netyčia“ namie paleisdavo demo versijas ir man perduodavo reakcijas – žiūrėjome, kada vaikai labiausiai atkreipdavo dėmesį. O tada, kai kažką namie sau veikęs vaikas išgirdo skambesį ir atbėgo paklausti, kas čia yra, tapo aišku, kad einu teisinga linkme. Reikia pirmiausiai atsižvelgti į jų reakciją, nes gi labiausiai cringe būna tada, kai suaugę bando sugalvoti, kas įdomu vaikams“, – juokiasi Tomas.

Būtent todėl jis nesirinko įdainuoti pats, o pakvietė prisijungti Eglės Kernagytės–Dambrauskės sūnų Džiugą Dambrauską. „Su juo susipažinome Knygų mugėje – Džiugas yra labai drąsus vaikas, kuris pats užsiima muzika. Paprašiau, kad atsiųstų kažką paklausyti ir gavau pankroko dainą, kur jis rėkia iš visos gerklės. Ten buvo tiek energijos, taip šviežia, veržlu, nesuvaidinta ir tikra. Kurį laiką nešiojausi Džiugą galvoje ir tada atsirado „BFF“. Labai įdomu jį stebėti, nes vos per metus jis jau patobulėjo ir tampa pankroko scenos simboliu, nors pats joje dar negroja – „McLoud“ koncerte jį minia jau nešiojo ant rankų.“

„Įrašinėjant „BFF“ pagrindinę dainą, Džiugas buvo pats kiečiausias studijoje ir visai neatrodė, kad jis tai darė pirmą kartą – buvo smagu jį stebėti, – pasakoja Monika Pundziūtė ir atskleidžia, kad prisidėti prie dainos ji sutiko pamačiusi pagrindinius „BFF“ herojus. – Mane jie iškart papirko, nes tai – visiškai realistiški veikėjai, visai ne idealūs, o tokie pat, kaip ir mes visi gyvenime.“

Pagrindiniai „BFF“ veikėjai yra trys vaikai: meškinas Benas, voverė Frida ir katinas Fredis, kurie labai mėgsta kartu leisti laiką. Su savo draugais gerai laiką leidžia ir Džiugas Dambrauskas – kartu jie yra įkūrę alternatyvios muzikos grupę „Masalas“, o kūrybai ir repeticijoms renkasi jo namuose. Sulaukęs T. Narkevičiaus kvietimo prisijungti, Džiugas nedvejojo ir sako, kad buvo labai lengva ir įrašinėti dainą, ir filmuotis klipe, nes jis, kaip ir vienas iš herojų, mėgsta riedlentes – klipe jam tereikėjo būti savimi ir gerai leisti laiką.

„BFF“ daina „Po tavo langais“: https://youtu.be/ZLN22n2PKmc. Kūrėjai kartu su daina paleidžia ir konkursą būsimiems žiūrovams – įkvėpti vaizdo klipo, vaikai kviečiami nufilmuoti savo pasisveikinimą su geriausiais draugais, o jį įkėlus į savo arba tėvų „TikTok“ ar „Instagram“ paskyras, žymėti #bffdraugai ir laimėti prizus.

Bendraautorių Urtės Oettinger ir Agnės Adomėnės animacinės istorijos vaikams apie skirtingo plauko žvėrių ir geriausių draugų nuotykius Lietuvos kino teatruose pasirodys gegužės 16 d.: https://www.youtube.com/watch?v=aD79oMQo62A. Filmą iš dalies finansuoja „Creative Europe Media“, „Eurimages“, Lietuvos kino centra, „Telia Play“ ir LRT, prodiusuoja „Art Shot“.

Apie „Art Shot“

2012 metais įkurta animacijos gamybos kompanija „Art Shot“ prodiusuoja animacinius filmus vaikams ir suaugusiems. Jie sėkmingai pristatomi tarptautiniuose kino festivaliuose, yra pelnę apdovanojimų užsienyje ir Lietuvoje.

30-metį daugiau nei dvi savaites kino teatruose šventęs Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“ pasiekė finišą: sekmadienio vakarą organizatoriai paskelbė konkursinių programų nugalėtojus ir daugiausiai žiūrovų simpatijų pelniusį filmą.

„Dėkoju visiems, kurie taip gausiai kartu šventė 30 gyvenimo kine metų, – sakė festivalio direktorius Algirdas Ramaška. – Šiemet salėse jūsų apsilankė rekordinis skaičius – beveik 130 tūkst. žiūrovų. Gera žinoti, kad turime tiek bendraminčių, draugų ir nepažįstamųjų, žiūrėjusių, komentavusių, ėjusių į susitikimus su festivalio svečiais. 17 dienų autorinio kino maratonas baigėsi, o mes jau pradedame laukti kito – į naują dešimtmetį įžengiančio „Kino pavasario“.

Vilniaus miesto savivaldybės vicemerė Simona Bieliūnė pažymėjo, kad 30 metų gyvuojantis „Kino pavasaris“ ne tik užaugo kaip unikalus, drąsus, socialiai atsakingas festivalis, pristatantis ryškiausius kino kūrinius, bet ir tapo neatskiriama Vilniaus miesto gyvenimo dalimi.

„Jo išskirtinumas – tai, kad pristatant skirtingų kūrėjų darbus vilniečiams, miesto svečiams bei tarptautinei auditorijai, keliamos itin jautrios, dažnai nepatogios, bet labai reikalingos, aktualios mums kaip žmonėms ir visuomenei temos. Tai, kad įvairi ir spalvinga festivalio programa kviečia atrasti ir patirti kiną kitaip, tikiu, skatina žiūrovus diskutuoti, keičia jų nuostatas ar požiūrį, didina sąmoningumą. Džiaugiuosi, kad būdama šio festivalio rėmėja Vilniaus miesto savivaldybė taip pat skyrė premijas Konkursinės programos ir Trumpo konkurso nugalėtojams palaikydama ir paskatindama talentingiausius, tuos, kurie savo kūryba keičia visuomenę“, – sakė ji.

Jubiliejiniams apdovanojimams – ypatinga statulėlė

Vakaro metu festivalio geriausiems išdalintos specialiai jubiliejui menininko Viliaus Dringelio kurtos statulėlės. Pasak jo, apdovanojimų skulptūros simbolizuoja pavasarį pražydusias urbanistines miesto gėles su smalsiu akies žiedu, atgimstančias žingeidžias kino būtybes. Kūrybiniame procese buvo panaudoti įvairūs folijos įspaudai, įspausti šalia kino teatro „Forum Cinemas Vingis“, „Kino pavasario“ biure, Gedimino prospekte ir kitur – jie žymi festivalį ir Vilniaus miestą.

„Šiuos apdovanojimus kūriau itin jautriai ir nuoširdžiai, nes užaugau su „Kino pavasariu“. Festivalio kino salėse susiformavau kaip žmogus, atradau įvairių prieigų prie vizualinės estetikos, buvau inspiruotas istorijų ir scenografijų filmuose, kurie pakeitė mano gyvenimą bei taip stipriai įkvėpė, jog ankstyvoje paauglystėje pasirinkau kūrėjo kelią“, – pasakojo menininkas.

Konkursinės programos laimėtojas – filmas apie žmonių teises ir kūnus

Šių metų „Kino pavasario“ konkursinėje programoje, į kurią pateko Europos režisierių pirmieji arba antrieji ilgametražiai, dalyvavo 8 filmai. Iš jų tarptautinė festivalio žiuri, kurią sudarė Lenkijos kino kritikas, programos sudarytojas Adamas Krukas, prodiuseris, „REASON8 Films“ įkūrėjas Denisas Krupnovas, režisierė, prodiuserė Giedrė Žickytė, vyriausioji Sandanso kino festivalio programos sudarytoja Heidi Zwicker bei Irano režisierė Mania Akbari, išrinko geriausią. Piniginius prizus, kaip ir kasmet, konkurso nugalėtojui įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė.

Geriausiu festivalio konkursinės programos filmu paskelbtas režisierės Dea Kulumbegašvili „Balandį“. „Apdovanojame bekompromisį filmą, kuriame, pasitelkiant nepaprastai gražius ir dažnai nerimą keliančius vaizdus, siekiama ištirti, kaip kultūrinė priespauda pažeidžia ir kontroliuoja žmonių teises ir kūnus. Jame puikiai suderinta siurrealistinė poezija ir provokuojantis mūsų šiuolaikinio pasaulio portretas“, – sakė žiuri. Filmas apdovanotas 8000 eurų prizu.

Specialiu paminėjimu įvertintas rumunų režisierius Bogdanas Mureșanu. Pasak žiuri, jo filmas „Naujieji taip ir neatėjo“ žavi tiksliu ir šmaikščiu dvigubos baimės ir absurdo realybės, formuojančios gyvenimą totalitarinėje sistemoje, vaizdavimu, kartu atskleidžiant pasipriešinimo ir vilties stiprybę.

Trumpo konkurso geriausieji

Šiemet trumpametražių filmų konkurse dalyvavo 33 vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai ir eksperimentiniai trumpametražiai filmai iš visos Europos. Tarptautinės žiuri, kurią sudarė rumunų režisierius B. Mureșanu, „Lithuanian Shorts“ koordinatorė ir projektų vadovė Gabrielė Cegialytė bei bulgarų kino kritikė, žurnalistė Mariana Hristova, vertinimu, nugalėtoju tapo režisieriaus Rúnaro Rúnarssono trumpametražis „O“.

„Mums pasisekė pamatyti taip giliai palietusį filmą, kuris dar ilgai liko su mumis, – sakė žiuri. – „O“ – tai klasikinės kino kalbos pasiekimas, gilus nusileidimu į priklausomybės ratus.“ Filmas apdovanotas 3000 eurų prizu, kurį įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė.

Specialiu paminėjimu pagerbta ir režisierė Agnes Skonare Karlsson. Pasak žiuri, jos filmas „Paslaugumas“, nepaisant greito ritmo ir labai intensyvios dramaturgijos, privertė kelti klausimus, palikdamas daugybę atsakymų bei susižavėjimą režisūros ir vaidybos meistriškumu.

Žiuri rinko ir geriausią festivalio lietuvišką trumpametražį filmą. Juo paskelbtas Arno Balčiūno kūrinys „Pravažiavus Napoleono kepurę“. Pasak žiuri, tai pasakojimas, kuriame meistriškai išsaugoma suardytų šeimos ryšių paslaptis. Prizą – 2000 eurų – jam įsteigė lietuvišką kiną palaikanti turinio platforma „Telia Play“.

Žiūrovų favoritas ir geriausias lietuviškas ilgametražis

Kaip ir kasmet, „Kino pavasario“ filmus vertino ne tik kino industrijos profesionalai, bet ir žiūrovai. Susumavus jų atsiliepimus, buvo paskelbtas daugiausia simpatijų pelnęs festivalio ilgametražis filmas. Juo tapo kino meistro Mohammado Rasoulofo „Šventosios figos sėkla“.

Kitas svarbus festivalio apdovanojimas – geriausia lietuviška premjera. Ja tapo režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis pasakojimas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“. Filmui audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija „AVAKA“ įteikė 3000 eurų prizą.

Vidos Ramaškienės fondo prizas – už atkaklumą ir drąsų požiūrį 

Dar viena ypatinga nominacija – Jaunojo kino kūrėjo prizas, įsteigtas „Kino pavasario“ įkūrėjos Vidos Ramaškienės fondo, atiteko montažo režisierei Ignei Narbutaitei. Pasak V. Ramaškienės, prizas skirtas kūrėjai, kurios patirtys apima filmavimo aikšteles, kino edukaciją, montažo režisūrą ir videomeną.

„Ji išsiskiria jautriu santykiu su medžiaga, gebėjimų derinti detales su platesne kūrinio vizija, o jos montažo darbus atpažįstame iš jautrumo ir humoro dermės. Už atkaklumą ir drąsų požiūrį į kiną, prasmingą kalbėjimą vaizdais ir jų sekomis“, – pažymėjo fondo įkūrėja. I. Narbutaitei įteiktas 2000 eurų prizas.

Po Europą keliaujanti „Smart 7“ konkursinė programa

„Kino pavasaryje“ jau trečią kartą buvo rodoma ir konkursinė „Smart 7“ programa. Šis septynių Europos kino festivalių tinklas jungia panašias vizijas turinčius festivalius, o kasmetinė jų sukuruotų filmų programa keliauja per 7 šalis. Į ją kasmet įtraukiama po vieną filmą iš kiekvienos šalies, o Lietuvai šiemet atstovauja Lauryno Bareišos „Sesės“. Vėliau, programai baigiant kelionę per visus 7 festivalius, žiuri išrinks geriausią jos filmą. „Smart7“ festivalių tinklo veiklą remia „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

Žiūrimiausius festivalio filmus nuo kovo 24 d. bus galima pamatyti kino teatruose. Festivalį palaiko LR Kultūros ministerija, festivalio teisininkai: „Sorainen“, didieji partneriai: „ERGO“ ir „Telia Play“, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, remia Kauno, Šiaulių ir Panevėžio miestų savivaldybės.

Kovo 19-20 d. Vilniuje įvyko pirmasis Lietuvos kino forumas, subūręs daugiau nei 200 skirtingų sričių kino industrijos atstovų iš visos Lietuvos. Jo metu apžvelgta industrijos politinė, ekonominė bei kino edukacijos situacija Lietuvoje, pasauliniai pasiekimai, diskutuota apie galimybes, iššūkius ir perspektyvas, o renginyje dalyvavę užsienio svečiai, tokie kaip Lokarno kino festivalio meno vadovas Giona A. Nazzaro, Sandanso kino festivalio programos sudarytoja Heidi Zwicker, Londono gamybos ir pardavimų įmonės „Reason8 Films“ atstovas Denis Krupnov, Orhuso universiteto Danijoje asocijuotasis profesorius Jakob Isak Nielsen bei Estijos kino ir audiovizualinių medijų prodiuseris, Kanų festivalio programos „Cannes NEXT“ sudarytojas, konsultantas bei kino tyrėjas Sten-Kristian Saluveer, dalinosi savo patirtimi bei žiniomis.

„Pirmasis Lietuvos kino forumas parodė, kokią didžiulę galią turi vienybė ir bendradarbiavimas. Kai kino industrijos profesionalai, politikos formuotojai ir kūrėjai susiburia prie vieno stalo, gimsta ne tik idėjos, bet ir realūs sprendimai, galintys keisti industrijos ateitį. Veikdami kartu, galime įveikti iššūkius, auginti Lietuvos kino potencialą tiek vietinėje, tiek tarptautinėje rinkoje ir sukurti dar palankesnę aplinką kūrėjams bei žiūrovams, skatinti ir prisidėti prie kino edukacijos plėtros. Tikiu, kad šis forumas taps nuolatine platforma, kurioje augs bendrystė, inovacijos ir naujos galimybės“, – kalbėjo forumo moderatorius, festivalio „Kino pavasaris” direktorius Algirdas Ramaška.

POLITINĖ VALIA, EKONOMINIAI IŠŠŪKIAI IR KINO LAIMĖJIMAI

Pirmoji forumo diena buvo skirta pristatyti augančią Lietuvos kino industriją, jos pasiekimus Lietuvoje bei pasaulyje ir laimėtus A klasės kino festivalių apdovanojimus. Taip pat buvo apžvelgti iššūkiai, trukdantys industrijai tvariai vystytis, kino gamybos bei sklaidos finansavimo perspektyvos, technologijų, inovacijų, dirbtinio intelekto panaudojimo galimybės ir kt.

Forume savo sėkmės pavyzdžiais dalinosi, kino rodymo rekordus Lietuvoje didinančio filmo „Pietinia kronikos“ prodiuseris Lukas Trimonis, Sandanso kino festivalyje už geriausią režisūrą apdovanoti filmo „Tu man nieko neprimeni“ prodiuserė Marija Razgutė, ypatinga tapymo technika sukurto filmo „Kaimiečiai“ prodiuserė Agnė Adomėnė, daugiau nei 400 000 žiūrovų šalyje sulaukusio virtualios realybės filmo „Angelų takais“ prodiuseris plėtrai Lietuvoje Lukas Verpetinskas. Kino gamybos ir platinimo metu kylančiais iššūkiais ir ateities vizijomis su forumo dalyviais dalinosi prodiuserės Živilė Gallego, Emilija Sluškonytė ir Gabija Siurbytė.

„Baltic Film & Creative Tech Cluster“ valdybos narys Kęstutis Drazdauskas kalbėjo apie būtinybę vertinti kiną kaip universalų įrankį siekiant spręsti įvairius socialinius, švietimo, visuomenės sąmoningumo ugdymo iššūkius. Po to vykusioje diskusijoje dalyvavę Lietuvos kino centro, Vilniaus miesto savivaldybės, Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos bei Lietuvos Respublikos Seimo kultūros komiteto atstovai aptarė esamus bei potencialius papildomus kino finansavimo šaltinius, diskutavo apie galimus tarpinstitucinio bendradarbiavimo būdus. Vilniaus mero patarėja kultūros klausimais Rūta Pilkytė pristatė Lietuvos kino studijos viziją, o Seimo Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Vytautas Juozapaitis pabrėžė, kad norint pokyčių reikia kelti klausimus aukščiausiu lygiu. Pasak jo, kiekviena ministerija turėtų jaustis kultūros politikos kūrėja.

KINO ŽIŪRIMUMAS IR PIRATAVIMAS

Lietuvos kino teatrų sveikatos tyrimo rezultatus apžvelgęs „Multikino Lietuva“ rinkodaros vadovas Raimundas Bilinskas pateikė kino teatrų lankomumo ir populiariausių filmų žiūrimumo statistiką, įrodančią, jog metai iš metų topuose laikosi lietuviškas kinas. 2019-2024 m. pirmajame penketuke puikuojasi Tado Vidmanto „Milijonieriaus palikimas“ ir „Pats sau milijonierius“, Aurimo Valujavičiaus „Irklais per Atlantą“,  Emilio Vėlyvio „Piktųjų karta“, Kęstučio Gudavičiaus „ReEmigrantai“. Daug žiūrovų dėmesio sulaukė tokie šeimai ir vaikams skirti filmai, kaip Inesos Kurklietytės „Drugelio širdis“ ir Meinardo Valkevičiaus „Kakė Makė: mano filmas“, taip pat dokumentinis režisierės Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“.

Pasak R. Bilinsko, vienas iš pagrindinių kino teatrų iššūkių yra tai, jog Lietuvoje labai trūksta aktualių nacionalinių filmų ir turinio vaikams – vaidybinių filmų bei animacijos.Taip pat kino teatrų lankomumui įtaką daro po pandemijos pakitę žiūrovų įpročiai ir vis dar Lietuvoje populiarus piratavimas.

Intelektinės nuosavybės apsaugos centro (INAC) vadovas Vytas Simanavičius, kalbėjęs apie piratavimą, pažymėjo, kad nepaisant dedamų pastangų ir vykdomų priemonių, piratavimas Lietuvoje didėja. Tai lemia daug priežasčių: istorinės ir ekonominės aplinkybės, geras interneto prieinamumas, mažos pajamos, ribotas legalių platformų pasirinkimas, silpna teisinė bazė ir nepakankama kontrolė, piratinio turinio normalizavimas, VPN naudojimas. Norint sumažinti piratavimą Lietuvoje, reikia nuolatinio filmo teisių turėtojų ir Lietuvos radijo ir televizijos komisijos bei kitų institucijų bendradarbiavimo, integruoto visuomenės švietimo, pradedant nuo mokyklų, ir pakankamo ne projektinio, o pastovaus finansavimo.

Dienos pabaigoje inovacijų ir technologijų strategas iš Estijos Sten-Kristian Saluveer pristatė auditorijai naujausias pasaulines audiovizualinio turinio gamybos, platinimo ir vartojimo tendencijas, radikaliai besikeičiančius vartotojų įpročius ir pasidalino savo požiūriu, kaip kino industrija turi adaptuotis prie sparčiai kintančios technologinės ir geopolitinės aplinkos. Kone svarbiausias pranešimo elementas buvo gausybės DI įrankių panaudojimas, siekiant optimizuoti kūrybinius ir techninius procesus. 

TURINIO VAIKAMS TRŪKUMAS IR KINO EDUKACIJA

Antrąją forumo dieną į Lietuvos kino ekosistemą buvo žvelgiama tarptautiniame kontekste, diskutuota įvairioms kino edukacijos temomis, o industrijos atstovams suteikta galimybė laisvai pasisakyti atviroje diskusijoje.

Tarptautinio Europos Horizontų programos lėšomis finansuojamo projekto „CRESCINE“ mokslininkai Jakob Isak Nielsen ir Cathrin Helen Bengesser pristatė savo tyrimų rezultatus, kuriuose nagrinėjami mažų ES šalių kino ekosistemų panašumai ir skirtumai, europietiško kino žiūrovų portretai bei galimybės lokaliai sukurtam kinui konkuruoti didžiausiose Europos bei pasaulio rinkose.    

Edukacijos temą kuravusi Kino kultūros asociacijos vadovė Vilma Levickaitė teigia, kad Lietuvoje vis dar trūksta politikos formuotojų, o ir pačios kino industrijos profesionalų dėmesio ateities žiūrovų auginimui, jų kompetencijų rinktis kokybišką turinį ir jį kritiškai vertinti bei analizuoti, ugdymui.

„Skalvijos“ kino centro edukacinių programų vadovė Vėjūnė Dūdėnienė pasakojo apie 12-oje Europos šalių vykdytą tyrimą „KIDS Regio“, kuriame dalyvavo beveik keturi šimtai 7-11 m. amžiaus vaikų, viena iš pagrindinių tyrimo išvadų – vaikų filmų žiūrėjimo įpročius formuojantis veiksnys yra socialinėse medijose vartojamas turinys.

Edukologė ir kino edukatorė Gintarė Gilaitienė, pristatė pranešimą apie nekomercinių šeimos kino seansų lankymo tradicijų ugdymą. Tyrime dalyvavę tėvai įvardino, kad kino teatrai turėtų aiškiau komunikuoti tokių seansų vertę, kurti bendruomenes ir palaikyti ryšį, bendrauti su tėvais, užtikrinti socializaciją ir apibrėžti filmo tikslinę auditoriją pagal amžių, kas labai padeda renkantis filmą kartu su vaikais.

Kino edukatorė, medijų antropologė Gintė Žulytė pristatė Europos kino edukacijos gaires, kurių tikslas – įkvėpti ir įgalinti europiečius pasiekti, mėgautis, suvokti, kurti, atsirinkti, tyrinėti ir dalintis kinu įvairiomis jo formomis per visą gyvenimą. Pranešėja pabrėžė, kad dalyvaujant edukaciniuose projektuose ugdomos bendrosios – socialinės ir emocinės, pažinimo, kūrybiškumo, pilietiškumo, kultūrinės, komunikavimo – kompetencijos.

Dienos pabaigoje vyko diskusija apie kino industrijos vaidmenį jauno žiūrovo ugdyme. Buvo kalbama, su kokiais iššūkiais susiduria kino edukacijos projektų rengėjai ir dalyviai, kodėl kino industrijos profesionalai renkasi kino edukatorių kelią. Taip pat buvo aptariama, ko kino edukatoriai tikisi iš industrijos ir kino politikos formuotojų. Daug dėmesio susilaukė iškelta problema, jog Lietuvoje labai trūksta nacionalinių filmų, skirtų vaikams. Savo mintimis dalijosi kino edukatorė, medijų antropologė Gintė Žulytė, kino operatorė ir kino edukatorė Lina Margaitytė, animatorė, tarpdisciplininio meno kūrėja Eva Rodz, kino režisierė Marija Kavtaradze, kino teatro „Dainava“ direktorė Simona Butrimienė, moderavo Kino kultūros asociacijos vadovė Vilma Levickaitė.

ATEITIES PLANAI IR INDUSTRIJOS PALAIKYMAS

Forumą užbaigė atvirojo mikrofono diskusija, kurios metu kiekvienas norintis galėjo  kelti svarbius ir aktualius klausimus, teikti pasiūlymus, skatinti inovacijas ir pokyčius.

Tikimasi, kad Lietuvos kino forumas taps kasmetiniu renginiu, skirtu diskusijoms įvairiais kino industrijos klausimais, ir platforma, kurioje formuojama šalies kino ateitis.

„Lietuvos kino forumas 2025 tapo reikšmingu žingsniu, perkėlusiu mūsų kino industrijos diskusijas į viešąją erdvę – aiškiai struktūruojant svarbiausius pasiekimus ir įvardijant rimčiausius iššūkius. Tikiuosi, kad kitais metais šis renginys dar ryžtingiau orientuosis į ateities strategijas, pokyčių kryptis ir sprendimus, kurie padėtų visai kino bendruomenei augti tvariai ir ambicingai,“ – kalbėjo prodiuserė Marija Razgutė.

Lietuvos kino forumą organizuoja „Baltic Film & Creative Tech Cluster“.  Partneriai: AVAKA, „Meeting Point Vilnius“, Vilniaus miesto festivalis „Kino pavasaris“, Vilniaus m. savivaldybė. Renginį palaiko: Nepriklausomų prodiuserių asociacija, Autorinio kino aljansas, Lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian shorts“, LMTA nacionalinė kino mokykla, Lietuvos animacijos asociacija, Kino kultūros asociacija, Aktorių gildija, Kino ir televizijos moterų asociacija (WIFT LT), kino rodytojai, kiti nepriklausomi industrijos atstovai. Bendrai finansuoja Europos sąjunga.

Plačiau apie Lietuvos kino forumą: https://ltkinoforumas.lt/