Mėnuo: 2025 balandžio

Režisierius, aktorius ir scenaristas Marius Pocevičius plačiajai visuomenei labiausiai žinomas komiškais etiudais internete. Savarankiškai sukūręs tris ilgametražius filmus, pernai jis baigė režisūros magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ir prisipažįsta, kad tik būdamas studentas atrado trumpametražio kino magiją. M.Pocevičiaus baigiamojo magistro darbo „Išnešimas“ (2025) nacionalinė premjera įvyko šį sausį Vilniaus trumpųjų filmų festivalyje, o nuo balandžio 17 d. pasirodys kino teatruose lietuviškų trumpametražių filmų programoje „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“. Kūrėjas pasakoja, kaip lengvai susigraudina laidotuvėse, kaip pavyko į savo filmą prisikviesti aktorių žvaigždyną ir kodėl neramina komedijos žanro likimas kine.

Filmo atspirtis – laidotuvių prisiminimas

Pocevičiaus režisuotas filmas pasakoja apie dukrą (akt. Rimantė Valiukaitė), pandemijos laikotarpiu besistengiančią surengti mamai kuo tradiciškesnes laidotuves, kad nepasklistų nemalonios apkalbos, tačiau šermenys vis tiek virsta chaosu. Paklaustas, kas patraukė analizuoti lietuviškų laidotuvių temą, kūrėjas dalinasi prisiminimais iš vaikystės: „Labai ryškus momentas mano senelio laidotuvės, kai dar buvau vos dešimties. Jo noras buvo būti pašarvotam namuose ir kad gedėti ateitų kuo daugiau žmonių. Tad per tris dienas apsilankė gal trys šimtai! Kaip vaikui įstrigo tokios detalės, kaip kambaryje paguldytas senelio kūnas, raudanti močiutė, tarsi specialiai graudinanti kitus. Man niekada nebuvo lengva išbūti laidotuvėse, galiu nesunkiai apsiverkti, jei kiti aplink ašaroja, tačiau graudžioje gedėjimo ritualo situacijoje tuo pačiu metu regiu daug komiškumo. Viskas taip sakrališka, rimta, bet, matyt, žmogui per sunku išbūti tokiuose tragiškuose momentuose ir juokas palengvina procesą“. „Išnešimo“ režisierius pasakoja, kad filmo esmė – ne patys šermenys, o tai, kaip šiose aplinkybėse žmonėms sekasi priimti elgesio taisykles, turint omenyje, kad veiksmas vyksta pandemijos laikotarpiu.

Paklaustas, kaip į trumpo metro filmą pavyko prisikviesti būrį žinomų aktorių, tokių kaip Rimantė Valiukaitė, Vitalija Mockevičiūtė, Giedrius Savickas ir Vaidotas Martinaitis, Pocevičius džiaugiasi, kad visi jie išpildė jo idėjas viršijant lūkesčius. „Profesionalūs aktoriai yra linkę padėti kino studentams, tik buvo iššūkis prisiderinti prie jų užimtumo. Vitaliją ir Rimantę iškart norėjau kviesti filmuotis, nes jos vizualiai primena žmones, pagal kuriuos kurti šie personažai ir jos lengvai sutiko. Įgavęs drąsos parašiau Giedriui Savickui ir jis irgi prisijungė prie komandos. Buvo baimės, kaip su garsenybėmis reiks darbuotis, tačiau procesas vyko sklandžiau, nei įsivaizdavau ir visiems patiko galutinis rezultatas“.

Subalansuotos komedijos siekis

Filmas susilaukė daug teigiamo grįžtamojo ryšio iš publikos.  Jo kūrėjas tikina, kad publika atpažino, kas sukelia juoką ir šiltas emocijas, tai siedamas su savo gebėjimu išbalansuoti tarp autorinio ir žanrinio kino. „Rašydamas scenarijų stengiausi specialiai nekurti juokingų dialogų, o labiau akcentuoti pačias aplinkybes, atmosferos absurdiškumą“. Paklaustas, ar nesudėtinga neperžengti ribos tarp meno ir komercijos, Pocevičius pripažįsta, kad ji trapi, tad reikėjo ieškoti naujų komiškumo atskleidimo formų per veiksmą ir vizualumą, įvardindamas savo įkvėpėjus: suomių režisierių Akį Kaurismakį bei švedą Rubeną Östlundą. „Kuriant komercinę komediją masėms tikslas yra uždirbti, tad ten vyrauja kitokio pobūdžio humoro jausmas. Kita vertus, pastebiu, kad europietiškos komedijos kartais per visą filmą turi tik vieną šmaikščią sceną, kas labai liūdina. Mano tikslas yra atrasti ribą, kad gilios temos atsiskleistų per absurdo humoro prizmę. Tai ir norėčiau vystyti, net suprasdamas, kad šioje žemėje nėra daug vietos autorinei komedijai. Man rūpi žmonių santykiai, kompleksai, o ironija, sarkazmas ir absurdas – būdai tai atskleisti“.

Trumpo kino atradimai

„Džiaugiuosi savo kelione ir ten, kur dabar esu“, – dalinasi M. Pocevičius. „Pasirinkau atvirkštinį kelią nestudijavęs režisūros savarankiškai kurti ilgo metro filmus, dar nežinodamas daug dalykų. Dabar, baigus mokslus, man daug aiškiau, kaip kuriamas filmas“. Režisierius atvirauja, kad, nors savo karjeros pradžioje buvo prieš trumpo metro filmus, būtent jie išmokė scenarijaus rašymo vingrybių, siekio orientuotis į kokybę, atskleidė, kaip labai ekonomiškai ir efektyviai galima sukurti filmą, su kuriuo atsiveria festivalių durys ir plačios bendradarbiavimo galimybės. „Man atrodo, dažnai publika nepelnytai „nurašo“ trumpus filmus, nes juose nėra klasikiniam kinui įprastos struktūros, o tema, nors įtraukia, bet dažnai neišplėtota laike, palieka žiūrovą pamąstyti ir akcentus susidėlioti galvoje pačiam“.

Balandžio 17–27 dienomis programa „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“ bus rodoma Vilniuje kino teatruose „Pasaka“, „Skalvijos“ kino centre ir „Apollo Kinas“, Kauno kino centre „Romuva“, Klaipėdos kino teatre „Arlekinas“, Panevėžio „Apollo Kinas“, Gargždų kino teatre „Minija“, Alytaus kino centre „Dainava“, o nuo balandžio 28 d. bus prieinama „ŽMONĖS Cinema“ namų kino platformoje. Programą skirtinguose miestuose lydės susitikimai bei diskusijos su filmų kūrėjais.

Lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ iniciatyva „Trumpas kinas“ buvo pradėta 2019-aisiais, siekiant populiarinti trumpojo kino žanrą ir pristatyti aktualias, žiūroviškas programas kino teatrų repertuaruose. Programos „Trumpas kinas. Subtilūs reikalai“ rodymą remia Lietuvos kino centras, pagrindinis informacinis partneris – LRT Epika, informacinis partneris – 370.

Lietuva ir vėl Europos kino industrijos dėmesio centre – Vilniaus trumpųjų filmų festivalis tapo pirmuoju šalyje, pelniusiu Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją. Praėjusią savaitę Europos kino akademijos (EFA) valdyba nusprendė išplėsti savo trumpųjų filmų tinklą „Short Film Network“, pakviesdama naują narį – beveik dvidešimt metų rengiamą vienintelį Lietuvos tarptautinį trumpametražių filmų festivalį, Vilniaus trumpųjų filmų festivalį. Nuo šiol vienas iš festivalio konkursinės programų filmų galės pretenduoti į Europos kino apdovanojimus. Šis sprendimas buvo priimtas Europos kino akademijos valdybos susitikimo metu, kuris vyko Vilniuje balandžio 4-6 d.

„Ypatingai džiaugiamės, kad pagaliau tarp Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją turinčių festivalių – Lietuvą atstovaujantis festivalis. Šią prestižinę kvalifikaciją turi tik 31 Europos kino festivalis, o tai įrodo, kad Vilniaus trumpųjų filmų festivalis laikomas svarbiu žaidėju Europos kino festivalių scenoje. Šios kvalifikacijos suteikimas taip pat patvirtina, kad mūsų festivalio programa yra pripažįstama kaip aukštos meninės vertės, kurioje pristatomi filmai gali konkuruoti su kitais Europos trumpametražiais filmais pagrindiniuose Europos kino apdovanojimuose. Tai, kad 2024 m. festivalis pelnė „Oskarų“, o dabar ir Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją, rodo mūsų komandos neišsemiamas pastangas festivalį paversti reikšminga pasauline trumpametražio kino platforma.“, – sako Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė, Vilniaus trumpųjų filmų festivalio vadovė.

Vilniaus trumpųjų filmų festivalis yra vienintelis „Oskarų“ apdovanojimų, ir, nuo šiol, Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją turintis festivalis Lietuvoje, taip pat vienas didžiausių tarptautinių trumpųjų filmų festivalių Baltijos šalyse. Festivalis kasmet pristato apie dvidešimt trumpametražių filmų programų, kuriose rodomi daugiau nei 100 naujausių ir ryškiausių trumpųjų filmų iš viso pasaulio. 2024 metais Vilniaus trumpųjų filmų festivalis pelnė Vilniaus miesto savivaldybės globojamo renginio statusą, kuriuo pripažinta festivalio svarba garsinant Vilniaus miesto vardą Lietuvoje ir užsienyje. Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. 19-asis Vilniaus trumpųjų filmų festivalis vyks 2026 m. sausio 21–27 d. Vilniuje bei kituose didžiuosiuose Lietuvos miestuose.

Europos kino apdovanojimai — tai nuo 1988 m. vykstantys svarbiausi europietiško kino apdovanojimai, kurių metu apdovanojami geriausi Europos filmai ir kūrėjai. Nuo Europos kino akademijos, rengiančios apdovanojimus, įkūrimo jos tikslas buvo ne tik pagerbti iškiliausių kino kūrėjų pasiekimus, bet ir įvertinti trumpametražius filmus, sukurtus tiek jaunų, tiek ir žinomų talentų. 1998 metais Europos kino akademija įtraukė Europos trumpametražio filmo (angl. „European Short Film“) kategoriją į kasmetinius Europos kino apdovanojimus.

Kandidatai į Europos trumpametražio filmo nominaciją yra renkami Europos kino akademijos „Short Film Network“ tinklo narių-festivalių. Kasmet kiekvieno festivalio žiuri komisija atrenka iš konkursinės programos vieną trumpąjį filmą, kuris tampa kandidatu į Europos trumpametražio filmo kategorijos ilgąjį sąrašą. Tai reiškia, kad patekti į minėtą sąrašą galima tik dalyvaujant Europos kino apdovanojimų kvalifikaciją turinčiame festivalyje. Kasmet spalio mėnesį iš ilgojo sąrašo, kurį sudaro tiek filmų, kiek tinkle yra narių, atrenkami 5 nominantai ir jie pateikiami Europos kino akademijos nariams, kurie balsuoja už nugalėtoją. Šiuo metu Europos kino akademijos „Short Film Network“ tinklą sudaro 31 kino festivalis, reprezentuojantis 25 Europos šalis. Tinklo narių gretose tokie festivaliai kaip Berlyno, Kanų, Venecijos, Roterdamo, Oberhauzeno, Klermono-Ferano kino festivaliai ir kiti.

38-ieji Europos kino apdovanojimai vyks Berlyne 2026 m. sausio 17 d.

Jau visai netrukus Vilnius taps Europos kino žemėlapio centru – balandžio 4-6 dienomis čia vyks Europos kino akademijos (Akademija) Tarybos susitikimas, pirmą kartą rengiamas Lietuvoje. Tai išskirtinė proga ne tik sostinei, bet ir visai Lietuvos kino bendruomenei – garbė priimti vieną svarbiausių Europos kino institucijų būtent čia rodo vis didėjantį mūsų regiono matomumą ir reikšmę tarptautinėje kino industrijoje.

Į Vilnių atvyks 18 Akademijos Tarybos narių, atstovaujančių 15 skirtingų Europos regionų, Akademijos generalinis direktorius Matthijs Wouter Knol, Akademijos vykdomasis direktorius Jürgen Biesinger, taip pat Europos kino apdovanojimų atrankos komiteto nariai, jau pradėję 2025 metų atrankos proceso pirmąjį etapą. Tarybos posėdžio metu bus sprendžiami aktualūs organizacijos klausimai, tarp jų – filmų atranka prestižiniams Europos kino apdovanojimams bei artėjančio apdovanojimų renginio planavimas.

Europos kino akademijos vadovas Matthijs Wouter Knol pažymi: „Pasirinkti Vilnių kaip miestą, kuriame susitiks Akademijos Taryba, buvo nesudėtinga. Pastaraisiais metais Lietuvos reikšmė Europos kino žemėlapyje itin išaugo: tokių filmų kaip Saulės Bliuvaitės AKIPLĖŠA, nominuoto Europos kino apdovanojimui 2024 m., dėka, taip pat dėl čia gyvenančių ir kuriančių talentų gausos bei patrauklių filmavimo lokacijų. Matome, kad parama kinui Lietuvoje duoda vaisių. Po apsilankymo Vilniuje praėjusių metų lapkritį per Europos kino festivalį Scanorama, grįžti čia taip greitai – tikras malonumas. Nekantraujame užmegzti naujus ryšius.“

Tarp Vilniuje susirinksiančių Europos kino akademijos Tarybos narių – svarbiausios Europos kino industrijos figūros: Airijos prodiuseris Mike Downey, einantis Akademijos Tarybos pirmininko pareigas, Ada Solomon – viena žymiausių Rumunijos prodiuserių, kurios darbai (VAIKO POZICIJA, NESĖKMĖ DULKINANTIS ARBA ŠELMIŠKAS PORNO) dukart pelnė apdovanojimus Berlyno kino festivalyje, bei Giorgos Karnavas – vienas aktyviausių Graikijos kino prodiuserių (LIŪDESIO TRIKAMPIS, MARIA), vadovaujantis įmonei „Heretic“. Taip pat dalyvaus „HBO Europe“ dokumentikos skyriaus vadovė Hanka Kastelicová, danų kino industrijos atstovė Tine Klint Jensen, viena iš prestižinės filmų pardavimo agentūros „LevelK“ įkūrėjų, Prancūzų aktorė Guslagie Malanda, išgarsėjusi tarptautiniame kine dėl savo vaidmens Alice Diop Venecijoje apdovanotame filme SENT OMERAS; bei vienos iš aktyviausių Nyderlandų kino gamybos įmonės „Lemming Film“ prodiuserė Leontine Petit. Taip pat Vilniuje viešės ir tarptautiniu mastu pripažinta vokiečių aktorė bei režisierė Maria Schrader, pelniusi „Emmy“ už serialą UNORTHODOX ir režisavusi filmą I’M YOUR MAN, tapusį Vokietijos kandidatu į „Oskarą“.

Svarbu paminėti, jog nuo 2024 m. Europos kino akademijos Taryba pirmą kartą turi ir Baltijos šalių atstovą – prodiuserė Marija Razgutė (TU MAN NIEKO NEPRIMENI), kino kompanijos M-Films įkūrėja, kurios prodiusuojami filmai pristatomi svarbiausiuose tarptautiniuose festivaliuose, buvo išrinkta 2024-2025 m. kadencijai.

Šio vizito metu vyks ir specialus tinklaveikos renginys, subursiantis Europos kino akademijos Tarybą ir Lietuvos kino industrijos atstovus bei sprendimų priėmėjus. Tai bus puiki proga užmegzti naujus ryšius, pasidalyti patirtimi bei pristatyti Lietuvos kino industrijos potencialą platesniame tarptautiniame kontekste. Šis susitikimas – tai dar vienas žingsnis stiprinant Lietuvos, kaip aktyvios ir ambicingos Europos kino šalies, pozicijas.

Europos kino akademijos Tarybos susitikimas Vilniuje organizuojamas bendradarbiaujant su AVAKA, Go Vilnius, Lietuvos kino centru, Vilniaus kino biuru ir kino gamybos kompanija M-Films.

Saulės Bliuvaitės filme „Akiplėša“ dviejų į paauglystę žengiančių ir jau nebe vaikiškame pasaulyje išlaviruoti mėginančių draugių Marijos ir Kristinos vaidmenis atliko debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė. Vos įžengusios į kino industriją, Indijos tarptautiniame kino festivalyje už geriausią aktorystę iškart apdovanotos merginos pasakoja apie filmą, kelius į „Akiplėšos“ aktorių atranką ir daugiausiai iššūkių kėlusias scenas.

„Pradžioje man buvo sunku suprasti, kodėl mano herojė Kristina taip elgiasi. Atrodė, kad kažkas visąlaik ne vietoje – ji pasimetusi, kažkas vis negerai. Galvojau, kodėl taip yra, ir supratau, kad daug ką lemia jos aplinka. Skaitydama scenarijų sau žymėdavausi klausimus – kodėl ji taip atsakė arba pasielgė? O tada įsijausdavau, lyg būčiau jos draugė, ir tai padėjo daug ką suprasti. Galvodavau apie patarimus tokiai draugei, kuriai sunku, kuri susiduria su daugybe situacijų ir iššūkių“, – atskleidžia aktorė Ieva Rupeikaitė, kuriai filmuojantis „Akiplėšoje“ buvo 13 metų.

„Man šis filmas – apie draugystę ir apie tai, kaip tu joje formuojiesi kaip asmenybė, kokią įtaką gali padaryti tave supantys draugai, – apie „Akiplėšą“ svarsto aktorė Vesta Matulytė, kuri filmavosi 15-os metų. – Man pačiai tokioje aplinkoje, kokia rodoma filme, neteko būti, bet iš aplinkinių girdžiu visokių istorijų. Galiausiai juk draugų įtaka – gera ar bloga – vis tiek yra. Draugų grupėje visada labiau įsidrąsini – jei jie daro, aš irgi pabandysiu. Aišku, proto ribose. Pasimatuoji, kiek gali daryti, o ko geriau nedaryti.“

Į filmą – tiesiai iš modelių mokyklos

Režisierė Saulė Bliuvaitė sako, kad paaugles vaidinančios suaugusios profesionalios aktorės nebūtų tokios įtikinamos šio filmo kontekste, todėl rinkosi sunkesnį kelią – ieškoti neprofesionalių aktorių, kurių amžius atitiktų personažų amžių. „Pati negaliu žiūrėti filmų ar serialų, kur suaugusios moterys vaidina paaugles. Norėjau parodyti, kokie iš tikrųjų yra trylikamečiai – jie dar vaikai ir tai matosi mažiausiuose mimikos niuansuose. Siekiau tiesos jausmo, juk ir visas filmas sukasi apie tokio amžiaus takumą – kai dar nesi suaugęs, bet jautiesi ir nebe vaikas.“

Aktorę Ievą Rupeikaitę režisierė atrado modelių mokykloje. „Jau porą metų norėjau kažkur vaidinti, bet nieko didelio neįvyko, todėl nustūmiau šią mintį į šalį ir sugalvojau pabandyti modelių būrelį. O ten pačią pirmą mano apsilankymo dieną atėjo Saulė su atrankos režisiere ir sako, darom filmą – ką domintų? Labai apsidžiaugiau ir žingsnis po žingsnio mane atrinko vaidmeniui. Dar nežinau, ką veiksiu po mokyklos, bet kinas jau labai sudomino. Ir ne vien aktorystė – pamačiau, kaip viskas vyksta iš tikrųjų ir tai man labai įdomu“, – pasakoja I. Rupeikaitė.

Filme Mariją įkūnijusi Vesta Matulytė kvietimo į atranką sulaukė namie – ją atstovaujanti modelių agentė parašė, kad ja domisi režisierė. „Saulė mane pamatė „Instagram“ reklamoje su kvietimu tapti modeliu – jame buvo mano veidas. Su tėčiu nuvažiavau į atranką, labai šiltai pakalbėjome, viskas labai patiko, bet perskaičiusi scenarijų savimi suabejojau ir nebuvau tikra, ar pajėgsiu. Bet tėvai, geriausia draugė ir aplinka manimi tikėjo ir mane pačią įtikino – jie mane į tai įstūmė ir aš jiems labai dėkinga.“

Iššūkių kėlusios scenos

Filmas „Akiplėša“ kupinas nepagražintos realybės, tad darbas su nepilnamečiais turėjo būti itin jautrus ir atsakingas. „Su merginomis labai daug kalbėjomės apie visas, o ypač – apie intensyvesnes scenas. Išsikalbėjus ir visoms sutarus, kodėl jos reikalingos filme, prie tų scenų dirbome itin techniškai – viską detaliai surepetavome, kad merginoms jos nekeltų jokių emocijų, kad jos nesusitapatintų ir viską atliktų profesionaliai ir techniškai – panašiai, kaip kaskadininkai atlieka triukus. Džiaugiuosi, kad, regis, tos scenos jų galvose nė neišliko – merginos pasakoja apie visai kitus iššūkius filmavimo aikštelėje“, – šypsosi S. Bliuvaitė.

„Buvo scenų, kur reikėjo įveikti savo baimes – man buvo labai baisu įšokti į tamsų vandenį. Buvo baisu, bet paskui didžiavausi savimi, – pasakoja Vesta, o Ieva priduria, kad jai nerimą kėlė cigarečių rūkymas. – Jos buvo netikros – tokios, kurias naudoja kine, bet man tai buvo didelis iššūkis. Tai buvo dalykas, kurio niekada nedariau.“

„Daug dalykų filme vyksta už kadro, jie tik numanomi, o itin jautriose scenose – pavyzdžiui, su vyresniais aktoriais vaikinais, mums padėjo intymumo koordinatorė. Profesionalūs aktoriai gali paaiškinti, kur yra jų ribos, o štai paaugliams pirmiausiai reikia paaiškinti, kas yra tos ribos. Jie pirmiausiai išsikrizena, o tada rimtai aptariame kiekvieną „nesąmonę“ ir „sąmonę“, kad visi jaustųsi gerai. Turėjau tikslą su merginomis užmegzti tokį ryšį, kad jos niekada nebijotų pasakyti, kad kažko nenori daryti. Manau, mums tai pavyko“, – pasakoja režisierė.

Saulė Bliuvaitė sako esanti labai dėkinga ir merginų tėvams. „Be jų tikėjimo filmu ir pasitikėjimo manimi bei visa komanda nieko nebūtų įvykę. Pirmiausiai su jais ir kalbėjausi, jie pirmieji skaitė scenarijų,“ – sako režisierė, o aktorės priduria, kad jų tėvams iškart patiko scenarijus ir jų palaikymas buvo juntamas kiekviename žingsnyje: jie merginas lydėjo ir atrankose, ir filmo kelionėse per tarptautinius festivalius.

„Mano mama dirba su paaugliais, ji su tuo susiduria kiekvieną dieną. Mama man iš karto pasakė, kad labai faina gauti tokią galimybę prisidėti prie tokio meno kūrinio. Kai perskaitė scenarijų, jai jis žiauriai patiko“, – prisimena I. Rupeikaitė.

Apie „Akiplėšą“

„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą – „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus. Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia – į Lietuvą „Akiplėša“ atkeliavo pasirodžiusi daugiau nei 70-je tarptautinių kino festivalių – nuo Kanados iki Australijos, nuo Indonezijos iki Brazilijos, filmas pelnė 15 prizų ir buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui.

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=LzZ39Y5Lmyk

Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.