Mėnuo: 2025 balandžio

Lietuvos kino teatruose rodomame Saulės Bliuvaitės filme „Akiplėša“ į paauglystę žengiančios merginos tikisi ištrūkti iš nykaus industrinio rajono tapdamos garsiomis manekenėmis, o tai verčia vis ekstremaliau žaloti savo kūną. Buvusi viena įžymiausių Lietuvos manekenių, vėliau psichoterapeutės profesiją pasirinkusi Aistė Jasaitytė–Čeburiak dalinasi įspūdžiais apie filmą ir svarsto apie grožio standartus.

Kartu su 11-os ir 15-os metų dukterimis filmą žiūrėjusi A. Jasaitytė–Čeburiak sako, kad „Akiplėša“ yra edukuojantis filmas. „Po seanso su mergaitėmis pasikalbėjome, kokią didelę kainą žmonės moka mėgindami pritapti prie kitų ir svajodami pamatyti pasaulį – regis, ko tik dėl to nepadarytum. Tai galėjo labai liūdnai pasibaigti, net mirtimi. Pasikalbėjome, kad svarbiausia yra draugystė ir visgi geriau rinktis su draugais žaisti krepšinį. Mergaitės net susigraudino.“

Žiūrovai kalba, kad „Akiplėša“ rezonuoja ir šiuolaikiniams, ir 1990-ųjų ar 2000-ųjų paaugliams, o paklausta, apie ką jai pačiai yra šis filmas, Aistė šypsosi: „Na, aš ir esu tas buvęs 90-ųjų modelis, tad mane liečia ir asmeniškai, sukelia prisiminimus. Tik aš nepasirinkau tokio desperatiško būdo, to nepatyriau. Ir kirminų nerijau, nors apie juos tikrai girdėjau.“

„Žinoma, tai nėra mano istorija, nes nepatekau į tokią abejotiną modelių agentūrą. Mano tėtis anuomet kiekvieną sutarčių sakinį skaitė kartu su advokatais, ginčijosi dėl sąlygų ir įgriso tiems užsieniečiams. Tada aš net verkiau ir galvojau, kad jis nori sužlugdyti mano norus pažinti pasaulį“, – juokiasi Aistė, galiausiai vis dėlto išskridusi į savo pirmąją darbinę kelionę į Japoniją.

Grožio standartai ir centimetrai

Aistė šypsosi prisiminusi, kaip grožio standartai gali priklausyti ne tik nuo laikmečio, bet ir nuo aplinkos, kurioje esi. „Šešiolikos aš buvau vaikas kaip pagaliukas – labai liesa, net per liesa. Valgiau batoną su uogiene, kad tik priaugčiau svorio. Iš manęs mokykloje šaipėsi, kad esu anoreksikė, distrofikė ir nors dar pati nežinojau, ką reiškia šie žodžiai, juos puikiai įsiminiau. O paskui, patekus į modelių pasaulį, visgi pasirodė, kad tai yra mano privalumas – pasirodo, atitinku kažkokius grožio standartus, tad savęs suvokimas labai pasikeitė.“

„Bet laikui bėgant tas centimetrų matavimas įgrįso – matydavau, kaip mano draugėms vis sakydavo, kiek jos turi numesti. O vėliau ir man pačiai atėjo tokia diena, kai kūnas ėmė keistis, pradėjau bręsti ir moteriškėti. Tai būdavo didžiulis stresas – galiu labai gerai tapatintis su tuo, ką patyrė filmo herojės. Mane labai erzino, kad turėjau apie tai galvoti. Buvau socialus ir ekstravertiškas vaikas, tad kasdienybėje užsimiršdavau, bet artėjant darbui, kildavo stresas: ar tilpsiu į tą rūbą? Ar užsisegs nugaroje, ar neužsisegs? Tai pradėjo kankinti“, – prisimena Aistė.

„Nebuvau iš tų modelių, kurie nieko nevalgė. Būdavo, pusę dienos stengiesi nevalgyti, o tada užsimanai ir sau valgai. Mano vidus ir intuicija mane vedė taip, kad nepasinerdavau į kraštutinumus. Taip, eidavau į sporto klubą, tačiau nealindavau savęs nei sportu, nei badu. Bijojau, kad jei nevalgysiu, mano dantys pradės gesti, slinks plaukai ir sukris oda. Buvau sąmoningas vaikas“, – sako Aistė.

Nuo išorės link vidaus

10 metų itin sėkmingą tarptautinę modelio karjerą dariusi Aistė Jasaitytė–Čeburiak atskleidžia, kad šis darbas ją paskatino pasirinkti psichologijos studijas. „Man buvo skaudu, kad nuolat vertina ir mano, ir kitų merginų išorę bei žiūri į žmogų kaip į objektą. Žmogus vertinamas vien pagal išvaizdą – panašiai, kaip arklį vertina pagal dantų būklę. Tai buvo labai paviršutiniška ir skaudėjo, kad esu niekam neįdomi kaip žmogus, o aš norėjau bendrauti, draugauti, dalintis. Greičiausiai todėl ir pasirinkau psichologiją – mane užjautrino tai, kad viskas sukosi tik apie išorę. O kur tada laimė, kur žmogaus pasaulis, kur ta pilnatvė, kas mus užpildo? Aukštosios mados industrijoje mačiau, kaip tie sėkmingi žmonės vartoja narkotikus, be paliovos geria, nejaučia pasitenkinimo, yra pavargę, nusidirbę.“

Gyvendama ir dirbdama Paryžiuje, Aistė pradėjo neakivaizdines psichologijos studijas Lietuvoje. „Ilgėjausi namų ir labai norėjau grįžti į Lietuvą, todėl būtent čia pasirinkau studijuoti – kad būtų galimybė grįžti namo. Bebaigiant magistro studijas, svarsčiau, ką gi man toliau dirbti, nuo ko pradėti naują karjerą, tad pamaniau, imsiuosi to, ką geriausiai esu patyrusi savo kailiu – spaudimą dėl maisto, išorės, lieknėjimo. Tad pasiprašiau savanoriauti į Valgymo sutrikimų centrą, kur pradėjau kaupti naują profesinę patirtį.“

Vėliau Aistės Jasaitytės–Čeburiak profesinė veikla valgymo sutrikimais neapsiribojo – šiuo metu ji yra Jungistinės krypties psichologė-psichoterapeutė, psichoanalitikė. „Stojau į kitą pusę – pagalbos, o ne grožio kulto, jaunystės, nevalgymo palaikymo ir eskalavimo. Nes grožio kulte niekas tos laimės neranda – na ir kas, kad sulieknėsi, bet būsi vienas, depresyvus, be socialinių įgūdžių, sustos ir psichologinis, ir fiziologinis tavo augimas. Jokios svajonės šitaip neišsipildys – tai yra labai didelė apgaulė, iliuzija.“

Šiuo metu per paauglystę brendantiems jaunuoliams Aistė linki pirmiausiai susidraugauti su savimi. „Už to didelio noro kurti išorę slypi giluminis poreikis būti mylimiems ir pamatytiems, bet nereikia apsigauti – jūsų atvaizdas nekuria ryšio. Jis kuriamas santykiu, elgesiu, rūpesčiu, girdėjimu, o tam, kad kurtum ryšį su kitu, svarbu mokėti priimti save. Tad linkiu savimi rūpintis, save globoti ir nenuvertinti. Puikiai matome, kaip dabar pasaulyje visi tampa labai panašūs siekdami kažkokio paveikslėlio. Ir tai yra visiškai neįdomu, nes išskirtinumas yra savitumas. Patikėkite, net jei pakeisite nosį ar kitą kūno dalį, toks pokytis tikrai neatneš pripažinimo jausmo. Kuriantis, o ne griaunantis žmogus yra labiau matomas ir pripažįstamas.“

Apie „Akiplėšą“

„Akiplėša“ – debiutinis ilgametražis Saulės Bliuvaitės filmas. Jo pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Lokarno kino festivalyje, kuriame iškart susižėrė ne tik pagrindinį geriausio filmo apdovanojimą – „Auksinį leopardą“, bet ir dar tris prizus. Tačiau tai buvo tik sėkmės pradžia – į Lietuvą „Akiplėša“ atkeliavo pasirodžiusi daugiau nei 70-je tarptautinių kino festivalių – nuo Kanados iki Australijos, nuo Indonezijos iki Brazilijos, filmas pelnė 15 prizų ir buvo nominuotas Europos kino apdovanojimui.

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=LzZ39Y5Lmyk

Filme „Akiplėša“ pagrindinius vaidmenis sukūrė debiutuojančios aktorės Vesta Matulytė ir Ieva Rupeikaitė, taip pat vaidino Giedrius Savickas, Eglė Gabrėnaitė, Vilma Raubaitė. Operatorius: Vytautas Katkus, dailininkas: Paulius Aničas, kompozitorius: Gediminas Jakubka, prodiuserė: Giedrė Burokaitė, vykdančioji prodiuserė: Justė Michailinaitė. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

Balandžio 13 d. „Skalvijos“ kino centras kviečia į neeilinės knygos – pirmosios lietuvių autorių sukurtos knygos apie kiną vaikams „Džiuljeta ir kino kaukai“ – pristatymą. Jį lydės dirbtuvės ir Vladislovo Starevičiaus filmo „Šunelis Talismanas“ (1933) peržiūra. Šia proga dalijamės pokalbiu apie unikalų knygos sumanymą, jo įgyvendinimą bei kino edukacijos svarbą vaikams su „Skalvijos“ edukacinių projektų vadove Vėjūne Dūdėniene bei knygos autorėmis – rašytoja Jurga Vile ir dailininke Kornelija Žalpyte.

 Vėjūne, pradėkime nuo konteksto, kuriame ši knyga atsirado. „Skalvijos“ kino centras rodo kokybišką kiną vaikams ir jaunimui. Taigi, nekokybiško turinio klausimas jums negalioja. Tačiau ar susiduriate su tuo, kad į tą kokybišką turinį galbūt ne visai „kokybiškai“ reaguojama? Ar vaikų skonis geram kinui gali ir turi būti ugdomas nuo mažų dienų?

Vėjūnė: „Skalvijoje“ prioritetą teikiame europietiškiems, įdomesniems forma ir turiniu filmams, bet, žinoma, parodome ir Holivudo produkcijos. Vienas iš iššūkių – kino tik kaip pramogos supratimas. Nuo mažų dienų vaikai įpranta prie amerikietiškos animacijos stilistikos, greito tempo, nuolatinės stimuliacijos. Repertuaruose dominuoja komercinė holivudinė produkcija, lydima stiprios rinkodaros ir komunikacijos, vaikai lengvai „užnorinami“. Vėliau jiems sudėtingiau ne tik žiūrėti, bet ir „atrakinti“ kitokius filmus, trūksta žiūrėjimo patirties ir įgūdžių. Skonis geram kinui gali ir turi būti ugdomas nuo mažų dienų siekiant, kad jaunoji karta užaugtų kritiškai mąstanti, plataus kultūrinio akiračio, gebėtų rinktis ir suaugę taptų aktyvūs kultūros dalyviai.

Koks suaugusiųjų vaidmuo ugdant jau minėtąjį gerą skonį kinui?

Vėjūnė: Deja, dažnai mes, suaugusieji, patys apribojame vaikus nenukreipdami ir nepasiūlydami alternatyvų – skirtingų kino rūšių (dokumentinių, vaidybinių, animacinių), žanrų, laikotarpių ir temų filmų. Būtų puiku, jeigu tėvai pagalvotų, ką prasminga ir vertinga pasižiūrėti su atžalomis, o po peržiūros kartu paanalizuotų ir pasidalintų įspūdžiais. Pagrindinis vaidmuo ugdyme visgi tenka šeimai, jeigu artimiausieji nesidomi kinu, vargu, ar vaikai juo domėsis.

Praeitų metų pabaigoje „Europa Cinemas“ apdovanojimuose „Skalvijos“ kino centro komandai buvo įteiktas apdovanojimas už edukacinę veiklą, o šiuos metus pradėjote nuo knygos vaikams apie kiną išleidimo. Kokią reikšmę „Džuljeta ir kino kaukai“ turi būtent vaikų edukacijos kontekste?

Vėjūnė: Tai pirmoji pažintinė knyga apie kiną vaikams Lietuvoje. Nors kinas ir kitos medijos yra neatsiejama mūsų kasdienybės dalis, tačiau turime labai mažai žinių apie judančius vaizdus ir jų kuriamas prasmes. Bendrojo ugdymo programose medijų raštingumas vis dar sunkiai skinasi kelią. Tad gimė mintis jauniesiems žiūrovams pristatyti jauniausiąją septintąją meno rūšį – kiną. Sukurti pažintinę knygą vaikams – visada sudėtinga užduotis, nes istorinius procesus ir gausybę faktų reikia susisteminti, rasti jauniesiems skaitytojams patrauklią formą. Manau, kūrėjoms pavyko. Viliuosi, kad knyga vaikams atvers kino magijos pasaulį, jie filmus žiūrės atidžiau, smalsiau, supras kino kūrimo principus.

Kornelija, esate ir pedagogė, vedate edukacijas, dirbate su vaikais. Kaip matote šią knygą edukacijos kontekste? Gal turite kokių patarimų ar pasiūlymų tiems, kurie su ja dirbs?

Kornelija: Manau, knygoje medžiagos edukacijoms yra itin gausu, kone kiekviename puslapyje: kiekvienas atvartas yra gausus informacijos ir faktų, o kai kurie – ir su „pasidaryk pats“ skiltimis, skatinančiomis patiems konstruoti, kurti. Tad skaitytojų ji nepalieka nuobodžiauti, o kaip tik – kviečia semtis žinių ir veikti. 

Jurga, panašu, kad kino jūsų gyvenime būta nemažai – jūsų studijos, darbai, vertimai susiję su kinu, o dabar ir knygą vaikams apie kiną parašėte. Jei paklausčiau, ką jums gyvenime reiškia kinas, ar lengva būtų atsakyti? Koks tas atsakymas?

Jurga: Man rodos, visą gyvenimą supuosi kino ir literatūros sūpuoklėse. Tai didžiausios mano meilės. Nuo mažens mėgau rašyti ir skaityti, taip pat – vaikščioti į kiną. Užaugau Vilniuje, buvusio „Lietuvos“ ir kelių kitų kino teatrų pašonėje, valandų valandas pratūnodavau kino salėse. Vėliau Paryžiuje studijavau kino meną ir audiovizualines medijas. Teko dirbti kino archyvuose, kino aikštelėse, kino festivaliuose, jau daug metų verčiu filmus. Iki šiol jaučiuosi kino pasaulio žmogus. Kinas man – užuovėja, svajonės išsipildymas, didžiausias nuotykis. Na, ir, žinoma, kinas – puikus pasakorius, o man labai patinka istorijos. Kinas gali pasakoti be žodžių, vaizdai nepaprastai iškalbingi. Kinas visada mane kažkur veda, taip, jis nuostabus vedlys, o ir pakeleivis.

Girdėjau, kad šios knygos sukūrimą lydi gražūs sutapimai ir nutikimai. Gal galite papasakoti apie juos?

Jurga: Prieš kelerius metus knygą vaikams apie kiną mane įkalbinėjo rašyti viena leidykloje dirbusi draugė. Sakė, tokios nėra, tokios reikia. Galvojau, kad baisiai įdomu, bet tai – labai didelis darbas. Ir nesiryžau. Pasiūlydama kažką panašaus „Skalvija“ tarsi nupūtė tą kadaise apdulkėjusią idėją. Dvejojau ir šįkart, nes buvau panirusi į kitus projektus. Bet, taip sakant, meškerė jau buvo užmesta. „Skalvija“ – man labai brangi vieta, joje šešiolikos metų pirmąkart įsidarbinau: iš pradžių bilietėlių plėšytoja, bet greit ėmiau versti filmus ir įgarsindavau juos seanso metu, vėliau čia teko pristatinėti filmus ir, žinoma, juos žiūrėti. Myliu „Skalvijos“ kino teatrą, todėl buvau be galo dėkinga už pasiūlymą sukurti kažką kartu. Na, bet nežinojau, ar pavyks…

– Kas išsklaidė dvejones?

Jurga: Vieną dieną važiuojant traukiniu į mintis pradėjo lįsti kino kaukai. O su jais įbildėjo ir Lukas su visa barža ir kine dirbančiais tėvais, ir jo nuostabioji močiutė kino mechanikė Džuljeta. Kai personažai patys apsireiškia, priimu tą kaip lemtingą dovaną. Taip gimė trumpas būsimos knygos pristatymas. Ir „Skalvijai“ patiko. Sako: norim, kad rašytum. Tada paklausiau, ar jau žino, kas iliustruos. Atsakymas buvo: taip, taip, kalbėjom su Kornelija Žalpyte. Įsivaizduokit, su Kornelija kaip tik buvome pradėjusios dirbti prie kitos paveikslėlių knygos. Taigi bendradarbiavimas prasitęsė. O per pirmąjį knygos „Džuljeta ir kino kaukai“ pristatymą Vilniaus knygų mugėje į žiūrovus iš ekrano važiavo brolių Lumière’ų nufilmuotas traukinys. Rodės, ratas apsisuko. Knygos istorija užgimė traukinyje. Kuris įsibėgėjo ir važiuoja. Kur jis mus nuveš, nežinia. Bet kelionė žada būti įspūdinga.

„Džuljeta ir kino kaukai“ – pirmoji tokia knyga apie kiną vaikams Lietuvoje. Tam, kad vaikams papasakotumėte apie kiną patraukliai, prireikė suderinti pažintinį tekstą su grožiniu ir dar įterpti komikso elementų. Ar teko gerokai pasukti galvą, kaip tai padaryti? O gal viską į vietas sudėliojo linksmuoliai kino kaukai?

Jurga: Teko pasukti galvą, bet išties kino kaukai labai padėjo. Jei per rimta, jie čia pat kokį juoką suskelia. Jei per linksma, jie moka pabūti rimtais. Kino kaukai – labai pozityvūs ir žingeidūs personažai. Nors apie kiną nemažai išmano, bet nesiliauja klausinėję, nesibodi mokytis. Pažintinį tekstą mėginau paversti lengviau skaitomu, labiau suprantamu, bet dažnai tas nebuvo paprasta. Labai padėjo Kornelijos piešiniai. Jie tokie „filmiški“, gyvi. Yra, kur akis paganyti. Mes pasitikėjom skaitytojais. Jei jiems nors kiek patinka kinas, visa ta gausi informacija turėtų būti įdomi, o gal ir naudinga, kurią galės pritaikyti. O jei jiems dar nepatinka kinas… Ar tokių žmonių apskritai yra? Na, jei atsirastų koks vienas, tai perskaitęs šią knygą, jis iškart lėks į kino teatrą.

Kornelija, knyga išties traukia akį ir vizualiai primena kino juostą. Įtariu, kad spalvų paletė, vaizdų išdėliojimas ir kiti meniniai sprendimai pasirinkti ne atsitiktinai. Gal galite papasakoti daugiau apie kūrybinį knygos piešimo procesą? Ir kaip sekėsi įvaizdinti tokį ir šiaip vizualų dalyką kaip kinas?

Kornelija: Iš pat pradžių knygos sumanymas buvo kiek kitoks: dabar knyga nespalvota, pradžioje buvo sumanyta ją kaip tik daryti kuo spalvotesnę, pirminiai eskizai buvo margi ir ryškūs. Tai irgi puiku ir gražu, tačiau bendrame vaizde būtų atrodę per „sočiai“, tad ieškojau kitokio būdo papasakoti istoriją. Turiu pasakyti, jog man labai patinka dabartinis knygos variantas – nespalvotas, pilkų minkštų tonų. Pieštuko ir guašo draugystė bei gelsvo popieriaus koliažai, mano manymu, sukuria tikrą kino teatro jausmą. Pradėjus ją piešti tik grafitu norėjosi padaryti bent minimalų, dvispalvį koloritą, tad į pagalbą atėjo mano labai mėgstamas gelsvas popierius, labai tikęs į grafito ir nespalvoto pasaulio kompaniją. Visur, kur derėjo ir „skambėjo“, pateko ir karpytos ir klijuotos figūrėlės.

Knygoje kino kūrimo procesui pasitelkta didžiojo kino banginio metafora. Kai kuriamas kinas, banginis laikinai praryja kino kūrėjus. Ar tą pačią metaforą galėtume pritaikyti dailininkams? Ar buvote „praryta“ knygos kūrimo proceso? 

Kornelija: Žinoma, turbūt kasdien esu tame banginio pilve! Kitaip ir nepasakysi – būti kūryboje ir ja kvėpuoti yra mano kasdienybė. Taigi, tikrai esu praryta kūrybinio banginio. Banginiu galiu pavadinti ir kūrybinį įkvėpimą: kartais jis didelė žuvis, kartais mažesnė, bet visad atplaukia.

Ko palinkėtumėte jauniesiems knygos skaitytojams?

Jurga: Palinkėčiau stebėti pasaulį, klausytis istorijų, ieškoti įkvėpimo kasdieninėse ir neįprastose situacijose, puoselėti savo kūrybinę ugnelę. Palinkėčiau žiūrėti kuo įvairiausius filmus, o vieną dieną sukurti savo filmą. Trumpą arba ilgą. Nebylų arba kaip tik labai šnekų. Palinkėčiau, kad jie dažnai maloniai nustebtų ir pasidžiaugtų, kad jų gyvenimas toks nerealus, kaip kinas.

Dėkoju už pokalbį.

Kalbino Inga Mitunevičiūtė

Knygos pristatymas vyks balandžio 13 d. „Skalvijos“ kino centre, jame dalyvaus autorės – rašytoja J. Vilė ir iliustratorė K. Žalpytė. Kino ir medijų erdvėje „Planeta“ 11 val. vyks kūrybinės dirbtuvės, o 12 val. „Skalvijoje“ – teatralizuotas knygos pristatymas ir V. Starevičiaus filmo „Šunelis Talismanas“ (1933 m., 37 min.) peržiūra. Kino teatre esančioje kavinėje „Backstage Cafe“ bus galima apžiūrėti K. Žalpytės originalių knygos iliustracijų parodą. Renginys nemokamas ir atviras visiems. Būtina registracija.

Knygą išleido „Skalvijos“ kino centras kartu su „Vaizdų kultūros studija“. Projektą finansavo Lietuvos kultūros taryba. Renginio partneris – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“.                     

Kino kūrėjai kviečiami teikti paraiškas didžiausiam Baltijos regione trumpametražio kino industrijos renginiui „Baltic Pitching Forum“. Tryliktą kartą spalio mėnesį rengiamas forumas Vilniuje suburs talentus iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos, kurie pristatys naujausius trumpametražių filmų projektus tarptautinės industrijos ekspertams. Šiais metais kartu su Baltijos šalimis renginyje dalyvauti pakviesta ir šalis-viešnia Vengrija.

Nuo 2013 m. organizuojamas „Baltic Pitching Forum“ – vienintelis trumpametražių filmų industrijos renginys Baltijos regione, kuriame siekiama atkreipti prodiuserių, filmų investuotojų, festivalių vadovų, platintojų, televizijos ir internetinių platformų atstovų dėmesį į Baltijos šalių kino industriją. Forumo svarbą tarptautiniame kino kontekste liudija ne tik kasmet didėjantis užsienio ekspertų įsitraukimas, bet ir alumnų projektų sėkmės istorijos. Tarp jų – estų režisierių Anna Hints ir Tushar Prakash trumpametražis filmas „Sauna Day“, kurio premjera praėjusiais metais įvyko Kanų kino festivalyje. „Didžiuojamės, kad forumas kasmet reikšmingai prisideda prie projektų vystymo sėkmės – ne vienas projektas čia rado koprodiuserius, platintojus, laimėjo prizus, kurių dėka buvo pristatyti kituose tarptautiniuose kino industrijos renginiuose, o įgyvendinus projektus – pristatyti prestižiniuose kino festivaliuose.“ – dalinasi  „Baltic Pitching Forum“ vadovė Rimantė Daugėlaitė-Cegelskienė.

Jau daugiau nei penkerius metus forume pristatomi projektai iš ne tik Baltijos šalių, bet ir iš vienos šalies-viešnios – su tikslu plėsti profesinių kontaktų, naujų koprodukcijų galimybes, bei kartu pažinti kitų Europos šalių kino talentus. Šiais metais paraiškas į „Baltic Pitching Forum“ kviečiami kino kūrėjai iš Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Vengrijos, vystantys vaidybinio, animacinio ar hibridinio žanro trumpametražių filmų projektus. Forumo atrankai pateikiamų projektų trukmė negali viršyti 30 minučių, filmai turėtų būti orientuoti į tarptautinę auditoriją. Registracijos pabaigos terminas – birželio 29 d.

Iš pateiktų projektų atrankos komisija išrinks 12 stipriausių ir ryškiausią tarptautinį potencialą turinčių būsimų trumpųjų filmų. Rugsėjo pradžioje atrinktų kino kūrėjų lauks virtualios konsultacijos su scenarijaus rašymo konsultante Anna Bielak (Lenkija). Spalio 7-10 d. Vilniuje vyksiančiame „Baltic Pitching Forum“ renginyje projektų atstovai turės galimybę dalyvauti intensyviuose projektų pristatymo mokymuose su eksperte Gabriele Brunnenmeyer (Vokietija), po kurių vystomus projektus pristatys užsienio ekspertų komisijai, sudarytai iš reikšmingų Europos festivalių, televizijų, kino gamybos ir platinimo kompanijų atstovų. Forumo atvirose programos dalyse – paskaitose, diskusijose bei projektų pristatymo sesijose – galės dalyvauti visi, besidomintys trumpametražio kino industrija bei bendros gamybos su Baltijos šalimis galimybėmis.

Forumo pabaigoje tarptautinė ekspertų komisija išrinks geriausius Baltijos šalių projektus, kuriuos apdovanos kelialapiais į reikšmingus kino industrijos renginius: didžiausio pasaulyje trumpametražių filmų festivalio Klermono-Ferano metu vykstantį koprodukcijos forumą „Euro Connection“ (Prancūzija) bei Turine vykstančios trumpametražių filmų mugės „ShorTO Film Market“ programą „You Only Pitch Twice“ (Italija). Dar vieną prizą įteiks Baltijos šalių prodiuserių žiuri komisija – 1000 eurų vertės Baltijos šalių prodiuserių MEDIA apdovanojimą, įsteigtą „Kūrybiškos Europos“ MEDIA biurų Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje. Taip pat tarp apdovanojimų – lietuvių garso post-produkcijos kompanijos „Up Records” įsteigtas prizas „UP Records Sound Post-Production Award“. Kiti apdovanojimai bus atskleisti artėjant renginiui.

Daugiau informacijos apie paraiškų teikimą galima rasti čia.

Renginį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Forumą iš dalies finansuoja: Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA ir Baltisches Haus. Partneriai – „Kūrybiškos Europos“ biurai Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje, Italų trumpametražių filmų centras, Estijos kino institutas, „Friss Hús Budapest“ tarptautinis trumpametražių filmų festivalis.

Sparčiai artėja festivalis „Aurora“ – didžiausias šalyje mokiniams skirtas kino renginys. Šiemet žiūrovus jis pasitiks dviem konkursinėmis programomis ir 38 jaunųjų kūrėjų trumpametražiais filmais. Geriausius darbus rinks kino lauko profesionalai, daugybės nacionalinių ir tarptautinių apdovanojimų laureatai: režisierė Marija Kavtaradze, animacijos režisierė Eglė Davidavičė, montažo režisierius Armas Rudaitis, kino operatorė Laura Aliukonytė. Išvysti programų filmus bus galima jau balandžio 11–12 d., Menų spaustuvėje.

Jaunuosius kūrėjus tikrą kino festivalio patirtį pajusti pakvietęs festivalis „Aurora“ iš mokinių sulaukė daugiau nei 200 vaidybinių, animacinių, dokumentinių filmų bei muzikinių klipų. Dalis jų bus pristatyti konkursinėse programose „Atradimai“ bei „Kultūrų jungtys“.

Kiekvienos konkursinės programos geriausias filmas bus įvertintas piniginiu prizu ir specialiu vardiniu festivalio apdovanojimu – bronzine festivalio „Aurora“ statulėle. Atskiras dėmesys skiriamas ir kitoms kino profesijoms, be kurių filmas negalėtų išvysti dienos šviesos. Už geriausią operatorės/-iaus ir montažo režisierės/-iaus darbą taip pat bus skirti vardiniai festivalio apdovanojimai bei piniginiai prizai.

Anot animacijos režisierės, žiuri narės, už geriausią animacinį filmą „Sidabrine gerve“ praėjusiais metais įvertintos Eglės Davidavičės, tokie festivaliai jaunimui itin reikšmingi.

„Pagalvojau apie save keturiolikos – kas būtų įvykę, jei tokių festivalių būtų buvę daugiau, jei būčiau kūrusi su savo draugais – kur tai būtų nuvedę? Džiaugiuosi, kad festivalio sumanytojai ėmėsi tokios svarbios iniciatyvos. Nustebino animacijos darbai – raiškoje ir stiliuje nemačiau bandymo mėgdžioti to, ką mes jau matome ekrane. Smagu matyti nuoširdžių autoportretų, bandymų suprasti, kas aš esu. Jauniems kūrėjams linkiu kuo daugiau drąsos, laisvės, galimybių eksperimentuoti ir taip atrasti savo balsą“, – teigia animacijos režisierė, E. Davidavičė.

Prie žiuri prisijungė ir scenaristė, filmų „Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“ režisierė, daugkartinė nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ laureatė, Marija Kavtaradze. 2023 m. kino sales pasiekęs režisierės filmas „Tu man nieko neprimeni“ įvertintas ir užsienyje – prestižiniame Sandanso kino festivalyje juosta laimėjo vieną pagrindinių prizų – M. Kavtaradze buvo pripažinta geriausia režisiere.

„Labai stipri, įvairi programa. Žiūrint filmus aiškiai jautėsi, kas kūrėją domina – temos pasirinktos nuoširdžiai, o ne todėl, kad kažką reikia parodyti. Filmai mane įtikino, buvo tokių darbų, kurie sukėlė nuoširdžias emocijas ir jausmus“,  – pasakoja M. Kavtaradze.

Jai pritaria ir televizijos bei kino montažo režisierius Armas Rudaitis. „Labai žavu ir įdomu pamatyti, kuo gyvena ir kas rūpi jauniems žmonėms, mokiniams iš visos Lietuvos. Nustebino didžiulė įvairovė – tiek kalbant apie filmų žanrus, formas ar trukmę. Kinas yra labai gera forma mokytis – ne tik montuoti ar filmuoti, bet ir stebėti pasaulį, galiausiai, daugiau sužinoti apie patį save“.

Prie filmų ir TV serialų „Stranger Things“, „Paradise“, „Nova Lituania“ ir daugybės kitų projektų dirbusi operatorė, Lietuvos kino operatorių asociacijos pirmininkė Laura Aliukonytė pastebi, kad festivalis jau sulaukė didelio dėmesio, o tai parodo jo aktualumą.

„Į festivalį mokiniai atsiuntė virš 200 filmų – jų gausa rodo, kad tokių renginių reikia, kad moksleiviai kuria, domisi, nori pristatyti savo kūrybą. Festivalis – ne tik galimybė pasidžiaugti savo filmu didžiajame ekrane, bet ir sudalyvauti programoje – kūrybinėse dirbtuvėse, susitikimuose su kūrėjais. Jauniems žmonėms linkiu nebijoti ieškoti, klysti ir išlaukti savo momento“, – įsitikinusi L. Aliukonytė.

Festivalio programoje – dirbtuvės, karjeros mugė, susitikimai su profesionalais

Balandžio 11-12 d. mokinių laukia ne tik filmų peržiūros, bet ir kūrybinio rašymo, animacijos bei fotografijos dirbtuvės. Užsiėmimus ves „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatė, teatro ir kino dramaturgė Teklė Kavtaradze, Vilniaus dailės akademijos lektorius Gintas Kavoliūnas, kol kas vienintelės Lietuvoje artist-collective pobūdžio edukacinės iniciatyvos „Animatest“ sumanytojos Emilija Dirsytė ir Eva Rodz bei garso dizaineris, muzikantas, menininkas Laurynas J. Kamarauskas.

Jaunieji kūrėjai galės sudalyvauti aukštųjų mokyklų audiovizualinių studijų ir karjeros mugėje, dalyvauti diskusijoje ir profesionalaus kino programoje “Trumpas kinas. Mes beveik suaugę”, kurią pristato Lietuviškų trumpametražių filmų agentūra “Lithuanian Shorts”.

Festivalis „Aurora“ ypatingą dėmesį skirs formalaus ir neformalaus švietimo mokytojams bei edukatoriams. Specialias portretų dirbtuves jiems ves „Meno avilys“, o visi norintys galės apsilankyti Vytauto Kasiulio muziejuje veikiančioje, „Meno avilio“ kuruojamoje parodoje „Mums 17“ bei sudalyvauti parodai skirtoje ekskursijoje.

Apie festivalį:

Festivalis „Aurora“ – pirmasis tokio pobūdžio kino festivalis šalyje, dėmesį skiriantis jaunų žmonių kuriamam kinui. Festivalis siekia tapti saugia ir atvira erdve/platforma, kurioje jauni žmonės gali įsikvėpti, atskleisti savo kūrybiškumą, būti išgirsti ir įvertinti bei drauge formuoti Lietuvos kino kultūros ateitį.

Festivalis vyks balandžio 11–12 d. Vilniaus kultūros ir meno erdvėse: edukaciniame medijų centre „Lojoteka“, Menų spaustuvėje, Meno avilyje bei Vytauto Kasiulio dailės muziejuje.  Dalyvių amžius – neribojamas.

Festivalio organizatorius – Lojoteka. Edukacinis medijų centras (Vilniaus jėzuitų gimnazija). Festivalio partneriai – Britų taryba Lietuvoje, Lietuvos kino centras, AVAKA ir kt. Edukacinį ciklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projektą iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.

Daugiau informacijos ir pilna festivalio programa: www.aurorafestivalis.lt