Autorius: avaka-adm

Domėtis lietuviška literatūra, ieškoti naujų jos formų ir atrasti kelią į didžiuosius ekranus jau šešerius metus kviečia iniciatyva „Knyga + Kinas“. Rašytojus, kino režisierius, scenaristus ir prodiuserius jungiantis projektas balandžio 17 d. paskelbė knygos ekranizacijos opciono laimėtojus – jiems įteiktas Vilniaus miesto savivaldybės įsteigtas prizas. Šis simbolinis įvertinimas žymi Mariaus Marcinkevičiaus ir Linos Itagaki knygos „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“ kelionės pradžią į animacinio kino pasaulį.

Projektas „Knyga + Kinas“ įgyvendinamas jau nuo 2019 m. Kasmet specialiai suburtos komisijos išrenkami kinematografiškiausi lietuvių rašytojų kūriniai kino bendruomenei pristatomi Vilniaus knygų mugės metu. 2025-ieji nebuvo išimtis – vasario 28 d. vykusiame renginyje pristatyta 10 pastarųjų metų lietuvių rašytojų kūrinių, tarp kurių – knygos vaikams bei suaugusiems, istoriniai, prisiminimų romanai. 

Kino kūrėjai buvo pakviesti dalyvauti pristatytų knygų opciono įsigijimo konkurse. Skatindama kino ir literatūros kūrėjų bendradarbiavimą, Vilniaus miesto savivaldybė įsteigė 2500 eur piniginį prizą. Šiais metais konkursui buvo pateiktos net keturios paraiškos. Organizatorių teigimu, tai rodo augantį susidomėjimą renginiu bei stiprėjančius ryšius tarp kino ir literatūros kūrėjų.

Komisijos narių – režisieriaus Raimundo Banionio, aktorės Gabijos Jaraminaitės bei kino kritikės Neringos Kažukauskaitės – sprendimu, prizas atiteko VšĮ „Broom Films“ (scenarijaus autorius ir režisierius – Antanas Skučas. Prodiuserė – Justė Michailinaitė), pasirinkusiems M. Marcinkevičiaus ir L. Itagaki knygą „Mergaitė su šautuvu. Istorija apie mergaitę partizanę“ (leidykla „Misteris Pinkmanas“).

„Mano draugo senelė buvo ryšininkė, o jos keturi broliai – partizanai. Prieš daug metų ji man papasakojo apie bunkerius ir tai, kad viename jų gyveno mergaitė. Jau vėliau supratau, kad vaikams nėra sukurta pakankamai knygų šia tema, nors jie mokosi daug istorijai svarbių datų, pavardžių. Pradėjęs rašyti knygą apie partizanus supratau, kad apie suaugusius žmones skaityti vaikams nebus įdomu – nusprendžiau istoriją papasakoti mergaitės akimis“, – apie knygą pasakoja jos autorius M. Marcinkevičius.

„Dabartinėje geopolitinėje situacijoje labai svarbu prisiminti laisvės kovas, o ypač, apie tai kalbėti su vaikais. Šiuo metu Lietuvoje juntamas ryškus kokybiško nacionalinio turinio vaikams stygius – vaikiškų filmų sukuriama mažai, tai daroma fragmentiškai. Norime, kad vaikai, ateities kino filmų žiūrovai, turėtų pakankamai turinio, kuris augina, yra įdomus. Galbūt šis filmas galėtų tapti platforma svarbioms temoms – laisvei, drąsai, atsakomybei ir mūsų istorinės atminties svarbai aptarti,“ – pasakoja prodiuserė J. Michailinaitė.

„Manau, kad knyga labai vizuali, beveik viskas yra išpiešta, todėl įsivaizduoti filmą jau dabar nėra sudėtinga. Tikime, kad temos svarbumas ir aktualumas lems ir ilgai išliekančią edukacinę filmo reikšmę“, – teigia scenarijaus autorius ir režisierius A. Skučas.

Prodiuserė Justė Michailinaitė ir režisierius Antanas Skučas jau turėjo pirmą susitikimą su knygos autoriais M. Marcinkevičiumi ir L. Itagaki. Jau šią vasarą kūrėjai planuoja dirbti su scenarijumi, spręsti techninius klausimus, reikalingus filmo gamybai, komandos formavimui. 

****

Projektas „Knyga + Kinas“ savo veiklas žada tęsti ir toliau – jau rudenį kino bei literatūros mėgėjus pakvies į tradicija tapusius Rudens kino vakarus, kurių metų nemokamai pristatomi literatūros kūrinių įkvėpti filmai, vyksta susitikimai su kūrėjais. 

Projektą „Knyga + Kinas“ organizuoja prodiuserinė kompanija „Fralita Films“ kartu su Lietuvos leidėjų asociacija, asociacija AVAKA, Vilniaus kino biuru, Kūrybiškos Europos biuru Lietuvoje. Renginį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras. 

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis, pirmasis Lietuvoje pelnęs „Oskarų“ ir Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją, kviečia teikti trumpametražius filmus nacionalinėms ir tarptautinėms konkursinėms programoms. 19-asis festivalis vyks 2026 m. sausio 21–27 d. Lietuvos kino teatruose ir namų kino ekranuose.

Kasmet festivalis pristato virš 100 trumpųjų filmų, iš kurių apie 30 užsienio kūrėjų darbų dalyvauja tarptautiniame konkurse bei apie 12 lietuviškų filmų – nacionaliniame. Festivalio metu tarptautinė žiuri išrenka tris nugalėtojus – geriausius tarptautinio ir nacionalinio konkursų filmus bei vienam filmui įteikia pagrindinį festivalio apdovanojimą „Grand Prix“. Šiemet, be įprastinių prizų, festivalio konkursinių programų filmai galės pretenduoti į „Oskarų“ ir Europos kino apdovanojimus. 

Pagrindiniai atrankos kriterijai – konkursuose gali dalyvauti nuo 2024 m. sausio 1 d. pagaminti įvairių rūšių, žanrų ir temų filmai, kurių trukmė neviršija 30 minučių. Nacionaliniam konkursui galima teikti lietuviškus arba bendros gamybos su Lietuva filmus, o tarptautiniam – visų kitų šalių (išskyrus Rusijos). Nuo šių metų festivalis reikalauja lietuviškos premjeros statuso tiek nacionaliniame, tiek tarptautiniame konkurse dalyvaujančių filmų.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalio konkursinių programų sudarytojai: kino režisierius, scenaristas, edukatorius Andrius Blaževičius, kino žurnalistė, tarptautinės kino kritikų federacijos FIPRESCI narė Ieva Šukytė ir kinotyrininkė, kino kuratorė Mantė Valiūnaitė.

Filmų registracija vyksta virtualioje „Shortfilmdepot“ platformoje: nemokamai filmus galima teikti iki gegužės 31 d., o nuo birželio 1 d. prisideda filmo registracijos mokestis – 9 Eur. Registracija tarptautiniam konkursui tęsis iki liepos 15 d., o nacionaliniam – iki rugpjūčio 15 d. Siekdami palaikyti Ukrainos kūrėjus, festivalio organizatoriai suteikia galimybę Ukrainoje pagamintus ar ukrainiečių kūrybinės komandos kurtus filmus visos registracijos metu teikti nemokamai. Šie kūrėjai raginami susisiekti su organizatoriais el. paštu: programming@filmshorts.lt.

Be konkursinių programų, festivalyje rodomos ir specialiosios – žanrinio kino, fokus šalies, vaikams, jaunimui ir senjorams skirtos programos, reikšmingų kino kūrėjų darbų retrospektyvos. Festivalio metu gausu kino industrijai ir plačiajai publikai skirtų renginių, rengiami susitikimai su filmų kūrėjais, tinklaveikos renginiai, paskaitos ir dirbtuvės. Festivalis vyks Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose kaip Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys.

Siekiant skatinti festivalio prieinamumą žmonėms su negalia, dalis seansų rodomi su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiesiems (SKN) bei garsiniu vaizdavimu, skirtu akliesiems ir silpnaregiams, pagrindiniai festivalio renginiai ir pokalbiai su kūrėjais verčiami į gestų kalbą, taip pat bendradarbiaujama su rodymo vietomis, kurios būtų pilnai pritaikytos žmonėms su fizine negalia.

Filmus galima teikti tik per www.shortfilmdepot.com platformą: čia.

Dalyvavimo konkursuose taisyklės: čia. Daugiau informacijos apie festivalį: www.filmshorts.lt.

Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė.

Lygiai po mėnesio, gegužės 16-ąją, Lietuvos kino teatruose pasirodys pirmosios 5-ios ilgai brandinto ir laukto lietuviško animacinio serialo istorijos „BFF. Turbo nuotykių maratonas“. Jo bendraautorės režisierė Urtė Oettinger ir prodiuserė Agnė Adomėnė šypsosi prisiminusios idėjos pradžią, beveik 13 metų trukusį procesą ir džiaugiasi, kad ilgai trukę ieškojimai pasiteisino – „BFF“ jau laukia ne vien Lietuvos, bet ir Danijos bei Slovakijos žiūrovai.

„Pirmą kartą susitikome kupinos ambicingų idėjų – buvome užsimojusios keisti Lietuvos animacijos sceną, sakėme, reikia padaryti „kažką vaikams“, nors pačios vaikų tuo metu dar neturėjome, – juokiasi U. Oettinger. – Idėja nuo to laiko nepasikeitė, tik mes ėmėme geriau suprasti, kas išties įtraukia vaikus. Norėjome sukurti jaukias istorijas, kurių veiksmas vyktų Vilniuje, herojų lūpos judėtų lietuviškai ir jame veikiantys gyvūnai nebūtų žirafos ir zebrai, o tie, kurie gyvena Lietuvoje.“

Agnė Adomėnė priduria – nepaisant to, kad serialo aplinkybės labai lietuviškos, vis dėlto iškart buvo galvojama ir apie tarptautinę auditoriją: „Norėjome, kad istorijos būtų universalios – užsienyje veiktų taip pat gerai, kaip Lietuvoje.“ Todėl dar bevystant projektą, „BFF“ jau keliavo per tarptautinius forumus, kuriuose užsienio televizijos nuolat dairosi, ką galėtų parodyti savo žiūrovams. Lietuviškas kūrinys jas įtikino – jau sutarta, kad „BFF“ rodys Danijos ir Slovakijos nacionaliniai transliuotojai ir, pasak A. Adomėnės, tai – tik pradžia.

Ko nori vaikai?

Pagrindiniais „BFF“ herojais tapo trys vaikai: meškinas Benas, voverė Frida ir katinas Fredis. „Bevystydamos serialą pačios tapome mamomis ir įsitikinome, kad mūsų idėjos veikia, kad vaikams tikrai reikia tokios animacijos, kokią kuriame – tokio tempo, spalvų, estetikos,“ – pasakoja U. Oettinger. Tačiau savo vaikų atsiliepimais bendraautorės neapsiribojo – kurdamos personažus, atliko platesnius tyrimus ir stebėjo, kaip su jais tapatinasi skirtingos vaikų grupės.

„Klausėme vaikų, kuris iš personažų galėtų būti jų geriausias draugas? Ką jie mano apie charakterį vien iš personažo aprangos? Veikėjus perrenginėjome milijoną kartų, keitėme spalvas, stebėjome, kaip reaguoja vaikai. O jie, beje, pastebi mažiausius dalykus – pavyzdžiui, sako, wow, jo džemperis toks, kaip mano! Nors jis – pieštinis, bet iškart herojus tampa savas, – šypsosi U. Oettinger. – Beje, vaikams taip pat svarbu, kad personažai turėtų kokį nors jo charakterį nusakantį atributą, todėl, pavyzdžiui, katinas Fredis be savo ausinių būtų visai ne Fredis. Dauguma vaikų – ir mergaitės, ir berniukai – labiausiai tapatinosi būtent su juo.“

Įdomu ir tai, kad mergaitės – ženkliai išrankesnės. „Kompanijos „LEGO“ atlikti tyrimai rodo, kad berniukai žiūri praktiškai viską, o mergaitės atidžiai renkasi. Berniukai filmus gali žiūrėti su mergaitėmis, o štai jos griežtai nežiūrės, jei joms pasirodys, kad kūrinį renkasi vien berniukai. Pati auginu abu ir matau reakcijas – dukra gali pasakyti „nenoriu, nes čia tik berniukams“ vien dėl to, kad ant plakato ar pakuotės nupieštas berniukas, – šypsosi U. Oettinger. – Todėl buvo svarbu iškart sudaryti priimtiną įspūdį, kad mergaitės galėtų tapatintis ne vien su Fridos personaže ir mums tai pavyko.“

Pažįstamos vietos ir net žmonės

Pasak kūrėjų, vaikams ne tik svarbu tapatintis su personažais, bet ir smagu atpažinti vietas. Todėl meškinas, voverė ir katinas gyvena Žvėryno mieste, kuris atrodo kaip Vilnius. „Kodėl Žvėrynas, jei veiksmas ne Žvėryno mikrorajone? Nes gerai skamba – žvėrys gyvena Žvėryne, – juokiasi U. Oettinger. – O iš tiesų pagal išpieštą šio animacinio pasaulio architektūrą, veiksmas daugiausiai vyksta Užupyje ir Vilniaus centre.“

„Lietuviams bus smagu atpažinti detales – Geležinį vilką, senamiesčio fragmentus, rotušę, TV bokštą fone, o užsieniečiams bus tiesiog gražu bežiūrint suprasti, kad tai – Europa,“ – pasakoja A. Adomėnė ir atskleidžia dar vieną lietuvius nusišypsoti priversiančią „BFF“ detalę: Žvėryno gyventojai skaito labai populiarų žurnalą „Žvėrys“, rašantį apie įžymius miesto žvėris, o jo redaktorė pasirodo viename iš epizodų.

Ir nors kuriant „BFF“ pasirodančią „Žvėrių“ redaktorę visiškai nesiekta panašumų su realiu žmogumi, vis dėlto vienas veikėjas buvo pieštas būtent norint atvaizduoti konkretų Lietuvos žmogų. „Žvėryno mero vilko atvaizdas remiasi egzistuojančiu asmeniu ir yra labai panašus į Lietuvos animacijos tėvą Ilją Bereznicką. Jis mus įkvėpė šiai profesijai, tad atidavėme jam duoklę seriale. Merui vilkui net užrišome ryškų raudoną šaliką – tokį, kokį nešioja I. Bereznickas“, – atskleidžia U. Oettinger.

5-ios linksmos istorijos kino teatre

Serialo kūrėjai pirmąsias 5 istorijas kviečia žiūrėti didžiuosiuose ekranuose – gegužės 16 d. „BFF. Turbo nuotykių maratonas“ atkeliauja į visos Lietuvos kino teatrus. Serialo anonsas: https://youtu.be/hdGWY6_DssQ.

Prodiuserė Agnė Adomėnė atkreipia dėmesį, kad kino teatrų repertuaruose itin trūksta 5-10 metų vaikams subalansuoto turinio. „Na, o lietuviški kūriniai tokiai amžiaus grupei kino teatruose atsiranda dar rečiau, todėl „BFF. Turbo nuotykių maratoną“ specialiai pritaikėme rodymui kine. Norime pakviesti vaikus atsitraukti nuo mažųjų ekranų ir išsiruošti į nuotykį su tėvais ar draugais.“

„BFF“ animacinį serialą vaikams apie skirtingo plauko žvėrių ir geriausių draugų nuotykius kuria itin stipri komanda ir Lietuvos kino industrijoje žinomi vardai: dvi „Sidabrines gerves“ už ankstesnius savo darbus pelniusi režisierė Urtė Oettinger, scenarijaus autoriai Marija Kavtaradze ir Titas Laucius, dailininkas Gediminas Skyrius, prodiuserė Agnė Adomėnė („Art Shot“), įžanginę dainą kūrė žinomas muzikos kūrėjas ir atlikėjas Tomas Narkevičius. „BFF“ iš dalies finansuoja „Creative Europe Media“ ir „Eurimages“ pilotinė serialų bendros gamybos programa, Lietuvos kino centras, „Telia Play“ ir LRT, prodiusuoja „Art Shot“.

Apie „Art Shot“

2012 metais įkurta animacijos gamybos kompanija „Art Shot“ prodiusuoja animacinius filmus vaikams ir suaugusiems. Jie sėkmingai pristatomi tarptautiniuose kino festivaliuose, yra pelnę apdovanojimų užsienyje ir Lietuvoje.

Lietuvos kino teatruose rodomame Saulės Bliuvaitės filme „Akiplėša“ į paauglystę žengiančios merginos tikisi ištrūkti iš nykaus industrinio rajono tapdamos garsiomis manekenėmis, o tai verčia vis ekstremaliau žaloti savo kūną. Buvusi viena įžymiausių Lietuvos manekenių, vėliau psichoterapeutės profesiją pasirinkusi Aistė Jasaitytė–Čeburiak dalinasi įspūdžiais apie filmą ir svarsto apie grožio standartus.

Kartu su 11-os ir 15-os metų dukterimis filmą žiūrėjusi A. Jasaitytė–Čeburiak sako, kad „Akiplėša“ yra edukuojantis filmas. „Po seanso su mergaitėmis pasikalbėjome, kokią didelę kainą žmonės moka mėgindami pritapti prie kitų ir svajodami pamatyti pasaulį – regis, ko tik dėl to nepadarytum. Tai galėjo labai liūdnai pasibaigti, net mirtimi. Pasikalbėjome, kad svarbiausia yra draugystė ir visgi geriau rinktis su draugais žaisti krepšinį. Mergaitės net susigraudino.“

Žiūrovai kalba, kad „Akiplėša“ rezonuoja ir šiuolaikiniams, ir 1990-ųjų ar 2000-ųjų paaugliams, o paklausta, apie ką jai pačiai yra šis filmas, Aistė šypsosi: „Na, aš ir esu tas buvęs 90-ųjų modelis, tad mane liečia ir asmeniškai, sukelia prisiminimus. Tik aš nepasirinkau tokio desperatiško būdo, to nepatyriau. Ir kirminų nerijau, nors apie juos tikrai girdėjau.“

„Žinoma, tai nėra mano istorija, nes nepatekau į tokią abejotiną modelių agentūrą. Mano tėtis anuomet kiekvieną sutarčių sakinį skaitė kartu su advokatais, ginčijosi dėl sąlygų ir įgriso tiems užsieniečiams. Tada aš net verkiau ir galvojau, kad jis nori sužlugdyti mano norus pažinti pasaulį“, – juokiasi Aistė, galiausiai vis dėlto išskridusi į savo pirmąją darbinę kelionę į Japoniją.

Grožio standartai ir centimetrai

Aistė šypsosi prisiminusi, kaip grožio standartai gali priklausyti ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo aplinkos, kurioje esi. „Šešiolikos aš buvau vaikas kaip pagaliukas – labai liesa, net per liesa. Valgiau batoną su uogiene, kad tik priaugčiau svorio. Iš manęs mokykloje šaipėsi, kad esu anoreksikė, distrofikė ir nors dar pati nežinojau, ką reiškia šie žodžiai, juos puikiai įsiminiau. O paskui, patekus į modelių pasaulį, visgi pasirodė, kad tai yra mano privalumas – pasirodo, atitinku kažkokius grožio standartus, tad savęs suvokimas labai pasikeitė.“

„Bet laikui bėgant tas centimetrų matavimas įgrįso – matydavau, kaip mano draugėms vis sakydavo, kiek jos turi numesti. O vėliau ir man pačiai atėjo tokia diena, kai kūnas ėmė keistis, pradėjau bręsti ir moteriškėti. Tai būdavo didžiulis stresas – galiu labai gerai tapatintis su tuo, ką patyrė filmo herojės. Mane labai erzino, kad turėjau apie tai galvoti. Buvau socialus ir ekstravertiškas vaikas, tad kasdienybėje užsimiršdavau, bet artėjant darbui, kildavo stresas: ar tilpsiu į tą rūbą? Ar užsisegs nugaroje, ar neužsisegs? Tai pradėjo kankinti“, – prisimena Aistė.

„Nebuvau iš tų modelių, kurie nieko nevalgė. Būdavo, pusę dienos stengiesi nevalgyti, o tada užsimanai ir sau valgai. Mano vidus ir intuicija mane vedė taip, kad nepasinerdavau į kraštutinumus. Taip, eidavau į sporto klubą, tačiau nealindavau savęs nei sportu, nei badu. Bijojau, kad jei nevalgysiu, mano dantys pradės gesti, slinks plaukai ir sukris oda. Buvau sąmoningas vaikas“, – sako Aistė.

Nuo išorės link vidaus

10 metų itin sėkmingą tarptautinę modelio karjerą dariusi Aistė Jasaitytė–Čeburiak atskleidžia, kad šis darbas ją paskatino pasirinkti psichologijos studijas. „Man buvo skaudu, kad nuolat vertina ir mano, ir kitų merginų išorę bei žiūri į žmogų kaip į objektą. Žmogus vertinamas vien pagal išvaizdą – panašiai, kaip arklį vertina pagal dantų būklę. Tai buvo labai paviršutiniška ir skaudėjo, kad esu niekam neįdomi kaip žmogus, o aš norėjau bendrauti, draugauti, dalintis. Greičiausiai todėl ir pasirinkau psichologiją – mane užjautrino tai, kad viskas sukosi tik apie išorę. O kur tada laimė, kur žmogaus pasaulis, kur ta pilnatvė, kas mus užpildo? Aukštosios mados industrijoje mačiau, kaip tie sėkmingi žmonės vartoja narkotikus, be paliovos geria, nejaučia pasitenkinimo, yra pavargę, nusidirbę.“

Gyvendama ir dirbdama Paryžiuje, Aistė pradėjo neakivaizdines psichologijos studijas Lietuvoje. „Ilgėjausi namų ir labai norėjau grįžti į Lietuvą, todėl būtent čia pasirinkau studijuoti – kad būtų galimybė grįžti namo. Bebaigiant magistro studijas, svarsčiau, ką gi man toliau dirbti, nuo ko pradėti naują karjerą, tad pamaniau, imsiuosi to, ką geriausiai esu patyrusi savo kailiu – spaudimą dėl maisto, išorės, lieknėjimo. Tad pasiprašiau savanoriauti į Valgymo sutrikimų centrą, kur pradėjau kaupti naują profesinę patirtį.“

Vėliau Aistės Jasaitytės–Čeburiak profesinė veikla valgymo sutrikimais neapsiribojo – šiuo metu ji yra Jungistinės krypties psichologė-psichoterapeutė, psichoanalitikė. „Stojau į kitą pusę – pagalbos, o ne grožio kulto, jaunystės, nevalgymo palaikymo ir eskalavimo. Nes grožio kulte niekas tos laimės neranda – na ir kas, kad sulieknėsi, bet būsi vienas, depresyvus, be socialinių įgūdžių, sustos ir psichologinis, ir fiziologinis tavo augimas. Jokios svajonės šitaip neišsipildys – tai yra labai didelė apgaulė, iliuzija.“

Šiuo metu per paauglystę brendantiems jaunuoliams Aistė linki pirmiausiai susidraugauti su savimi. „Už to didelio noro kurti išorę slypi giluminis poreikis būti mylimiems ir pamatytiems, bet nereikia apsigauti – jūsų atvaizdas nekuria ryšio. Jis kuriamas santykiu, elgesiu, rūpesčiu, girdėjimu, o tam, kad kurtum ryšį su kitu, svarbu mokėti priimti save. Tad linkiu savimi rūpintis, save globoti ir nenuvertinti. Puikiai matome, kaip dabar pasaulyje visi tampa labai panašūs siekdami kažkokio paveikslėlio. Ir tai yra visiškai neįdomu, nes išskirtinumas yra savitumas. Patikėkite, net jei pakeisite nosį ar kitą kūno dalį, toks pokytis tikrai neatneš pripažinimo jausmo. Kuriantis, o ne griaunantis žmogus yra labiau matomas ir pripažįstamas.“

Apie „Akiplėšą“

„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą – „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus. Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia – į Lietuvą „Akiplėša“ atkeliavo pasirodžiusi daugiau nei 70-je tarptautinių kino festivalių – nuo Kanados iki Australijos, nuo Indonezijos iki Brazilijos, filmas pelnė 15 prizų ir buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui.

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=LzZ39Y5Lmyk

Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.