Kulinarinės komedijos režisierė Eglė Vertelytė: „Filmą įkvėpė televizijos valgykla ir garsenybių veidai“

„Norėjau papasakoti paprastą įstoriją“, – sako pirmosios lietuviškos kulinarinės komedijos „Gardutė“ scenarijaus autorė ir režisierė Eglė Vertelytė. Jos sukurta istorija išties galėtų įvykti, o gal ir yra įvykusi – televizijos šou užkulisiai pilni staigmenų, aistrų, juoko ir ašarų.

Šiandien E. Vertelytės ir jos komandos sukurta komedija iškeliauja į Lietuvos kino ekranus ir bus vertinama žiūrovų. Tie, kas filmą jau matė, dalijasi jame ir kvatoję, ir lieję ašaras.
 

„Gardutė“ – ne tik filmo pavadinimas, reiškiantis tai, kas skanu, kuo gardžiuojamasi, bet ir valgyklos, kurioje dirba dvi pagrindinės filmo veikėjos – virėjos Saulė (aktorė Agnieszka Ravdo) ir Ona (aktorė Elena Ozarinskaitė-Fromont).

„Man patiko, kad abi aktorės nebuvo matytos kine, juk ruošiausi pasakoti apie nežinomas merginas, kurios nusprendžia dalyvauti televizijos kulinariniame šou“, – aiškina filmo režisierė ir priduria, kad ją sužavėjo aktorių gebėjimas persikūnyti į komedinius vaidmenis.

Ir E. Vertelytės prieš šešerius metus sukurtas, „Sidabrine gerve“ apdovanotas „Stebuklas“, ir naujasis jos filmas „Gardutė“ nėra tik komedijos. Režisierė, scenaristė ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dėstytoja prisipažįsta norėjusi sukurti filmą, kuriame žiūrovas galėtų atsipalaiduoti, pasijuokti, tačiau po filmo išeitų ne visai tuščias. „Geros komedijos tai gali – duoti ir gero laiko, ir peno sielai bei smegenims. Tikiu, kad tamsų gruodį komedija tikrai gali sušildyti“, – ji sako.

„Gardutei“ kurti scenarijų ji pradėjo viena, vėliau prisijungė scenarijaus bendraautorė, buvusi Eglės studentė, Irena Kunevičiūtė. „Rašant dviese, procesas daug smagesnis, – tikina. – Jauti, kad priklausai bendruomenei. Be to, Irena mėgsta kulinarinius šou, dirba reklamoje, taigi, gerai žino, apie ką kalba.“

Eglė sako, kad „Gardutėje“ jų papasakota istorija turi pasakos elementų, tačiau pasakiškumas čia – modernus, nes viskas nėra tik juoda arba balta. Kiek filme tiesos, o kiek – fantazijos, tegu sprendžia žiūrovas.

Iš valgyklos – į žvaigždes. Taip trumpai būtų galima apibūdinti pagrindinių filmo herojų – Saulės ir Onos kelią. Režisierė neslepia, kad naująjį filmą įkvėpė LRT televizijos valgykla ir kartkartėmis joje šmėžuojantys populiarių televizijos laidų vedėjų veidai.

„Labai gali būti, kad mintis sukurti tokį filmą kilo pietaujant su prodiuseriu ir bičiuliu Luku Trimoniu. Tačiau praėjo gana daug laiko, beveik dešimt metų, kol istorija tapo kūnu, įgavo formą ir iškeliavo pas žiūrovus.“

Ji lengvai susitapatina su savo filmo herojėmis – valgyklos virėjomis Saule ir Ona bei ambicijų kupina restorano šefe Brukne. „Esu labai lankstus žmogus, nuolat galvoju ir pergalvoju dalykus vis kitaip, visada kažko ieškau. Tame ieškojime vienos vertybės formuojasi, o kitos kinta. Tačiau dilemų visada lieka daug – uždirbti daugiau ar daryti tai, kas patinka? Patikti visiems ar patikti sau? Dalyvaut šou ir žaisti pagal jo taisykles, kurios nėra mielos, ar išvis nedalyvauti? Kuo toliau, tuo aiškiau galiu sakyti, kad gyvenu savo gyvenimą. Beje, spalvingą, įdomų, dramatišką. Ir, ačiū Dievui, apie jį niekada nekursiu filmo“, – šypsosi.

Onos personažas filme turi Eglei labai pažįstamą bruožą – ji jaučiasi nieko pakeisti negalinti susiklosčiusios situacijos auka. „Atsakomybės prisiėmimas už savo klaidas ir sprendimus labai išlaisvina, – teigia Eglė. – Saulės noras pritapti, būti mylimai, patikti – perlenkiant lazdą ir pamirštant save – man irgi artimas. Manau, kuo žemesnė savivertė, tuo labiau norisi įrodyti savo tiesą, kurti savo įvaizdį. O kai esi tikras, noras aršiai ginti įvaizdį dingsta. Bruknės karjerizmą savo kailiu patyriau ir žinau, kad jis laimės daug nesuteikia. Nežinau kodėl, bet turbūt vienišiausi momentai gyvenime buvo, kai sulaukiau didesnių karjeros įvertinimų – pirminį džiaugsmą visada lydėjo tuščias jausmas. Turbūt šis jausmas man padėjo aiškiai atsakyti sau, kodėl kuriu filmus.“

Kino režisierės E. Vertelytės kulinarinėje komedijoje papasakota istorija universali, – prieš premjerą Lietuvoje įvykusiose tarptautinėse „Gardutės“ premjerose Vokietijos Kotbuso, Airijos Korko kino festivaliuose ir A klasės festivalyje „Juodosios naktys“ Taline žiūrovai kino salėje juokėsi ir negailėjo aplodismentų filmo kūrėjų komandai.

„Retas atvejis, kai tarp kino festivaliams atrinktų filmų atsiduria komedija. Nebent festivaliai orientuoti į komedijos žanrą. Pasirodyti tarptautiniuose kino festivaliuose filmų kūrėjams yra svarbu. Tai, kad E. Vertelytei pavyko sukurti komediją, kuri prajuokina kitų šalių žmones, yra puikus jos – filmo režisierės ir scenarijaus autorės – įvertinimas“, – sako filmo prodiuseris, vienas iš prodiuserių kompanijos „Inscript“ įkūrėjų L. Trimonis.

„Režisierė E. Vertelytė savo filme maišo tobulą subtilių juokelių, aštraus humoro, virtinės nesusipratimų, pavydo, manipuliacijų ir atleidimo receptą“, – taip apie 34-ajame tarptautiniame Kotbuso kino festivalyje pristatytą lietuvių komediją rašė Merlinas Webersas.

„Nuotaikingoje kulinarinėje komedijoje susimaišo smagi televizijos drama, šmaikšti satyra, draugystės melodrama ir atgyja lietuvių liaudies dainos“, – taip lietuvių kūrėjų darbą pristatė kino kritikas Edvinas Pukšta.

„Išėjo malonus ir visiškai neprailgstančią, nevulgarią kino pramogą suteikiantis komedijos ir dramos žanrų kokteilis, kurį verta pamatyti, ypač jeigu turite silpnybę cepelinams ir lietuviškam kinui“, – apie „Gardutę“ rašė kino apžvalgininkas Darius Voitukevičius.

Šalies kino teatruose pirmoji lietuviška kulinarinė komedija pasirodys nuo lapkričio 29 dienos. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, filmo partneris – „Nafta Films“. 

Filmo anonsą rasite šioje nuorodoje – https://youtu.be/hTJiMOo3UTY.

21-ASIS TARPTAUTINIS ANIMACINIŲ FILMŲ FESTIVALIS TINDIRINDIS 2024

MENINĖ ANIMACIJA, AUTORINĖS RETROSPEKTYVOS SKATINANČIOS KŪRYBIŠKUMĄ!

Tarptautinis animacinių filmų festivalis Tindirindis – tarptautinė nekomercinio animacinio kino arena, įvairių socialinių, estetinių ir meninių idėjų bendradarbiavimo vieta.

Šiais metais vystomas naujas festivalio veidas ir devizas – ANIMACIJA, KOMIKSAI, KARIKATŪROS. Siekiame sujungti šiuos giminingus menus ir išryškinti jų bendras šaknis.

Filmai iš viso pasaulio, o svarbiausia – iš Lietuvos. Lietuvos visuomenė supažindinama su iškiliausiais animacijos meno kūriniais, kurie laimėjo įvairiuose pasaulio festivaliuose ir nubrėžia naujus animacijos meno vystymosi kelius. Programose nuolatos parodomi „Oskarams“ nominuoti ar jais apdovanoti filmai, parodomi filmai prizininkai tokių A klasės festivalių, kaip: Annecy, Štutgarto, Zagrebo, Clermon-Ferano, ir labai reikšmingų festivalių: Animateka, Leipcigo, Cinanima, Monstra, Drezdeno, Fredrikštato ir kitų ne mažiau garsių festivalių.

Lietuvos žiūrovams pristatomi mažai žinomi ir nepelnytai užmiršti lietuvių klasikinės animacijos meistrų miniatiūros ir tikri animacinio kino perlai, kurie guli archyvuose, ar tiesiog pamiršti lentynose. 2024 metais festivalis planuoja parodyti atrastus ir restauruotus lietuvių klasikinius animacinius filmus, kai kurių netgi nėra nei Lietuvos valstybiniame archyve, nei LRT archyve. Ši kultūrinė archeologija leido iš naujo pažinti daugelio autorių kūrybą, kurios šiuolaikinis žiūrovas nežinojo. Yra vykdomi senų filmų paieškų darbai, kai kurie filmai restauruojami festivalio pastangomis.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje ir Lietuvos kinematografininkų sąjungoje pristatoma didžiulė lietuvių animacijos režisierių komiksų ir karikatūrų paroda. Šie darbai parodys klasikinės lietuvių animacijos šaknis, pristatydama kultinius komiksų herojus, kurie tapo ir animacinių filmų veikėjais. L. Grabausko, R. Palčiausko, V. Suchockio, H. Vaigausko, Z. Šteinio, I. Bereznicko, J. Leikaitės, A. Selenio, Š. Jakšto ir kitų autorių sukurti herojai tapo kultiniais daugiau keturių dešimtmečių skaitytojams ir filmų gerbėjams. Tai tapo Lietuvos animacijos mokyklos išskirtiniu bruožu. Šalia meistrų eksponuojama ir nedidelė VIKO studentų sukurtų komiksų paroda, kuri parodo, kur šiandien žvelgia pati jauniausia šio meno puoselėtojų karta. Taip pat LTMKM pristatoma VIKO studentų sukurtų festivalio Tindirindis ateinančių metų plakatų konkursinė paroda. Iš šių darbų bus išrinktas geriausias plakatas, kuriuo pasipuoš festivalis kitąmet.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje įvyks Valento Aškinio knygos „Lietuvos animacija. 1910–2024“ pirmo tomo pristatymas.

Renginiai vyks Vilniuje: LTMKM muziejuje, „Skalvijos“ kino centre, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, VIKO – Vilniaus kolegijoje, „Istorijų namuose“ (LNM muziejuje), Kirtimų kultūros centre. Filmų programos pasieks ir kitus Lietuvos miestus: Uteną, Ukmergę, Šiaulius, Kauną, Nidą, Druskininkus, Trakus, Varėną, Panevėžį ir kt.

Svarbiausias festivalio tikslas – populiarinti animaciją ir sukurti forumą, kuriame kasmet būtų pristatomi visi per metus Lietuvoje sukurti animaciniai filmai, naujausi ir ryškiausi menine prasme užsienio, o svarbiausia Europos kūrėjų darbai.

Plačiau: https://tindirindis.lt/

I.Miškinio „Pietinia Kronikos“ pripažintas geriausiu filmu Baltijos šalyse

Igno Miškinio filmas „Pietinia kronikas“ pripažintas geriausiu Baltijos šalių filmu Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje. Tai paskelbta šeštadieniuo vakare vykusioje A klasės festivalio apdovanojimų ceremonijoje. Filmas Lietuvoje bus pradėtas rodyti 2025-aisiais sausio 24 dieną.

„Kelionė laiku į postsocialistinę Lietuvą mums pasirodė labai įtikinama – tiek vizualiai, tiek muzikaliai, tiek istoriškai. Filmas realistiškai ir su humoru mums parodo tą laiką, kai pasaulis posovietinėse šalyse buvo apverstas aukštyn kojomis“, – sakė žiuri pirmininkas Mikko Fritze, Suomijos instituto Berlyne vadovas.  „Nuostabi vaidyba, ypač pagrindinio vyro veikėjo, žaismingas ir įtikinamas kameros darbas, atskleidžiantis sportą, muziką ir kasdienybę. Puikiai parašytas scenarijus mus labai natūraliai priartina prie visuomenės ir ypač tų dienų jaunimo iššūkių. Filmas be jokių papildomų pastangų gali papasakoti apie nesenstančius jaunų žmonių klausimus apie meilę, draugus, šeimą ir sprendimų priėmimo sunkumus.“

„Pietinia kronikų“ režisierius Ignas Miškinis atsiimdamas apdovanojimą Taline labiausiai dėkojo filmo komandai – filmo aktoriams, operatoriui Narvydui Naujaliui, prodiuseriui Lukui Trimoniui, scenarijaus autorei Eglei Vertelytei ir knygos „Pietinia Kronikos“ autoriui Rimantui Kmitai. Filme pagrindinį vaidmenį sukūrė Džiugas Grinys, taip pat Robertas Petraitis, Digna Kulionytė, Vaidilė Juozaitytė, Irena Sikorskytė, Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Vaidotas Martinaitis, Julius Žalakevičius, Neringa Varnelytė, Dovilė Šilkaitytė, Algirdas Dainavičius ir kiti.

Už Rimanto vaidmenį filme Džiugas Grinys jau pelnė „European Shooting Stars“ apdovanojimą, kuris skirtas kylančioms Europos kino žvaigždėms. Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalyje kitas filmo aktorius Robertas Petraitis išrinktas tarp aštuonių kylančių Europos aktorių ir jam bus įteiktas „Black Nights Stars Discovery Campus ICDA“ apdovanojimas.

Komedijos „Pietinia Kronikas“ muziką kūrė kompozitorius Vytis Puronas, garso režisierius – Saulius Urbanavičius, kostiumų dailininkė Agnė Biskytė, dailininkas Aurimas Akšys, grimerė – Vaida Navickaitė, montažo režisierius – Danielius Kokanauskis bei Dominykas Kilčiauskas.

Kiti lietuviški akcentai Talino „Juodųjų naktų“ apdovanojimuose: režisierius Laurynas Bareiša buvo pripažintas geriausiu Baltijos šalių režisieriumi už filmą „Sesės“, kino operatorius Linas Žiūra pripažintas geriausiu operatoriumi už darbą Vytauto Puidoko dokumentiniame filme „Murmančios širdys“.

Komedija „Pietinia kronikas“, pasakojanti apie vaikino iš Šiaulių brendimą 90-aisiais, pradeda savo kelionę kino ekranuose 2025 m. sausio 24 dieną. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras ir LRT, gamyba ir platinimas – „Inscript“, „Nafta Films“ bei „ACME Film“.

Taline įvyko pasaulinė L. Lužytės ir N. Mileriaus filmo „Johatsu“ premjera

Ketvirtadienio vakarą tarptautinio Talino „Juodųjų naktų“ kino festivalio žiūrovai iškilmingame seanse pirmieji galėjo išvysti lietuvių Linos Lužytės ir Nerijaus Mileriaus filmą „Johatsu“ – čia įvyko jo pasaulinė premjera. „Johatsu“ kartu su kūriniais iš viso pasaulio varžosi šio A klasės festivalio „Kritikų pasirinkimo“ konkursinėje programoje, kurios nugalėtojai išaiškės šeštadienį vyksiančioje apdovanojimų ceremonijoje.

„Su Nerijumi šį filmą vadiname egzistencialistiniu trileriu – kelio filmu. Tikėjome, kad „Johatsu“ bus suprantamas ir aktualus bet kuriam žiūrovui – tokiam, kuris galvoja apie savo ir apie kitų gyvenimą, kuris reflektuoja apie vietą po saule, apie tai, kaip jam čia būti, o galbūt – kaip iš čia dingti. Džiaugiamės, kad Talino kino festivalis tai pamatė, mus pakvietė, o po premjeros jau galėjome tai justi iš pačių žiūrovų – jų nepaleido klausimai“, – įspūdžiais po premjeros dalinosi režisierė Lina Lužytė.

„Talino festivalyje pristatydamas „Johatsu“, vienas programos sudarytojų E. Pukšta parašė, kad tai yra „japoniškas reiškinys lietuviškame trileryje“. Tada sau šyptelėjau, pagalvojau, kaip šmaikštu, ir tikrai filmo kodas taikliai nusakytas. Juk tarp Lietuvos ir Japonijos ar bet kurios kitos šalies – Australijos, Suomijos ar Estijos – tam tikrose temose nėra didelio skirtumo, jos – universalios. O filme vaizduojama kasdienybė, transformacijos geismas, savęs paieškos yra aktualūs kiekvienam. Norėjome, kad šie universalūs klausimai iškiltų ne vien filmo personažei, bet ir žiūrovui“, – pasakoja režisierius Nerijus Milerius.

Pagrindinei filmo „Johatsu“ herojei Linai, regis, gyvenime nieko netrūksta. Ji gyvena jaukiame bute su rūpestingu vaikinu ir dirba mėgstamą darbą Vilniaus morge. Vieną dieną į jį pristatomas žuvusio jūreivio kūnas. Žmona tvirtina jį atpažinusi, bet Linos tai neįtikina. Kilusi abejonė sužadina smalsumą ir, nepaisydama pavojų, ji lyg apsėsta leidžiasi ieškoti dingusio jūreivio. Užuominos veda į uostamiestį, bet paslapčių tik daugėja.

Įtempta ir atšiauri filmo atmosfera žiūrovui leidžia giliai pajusti, ką reiškia „johatsu“ – žmogaus dingimas tarsi į nebūtį. Kur Liną nuves paieškos ir ko iš tiesų ji ieško? Pagrindinį vaidmenį filme sukūrė „Sidabrinės gervės“ laureatė Žygimantė Elena Jakštaitė, 2021-aisiais patekusi į ryškiausių Europos debiutuojančių aktorių dešimtuką „European Shooting Stars“.

Filme taip pat vaidina gausus Lietuvos aktorių žvaigždynas: Dainius Gavenonis, Rasa Samuolytė, Aleksas Kazanavičius, Valentinas Krulikovskis, Martynas Nedzinskas, Valentinas Novopolskis, Mindaugas Papinigis, Laurynas Jurgelis ir Severija Janušauskaitė.

Režisierė Lina Lužytė Lietuvos žiūrovams geriausiai žinoma dėl vaidybinių filmų „Pilis“ (2020), „Amžinai kartu“ (2016) ir dokumentinių filmų „Piknikas Morijoje“ (2022), „Igruški“ (2012). Filosofijos mokslų daktaras Nerijus Milerius kaip režisierius debiutavo su bendru darbu su Audriumi Mickevičiumi – dokumentiniu filmu „Pavyzdingas elgesys“ (2019), kuris viename svarbiausių dokumentinio kino festivalių „DOK Leipzig“ pelnė net tris apdovanojimus. N. Milerius taip pat sukūrė dokumentinį filmą „Gyvenimas po mirties“ (2022).

Lietuvos žiūrovai filmą „Johatsu“ galės išvysti 2025-ųjų pavasarį. Filmo operatorius – Vytautas Katkus, kompozitorius – Antanas Jasenka, dailininkė – Ieva Rojūtė, garso režisierius – Saulius Urbanavičius,  prodiuserė – Uljana Kim. Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei asociacija LATGA. Filmo pristatymą Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ finansavo Lietuvos kino centras.