Mėnuo: 2024 balandžio

Šalies kino teatruose rodomas režisierių DK Welchman ir Hugh Welchman tapytas filmas „Kaimiečiai“ pasakoja apie XIX a. pab. Lenkijos valstiečių gyvenimą. Įspūdinga vizualine išraiška, prie kurios savo potėpiais prisidėjo ir Lietuvos dailininkai, nušviečiama jų kasdienybė, šventės, intrigos ir problemos, su kuriomis dar vis galime tapatintis net ir gyvendami XXI a.

 

Kiek autentikos yra šiame filme? Kokia buvo moters padėtis anuomet? O ar Lietuvos kaimas tuo laikotarpiu atrodė panašiai? Vytauto Didžiojo karo muziejaus istorikė Kristina Petrauskė dalinasi įspūdžiais ir įžvalgomis.

 

„Jei reikėtų trumpai apibūdinti filmą – taip atrodytų kūrinys, jei K. Donelaičio „Metai“ ir Žemaitės „Marti“ turėtų vaiką, kuris ėjo į labai gerą meno mokyklą“, – juokauja K. Petrauskė, „Instagram“ ir „TikTok“ platformose dar žinoma kaip Chistorikė – ten ji patraukliai ir įtraukiančiai populiarina Lietuvos istoriją. – Labai gražus filmas: ir vaizdai, ir muzika, ir siužetas. Ne veltui W. Reymonto knyga „Chłopi“, pagal kurią nutapytas šis filmas, prieš šimtą metų gavo Nobelio premiją. Universali tam laikui ir vietai socialinė kritika.“

 

„W. Reymonto tikslas buvo parašyti kasdienybės epą su šiek tiek socialinės kritikos. Knygoje kruopščiai užfiksuotas XIX a. pabaigos Lenkijos valstietijos gyvenimas ir socialinis audinys, kuris mažai tesiskyrė nuo Lietuvos kaimo“, – pasakoja K. Petrauskė. – Valstiečių gyvenimas, buitis, papročiai gražiai atvaizduojami filme, nors, žinoma, 1000 puslapių romaną filmo kūrėjams teko patraukliai sutrumpinti, todėl kai kas yra labiau išryškinama nei knygoje, pavyzdžiui, feministinė linija.“

 

Moters padėtis anuomet ir dabar

 

„XIX a. jau atsiranda emancipacijos judėjimai – pavyzdžiui, sufražistės, o Lietuvoje turime Žemaitę, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę, Lazdynų Pelėdą. Vyksta kongresai, sakomos pirmosios kalbos, imama reikalauti civilinių teisių moterims, tačiau tai dar vis niekaip nesusiję su kaimo moterų gyvenimu. Buvusioje Abiejų Tautų Respublikoje kaimas buvo itin patriarchalinė sistema ir net pačios moterys labai įsiausdavo į tą patriarchalinį audinį ir jį atliepdavo“, – pasakoja istorikė.

 

„Reymontas savo romane perteikia, kaip patriarchate graži moteris suvokiama vien per jos išvaizdą. Pagrindinė veikėja Jagna yra labai jautri, užjaučianti, ji yra kūrėja, turi įvairių talentų. Tačiau ji vertinama tik pagal išvaizdą ir jos santykį su vyrais. Gražios moterys tokiose tampriose bendruomenėse dažnai būdavo apkalbų objektai, o vieniša moteris išvis neturėjo jokio socialinio statuso. Pavyzdžiui, Žemaitė per pirmąjį moterų suvažiavimą savo kalboje pasakė, kad moteris visų pirma yra vergė tėvų, vergė sūnų ir ji visąlaik turi patarnauti vyrams“, – primena K. Petrauskė.

 

Ar situacija XXI a. pasikeitė iš esmės? „Na, pas mus dar tebegalima atrasti panašaus požiūrio į gražias moteris – kartais linkstama jas vertinti iškart susitelkiant į išvaizdą ir nesigilinant į vidų“, – atkreipia dėmesį istorikė.

 

Kas filme buvo pagražinta?

 

1. Petrauskė šypsosi paklausta, ar ir Lietuvos kaime moterys dėvėdavo tiek karolių, kiek filme jų dėvi lenkų moterys. „Esame baltiška kultūra, filmas visgi pasakoja apie slavišką kultūrą, tad ir karolių ten daugiau nei pas mus. Beje, kai mes galvojame apie savo tautinį kostiumą, esame įpratę, kad prie jo turi būti gintariniai karoliai. Bet XIX–XX a. pr. valstietės labiau mėgo puoštis raudonais koralų karoliais, nes gintaras mums – savas dalykas, o kai savas, tai ir mažiau vertinamas. Todėl buvo veriami koralų karoliai, tačiau, žinoma, tokio kiekio, kaip pas slavus, pas mus jų nebuvo, tai – jų kostiumo dalis.“

 

„Filmo vizualika remiasi XIX a. vyravusia tapyba, tad, žinoma, jau vien dėl to atsiranda realybės pagražinimų – tuo laikotarpiu buvo tapoma per idealizmo, romantizmo prizmę. Realybėje tos trobos ne visuomet būdavo tokios gražios ir erdvios, – šypsosi istorikė. – Na, ir filmo šokių scenose veikėjai, ko gero, tam laikmečiui šoka per arti vienas kito – anuomet taip intymiai nebuvo šokama. Jagna XIX a. grožio standartais taip pat atrodytų kiek kitaip, tačiau visa tai yra kūrybinė filmo autorių raiška, pritaikyta šiuolaikiniam žmogui – Reymonto mintis buvo išlaikyta, tik pasirinktos kitos priemonės.“

 

Istorijos centre – jauna moteris

 

Filmas „Kaimiečiai“ pasakoja istoriją apie Jagną – jauną moterį, kuri XIX a. pabaigos Lenkijos kaime yra pasiryžusi rinktis savo pačios kelią. Apkalbų, pavydo ir nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus – ir turtingus, ir vargšus – vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas.

 

Jagna atsiduria prieštaringų troškimų ir intrigų sūkuryje – tarp turtingiausio kaimo ūkininko, jo vyriausio sūnaus ir kitų svarbiausių bendruomenės vyrų. Jos pasipriešinimas veda link tragiško susidūrimo su bendruomene, kurioje ji augo ir gyveno.

 

Filmo „Kaimiečiai“ pasaulinė premjera įvyko prestižiniame Toronto kino festivalyje, šiuo metu filmą galima išvysti Lietuvos kino teatruose, anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=FEj6KuBeYDM&t=46s. Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvoje šį filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.

Dvi savaites kino gerbėjus lepinusio, ramiai gyventi neleidusio ir kino teatrus žiūrovais pripildžiusio Vilniaus miesto kino festivalio „Kino pavasaris“ rengėjai skaičiuoja šiemet sulaukę daugiau nei 105 000 žiūrovų ir džiaugiasi sugrįžę į ankstesnes apimtis.

 

„Kino industrija pastaraisiais metais daug svarstė ir diskutavo apie tai, ar žiūrovai po pandemijos išvis grįš į kino sales – nuomonių buvo visokių ir prognozuoti tendencijas buvo labai sudėtinga. Tačiau jau pernai pajutome, kad žiūrovai tikrai grįžta – salės vėl ėmė gausiai pildytis ir susidūrėme su maloniais rūpesčiais, kad ne visi norintieji spėdavo nusipirkti bilietus,“ – prisimena „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas.

 

„Tad šiemet planuodami festivalį jau gan drąsiai 100 proc. grįžome į priešpandemines apimtis – suplanavome 1300 seansų 12-oje kino teatrų bei grįžome į žiūrovams įprastą dviejų savaičių formatą, kad kuo daugiau norinčiųjų suspėtų pasimėgauti festivaliu. Nuojauta pasiteisino – žiūrovai plūdo į 29-ąjį „Kino pavasarį“. Tai, žinoma, lėmė ir itin stipri programa – šiemet turėjome ypatingai daug apdovanojimų pelniusių filmų. Iš viso festivalio metu parodėme 85 ilgo ir 62 trumpo metro filmus, o juos lydėjo virš 70-ies specialių festivalio renginių“ – skaičiuoja K. Kazlauskas.

 

Vienas festivalio žiūrovas sugebėjo pažiūrėti daugiau nei pusę festivalio ilgametražių filmų – net 47. „Tokiems savęs neriboti norintiems žiūrovams jau antrus metus siūlėme naujovę – įsigyti žiūrovo akreditaciją. Ši praktika pamažu, bet užtikrintai įsitvirtina festivalyje – pradžioje žiūrovai į tai žvelgė atsargiai, tačiau galiausiai statistika kalba už save – aktyviausiems tai labai pasiteisino ir atsipirko. Šimtai žmonių su įsigytomis akreditacijomis per festivalį pažiūrėjo po 20-40 filmų. Tad tikimės, kad akreditacijos ir toliau populiarės, bet mes pažadame ir įsipareigojame visada planuoti ribotą jų kiekį, kad žiūrovai seansuose lankytųsi komfortiškai,“ – sako K. Kazlauskas.

 

29-ajame „Kino pavasaryje“ apsilankė 54 užsienio svečiai iš 15-os skirtingų valstybių: konkursinių programų žiuri, šiemetinių festivalio filmų kūrėjai, prodiuseriai ir aktoriai. Daugybės svečių sulaukė ir kasmetinis „Kino pavasario“ industrijai skirtas renginys – „Meeting Point Vilnius“ šiemet dalyvavo 260 svečių iš viso pasaulio. Jo metu kino industrijos profesionalai sostinėje mezgė pažintis, pristatė savo projektus, turtino žinias seminaruose ir iš Vilniaus išvyko su naujomis idėjoms ar partnerystėmis. Itin daug dėmesio sulaukė „Meeting Point Vilnius“ surengta diskusija apie dirbtinio intelekto „įdarbinimą“ kino industrijoje.

 

„Visa tai įvyko daugybės žmonių dėka – 29-ąjį „Kino pavasarį“ organizavo 96 komandos nariai ir net 268 savanoriai. „Kino pavasarį“ šiemet taip pat palaikė rekordinis skaičius – 150 – partnerių, padėjusių idėjas paversti realybe. Na, o mes jau pradedame ruoštis jubiliejiniam, 30-ajam, „Kino pavasariui“. Tiesą sakant, jam ruoštis pradėjome dar prieš šiemetinį festivalį – turime įspūdingų idėjų, jau žinome keletą filmų ir esame nusimatę keletą vardų, kuriuos mėginsime atsivežti kitam festivaliui,“ – intriguoja K. Kazlauskas.

 

29-ąjį Vilniaus miesto kino festivalį „Kino pavasaris“ palaikė didieji partneriai „ERGO“ ir „Telia Play“, iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

Eva Rodz – animatorė, tarpdisciplininio meno kūrėja, edukatorė, ne tik kurianti, bet ir mokanti animacijos meno kitus. Kartu su grupe Vilniaus dailės akademijos (toliau – VDA) alumnių Eva įgyvendina jau antrus metus gyvuojantį animacijos edukacijos projektą „Animatest“. Partneriaudamos su „Skalvijos“ kino centru VDA alumnės pasimokyti animacijos pagrindų kviečia vaikus. E. Rodz pabrėžia, kad šis projektas, kaip ir apskritai animacija, nėra skirtas tik vaikams. „Animatest“ siekia plėsti supratimą apie animaciją ir parodyti, kad ši medija yra lygiavertė vaidybiniam ir dokumentiniam kinui.

 

„Deja, tokio pobūdžio keiksmažodžių kaip „multikai“ ar „filmukai“ vis dar pasigirsta ne tik iš visuomenės, bet ir kino profesionalų, meno atstovų lūpų“, – pasakoja Eva. Su ja pasikalbėjome apie animacijos meną, vis dar gajus jį gaubiančius stereotipus ir edukacinę iniciatyvą „Animatest“.

 

Gal galėtum plačiau papasakoti, kas yra „Animatest“? Kaip kilo idėja imtis šios veiklos?

 

Studijuodami VDA trečiame kurse turėjome paskaitą apie kuratorystę. Gavome užduotį sugalvoti renginio konceptą. Tuo metu grįžau į Lietuvą iš „Erasmus“ ir „Kuno“ mainų programų ir važiuodama autobusu klausiau paskaitą nuotoliniu būdu. Net nežinau, kodėl, bet tuo metu garsiai pasakiau, kad norėčiau organizuoti animacijos dirbtuves. Dėstytojas pabrėžė, kad dar kelios studentės (mano kurso draugės) turi panašią mintį, ir pasiūlė mums dirbti kartu. Taigi, viskas prasidėjo kaip tiesiog atsiskaitymas. Tuomet dar nebuvo minties daryti kažką daugiau. Po atsiskaitymo netyčia atsirado pasiūlymas integruoti animacijos dirbtuves į projektą, kurį tuo metu rengė mūsų draugai iš „Entity“ erdvės. Tuo pačiu metu mano bendrakursė gavo pasiūlymą parašyti didesnės apimties projektą. Dirbtuvių formatą išplėsti į aštuonių mėnesių kursą. Ėmėmės šio darbo kartu. Iš pradžių dviese, o vėliau paraginau prisijungti ir kitas būsimas komandos nares.

 

Reikėjo sugalvoti pavadinimą. Ilgai svarstėme ir galiausiai pasiūliau variantą „Animacijos testai“, nes niekada nelaikėme savęs dėstytojomis. Siekėme išbandyti animacijos metodus ir mokytis kartu su kursų dalyviais. Norėjome parodyti, kad animacija yra laisvai prieinama ir gali sudominti kiekvieną. Nėra būtina tobulai mokėti akademinį piešimą, kad galėtum pradėti animuoti. Taip gimė „Animatest“ projektas, gyvuojantis jau antrus metus.

 

Per tą laiką spėjome nemažai nuveikti. Rengėme dirbtuves įvairiuose muziejuose, animacijos ir videožaidimų festivalyje „Blon“, netrukus savarankiškai įgyvendinsime edukacinį projektą „Edukacinis ciklas: sluoksniuotas animacinis kinas“, kurį finansavo Lietuvos kultūros taryba. Taip pat įsirengėme studiją Lukiškių kalėjime. Tobulėjame ir augame. „Animatest“ projekte šiandien dalyvauja net keturiolika būsimų animatorių.

 

„Animatest“ jau antrus metus partneriauja su „Skalvijos“ kino centru. Kokias veiklas vykdote ir kokią vertę jos kuria?

 

Kartu su „Skalvijos“ kino centru organizuojame animacijos dirbtuves 8–11 metų vaikams, kurių metu pristatome įvairias animacijos technikas: 2D, 3D, rotoskopiją ir sustabdytą kadrą. Mano manymu, šios dirbtuvės parodo animacijos įvairiapusiškumą ir suteikia vaikams pasirinkimo laisvę. Supažindinę su įvairiomis animacijos technikomis norime parodyti neribotas šios meno rūšies galimybes. Pasinėrus į platesnes ir tikslingesnes studijas galima tapti ne tik profesionaliu animacinių filmų, bet ir kompiuterinių žaidimų, fotofilmų, pikseliacijos, AR, VR, CGI technologijų, kinetinių skulptūrų, spektaklių ar performansų kūrėju. Nors dirbtuvių metu tik prisiliečiame prie animacijos magijos, visada yra tikimybė, kad vaikas „užsikabins“ ir ateityje plačiau įsigilins į naujas animacijos panaudojimo formas. Gal eksperimentuodamas namuose atras kažką naujo, o gal netgi nuspręs sieti savo ateitį su animacija.

 

Kita šių dirbtuvių kuriamos vertės pusė yra fiziologinė. Daug kas nesusimąsto apie smulkiosios motorikos vystymo naudą, gaunamą lipdant, vartant „flipbook’ą“ ar piešiant. Ką jau kalbėti apie mąstymo, kalbėsenos, fantazijos lavinimą, naujų idėjų formavimąsi.

 

Partnerystė su „Skalvijos“ kino centru neapsiriboja vien animacijos dirbtuvėmis. Liepos pradžioje įgyvendinsime penkių dienų „Karlsono kino“ animacijos stovyklą. Galvoje nuolatos sukasi daugybė idėjų, kaip galima integruoti animaciją ne tik dirbtuvių vaikams formatu. Neseniai mąsčiau ir apie senjorus. Kol kas nenoriu visko atskleisti, bet tikiuosi, kad su „Skalvija“ toliau bendradarbiausime ir įgyvendinsime naujus projektus.

 

Dažniausiai vaikai supažindinami su kinu pradedant nuo animacijos. Kuo animacija išskirtinė? Ką ji gali, ko negali vaidybinis ar dokumentinis kinas?

 

Mano manymu, vaidybinis ir dokumentinis kinas nėra pajėgūs nukelti žmogaus į visiškai kitą pasaulį, o animacija gali tai padaryti. Dažniausiai tie, kurie kuria vaidybinį kiną, norėdami savo veikėjus sudėti į alternatyvų pasaulį ar sukurti kažką, kas realiame pasaulyje nėra įmanoma, pagalbos kreipiasi į animatorius. Gebėjimas pasinerti į fantazijos, sapnų pasaulį išskiria žmogų iš kitų gyvybės rūšių. O animacija, manau, būtent ir atliepia vaizduotę, kuri atsiskleidžia ne tik animacinių filmų vaizde, bet ir pasakojime. Dar vienas skirtumas tarp vaidybinių ir animacinių filmų yra pasakojimo struktūra. Animacija dažniausiai nesivadovauja griežtomis taisyklėmis.

 

 

Animacijos meno mokote vaikus, suaugusiuosius, tarsi nešate animacijos edukacijos vėliavą. Visgi, žvelgiant į kino teatrų, festivalių repertuarus, kino studijų programas, susidaro įspūdis, kad animacija Lietuvoje vis dar nėra laikoma lygiaverte kino rūšimi. Ką apie tai manai? Gal pastebi kokių pokyčių?

 

Pagrindinis skirtumas tarp animacijos ir vaidybinio bei dokumentinio kino – gamybos trukmė. Norint sukurti animacinį filmą, net ir trumpametražį, prireikia ne vienų metų. Ilgametražio animacinio filmo gamyba užtrunka dar ilgiau. Prie tokios ilgos gamybos trukmės prisideda ir profesionalių animatorių trūkumas. Animuojant reikia sukurti labai daug kadrų. Ne kiekvienam užtenka kantrybės ir žinių. Dėl to, manau, dauguma Lietuvoje sukurtų animacinių filmų yra trumpo metro ir, palyginus su vaidybiniu kinu, jų kur kas mažiau. Trumpametražiai animaciniai filmai dažniausiai rodomi festivaliuose. Gal kas nors su manimi nesutiks, bet, mano nuomone, filmų festivalių žiūrovų daugumą sudaro vietiniai kino industrijos atstovai. Dar prisideda tai, kad rodyti trumpo metro animaciją kino teatrams apsimoka tik trumpametražių filmų programų formatu. Džiaugiuosi, kad tai vyksta, bet plačioji visuomenė tokius seansus dar tik pradeda prisijaukinti.

 

Padariau tokią ilgą įžangą norėdama pakalbėti apie Lietuvos visuomenę. Dauguma žmonių iki šiol animacinius filmus vadina „filmukais“ ar „multikais“. Tai žemina animatorius, į savo kūrinius įdėjusius tiek daug darbo. Į animaciją žiūrima kaip į vien vaikams skirtą mediją, nesulaukiančią didesnio suaugusiųjų susidomėjimo. Anksčiau net tekdavo sulaukti tokių komentarų kaip „studijuoji animaciją? Ir kaip sekasi dėvėti tuos personažų kostiumus? Negalvojau, kad tam reikia studijų.“ Ar Lietuvos televizija rodo suaugusiesiems skirtus animacinius filmus? Manau, kad Lietuvos švietimo sistema apskritai neskiria pakankamai dėmesio menui. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje nėra animacijos studijų. Tik Vilniaus dailės akademijoje. Manau, kad šios institucijos turėtų dirbti kartu. Idealiu atveju turėtų atsirasti atskira animacijos kino mokykla. To, nors ir mažais žingsneliais, link „Animatest“ ir juda.

 

Nors kol kas animacijos padėtis Lietuvoje nėra labai gera, nesinori užbaigti tokia niūria gaida. Nepamirškime, kad pokyčiai pamažu vyksta, situacija keičiasi. Galime pasidžiaugti „Lithuanian Shorts“ kuruojamomis animacinių filmų programomis, animacijos ir videožaidimų festivaliu „Blon“, kuris nugalėtojų filmus platina tokiose platformose kaip „LRT epika“. Lietuvių kūrėjų animaciniai filmai, kovodami vienoje kategorijoje su vaidybiniu kinu, laimi prestižiniuose kino festivaliuose. Pagaliau atsirado animacijos magistro programa. Džiugina ir „Animatest“ iniciatyva, mūsų partnerystė su „Skalvija“ ir dar daug dalykų, kurių nepaminėjau. Visa tai yra itin svarbūs pokyčiai, kuriais negalime nesidžiaugti. Bet sustoti ir atsipalaiduoti dar tikrai per anksti.

 

Praėjusiais metais teko dalyvauti animacijos ir videožaidimų festivalyje „Blon“. Žiūrėjau suaugusiesiems skirtą animacinių filmų programą ir likau maloniai nustebinta. Kaip manai, kodėl animaciniai filmai dažniausiai skirti vaikams? Ar Lietuvos auditorija pamažu prisijaukina suaugusiam žiūrovui skirtą animaciją?

 

Vaikai yra ta auditorija, kuri nepatiria apribojimų ir primestų taisyklių. Galima pasvarstyti, kodėl suaugę žiūrovai dažniausiai bijo žiūrėti animacinius filmus. Manau, dėl baimės, kad filmas nebus pakankamai rimtas, bus sunkiau susitapatinti su filmo herojais, turinys bus per daug naivus, nepakankamai „kietas“. Nors tai nėra tiesa. Animacija gali būti visokia. Ar įmanoma, kad Lietuvoje penkiasdešimties metų vyras, vilkintis kostiumą, ateitų į kino teatrą žiūrėti animacijos? Kaip manote, ar tai realu? Manau, kol nebus sulaužytas stereotipas, kad animacija yra nerimta kino atšaka, skirta tik vaikams ar pramogai, animacijos meną vertins tik uždaras kino industrijos profesionalų ratas. Žinoma, nedideli pokyčiai, kuriuos jau minėjau, vyksta. Būtent šiais mažais žingsneliais ir judama didelių pokyčių link.

 

„Animatest“ komanda: Eva Rodz, Margarita Valionytė, Agata Tracevič, Emilija Dirsytė ir Laura Vakarė Dubosaitė-Povilaitytė

 

 

Strateginiai ilgalaikiai edukaciniai „Skalvijos“ kino centro projektai: „Karlsono kinas“ – šeimoms su mažamečiais vaikais skirtas filmų, dirbtuvėlių ir pokalbių su įvairių sričių profesionalais ciklas, „Mokausi iš kino“ – nacionalinis kino edukacijos projektas, skirtas įvairaus amžiaus moksleiviams, bei „Skalvijos kino akademija“ – kino kūrimo ir teorijos kursai paaugliams.

 

Dienos stovykla – animacijos dirbtuvės – „Skalvijos“ kino centro strateginės programos, kurią finansuoja Lietuvos kultūros taryba, dalis.

 

 

Svarbiausias trumpametražių filmų festivalis Lietuvoje ir vienas didžiausių Baltijos šalyse – Vilniaus trumpųjų filmų festivalis – kviečia teikti trumpametražius filmus nacionaliniam ir tarptautiniam konkursams. 18-asis festivalis vyks 2025 m. sausio 15–21 d. Lietuvos kino teatruose ir namų kino ekranuose.

 

2006 m. įkurtas Vilniaus trumpųjų filmų festivalis šiais metais pelnė prestižinį Vilniaus miesto festivalio statusą, įsteigtą Vilniaus miesto savivaldybės, kuriuo pripažinta festivalio įtaka garsinant Vilnių kaip kultūros centrą ir festivalio indėlis į pasaulinę kino industriją. Festivalis savo programoje pristato virš 100 trumpųjų filmų iš viso pasaulio, ypatingą dėmesį skirdamas lietuviškiems darbams bei jų kūrėjams. Be konkursinių programų, festivalyje rodomos ir specialiosios – žanrinio kino, fokus šalies, vaikams, jaunimui ir senjorams skirtos programos, reikšmingų kino kūrėjų darbų retrospektyvos. Festivalio metu gausu kino industrijai ir plačiajai publikai skirtų renginių, rengiami susitikimai su filmų kūrėjais, tinklaveikos renginiai, paskaitos ir dirbtuvės.

 

Siekiant skatinti festivalio prieinamumą žmonėms su negalia, dalis seansų rodomi su subtitrais kurtiesiems ir neprigirdintiesiems (SKN) bei garsiniu vaizdavimu, skirtu akliesiems ir silpnaregiams, pagrindiniai festivalio renginiai ir pokalbiai su kūrėjais verčiami į gestų kalbą, taip pat bendradarbiaujama su rodymo vietomis, kurios būtų pilnai pritaikytos žmonėms su fizine negalia.

 

Lietuvių kino kūrėjai kviečiami teikti savo trumpametražius filmus Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nacionaliniam konkursui. Priimami nuo 2023 m. sausio 1 d. išleisti įvairių rūšių, žanrų ir temų filmai, kurių trukmė neviršija 30 min. Bendros gamybos atveju filmas gali būti teikiamas nacionaliniam konkursui, jei Lietuvos įsitraukimas didesnis nei 50 %. Filmų registracija vyksta dviem etapais: nemokamai filmus galima teikti iki birželio 30 d., o nuo liepos 1 d. iki rugpjūčio 14 d. prisideda filmo registracijos mokestis (7 Eur).

 

Tarptautiniam konkursui teikiamiems filmams taikomi tie patys atrankos kriterijai, tačiau reikalaujamas lietuviškos premjeros statusas, taip pat skiriasi registracijos terminai: nemokamai filmai teikiami iki gegužės 31 d., mokama registracija tęsiasi iki liepos 14 d.

 

Siekdami palaikyti Ukrainos kūrėjus, festivalio organizatoriai suteikia galimybę Ukrainoje pagamintus ar ukrainiečių kūrybinės komandos kurtus filmus visos registracijos metu teikti nemokamai. Šie kūrėjai raginami susisiekti su organizatoriais el. paštu: programming@filmshorts.lt.

 

Filmus galima teikti tik per www.shortfilmdepot.com platformą: čia.

Dalyvavimo konkursuose taisyklės: čia.

 

Festivalio metu tarptautinė žiuri išrenka tris nugalėtojus – geriausius tarptautinio ir nacionalinio konkursų filmus bei vienam filmui įteikia pagrindinį festivalio prizą Grand Prix.

 

Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė ir AVAKA.