Autorius: avaka-adm

Balandžio 13 d. „Skalvijos“ kino centras kviečia į neeilinės knygos – pirmosios lietuvių autorių sukurtos knygos apie kiną vaikams „Džiuljeta ir kino kaukai“ – pristatymą. Jį lydės dirbtuvės ir Vladislovo Starevičiaus filmo „Šunelis Talismanas“ (1933) peržiūra. Šia proga dalijamės pokalbiu apie unikalų knygos sumanymą, jo įgyvendinimą bei kino edukacijos svarbą vaikams su „Skalvijos“ edukacinių projektų vadove Vėjūne Dūdėniene bei knygos autorėmis – rašytoja Jurga Vile ir dailininke Kornelija Žalpyte.

 Vėjūne, pradėkime nuo konteksto, kuriame ši knyga atsirado. „Skalvijos“ kino centras rodo kokybišką kiną vaikams ir jaunimui. Taigi, nekokybiško turinio klausimas jums negalioja. Tačiau ar susiduriate su tuo, kad į tą kokybišką turinį galbūt ne visai „kokybiškai“ reaguojama? Ar vaikų skonis geram kinui gali ir turi būti ugdomas nuo mažų dienų?

Vėjūnė: „Skalvijoje“ prioritetą teikiame europietiškiems, įdomesniems forma ir turiniu filmams, bet, žinoma, parodome ir Holivudo produkcijos. Vienas iš iššūkių – kino tik kaip pramogos supratimas. Nuo mažų dienų vaikai įpranta prie amerikietiškos animacijos stilistikos, greito tempo, nuolatinės stimuliacijos. Repertuaruose dominuoja komercinė holivudinė produkcija, lydima stiprios rinkodaros ir komunikacijos, vaikai lengvai „užnorinami“. Vėliau jiems sudėtingiau ne tik žiūrėti, bet ir „atrakinti“ kitokius filmus, trūksta žiūrėjimo patirties ir įgūdžių. Skonis geram kinui gali ir turi būti ugdomas nuo mažų dienų siekiant, kad jaunoji karta užaugtų kritiškai mąstanti, plataus kultūrinio akiračio, gebėtų rinktis ir suaugę taptų aktyvūs kultūros dalyviai.

Koks suaugusiųjų vaidmuo ugdant jau minėtąjį gerą skonį kinui?

Vėjūnė: Deja, dažnai mes, suaugusieji, patys apribojame vaikus nenukreipdami ir nepasiūlydami alternatyvų – skirtingų kino rūšių (dokumentinių, vaidybinių, animacinių), žanrų, laikotarpių ir temų filmų. Būtų puiku, jeigu tėvai pagalvotų, ką prasminga ir vertinga pasižiūrėti su atžalomis, o po peržiūros kartu paanalizuotų ir pasidalintų įspūdžiais. Pagrindinis vaidmuo ugdyme visgi tenka šeimai, jeigu artimiausieji nesidomi kinu, vargu, ar vaikai juo domėsis.

Praeitų metų pabaigoje „Europa Cinemas“ apdovanojimuose „Skalvijos“ kino centro komandai buvo įteiktas apdovanojimas už edukacinę veiklą, o šiuos metus pradėjote nuo knygos vaikams apie kiną išleidimo. Kokią reikšmę „Džuljeta ir kino kaukai“ turi būtent vaikų edukacijos kontekste?

Vėjūnė: Tai pirmoji pažintinė knyga apie kiną vaikams Lietuvoje. Nors kinas ir kitos medijos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis, tačiau turime labai mažai žinių apie judančius vaizdus ir jų kuriamas prasmes. Bendrojo ugdymo programose medijų raštingumas vis dar sunkiai skinasi kelią. Tad gimė mintis jauniesiems žiūrovams pristatyti jauniausiąją septintąją meno rūšį – kiną. Sukurti pažintinę knygą vaikams – visada sudėtinga užduotis, nes istorinius procesus ir gausybę faktų reikia susisteminti, rasti jauniesiems skaitytojams patrauklią formą. Manau, kūrėjoms pavyko. Viliuosi, kad knyga vaikams atvers kino magijos pasaulį, jie filmus žiūrės atidžiau, smalsiau, supras kino kūrimo principus.

Kornelija, esate ir pedagogė, vedate edukacijas, dirbate su vaikais. Kaip matote šią knygą edukacijos kontekste? Gal turite kokių patarimų ar pasiūlymų tiems, kurie su ja dirbs?

Kornelija: Manau, knygoje medžiagos edukacijoms yra itin gausu, kone kiekviename puslapyje: kiekvienas atvartas yra gausus informacijos ir faktų, o kai kurie – ir su „pasidaryk pats“ skiltimis, skatinančiomis patiems konstruoti, kurti. Tad skaitytojų ji nepalieka nuobodžiauti, o kaip tik – kviečia semtis žinių ir veikti. 

Jurga, panašu, kad kino jūsų gyvenime būta nemažai – jūsų studijos, darbai, vertimai susiję su kinu, o dabar ir knygą vaikams apie kiną parašėte. Jei paklausčiau, ką jums gyvenime reiškia kinas, ar lengva būtų atsakyti? Koks tas atsakymas?

Jurga: Man rodos, visą gyvenimą supuosi kino ir literatūros sūpuoklėse. Tai didžiausios mano meilės. Nuo mažens mėgau rašyti ir skaityti, taip pat – vaikščioti į kiną. Užaugau Vilniuje, buvusio „Lietuvos“ ir kelių kitų kino teatrų pašonėje, valandų valandas pratūnodavau kino salėse. Vėliau Paryžiuje studijavau kino meną ir audiovizualines medijas. Teko dirbti kino archyvuose, kino aikštelėse, kino festivaliuose, jau daug metų verčiu filmus. Iki šiol jaučiuosi kino pasaulio žmogus. Kinas man – užuovėja, svajonės išsipildymas, didžiausias nuotykis. Na, ir, žinoma, kinas – puikus pasakorius, o man labai patinka istorijos. Kinas gali pasakoti be žodžių, vaizdai nepaprastai iškalbingi. Kinas visada mane kažkur veda, taip, jis nuostabus vedlys, o ir pakeleivis.

Girdėjau, kad šios knygos sukūrimą lydi gražūs sutapimai ir nutikimai. Gal galite papasakoti apie juos?

Jurga: Prieš kelerius metus knygą vaikams apie kiną mane įkalbinėjo rašyti viena leidykloje dirbusi draugė. Sakė, tokios nėra, tokios reikia. Galvojau, kad baisiai įdomu, bet tai – labai didelis darbas. Ir nesiryžau. Pasiūlydama kažką panašaus „Skalvija“ tarsi nupūtė tą kadaise apdulkėjusią idėją. Dvejojau ir šįkart, nes buvau panirusi į kitus projektus. Bet, taip sakant, meškerė jau buvo užmesta. „Skalvija“ – man labai brangi vieta, joje šešiolikos metų pirmąkart įsidarbinau: iš pradžių bilietėlių plėšytoja, bet greit ėmiau versti filmus ir įgarsindavau juos seanso metu, vėliau čia teko pristatinėti filmus ir, žinoma, juos žiūrėti. Myliu „Skalvijos“ kino teatrą, todėl buvau be galo dėkinga už pasiūlymą sukurti kažką kartu. Na, bet nežinojau, ar pavyks…

– Kas išsklaidė dvejones?

Jurga: Vieną dieną važiuojant traukiniu į mintis pradėjo lįsti kino kaukai. O su jais įbildėjo ir Lukas su visa barža ir kine dirbančiais tėvais, ir jo nuostabioji močiutė kino mechanikė Džuljeta. Kai personažai patys apsireiškia, priimu tą kaip lemtingą dovaną. Taip gimė trumpas būsimos knygos pristatymas. Ir „Skalvijai“ patiko. Sako: norim, kad rašytum. Tada paklausiau, ar jau žino, kas iliustruos. Atsakymas buvo: taip, taip, kalbėjom su Kornelija Žalpyte. Įsivaizduokit, su Kornelija kaip tik buvome pradėjusios dirbti prie kitos paveikslėlių knygos. Taigi bendradarbiavimas prasitęsė. O per pirmąjį knygos „Džuljeta ir kino kaukai“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje į žiūrovus iš ekrano važiavo brolių Lumière’ų nufilmuotas traukinys. Rodės, ratas apsisuko. Knygos istorija užgimė traukinyje. Kuris įsibėgėjo ir važiuoja. Kur jis mus nuveš, nežinia. Bet kelionė žada būti įspūdinga.

„Džuljeta ir kino kaukai“ – pirmoji tokia knyga apie kiną vaikams Lietuvoje. Tam, kad vaikams papasakotumėte apie kiną patraukliai, prireikė suderinti pažintinį tekstą su grožiniu ir dar įterpti komikso elementų. Ar teko gerokai pasukti galvą, kaip tai padaryti? O gal viską į vietas sudėliojo linksmuoliai kino kaukai?

Jurga: Teko pasukti galvą, bet išties kino kaukai labai padėjo. Jei per rimta, jie čia pat kokį juoką suskelia. Jei per linksma, jie moka pabūti rimtais. Kino kaukai – labai pozityvūs ir žingeidūs personažai. Nors apie kiną nemažai išmano, bet nesiliauja klausinėję, nesibodi mokytis. Pažintinį tekstą mėginau paversti lengviau skaitomu, labiau suprantamu, bet dažnai tas nebuvo paprasta. Labai padėjo Kornelijos piešiniai. Jie tokie „filmiški“, gyvi. Yra, kur akis paganyti. Mes pasitikėjom skaitytojais. Jei jiems nors kiek patinka kinas, visa ta gausi informacija turėtų būti įdomi, o gal ir naudinga, kurią galės pritaikyti. O jei jiems dar nepatinka kinas… Ar tokių žmonių apskritai yra? Na, jei atsirastų koks vienas, tai perskaitęs šią knygą, jis iškart lėks į kino teatrą.

Kornelija, knyga išties traukia akį ir vizualiai primena kino juostą. Įtariu, kad spalvų paletė, vaizdų išdėliojimas ir kiti meniniai sprendimai pasirinkti ne atsitiktinai. Gal galite papasakoti daugiau apie kūrybinį knygos piešimo procesą? Ir kaip sekėsi įvaizdinti tokį ir šiaip vizualų dalyką kaip kinas?

Kornelija: Iš pat pradžių knygos sumanymas buvo kiek kitoks: dabar knyga nespalvota, pradžioje buvo sumanyta ją kaip tik daryti kuo spalvotesnę, pirminiai eskizai buvo margi ir ryškūs. Tai irgi puiku ir gražu, tačiau bendrame vaizde būtų atrodę per „sočiai“, tad ieškojau kitokio būdo papasakoti istoriją. Turiu pasakyti, jog man labai patinka dabartinis knygos variantas – nespalvotas, pilkų minkštų tonų. Pieštuko ir guašo draugystė bei gelsvo popieriaus koliažai, mano manymu, sukuria tikrą kino teatro jausmą. Pradėjus ją piešti tik grafitu norėjosi padaryti bent minimalų, dvispalvį koloritą, tad į pagalbą atėjo mano labai mėgstamas gelsvas popierius, labai tikęs į grafito ir nespalvoto pasaulio kompaniją. Visur, kur derėjo ir „skambėjo“, pateko ir karpytos ir klijuotos figūrėlės.

Knygoje kino kūrimo procesui pasitelkta didžiojo kino banginio metafora. Kai kuriamas kinas, banginis laikinai praryja kino kūrėjus. Ar tą pačią metaforą galėtume pritaikyti dailininkams? Ar buvote „praryta“ knygos kūrimo proceso? 

Kornelija: Žinoma, turbūt kasdien esu tame banginio pilve! Kitaip ir nepasakysi – būti kūryboje ir ja kvėpuoti yra mano kasdienybė. Taigi, tikrai esu praryta kūrybinio banginio. Banginiu galiu pavadinti ir kūrybinį įkvėpimą: kartais jis didelė žuvis, kartais mažesnė, bet visad atplaukia.

Ko palinkėtumėte jauniesiems knygos skaitytojams?

Jurga: Palinkėčiau stebėti pasaulį, klausytis istorijų, ieškoti įkvėpimo kasdieninėse ir neįprastose situacijose, puoselėti savo kūrybinę ugnelę. Palinkėčiau žiūrėti kuo įvairiausius filmus, o vieną dieną sukurti savo filmą. Trumpą arba ilgą. Nebylų arba kaip tik labai šnekų. Palinkėčiau, kad jie dažnai maloniai nustebtų ir pasidžiaugtų, kad jų gyvenimas toks nerealus, kaip kinas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Inga Mitunevičiūtė

Knygos pristatymas vyks balandžio 13 d. „Skalvijos“ kino centre, jame dalyvaus autorės – rašytoja J. Vilė ir iliustratorė K. Žalpytė. Kino ir medijų erdvėje „Planeta“ 11 val. vyks kūrybinės dirbtuvės, o 12 val. „Skalvijoje“ – teatralizuotas knygos pristatymas ir V. Starevičiaus filmo „Šunelis Talismanas“ (1933 m., 37 min.) peržiūra. Kino teatre esančioje kavinėje „Backstage Cafe“ bus galima apžiūrėti K. Žalpytės originalių knygos iliustracijų parodą. Renginys nemokamas ir atviras visiems. Būtina registracija.

Knygą išleido „Skalvijos“ kino centras kartu su „Vaizdų kultūros studija“. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Renginio partneris – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“.                     

Kino kūrėjai kviečiami teikti paraiškas didžiausiam Baltijos regione trumpametražio kino industrijos renginiui „Baltic Pitching Forum“. Tryliktą kartą spalio mėnesį rengiamas forumas Vilniuje suburs talentus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kurie pristatys naujausius trumpametražių filmų projektus tarptautinės industrijos ekspertams. Šiais metais kartu su Baltijos šalimis renginyje dalyvauti pakviesta ir šalis-viešnia Vengrija.

Nuo 2013 m. organizuojamas „Baltic Pitching Forum“ – vienintelis trumpametražių filmų industrijos renginys Baltijos regione, kuriame siekiama atkreipti prodiuserių, filmų investuotojų, festivalių vadovų, platintojų, televizijos ir internetinių platformų atstovų dėmesį į Baltijos šalių kino industriją. Forumo svarbą tarptautiniame kino kontekste liudija ne tik kasmet didėjantis užsienio ekspertų įsitraukimas, bet ir alumnų projektų sėkmės istorijos. Tarp jų – estų režisierių Anna Hints ir Tushar Prakash trumpametražis filmas „Sauna Day“, kurio premjera praėjusiais metais įvyko Kanų kino festivalyje. „Didžiuojamės, kad forumas kasmet reikšmingai prisideda prie projektų vystymo sėkmės – ne vienas projektas čia rado koprodiuserius, platintojus, laimėjo prizus, kurių dėka buvo pristatyti kituose tarptautiniuose kino industrijos renginiuose, o įgyvendinus projektus – pristatyti prestižiniuose kino festivaliuose.“ – dalinasi  „Baltic Pitching Forum“ vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė.

Jau daugiau nei penkerius metus forume pristatomi projektai iš ne tik Baltijos šalių, bet ir iš vienos šalies-viešnios – su tikslu plėsti profesinių kontaktų, naujų koprodukcijų galimybes, bei kartu pažinti kitų Europos šalių kino talentus. Šiais metais paraiškas į „Baltic Pitching Forum“ kviečiami kino kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Vengrijos, vystantys vaidybinio, animacinio ar hibridinio žanro trumpametražių filmų projektus. Forumo atrankai pateikiamų projektų trukmė negali viršyti 30 minučių, filmai turėtų būti orientuoti į tarptautinę auditoriją. Registracijos pabaigos terminas – birželio 29 d.

Iš pateiktų projektų atrankos komisija išrinks 12 stipriausių ir ryškiausią tarptautinį potencialą turinčių būsimų trumpųjų filmų. Rugsėjo pradžioje atrinktų kino kūrėjų lauks virtualios konsultacijos su scenarijaus rašymo konsultante Anna Bielak (Lenkija). Spalio 7-10 d. Vilniuje vyksiančiame „Baltic Pitching Forum“ renginyje projektų atstovai turės galimybę dalyvauti intensyviuose projektų pristatymo mokymuose su eksperte Gabriele Brunnenmeyer (Vokietija), po kurių vystomus projektus pristatys užsienio ekspertų komisijai, sudarytai iš reikšmingų Europos festivalių, televizijų, kino gamybos ir platinimo kompanijų atstovų. Forumo atvirose programos dalyse – paskaitose, diskusijose bei projektų pristatymo sesijose – galės dalyvauti visi, besidomintys trumpametražio kino industrija bei bendros gamybos su Baltijos šalimis galimybėmis.

Forumo pabaigoje tarptautinė ekspertų komisija išrinks geriausius Baltijos šalių projektus, kuriuos apdovanos kelialapiais į reikšmingus kino industrijos renginius: didžiausio pasaulyje trumpametražių filmų festivalio Klermono-Ferano metu vykstantį koprodukcijos forumą „Euro Connection“ (Prancūzija) bei Turine vykstančios trumpametražių filmų mugės „ShorTO Film Market“ programą „You Only Pitch Twice“ (Italija). Dar vieną prizą įteiks Baltijos šalių prodiuserių žiuri komisija – 1000 eurų vertės Baltijos šalių prodiuserių MEDIA apdovanojimą, įsteigtą „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biurų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Taip pat tarp apdovanojimų – lietuvių garso post-produkcijos kompanijos „Up Records” įsteigtas prizas „UP Records Sound Post-Production Award“. Kiti apdovanojimai bus atskleisti artėjant renginiui.

Daugiau informacijos apie paraiškų teikimą galima rasti čia.

Renginį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Forumą iš dalies finansuoja: Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA ir Baltisches Haus. Partneriai – „Kūrybiškos Europos“ biurai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Italų trumpametražių filmų centras, Estijos kino institutas, „Friss Hús Budapest“ tarptautinis trumpametražių filmų festivalis.

Sparčiai artėja festivalis „Aurora“ – didžiausias šalyje mokiniams skirtas kino renginys. Šiemet žiūrovus jis pasitiks dviem konkursinėmis programomis ir 38 jaunųjų kūrėjų trumpametražiais filmais. Geriausius darbus rinks kino lauko profesionalai, daugybės nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų laureatai: režisierė Marija Kavtaradze, animacijos režisierė Eglė Davidavičė, montažo režisierius Armas Rudaitis, kino operatorė Laura Aliukonytė. Išvysti programų filmus bus galima jau balandžio 11–12 d., Menų spaustuvėje.

Jaunuosius kūrėjus tikrą kino festivalio patirtį pajusti pakvietęs festivalis „Aurora“ iš mokinių sulaukė daugiau nei 200 vaidybinių, animacinių, dokumentinių filmų bei muzikinių klipų. Dalis jų bus pristatyti konkursinėse programose „Atradimai“ bei „Kultūrų jungtys“.

Kiekvienos konkursinės programos geriausias filmas bus įvertintas piniginiu prizu ir specialiu vardiniu festivalio apdovanojimu – bronzine festivalio „Aurora“ statulėle. Atskiras dėmesys skiriamas ir kitoms kino profesijoms, be kurių filmas negalėtų išvysti dienos šviesos. Už geriausią operatorės/-iaus ir montažo režisierės/-iaus darbą taip pat bus skirti vardiniai festivalio apdovanojimai bei piniginiai prizai.

Anot animacijos režisierės, žiuri narės, už geriausią animacinį filmą „Sidabrine gerve“ praėjusiais metais įvertintos Eglės Davidavičės, tokie festivaliai jaunimui itin reikšmingi.

„Pagalvojau apie save keturiolikos – kas būtų įvykę, jei tokių festivalių būtų buvę daugiau, jei būčiau kūrusi su savo draugais – kur tai būtų nuvedę? Džiaugiuosi, kad festivalio sumanytojai ėmėsi tokios svarbios iniciatyvos. Nustebino animacijos darbai – raiškoje ir stiliuje nemačiau bandymo mėgdžioti to, ką mes jau matome ekrane. Smagu matyti nuoširdžių autoportretų, bandymų suprasti, kas aš esu. Jauniems kūrėjams linkiu kuo daugiau drąsos, laisvės, galimybių eksperimentuoti ir taip atrasti savo balsą“, – teigia animacijos režisierė, E. Davidavičė.

Prie žiuri prisijungė ir scenaristė, filmų „Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“ režisierė, daugkartinė nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ laureatė, Marija Kavtaradze. 2023 m. kino sales pasiekęs režisierės filmas „Tu man nieko neprimeni“ įvertintas ir užsienyje – prestižiniame Sandanso kino festivalyje juosta laimėjo vieną pagrindinių prizų – M. Kavtaradze buvo pripažinta geriausia režisiere.

„Labai stipri, įvairi programa. Žiūrint filmus aiškiai jautėsi, kas kūrėją domina – temos pasirinktos nuoširdžiai, o ne todėl, kad kažką reikia parodyti. Filmai mane įtikino, buvo tokių darbų, kurie sukėlė nuoširdžias emocijas ir jausmus“,  – pasakoja M. Kavtaradze.

Jai pritaria ir televizijos bei kino montažo režisierius Armas Rudaitis. „Labai žavu ir įdomu pamatyti, kuo gyvena ir kas rūpi jauniems žmonėms, mokiniams iš visos Lietuvos. Nustebino didžiulė įvairovė – tiek kalbant apie filmų žanrus, formas ar trukmę. Kinas yra labai gera forma mokytis – ne tik montuoti ar filmuoti, bet ir stebėti pasaulį, galiausiai, daugiau sužinoti apie patį save“.

Prie filmų ir TV serialų „Stranger Things“, „Paradise“, „Nova Lituania“ ir daugybės kitų projektų dirbusi operatorė, Lietuvos kino operatorių asociacijos pirmininkė Laura Aliukonytė pastebi, kad festivalis jau sulaukė didelio dėmesio, o tai parodo jo aktualumą.

„Į festivalį mokiniai atsiuntė virš 200 filmų – jų gausa rodo, kad tokių renginių reikia, kad moksleiviai kuria, domisi, nori pristatyti savo kūrybą. Festivalis – ne tik galimybė pasidžiaugti savo filmu didžiajame ekrane, bet ir sudalyvauti programoje – kūrybinėse dirbtuvėse, susitikimuose su kūrėjais. Jauniems žmonėms linkiu nebijoti ieškoti, klysti ir išlaukti savo momento“, – įsitikinusi L. Aliukonytė.

Festivalio programoje – dirbtuvės, karjeros mugė, susitikimai su profesionalais

Balandžio 11-12 d. mokinių laukia ne tik filmų peržiūros, bet ir kūrybinio rašymo, animacijos bei fotografijos dirbtuvės. Užsiėmimus ves „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, teatro ir kino dramaturgė Teklė Kavtaradze, Vilniaus dailės akademijos lektorius Gintas Kavoliūnas, kol kas vienintelės Lietuvoje artist-collective pobūdžio edukacinės iniciatyvos „Animatest“ sumanytojos Emilija Dirsytė ir Eva Rodz bei garso dizaineris, muzikantas, menininkas Laurynas J. Kamarauskas.

Jaunieji kūrėjai galės sudalyvauti aukštųjų mokyklų audiovizualinių studijų ir karjeros mugėje, dalyvauti diskusijoje ir profesionalaus kino programoje “Trumpas kinas. Mes beveik suaugę”, kurią pristato Lietuviškų trumpametražių filmų agentūra “Lithuanian Shorts”.

Festivalis „Aurora“ ypatingą dėmesį skirs formalaus ir neformalaus švietimo mokytojams bei edukatoriams. Specialias portretų dirbtuves jiems ves „Meno avilys“, o visi norintys galės apsilankyti Vytauto Kasiulio muziejuje veikiančioje, „Meno avilio“ kuruojamoje parodoje „Mums 17“ bei sudalyvauti parodai skirtoje ekskursijoje.

Apie festivalį:

Festivalis „Aurora“ – pirmasis tokio pobūdžio kino festivalis šalyje, dėmesį skiriantis jaunų žmonių kuriamam kinui. Festivalis siekia tapti saugia ir atvira erdve/platforma, kurioje jauni žmonės gali įsikvėpti, atskleisti savo kūrybiškumą, būti išgirsti ir įvertinti bei drauge formuoti Lietuvos kino kultūros ateitį.

Festivalis vyks balandžio 11–12 d. Vilniaus kultūros ir meno erdvėse: edukaciniame medijų centre „Lojoteka“, Menų spaustuvėje, Meno avilyje bei Vytauto Kasiulio dailės muziejuje.  Dalyvių amžius – neribojamas.

Festivalio organizatorius – Lojoteka. Edukacinis medijų centras (Vilniaus jėzuitų gimnazija). Festivalio partneriai – Britų taryba Lietuvoje, Lietuvos kino centras, AVAKA ir kt. Edukacinį ciklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Daugiau informacijos ir pilna festivalio programa: www.aurorafestivalis.lt

Režisierius, aktorius ir scenaristas Marius Pocevičius plačiajai visuomenei labiausiai žinomas komiškais etiudais internete. Savarankiškai sukūręs tris ilgametražius filmus, pernai jis baigė režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir prisipažįsta, kad tik būdamas studentas atrado trumpametražio kino magiją. M.Pocevičiaus baigiamojo magistro darbo „Išnešimas“ (2025) nacionalinė premjera įvyko šį sausį Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje, o nuo balandžio 17 d. pasirodys kino teatruose lietuviškų trumpametražių filmų programoje „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“. Kūrėjas pasakoja, kaip lengvai susigraudina laidotuvėse, kaip pavyko į savo filmą prisikviesti aktorių žvaigždyną ir kodėl neramina komedijos žanro likimas kine.

Filmo atspirtis – laidotuvių prisiminimas

Pocevičiaus režisuotas filmas pasakoja apie dukrą (akt. Rimantė Valiukaitė), pandemijos laikotarpiu besistengiančią surengti mamai kuo tradiciškesnes laidotuves, kad nepasklistų nemalonios apkalbos, tačiau šermenys vis tiek virsta chaosu. Paklaustas, kas patraukė analizuoti lietuviškų laidotuvių temą, kūrėjas dalinasi prisiminimais iš vaikystės: „Labai ryškus momentas mano senelio laidotuvės, kai dar buvau vos dešimties. Jo noras buvo būti pašarvotam namuose ir kad gedėti ateitų kuo daugiau žmonių. Tad per tris dienas apsilankė gal trys šimtai! Kaip vaikui įstrigo tokios detalės, kaip kambaryje paguldytas senelio kūnas, raudanti močiutė, tarsi specialiai graudinanti kitus. Man niekada nebuvo lengva išbūti laidotuvėse, galiu nesunkiai apsiverkti, jei kiti aplink ašaroja, tačiau graudžioje gedėjimo ritualo situacijoje tuo pačiu metu regiu daug komiškumo. Viskas taip sakrališka, rimta, bet, matyt, žmogui per sunku išbūti tokiuose tragiškuose momentuose ir juokas palengvina procesą“. „Išnešimo“ režisierius pasakoja, kad filmo esmė – ne patys šermenys, o tai, kaip šiose aplinkybėse žmonėms sekasi priimti elgesio taisykles, turint omenyje, kad veiksmas vyksta pandemijos laikotarpiu.

Paklaustas, kaip į trumpo metro filmą pavyko prisikviesti būrį žinomų aktorių, tokių kaip Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Giedrius Savickas ir Vaidotas Martinaitis, Pocevičius džiaugiasi, kad visi jie išpildė jo idėjas viršijant lūkesčius. „Profesionalūs aktoriai yra linkę padėti kino studentams, tik buvo iššūkis prisiderinti prie jų užimtumo. Vitaliją ir Rimantę iškart norėjau kviesti filmuotis, nes jos vizualiai primena žmones, pagal kuriuos kurti šie personažai ir jos lengvai sutiko. Įgavęs drąsos parašiau Giedriui Savickui ir jis irgi prisijungė prie komandos. Buvo baimės, kaip su garsenybėmis reiks darbuotis, tačiau procesas vyko sklandžiau, nei įsivaizdavau ir visiems patiko galutinis rezultatas“.

Subalansuotos komedijos siekis

Filmas susilaukė daug teigiamo grįžtamojo ryšio iš publikos.  Jo kūrėjas tikina, kad publika atpažino, kas sukelia juoką ir šiltas emocijas, tai siedamas su savo gebėjimu išbalansuoti tarp autorinio ir žanrinio kino. „Rašydamas scenarijų stengiausi specialiai nekurti juokingų dialogų, o labiau akcentuoti pačias aplinkybes, atmosferos absurdiškumą“. Paklaustas, ar nesudėtinga neperžengti ribos tarp meno ir komercijos, Pocevičius pripažįsta, kad ji trapi, tad reikėjo ieškoti naujų komiškumo atskleidimo formų per veiksmą ir vizualumą, įvardindamas savo įkvėpėjus: suomių režisierių Akį Kaurismakį bei švedą Rubeną Östlundą. „Kuriant komercinę komediją masėms tikslas yra uždirbti, tad ten vyrauja kitokio pobūdžio humoro jausmas. Kita vertus, pastebiu, kad europietiškos komedijos kartais per visą filmą turi tik vieną šmaikščią sceną, kas labai liūdina. Mano tikslas yra atrasti ribą, kad gilios temos atsiskleistų per absurdo humoro prizmę. Tai ir norėčiau vystyti, net suprasdamas, kad šioje žemėje nėra daug vietos autorinei komedijai. Man rūpi žmonių santykiai, kompleksai, o ironija, sarkazmas ir absurdas – būdai tai atskleisti“.

Trumpo kino atradimai

„Džiaugiuosi savo kelione ir ten, kur dabar esu“, – dalinasi M. Pocevičius. „Pasirinkau atvirkštinį kelią nestudijavęs režisūros savarankiškai kurti ilgo metro filmus, dar nežinodamas daug dalykų. Dabar, baigus mokslus, man daug aiškiau, kaip kuriamas filmas“. Režisierius atvirauja, kad, nors savo karjeros pradžioje buvo prieš trumpo metro filmus, būtent jie išmokė scenarijaus rašymo vingrybių, siekio orientuotis į kokybę, atskleidė, kaip labai ekonomiškai ir efektyviai galima sukurti filmą, su kuriuo atsiveria festivalių durys ir plačios bendradarbiavimo galimybės. „Man atrodo, dažnai publika nepelnytai „nurašo“ trumpus filmus, nes juose nėra klasikiniam kinui įprastos struktūros, o tema, nors įtraukia, bet dažnai neišplėtota laike, palieka žiūrovą pamąstyti ir akcentus susidėlioti galvoje pačiam“.

Balandžio 17–27 dienomis programa „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“ bus rodoma Vilniuje kino teatruose „Pasaka“, „Skalvijos“ kino centre ir „Apollo Kinas“, Kauno kino centre „Romuva“, Klaipėdos kino teatre „Arlekinas“, Panevėžio „Apollo Kinas“, Gargždų kino teatre „Minija“, Alytaus kino centre „Dainava“, o nuo balandžio 28 d. bus prieinama „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje. Programą skirtinguose miestuose lydės susitikimai bei diskusijos su filmų kūrėjais.

Lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ iniciatyva „Trumpas kinas“ buvo pradėta 2019-aisiais, siekiant populiarinti trumpojo kino žanrą ir pristatyti aktualias, žiūroviškas programas kino teatrų repertuaruose. Programos „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“ rodymą remia Lietuvos kino centras, pagrindinis informacinis partneris – LRT Epika, informacinis partneris – 370.