GRUODŽIO 15 D. PAAIŠKĖS LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGOS APDOVANOJIMO LAUREATAS

LIETUVOS KINEMATOGRAFININKŲ SĄJUNGOS APDOVANOJIMAS

Gruodžio 15 d. 17:30 val. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje jau devynioliktą kartą bus paskelbtas Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas. Šis apdovanojimas skiriamas už reikšmingiausią Sąjungos narių sukurtą kinematografijos kūrinį (kūrybinį darbą). 

 

Iškilmių metu Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus taip pat paskelbs savo apdovanojimą „Pėda, palikta Lietuvos kino istorijoje“, jau devintus metus skiriamą žymiausiems Lietuvos kino meno kūrėjams.

 

Vakaro svečiams specialią muzikinę programą dovanos norvegų baritonas Stein Skjervold ir pianistas Rokas Zubovas.

 

Kam šiemet įteikti Kinematografininkų sąjungos apdovanojimą, sprendė komisija, kurioje – penki kino profesionalai: kino kritikės Nijolė Andrijauskienė ir Auksė Kancerevičiūtė, kino dailininkė Janina Krasauskienė, animacinio kino kūrėja Jūratė Leikaitė ir dokumentinio kino režisierius Linas Mikuta.

 

2016 metais Sąjungos apdovanojimo laureatu tapo režisieriaus Lino Mikutos filmas „Šaltos ausys“ už jautrų ir brandų pasaulio matymą. Specialiaisiais diplomais buvo pažymėti: režisieriaus Igno Miškinio filmas „Karalių pamaina“ – už naujos lietuviško kino dramaturgijos paieškas, ir režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmas „Prisimenu motinos balsą“ – už profesionalų ir įtaigų išskirtinės asmenybės kino portretą.

 

Apdovanojimo iškilmių partneris – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus.

Apdovanojimo rėmėjai – Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA. Informacinis rėmėjas – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos informacija

GRUODŽIO 7 D. ĮVYKO PAKARTOTINIS AVAKA VISUOTINIS NARIŲ SUSIRINKIMAS

Informuojame, kad gruodžio 7 d. įvyko pakartotinis AVAKA Visuotinis narių susirinkimas, kuriame buvo patvirtinti šie dokumentai:

 

1) Licencinis tarifas už viešą kūrinių naudojimą. Su dokumentu susipažinti čia >>>

 

2) Licencijų teikimo tvarkos aprašas. Su dokumentu susipažinti čia >>>

 

3) Tarifų ir jų nuolaidų bendrosops sąlygos. Su dokumentu susipažinti čia >>>

 

4) Atlyginimo, surinkto audiovizualinių kūrinių autoriams ir gamintojams (prodiuseriams) už audiovizualinių kūrinių retransliavimą, paskirstymo taisyklių pakeitimai. Su dokumentu susipažinti čia >>>

 

5) Kompensacinio atlyginimo, surinkto audiovizualinių kūrinių autoriams ir gamintojams (prodiuseriams) už audiovizualinių kūrinių atgaminimą asmeniniais tikslais, paskirstymo taisyklių pakeitimai. Su dokumentu susipažinti čia >>>

 

6) Taip pat patvirtintas viešosios įstaigos steigimas.

 

7) Nustatytas administravimo atskaitymo dydis už viešą kūrinių naudojimą.

KLAUDIJA MATVEJEVAITĖ –  KYLANTI ŠIUOLAIKINIO KINO KŪRĖJA

Klaudija Matvejevaitė – jaunoji lietuvių kino režisierė, jubiliejiniame, 15-us metus vykusio Tarptautinio Europos šalių kino forumo „SCANORAMA“ konkursinėje programoje „Naujasis Baltijos kinas“ nepalikusi abejingų ir nuskynusi visus laurus. Klaudija tapo absoliučia nugalėtoja –  trumpametražis filmas „Paskutinė diena“ įvertintas geriausiu.

 

Režisierei atiteko Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos „AVAKA“ įsteigtas  3000 eurų piniginis prizas bei „Vilniaus kino klasterio“ įsteigtas 12 0000 eurų piniginis prizas būsimam kino projektui.

 

Dalinamės interviu su režisiere Klaudija Matvejevaite.

 

Klaudija, ar tikėjotės laimėti „Naujojo Baltijos kelio“ programoje?

 

Aišku, laimėti norėjom ir –  turbūt kaip ir visi –  šiek tiek tikėjomės. Bet jau dalyvavimas „Scanoramoje“ mums buvo didelis įvykis.

 

Kaip Jums apskritai gimsta kūrybinės idėjos? Iš kur jų semiatės?

 

Kiekvieną dieną aplink vyksta tiek daug dalykų, kad būtų labai sunku nerasti, iš kur semtis idėjų. Man atrodo, kad didžiausias iššūkis yra ne rasti ar sugalvoti istoriją, bet suprasti, ar iš šimto istorijų būtent šita yra verta papasakoti. Bet aš labai pasitikiu nuojauta, ir per keletą studijų ir darbų metų išmokau, kad jei tiki pirma į galvą atėjusia istorija, svarbu neieškoti dėl ieškojimo, o tiesiog imti ir daryti. Turbūt taip yra ne tik kine ar mene, bet visose gyvenimo situacijose – pirmasis į galvą atėjęs sprendimas dažniausiai būna pats geriausias. Didysis darbas prasideda, kai reikia istoriją išgryninti, apdirbti, paruošti taip, kad būtų įdomi ne tik tau pačiam, kad būtų aiški ir atpažįstama.

 

 Trumpai papasakokite, kaip kinas atsirado Jūsų gyvenime?

 

Būdama vienuolikos nufilmavau video apie taisyklingos kalbos svarbą mokykliniam konkursui ir laimėjau keliasdešimties litų prizą. Tada nusprendžiau, kad filmų kūrimas yra pats įdomiausias ir finansiškai naudingiausias gyvenimo kelias. Be to, iškart jaučiau palaikymą, nes kinas draugams ir pažįstamiems atrodė kaip kažkas ypatingo ir labai kieto. Net ir dabar dažnai jaučiu tam tikrą pagarbą iš žmonių, nesusijusių su kinu, vien dėl to, kad kažkaip dalyvauju tame procese. Skamba banaliai, bet jis tikrai yra užburiantis ir labai azartiškas. Bet turbūt didžiausią įtaką padarė šeima – mano tėvai žurnalistai, bet visą gyvenimą labai sirgo kinu ir prieš keletą metų pagaliau pradėjo patys daryti puikius dokumentinius filmus. Turbūt aš tiesiog užsikrėčiau nuo jų.

 

Kaip atsirado filmo „Paskutinė diena“ idėja? Kokią žinutę norėjote išsiųsti žiūrovams?

 

Praėjusį rudenį sunkiai sirgo mano močiutė. Žinojome, kad pasveikti jai galimybės nėra ir liko gyventi gal dienos, gal savaitės. Šeimoje dėl to buvo labai keistos nuotaikos – tam tikras bejėgiškumas ir nežinojimas, kaip tokiomis aplinkybėmis elgtis. Tuo metu į mano rankas netyčia pateko Jaroslavo Melniko apysaka „Likimų knyga“, kurioje pasakojama apie laiką ateityje, kai kiekvienas žmogus gali sužinoti tikslią savo mirties datą. Iškart pagalvojau, kad tai tikrai man likimo siųsta knyga, nes joje buvo visi tie jausmai, kurie tuo metu mane supo – tik išmintingai, koncentruotai ir tikrai užrašyti. Todėl nusprendžiau pabandyti ekranizuoti „Likimų knygą“. Pradžioje buvo nedrąsu, dėl teksto kokybės ir sudėtingos temos, dėl to bandžiau versti save galvoti apie kitus variantus, bet visada sugrįždavau prie šio.

 

Kaip filmas palietė jus pačią? Ar pavyko viskas taip, kaip norėjote?

 

Turbūt neįmanoma būti iki galo patenkintam tuo, į ką įdėjai daug jėgų ir širdies, bet aš iš tikrųjų labai laiminga, nes man filmas atnešė daug lūžių gyvenime. Anksčiau dažnai galvodavau, kodėl negaliu būti tokia arba elgtis taip, kaip jaučiu, kad reikėtų, būtų geriau ir man, ir kitiems, jausdavausi dėl to kalta. Bet kai galvojau apie filmo personažus, o ypač kalbėjau su aktoriais, vis aiškėjo, kad reikia visada stengtis būti geresniam, jautresniam, bet jei ne visada pavyksta, tai yra normalu ir reikia ne graužti save, o priimti kaip pamoką. „Paskutinės dienos“ personažai elgiasi visiškai neadekvačiai, visai netyčia skaudindami vienas kitą, bet užtenka susėsti visiems ant sofos pažiūrėti futbolo ir vėl viskas gerai, nes jie yra šeima ir to neįmanoma ištrinti ar sunaikinti. Taip vyksta ir kiekvieną dieną, reikia mokėti užmiršti, paleisti, atleisti (sau ar kitiems), kitaip išprotėtume. Tokia buvo didžiausia išmokta pamoka, o didžiausias laimėjimas buvo fantastiška komanda, kuri padovanojo stiprų pasitikėjimą savimi ir kitais. Su operatore Odeta Riškute tiek laiko praleisdavom kartu, kad dabar būtų nebeįmanoma atsekti, kam ar kaip gimė kai kurios idėjos. O aikštelė buvo lengva, smagi ir be galo palaikanti, dėl to atsirado daug drąsos. Iš pat pradžių jaučiau, kad tokią istoriją norisi pasakoti labai paprastomis priemonėmis – viena diena, vienas namas, stambūs planai, kasdieniška kalba. Bet buvo truputį neramu, ar toks filmas bus paveikus, nes dabar visko aplink tiek daug, visi laukia naujų atradimų, naujų formų ieškojimų, nori būti nustebinti, ir dažnai paprastumas painiojamas su banalumu ar primityvumu. Bet pradėjus kalbėtis su komanda paaiškėjo, kad kai kalbi paprastai, daugelis atranda panašumų su savo patyrimais, atpažįsta tam tikras detales. Ir ta baimė visiškai dingo.

 

Koks laukia tolimesnis filmo kelias? Ar turite planų parodyti filmą pasauliui, keliauti po festivalius?

 

Labai tikimės pakeliauti po pasaulio festivalius, nes labai įdomu, kaip į tokį daugeliu atžvilgių labai lietuvišką filmą žiūrės užsienio auditorija. Ar supras humorą, dvikalbystės momentą, ironiją labai lietuviams būdingai keistenybei, kai senoliai metų metus ruošiasi patys savo laidotuvėms. Man atrodo, kad be šių dalykų visa istorija netektų prasmės. Aišku, filmą stengsimės dar kuo daugiau kartų parodyti ir Lietuvoje.

 

Ar jau sugalvojote, kur išleisite AVAKA prizą? Gal jau turite minčių naujiems projektams?

 

Pavasarį filmuosime naują filmą, kuris bus mano ir Odetos baigiamasis studijų darbas. Tai bus labai nostalgiška ir graži istorija. Veiksmas vyks praeityje, dėl to jau seniai pradėjome galvoti, už ką reikės filmuoti, nes istorinis filmas – net ir trumpametražis – yra didelis iššūkis ir kūrybiškai, ir finansiškai. Dabar, su AVAKA ir Vilniaus kino klasterio pagalba, bus daug lengviau.

 

 

AVAKA informacija
Nuotraukos: „Scanorama” archyvas

KINO INDUSTRIJOS ATSTOVAI IR POLITIKAI SEIME DISKUTAVO APIE LIETUVOS KINO ATEITĮ

avaka

Seimo Europos reikalų komiteto posėdžių salėje įvyko asociacijos „Vilniaus kino klasteris“, vienijančios daugiausiai Lietuvos kino sektoriaus įmonių, organizuota metinė kino industrijos konferencija „Lietuvos kino ateitis globalioje rinkoje“. Jos tikslas – pažvelgti į šiandieninę kino industriją bei jos pasiekimus, išdiskutuoti valstybės sukurtas sąlygas kino industrijai konkuruoti tarptautiniu mastu ir aptarti kino industrijos žinomumą gerinančias bei ekonominį augimą skatinančias galimybes. Pagrindiniai konferencijos partneriai – Lietuvos kino centras ir Lietuvos pramonininkų konfederacija.

 

„Kinas išskiriamas kaip viena iš didžiausią potencialą generuoti reikšmingą ekonominę naudą galinčių kūrybinių industrijų sričių Lietuvoje, todėl jis yra ne vien tik Kultūros, nors tradiciškai priskiriamas jai, bet ir kitų ministerijų – Ūkio, Finansų, Krašto apsaugos, Užsienio reikalų, Švietimo ir mokslo – interesų lauko dalis ir mes matome nemažai galimybių, kaip galėtume bendradarbiauti su šiomis institucijomis. Tad ir konferencijoje į Lietuvos kiną bei jo ateitį pažiūrėjome kompleksiškai, kaip į bendros Lietuvos ekonomikos sudėtinę dalį, sukuriančią ženklią pridėtinę vertę“, – teigia konferencijos organizatorius, asociacijos „Vilniaus kino klasteris“ valdybos pirmininkas Kęstutis Drazdauskas.

 

Kino svarbą šiuolaikiniame pasaulyje įvertino ir LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, teigdamas, kad „kinas turi didžiulę reikšmę formuojant žmones, skatinant patriotizmą. Mes turime žinoti savo istoriją, savo šaknis ir tuo pagrindu kurti mūsų naująją visuomenę. Be to, menas ir verslas gali ir turi eiti drauge, o pasiekimai gali būti dvejopi: vienas – komercinis sėkmingumas ir antras – laimėjimai tarptautiniuose festivaliuose, tarptautinis pripažinimas, o kartu ir Lietuvos pripažinimas, jos žinomumo didinimas. Mes turime kurti lietuviško kino ateitį ir valstybė už visa tai taip pat yra atsakinga”, –  kalbėjo V. Pranckietis.

 

Ekspertinėje konferencijoje dalyvavo politikai ir ekspertai – LR Seimo Pirmininkas Viktoras Pranckietis, LR Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Butkevičius, LR Seimo Kultūros komiteto narys Vytautas Kernagis, LR finansų ministerijos viceministrė Daiva Brasiūnaitė, LR kultūros viceministrė Gintautė Žemaitytė ir kt.

 

Audiovizualinę industriją atstovavo politikos formuotojai, vizionieriai, inovatoriai – Vilniaus kino klasterio valdybos pirmininkas K. Drazdauskas, Lietuvos kino centro direktorius Rolandas Kvietkauskas, Kūrybinių industrijų finansavimo konsultacinės kompanijos „Peacefulfish“ įkūrėjas Thierry Baujard, tarptautinių organizacijų „Europa Distribution“ ir CICAE valdybų narė Greta Akcijonaitė, operatorius, režisierius, LMTA dėstytojas Ramūnas Greičius, UAB „TV Play“ direktorius, prodiuseris Laurynas Šeškus, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA direktorius Darius Vaitiekūnas ir kt.

Tarp įvairių konferencijos klausimų buvo paliestos kino industrijai svarbiausios problemos – Lietuvos kino industrijos žinomumo ir ekonominių rezultatų gerinimas, nauji filmų finansavimo būdai ir šaltiniai, pelno mokesčio lengvatos poveikis bei būtinybė ją pratęsti, infrastruktūros kino rodymui išplėtimas, Lietuvos kino industrijos specialistų ruošimas, jų kvalifikacijos gerinimas.

 

Įvertinant dabartinę kino industrijos padėtį buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad ji per pastaruosius 15 metų išaugo kelioliką kartų ir jei prieš tai buvusios galimybės leisdavo sukurti 1-2 filmus per tris metus, tai dabar yra sukuriama apie 15 vaidybinių ilgametražių filmų per vienerius metus. Nepaisant to, išlieka žiūrovų pasiekiamumo ir kino sklaidos problema.

 

Besivystančiai kino industrijai yra itin svarbu, kad kino filmas būtų ne tik pagamintas, bet ir pamatytas. Šiuo metu lietuviški filmai užima apie 20 proc. Lietuvos rinkos, kas yra ganėtinai nemažai, tačiau konferencijos dalyviai teigė norintys šį rezultatą padidinti ir lygiuojasi į tokias šalis kaip Suomija bei Čekija, kuriose nacionaliniai kino filmai sudaro apie 30 procentų šalies rinkos. Tačiau silpnai išvystyta kino sklaidos infrastruktūra Lietuvoje koncentruojasi didmiesčiuose, virš 50% Lietuvos gyventojų neturi galimybės pamatyti lietuviško kino, kurio sukūrimą parėmė valstybė. Be to, kino teatrai nėra suinteresuoti rodyti nacionalinį kiną, ypač, jei filmas ne toks paklausus, kaip Holivudo produkcija. Jei lietuviškas kino filmas per trumpą laiką nesusilaukia pakankamo žiūrovų dėmesio, jis yra išimamas iš repertuaro.

 

Todėl turėtų būti siekiama sukurti priemones ir finansinius instrumentus kino teatrų plėtrai arba renovacijai regionuose. Taip būtų pagerintas kino filmų pasiekiamumas, kino teatrų lankomumas bei sumažinta regioninė kultūros pasiekiamumo atskirtis. Taip pat labai svarbu sudaryti lietuviškų kino filmų pasiekiamumo sąlygas ir užsienyje gyvenantiems lietuviams. Čia itin padėtų bendradarbiavimas su Užsienio reikalų ministerija ir užsienio valstybių, kuriose gyvena Lietuvos gyventojai, vietos bendruomenėmis, savivaldybėmis, kad būtų sukurtas sistemingas lietuviško kino sklaidos modelis.

 

Konferencijos metu iškelta ir lietuviškų kino filmų populiarinimo problema. „Turime kurti pasauliniam žiūrovui įdomius filmus, todėl labai norėtųsi, kad atsirastų žanrinis kinas ir žanrų įvairovė – filmų vaikams, lietuviškų detektyvų. Tokiu būdu mes galėtume padidinti potencialių žiūrovų, besidominčių lietuvišku kinu, ratą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Tai, kad esame lietuviškai kalbanti šalis, nėra nei problema, nei barjeras mūsų kino filmams susilaukti dėmesio tarptautinėje rinkoje“, – teigė K. Drazdauskas, pateikdamas Suomijos, Norvegijos ir Danijos šalių pavyzdžius, kuriose sukurti filmai populiarėja visame pasaulyje, visiškai nepriklausomai nuo tradiciškai problema laikomos mažai kam suprantamos kalbos.

 

Viena opiausių išlieka kino finansavimo problema. Šiuo metu valstybinis kino biudžetas Lietuvoje sudaro 4,6 mln. eur. Palyginimui, Latvijoje jis sudaro 10,7 mln. eur, o Estijoje 12,05 mln. eur. Pagal procentinę dalį nuo BVP, Lietuvos kino biudžetas nusileidžia net Gruzijai ir Armėnijai bei rikiuojasi greta Albanijos.

 

Nuo 2014 metų, kai buvo priimta pelno mokesčio lengvata investicijoms į kino gamybą, Lietuvoje kino gamybos apimtys padidėjo apie 4 kartus, vietinis verslas investavo į kiną virš 6,5 mln. eur, o kino gamybos išlaidos Lietuvoje viršijo 32,5 mln. eur. Lengvatos, galiojančios iki 2018 metų pabaigos, pratęsimas ir lengvatos apimčių išplėtimas garantuotų kino industrijos stabilumą ir dar didesnes užsienio investicijas Lietuvai.

 

Apie pelno mokesčio lengvatos pratęsimo būtinumą pasisakė ir LR Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Algirdas Butkevičius, kuris dalyvavo pelno mokesčio lengvatos investicijai į kino gamybą priėmime 2014 m.

 

„Labai džiaugiuosi, kad mokestinė lengvata kinui pasiteisino ir atnešė Lietuvai nemažai tiesioginių ir netiesioginių investicijų, būtina ją pratęsti. Seime bus svarstomas naujas kino įstatymas ir aš tikrai jį palaikysiu, atsižvelgiant į visus konferencijoje paminėtus faktus ir pasiūlymus, kurie naudingi tiek kino industrijai, tiek ir visai valstybei”, – teigė A. Butkevičius.

 

Minėtas Kino įstatymas, kurį parėmė LR Seimo Kultūros komiteto nariai, Seime bus svarstomas šių metų gruodžio 7 d. Jo priėmimas ženkliai pagerintų kino industrijos padėtį Lietuvoje ir, kartu su pratęsta pelno mokesčio lengvata investicijoms į kino gamybą, padėtų Lietuvai konkuruoti pasaulinėje rinkoje.

 

Konferencijoje aptarti klausimai ir pasiūlymai įtraukti į rezoliuciją, kuri bus paskelbta artimiausiu metu.

 

 

„Vilniaus kino klasteris“ informacija