Mėnuo: 2024 gruodžio

Gruodžio pradžioje Lietuvoje pristatytame trumpametražiame kalėdiniame filme visai šeimai „Paslaptis“ pasakojama apie vaikišką dviejų mergaičių Julės (Jonė Kleinaitė) ir Aidos (Upė Litvinaitė) draugystę. Julė ir Aida labai nori, kad Kalėdų Senelis gautų jų laiškus, todėl, kai draugės pavėluoja į svarbią pamoką, pačios sugalvoja, kaip išsiųsti jam žinutę.

Filmo režisierius Kęstutis Drazdauskas kino industrijoje gerai žinomas kaip vienas aktyviausių prodiuserių, kartu su partneriais iš viso pasaulio sukūręs daugiau nei 40 filmų ir TV serialų. „Paslaptis“ – pirmas Kęstučio režisuotas filmas. Apie jį ir kalbamės.

Kęstuti, kaip patekote į kino industriją?

Pačiam sau netikėtai į kiną atėjau apie 1994-uosius metus kaip anglų kalbos vertėjas. Kažkaip užsikrėčiau šiuo virusu ir sergu iki šiol. Išmokęs profesijos, pradėjau prodiusuoti lietuviškus filmus, vėliau dirbau prie įvairių tarptautinių projektų. Ir taip jau beveik 30 metų pirmiausia esu kino prodiuseris, taip pat kuriu visokius daugiau ar mažiau sėkmingus verslo projektus. Be to, turėjau seną svajonę režisuoti. Dabar pabandžiau ir  man patiko. Vis pasvarstau, kokį čia kitą filmą reikia pradėti (šypsosi)?

O kas paskatino pabandyti režisuoti filmą?

Man yra tekę režisuoti įvairių mažesnių ar didesnių projektų. Buvo toks jubiliejinis grupės „Antis“ koncertas, jis buvo filmuojamas, o man teko būti vaizdo režisieriumi. Keliuose filmuose režisavau kelias atskiras vadinamojo antro unito scenas, TV reklamas… O filmas „Paslaptis“ buvo ilgai puoselėjamas – rašomas ir perrašomas. Jo pradžia – tikra dviejų draugių mokinukių istorija, bet ilgainiui nuo tikrosios istorijos stipriai nukrypta ir, matyt, liko tik besmegenio, perduodančio Kalėdų Seneliui laiškus, leitmotyvas. Dvi draugės, sąlygotos tam tikrų aplinkybių, nusilipdo asmeninį laiškanešį. Pati istorija iš pagrindų buvo perrašyta, ir ne vieną kartą. Dažnai juokauju, kad istorija buvo taip pakeista, kad vienintelis likęs tikras dalykas yra besmegenio likimas.

Dėl įvairių objektyvių ir subjektyvių priežasčių filmo gamyba užtruko, ir dabar, kai manęs klausia, kiek metų kūrėme filmą, atsakau, kad nuo pirmos minties jį nufilmuoti, nuo pirmos scenarijaus versijos praėjo apie 15-a metų. Dažniausiai po tokio atsakymo iš auditorijos pasigirsta šurmulys, nes kai kuriems šio filmo žiūrovams yra perpus mažiau (juokiasi). Aš asmeniškai labai džiaugiuosi, kad surinkome nuostabią komandą ir nufilmavome šį filmą. Dabar belieka žiūrovams ir kritikams nuspręsti, kaip mums pavyko.

Jūs esate prodiusavęs daug pradedančiųjų režisierių (Linos Lužytės, Igno Jonyno, Igno Miškinio ir kitų) filmų. Kaip jūs save matote kaip režisierių iš prodiuserio perspektyvos?

Nežinau. Man atrodo, kad visi tie metai ir patirtis dirbant kine gal kažkiek padeda geriau įsivaizduoti procesus, mažiau lieka gamybos netikėtumų, nes supranti, kiek ir kas gali užtrukti, kiek kainuoti, kas yra įmanoma, o kas jau sunkiai įgyvendinama. Tai labai padeda planuojant. O ar lengva su manimi dirbti kaip su režisieriumi? Nežinau. Man atrodo, kad aš esu gana reiklus ir gerai suprantu, ko noriu, tad, kai man ko nors reikia, stengiuosi tai ir gauti. Kita vertus, neprisigalvoju tokių scenų ar elementų, kurie būtų sunkiai įgyvendinami ar nepasiekiami.

Šis filmas man labai brangus, tad nenorėjau niekur per daug skubėti ar leistis į kompromisus. Tikslas buvo jį padaryti tikrai kokybišką. Kai kurie procesai gal užtruko ilgiau, nei norėjau, bet turbūt tiek, kiek jiems buvo lemta užtrukti. Iš tokių didesnių užgaidų paminėčiau, kad įrašinėjome gyvą muziką, bet man atrodo, kad šiam filmui tos gyvos muzikos ir gyvų instrumentų tikrai reikėjo. Dabar atrodo, kad filmas gyvas ir kvėpuoja. Nemanau, kad tokio pat rezultato būčiau pasiekęs su elektroniniais „sampleʼais“.

Atsakydamas į jūsų klausimą, dar galiu pridurti, kad dažnai juokaujame, jog šiame debiutiniame filme susikūrėme tikrai daug iššūkių – filme vaidina nepatyrusios aktorės Jonė Kleinaitė ir Upė Zakaraitė. Kai filmavome, joms tebuvo devyneri. Filmas be dialogų, tad viską reikia išvaidinti kūnu, žvilgsniais, mimikomis perteikti emocijas. Filmui buvo būtinas sniegas ir gražus snygis, o jį šiais laikais suplanuoti filmuojant beveik neįmanoma. Dėl ištirpusio sniego filmavimus turėjome nukelti beveik metams, nors jau buvome pasiruošę gamybai. Turėjome kelias scenas su dresuotu šunimi Bruno, pradedantįjį režisierių, debiutuojantį kino kompozitorių bei daug kitų iššūkių, kurie gal ir nepalengvino šio filmo gamybos, bet tikrai padarė ją labai įdomią.

Filmas buvo pradėtas filmuoti prieš dvejus metus prieš pat Kalėdas. Kaip dabar atsimenate tą filmavimų laiką?

Kai prabėga laikas, labai daug dalykų pradeda atrodyti ne tokie komplikuoti ir sudėtingi. Susiguli visos emocijos ir atrodo, kad viskas ėjo paprastai ir lengvai.

Dirbti prieš šventes, per švenčių laukimo laikotarpį ir kurti filmą apie Kalėdas faina. Manau, kad jei šį filmą būtume filmavę po Kalėdų, būtų buvę daugiau liūdesio, o filmuojant prieš pat didžiąsias šventes patys filmavimai buvo kaip pasiruošimas joms. Manau, kad tai labai padėjo tiek komandai ištverti ne visada maloniausias oro sąlygas filmuojant lauke, tiek pačiam filmui. O prisimenant, kaip aš sirgau tuo metu, tai man turbūt dvigubai padėjo. Vienas stipriausių mano atsiminimų iš filmavimų yra tas, kad tuo metu buvo stiprus nugaros uždegimas, kenčiau didelį skausmą, dėl to negalėjau naktimis išsimiegoti, rytais sunkiai išlipdavau iš lovos, bet adrenalinas ir noras, kuo geriau nufilmuoti filmą, varė į priekį kaip geriausi vaistai.

Visa kita buvo taip, kaip turi būti kine: jei reikia sniego – jis tirpsta, jei reikia, kad šuo lotų, jis vizgina uodegą. Visos sudėtingiausios scenos buvo lengviausios, o visos lengviausios scenos tapo sunkiausios. Bet čia turiu atiduoti duoklę nuostabiai komandai – ji perėmė daug rūpesčių ir streso, buvo pasirengusi ir profesionali. Man nereikėjo tikrinti, ar kostiumai tvarkingi, ar grimas nenubėgęs, ar dailininkai pasiruošę rekvizitą. Viskas buvo tiesiog nuostabu. Operatorius Feliksas Abrukauskas atrodė, kad šį filmą mato mano akimis ir viską suprasdavo iš pusės žodžio. Tik pašnekėdavome ir, žiūrėk, jau kadras paruoštas, gali iš karto filmuoti.

Reikėtų paminėti ir tai, kad medžiagos kiekis buvo milžiniškas. Žiūrint filmą yra greito, dinamiško montažo įspūdis. Kad galėtume tai pasiekti, reikėjo nufilmuoti labai daug kadrų. Mes nufilmuodavome po 30 kadrų per dieną, o tau yra tikrai didžiulis tempas, ypač atsižvelgiant į visas aplinkybes: dirbtinį sniegą, kurį reikėjo purkšti, atstumą, kurį tekdavo nubėgti su kamera, vaikus aikštelėje, juk jie pavargsta. Atsižvelgiant į visus šiuos veiksnius, tikrai buvo itin greitas, įtemptas, bet labai kokybiškas filmavimas.

Kaip vyko aktorių atranka? Ar buvo lengva išsirinkti tas dvi mergaites?

Aktorių atranka, žinoma, buvo atskira epopėja. Mes patikrinome įvairius teatro, šokių ir kitus būrelius, skelbėme viešą atranką, buvome įtraukę ir kastingo agentūras, ir draugus, ir draugų kontaktus. Iš viso patikrinome daugiau kaip 200 vaikų. Labai nelengva buvo.  

Iš pradžių įsivaizdavome, kad mergaitės turi būti 6–7 metų, kai pradėjome atrankas, supratome, kad tokie vaikai dar šiek tiek per maži – daugumai iš jų sunku atlikti aktorines užduotis, išlaikyti dėmesį. Todėl pradėjome dairytis kiek vaikiškesnio, naivesnio veido vyresnių vaikų. Tuomet radome daugiau tokių vaikų, kurie atitiko mano įsivaizdavimą ir lūkesčius, jiems sekėsi išgauti reakcijas, kurių taip reikėjo.

Galutinis etapas buvo irgi toks labai nepaprastas: atsirinkome keletą mergaičių, kurios tiko, bet jas reikėjo vėl atrinkti poromis, derinti vienas su kitomis. Sunkiausia buvo priimti sprendimą ir kai kurioms aktorėms pasakyti „ne“. Buvo baisu neatrinktų vaikų neįskaudinti, nors paskui atrodė, kad jie viską daug paprasčiau priėmė, nei aš galvojau.

Savo aktorių pasirinkimu esu labai patenkintas. Jonė ir Upė filme atrodo labai organiškai ir profesionaliai. Tikrai jomis labai didžiuojuosi ir žaviuosi.

Filmas be dialogų. Kodėl?

Tam yra kelios priežastys. Pirma, tikiu, kad kinas turi kalbėti vaizdais. Vaizdai ir muzika turi padėti išlaisvinti fantaziją ir pojūčius, kuriuos tekstas kartais nuslopina, supaprastina. Puikiai suprantu, kad tai nėra lengvas uždavinys, bet, kai su šiuo filmu keliauju po Lietuvą, dažniau gaunu padėkų už naują ir kitokią kino patirtį, leidžiančią suprasti istoriją be žodžių, nei atvirkščiai. Tokį pojūčių kiną ir noriu kurti. Kita priežastis, matyt, slypi ir pačiame „Paslapties“ pavadinime. Mes apie paslaptis tylime. Na, o trečia – labai pragmatinė: labai noriu ir tikiu, kad šis filmas pasieks ir užsienio auditoriją. Kadangi mūsų tikslinė auditorija yra vaikai, labai noriu, kad jiems nereikėtų skaityti subtitrų. Filmas be dialogų pasirodė kaip labai gera alternatyva.

Šis filmas yra skirtas šeimoms. Kodėl šią istoriją pasirinkai savo debiutiniam trumpametražiam filmui? Rinktis kurti vaikams, ypač vaidybinį kiną, Lietuvoje vis dar drįsta tik vienetai.

Pirmiausia man patiko pati istorija ir visas tas vaikiškas naivumas. Aš pats turiu tris dukras, jos jau suaugusios, bet ši istorija man surezonavo prisiminus jų augimą ir virsmus. Taip pat ši istorija turi labai daug skirtingų emocinių užtaisų ir sluoksnių – ji ir linksma, ir juokinga, ir graudi, ir nostalgiška. Manau, kad dėl to ją lengvai žiūri tiek vaikai, tiek suaugę. Visas šis emocinis spektras man pasirodė labai patrauklus. Taip pat ir filmo atmosfera yra labai estetiška ir kinematografinė – raudoni skruostai, varvantis besmegenis, garas iš burnos ir daug daug sniego. Viską iš karto labai gerai įsivaizdavau. Buvo belikę tik įgyvendinti.

Jeigu reikėtų filmą apibūdinti vienu sakiniu, koks jis būtų?

Matyt, tas, kurį komunikuojame pristatydami šį filmą, kad kartais geriausia dovana yra išsaugoti paslaptį. Šis filmas yra apie tam tikrą virsmą ir suvokimą, kad dovanoti yra geriau negu gauti.

Pagrindinės aktorės Jonė Kleinaitė, Upė Litvinaitė, Eglė Mikulionytė. Komanda: režisierius Kęstutis Drazdauskas, scenarijaus autorė ir filmo dailininkė Jurgita Gerdvilaitė, operatorius Feliksas Abrukauskas, kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė, grimo dailininkė Eglė Gricienė, montažo režisierius Ričardas Matačius, kompozitorius Enrikas Slavinskis, garso režisierius Justinas Štaras, prodiuseriai: Justė Michailinaitė, Kęstutis Drazdauskas.

Filmo anonsas:  https://youtu.be/NzV07VCOHDE 

Gruodžio 12 d. įvyko trumpametražio filmo „Paslaptis“ premjera, į kurią rinkosi pačio įvairiausio amžiaus žiūrovai. „Paslaptis“ tai kalėdinis filmas visai šeimai pasakojantis dviejų draugių, Julės ir Aidos istoriją, kurios labai stengiasi, kad Kalėdų Senelis laiku gautų jų laiškus.

 

Šis filmas – režisieriaus Kęstučio Drazdausko debiutas. „Prieš daugiau nei dešimtmetį kino dailininkė Jurga Gerdvilaitė pasidalijo itin giliai mane palietusia ir ilgam įstrigusia istorija. Stebėdamas trijų dukterų paauglystės virsmus, pajutau didžiulį norą šio ypatingo ir subtilaus laikotarpio momentus užfiksuoti kino filmu, sukurti ką nors prasmingo, artimo ir paveikaus,“ – „Paslapties“ atsiradimo istorija dalinasi režisierius bei priduria, kad dėl to ir premjerą norėjosi padaryti kitokią – pakviesti į ją ne tik suaugusius, bet ir vaikus. „Kalėdinis laikotarpis labai ypatingas. Tai labai šviesus ir jautrus metas. Dėl to į „Paslapties“ premjerą norėjome pakviesti visus – tėčius, mamas, vaikus, senelius ir kitus šeimos bei taip sukurti gražią šventę tiek sau, tiek savo svečiams,“ – priduria Kęstutis.

 

Filmo istoriją režisierius taip pat nusprendė atskleisti kitoniškai – ne dialogais, o vizualiu pasakojimu. „Šį sprendimą padėjo įgyvendinti Jurga Gerdvilaitė, turinti išskirtinį vaizdo menininkės talentą bei operatorius Feliksas Abrukauskas, gebantis net ir pačiomis sudėtingiausiomis sąlygomis sukurti išskirtinai nuostabius vaizdus, kostiumų dailininkė Agnė Rimkutė, grimo dailininkė Eglė Gricienė, kompozitorius Enrikas Slavinskis bei kiti aukščiausio profesionalumo komandos nariai.  O kur dar nuostabios aktorės – Julės vaidmenį atliekanti Jonė Kleinaitė, Aidą įkūnijanti Upė Litvinaitė ir močiutės vaidmenį atlikusi Eglė Mikulionytė. Būtent komandos ir aktorių profesionalumas bei talentas leido mums sukurti labai šviesų, šiltą ir paprastą filmą. Tikiuosi, kad jis įkvėps geriems darbams, sustiprins tikėjimą bei drąsą ir taps gražia tradicija, suburiančia šeimas po Kūčių vakarienės,“ – kalbėjo režisierius Kęstutis Drazdauskas.

Lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ tęsia ilgametę tradiciją ir tarptautinę trumpametražių filmų dieną – gruodžio 21-ąją – pasitinka su „Trumpa, bet diena“ renginių ciklu. Šventinėje programoje – trumpųjų filmų seansai vaikams, jaunimui ir suaugusiesiems bei daugiausiai per pastaruosius metus kino festivalių apkeliavusio lietuviško trumpametražio filmo rinkimai.

 

Trumpametražio kino gurmanams gruodžio 14, 19 ir 21 dienomis bus pristatyta tarptautinį pripažinimą pelniusių lietuviškų trumpųjų filmų programa „Trumpa, bet diena: festivalių favoritai“. Į programą įtraukti penki Lietuvos kino kūrėjų filmai, per paskutinius penkis metus apkeliavę daugiausiai tarptautinių kino festivalių. Kanų, Venecijos, Ansi, Klermono-Ferano, Vienos festivalių programose pristatyti filmai atskleidžia lietuviško trumpametražio kino originalumą bei savitą kūrėjų braižą. Kiekvienas filmas pasakoja unikalią, bet tuo pat metu ir universalią istoriją bei kviečia pažvelgti į veikėjų vidinę stiprybę susiduriant su gyvenimo iššūkiais. „Trumpa, bet diena: festivalių favoritai“ seansai vyks Klaipėdos kino teatre „Arlekinas“ gruodžio 14 d., Kauno kino centre „Romuva“ – gruodžio 21 d.,  Vilniuje – kino teatre „Pasaka“ gruodžio 19 d. ir kino centre „Skalvija“ gruodžio 21 d.

 

Nuo rytdienos mažiesiems kino mylėtojams Lietuvos regionų bibliotekose bei mokyklose bus pristatyta animacinių trumpametražių filmų programa „Trumpa, bet diena: animaciniai pasauliai“. Joje – geriausi Europos kino kūrėjų darbai, vaikams žadantys nepaprastus nuotykius kartu su įvairių formų ir dydžio animacinėmis būtybėmis. Programą kasmet parengia ir filmus atrenka Europos trumpametražių filmų platintojus vienijanti organizacija „Short Circuit“. Šiemet tarp šešių į programą atrinktų filmų pateko ir lietuviškas animacinis trumpametražis filmas „Pono Nakties laisvadienis“ (rež. Ignas Meilūnas), sekantis pagrindinio veikėjo – pono Nakties – pasivaikščiojimą saulėtą vasaros dieną. Programą „Trumpa, bet diena: animaciniai pasauliai“ bus galima išvysti gruodžio 14–21 d. Kauno, Kėdainių, Trakų, Jonavos, Anykščių, Varėnos, Telšių, Plungės ir kitų miestų kultūros centruose, bibliotekos ir mokyklose.

 

Be to, trumpametražių filmų dienos proga „Lithuanian Shorts“ kartu su „Karlsono kinu“ mažiesiems žiūrovams, apsilankiusiems kino centre „Skalvija“ gruodžio 14 ir 21 dienomis pristatys „dvigubą“ dviejų filmų – trumpametražio kartu su ilgametražiu filmu –  seansus. Gruodžio 14 d. 12.10 val. kartu su filmu „Stebuklinga šviesa“ bus rodomas animacijos kūrėjo Gedimino Šiaulio trumpametražis filmas „Kaukai“, pasakojantis apie gyvybės pradžios ir pabaigos stebuklą. Gruodžio 21 d. 12.20 val. filmo „Magiškos gyvūnų Kalėdos“ seansą pradės animacijos režisieriaus Igno Meilūno trumpametražis filmas „Matilda ir atsarginė galva“, kuriame pagrindinė veikėja Matilda nori būti pačia protingiausia mergaite pasaulyje.

 

Svarbi „Trumpa bet diena“ šventinės savaitės iniciatyva – daugiausiai per metus kino festivalių aplankiusio lietuviško trumpametražio filmo rinkimai. Gruodžio 19 d. kino teatre „Pasaka“ šventinio seanso metu „Festivalių favoritas 2024“ vardu bus tituluotas vienas lietuviškas trumpametražis filmas. Nugalėtoją sveikins ir piniginį prizą įteiks Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija „AVAKA“.

 

Renginių ciklą „Trumpa, bet diena“ rengia lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, kurios veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Partneriai: Europos trumpametražių filmų platintojus vienijanti organizacija „Short Circuit“, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, kino teatras „Pasaka“ ir kino centras „Skalvija“ Vilniuje, Kauno kino centras „Romuva“ bei kino teatras Klaipėdoje „Arlekinas“.

 

Programa:

 

• Gruodžio 14–21 d. „Trumpa, bet diena: animaciniai pasauliai“ visoje Lietuvoje. Programa skirta 4–10 metų vaikams, filmai be dialogų.
• Gruodžio 14 d. 18 val. „Trumpa, bet diena: festivalių favoritai“ seansas Klaipėdos kino teatre „Arlekinas“.
• Gruodžio 19 d. 18.30 val. „Trumpa, bet diena: festivalių favoritai“ seansas kino teatre Senamiesčio „Pasaka“, Vilnius.
• Gruodžio 21 d. 16.00 val. „Trumpa, bet diena: festivalių favoritai“ seansas kino centre „Skalvija“.
• Gruodžio 21 d. 18 val. „Trumpa, bet diena: festivalių favoritai“ seansas Kauno kino centre „Romuva“.

 

Daugiau informacijos apie „Trumpa, bet diena“ programą čia.

Kinematografininkų sąjungos „LuKaS“ atiteko kino operatorei Kristinai Sereikaitei, specialūs diplomai – režisieriui Artūrui Jevdokimovui ir montažo režisierei Silvijai Vilkaitei-Ramanauskei.

Gruodžio 12 d. įteikti kasmetiniai Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimai už reikšmingiausius LKS narių darbus, sukurtus 2024 metais. Jau 25 kartą kino profesionalai įvertino geriausius kolegų kūrinius. Vakaro svečiams specialią muzikinę programą dovanojo pianistas Vincenzo De Martino.

Kas šiemet bus apdovanotas pagrindiniu sąjungos kinematografininkų sąjungos prizu „LuKaS“ ir diplomais, sprendė vertinimo komisija, kurią sudarė komisijos pirmininkė režisierė Giedrė Beinoriūtė, kino dailininkas Algirdas Garbačiauskas, animatorė Jūratė Leikaitė, kino kritikė Živilė Pipinytė ir režisierė Jūratė Samulionytė. Vertinimui buvo pateikta 14 filmų. „Sveikinu laureatus ir tuos, kurie turėjo galimybę kurti, ir tuos, kurie dar laukia šios progos, ir tuos, kurie tiesiog gyvena kiekvienos praeinančios dienos atradimais ir prisiminimais. Dėkoju už dar vienus metus, pilnus jūsų įkvepiančios kūrybos ir jūsų bendrystės”, – prodiuseris, Lietuvos kinematografininkų sąjungos direktorius Arūnas Stoškus, sveikino kolegas.

Apdovanojimų ceremonijoje, vykusioje Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, įteikti pagrindinis Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas „LuKaS” – skulptoriaus Martyno Gaubo sukurta baso angelo su kino kamera statulėlė ir du diplomai.

„LuKaS“ šiemet atiteko kino operatorei Kristinai Sereikaitei „už gebėjimą subtilia ir intelektualia kino kalba perteikti tikrovės daugiasluoksniškumą filme „Mamutų medžioklė“ (rež. Aistė Stonytė). Specialus Lietuvos kinematografininkų sąjungos diplomas skirtas režisieriui Artūrui Jevdokimovui „už ironiškus šiuolaikinio neokolonializmo vaizdus ir jautrias žmonių istorijas filme „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“. Dar vienu specialiuoju LKS diplomu apdovanota montažo režisierė Silvija Vilkaitė-Ramanauskė „už gebėjimą užčiuopti pasakojimo pulsą ir išgryninti mintį montuojant filmus „Tu man nieko neprimeni“ (rež. Marija Kavtaradzė) ir „Mano laisvė“ (rež. Ilze Kunga-Melgaile)

Gruodžio 2 dieną, Lietuvos meno kūrėjų asociacijų apdovanojimų vakare, trečią kartą buvo įteiktas Lietuvos kinematografininkų sąjungos apdovanojimas „Už indėlį į kino kultūrą“ .Laureate tapo humanitarinių mokslų daktarė, Europos šalių kino forumo „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė. Ji buvo apdovanota už nuoseklų ir ilgametį gero, reikšmingo kino ir visos kultūros raidos, autorinio kino meno prioriteto ir sklaidos Lietuvoje puoselėjimą.

2024 m. Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos laureatais tapo Rasa Paukštytė, Živilė Pipinytė ir Linas Vildžiūnas už išskirtinės kultūrinės vertės trijų tomų leidinį „Lietuvos kinas. Laiko slenksčiai, raidos ženklai“, skirtą profesionalaus  lietuviško kino raidos apžvalgai.

Apdovanojimus finansuoja Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA. Apdovanojimo partneris – Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus. Lietuvos kinematografininkų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.