Šių metų prestižiniame Berlyno tarptautiniame kino festivalyje įvyko lietuvių ir latvių ilgametražio vaidybinio filmo „Marijos tylos“ premjera. Ekumentinės žiuri apdovanojimą pelniusi istorinė drama atpasakoja priespauda ir žiaurumu persunktus paskutinius žinomos latvių aktorės Marijos Leiko gyvenimo metus stalinistinėje Rusijoje. Įgarsinti šį tamsų, šaltą ir įtampos kupiną laikmetį, režisierius Dāvisas Sīmanis pasikvietė̇ multiinstrumentalistą Paulių Kilbauską ir garso režisierių bei kompozitorių Justiną Štarą. Konceptualus garso takelis, kuriame nepastebimai susilieja filmo atmosferos elementai ir netikėčiausi instrumentai, skaitmeniniu formatu bus išleistas balandžio 18 dieną, prieš pat filmui pasiekiant Lietuvos didžiuosius kino teatrus.
Apie „Marijos tylos“ garso takelio kūrimo procesą pasakoja kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Justinas Štaras.
– Jau ilgą laiką bendradarbiaujate, drauge darbuojatės ne tik studijoje, bet prisidedate ir prie vienas kito asmeninių projektų. Netrukus išleisite albumą – garso takelį filmui „Marijos tyla“. Kuo išsiskiria šis jūsų projektas? Jei neklystu, tai yra pirmas jūsų kaip bendraautorių kompozitorių debiutas?
– Paulius Kilbauskas: Su Justinu susipažinome prieš penkerius metus, įsirenginėjant garso įrašų studiją. Kadangi, kaip sakoma, sutapo mūsų charakteriai, kartu pradėjome režisuoti filmų garsus ir kurti muzikinius takelius. Gavus kvietimą sukurti garso takelį filmui „Marijos tyla“, pasiūliau Justinui prisijungti.
– Justinas Štaras: Muzikos sferoje dirbu gana seniai ir esu sukūręs muziką keliems mažesniems projektams ir vienam trumpo metro filmui, paskutiniu metu daugiausia užsiėmiau garso režisūra. O dabar, kartu su Pauliumi, aš grįžtu prie muzikinių garso takelių kūrimo.
– P. K.: Susiklostė įdomi situacija, nes filmo „Marijos tyla“ muzikinio takelio skambesio paieškas kartu su Justinu pradėjome dar praeitų metų pavasarį, bet dėl užtrukusių filmo montažo darbų, vasarą darbai sustojo. Tuo metu sulaukėme pasiūlymo sukurti garso takelį kitam latvių filmui, kurį šios pertraukos metu ir spėjome užbaigti. Todėl „Marijos tyla” yra mūsų antras drauge sukurtas darbas, bet pirmas pasieksiantis klausytojus.
– Filmas „Marijos tyla” yra istorinė, trilerio tipo drama, kurioje nestinga tamsos, įtampos ir tylos. Kaip ir kur ieškojote skambesio? Gal galite papasakoti daugiau apie patį kūrybinį procesą?
– J. Š.: Tai buvo sunki ir liūdna meditacija, trukusi maždaug pusę metų. Mums pasisekė, kad filmo montažo darbai užtruko ir mes grįžome darbuotis tik rudenį. Vasarą tokį garso takelį būtų buvę labai sunku sukurti.
– P. K.: Iš tikrųjų, tai buvo ilgas ieškojimas. Pačioje pradžioje atrodė, jog keliose filmo scenose reikėtų panaudoti varpus, dėl to net įsirašėme Šv. Jokūbo bažnyčios kariljonus. Bet grįžus į studiją ir pabandžius priderinti garso įrašus prie filmo, tapo aišku, jog idėjos ne visada limpa prie vaizdo. Procese įvykusi pertrauka leido atsitraukti nuo ieškojimų bei grįžti su naujomis idėjomis. Tapo aišku, kad muzikoje turi jaustis kalėjimo, nepatogumo, kančios, šalčio, geležinės uždangos pojūtis. Ieškodami „to” skambesio, išbandėme visus studijoje ir ne tik joje rastus instrumentus, įrašėme maždaug aštuoniolika valandų eksperimentavimo. Pajautę, kad bendrai muzikinio takelio nuotaikai perteikti trūksta kontraboso skambesio, pasikvietėme Gediminą Stepanavičių, kurio indėlis tapo ir pagrindiniu muzikinio takelio stuburu.
– Išties, žiūrint šį filmą, rodosi, kad skambanti muzika įkūnija aplinkos atmosferą – nežemiški, tamsūs, įtampą keliantys garsai tiesiog sklando ore lyg nerimastingi, kažkur toli urzgiantys vaiduokliai. Tačiau išsyk šie garsai tarsi sklinda iš pačios aplinkos elementų – kažkur aidi varpai, ritmiškai dunksi traukinys, o styginių instrumentų šaižumas primena geležinių durų vyrių girgždėjimą. Justinai, jūs garso režisierius ir kompozitorius, ar galite papaskoti kaip pavyko „Marijos tylos” muzikiniu garso takeliu atkartoti aplinkos garsus?
– J. Š.: Mūsų užmojis buvo sukurti tokį garso takelį, kuris liktų nepastebimas. Man visada malonu, kai filmo muzika susilieja su aplinka ir nediktuoja savo naratyvų. Mano galva, muzika turi ne pasakoti savo istorijas, o tapti filmo elementų visuma. Manau, mums pavyko pasiekti norimo rezultato.
– Šis istorinis filmas turi savo konkretų laikmetį, vietą, asmenybes ir atrodo sukurtas kliaujantis griežtu preciziškumu, kai kiekvienas jo elementas turi savo priežastį. Ar ir jūsų kūryboje buvo daug konkretumo, ar tai buvo lankstus procesas? Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi Dāvisu Sīmaniu?
– P. K.: Kiekvieno muzikinio garso takelio kūrime siekiame atrasti unikalų, būtent to filmo nuotaiką atspindintį skambesį. Konkrečios užduoties iš režisieriaus negavome, buvome aptarę tik filmo nuotaiką ir jausmą. Dāvisas pasitikėjo mumis, žinojo, kad sukursime tai, ką pavyzdžiais atkartoti sunku.
Ir vis dėlto, susiklostė švelniai kurioziška situacija. Kadangi su Dāvisu mums retai pavykdavo susitikti, o aš kūrinius norėjau pristatyti studijoje, kurioje galėčiau detaliau paaiškinti mūsų sprendimus ir intencijas, tai net kūrybinio proceso eigoje nesiuntėme jam jokių eskizų. Mūsų darbui artėjant prie pabaigos, režisierius atvyko į studiją ir prieš pat perklausą prasitarė, jog veikiausiai filmui reikėjo ironiškai skambančios muzikos. Mums teko jį nustebinti, nes muzika buvo visiškai priešinga – joje jokios ironijos, vien tamsa ir blogis. Išgirdęs bei pamatęs, kaip mūsų sprendimai atitinka filmo nuotaiką, Dāvisas tik patvirtino, jog nieko keisti nereikia – ironiją paliekam kitam filmui.
– Jūsų albumą sudaro aštuoniolika kūrinių: daugumos jų pavadinimai angliški, o poros – rusiški. Papasakokite, kaip atradote raktinius žodžius, tapusius kūrinių pavadinimais? Ar jie tikslingai atspindi filmo naratyvą, ar kyla iš jūsų patirčių ir įspūdžių?
–P.K.: Ieškojome, kokie raktiniai žodžiai įkūnytų ir skambesį, ir filmo temas. Albumo kūrinių pavadinimai liko labai minimalizuoti, bet glaudžiai susiję su filmo siužetu. Pora kūrinių tikslingai pavadinti rusiškai. Pirmasis jų – „Хлеб” (liet. duona) nurodo į filme dažnai gatvėse kursuojančius šiuo užrašu pažymėtus sunkvežimius. Rusijoje vykusio „Didžiojo valymo“ metu jie buvo naudojami gabenti į kalėjimus arba šaudymo vietas režimo priešais laikomus žmones. Antras pavadinimas „Tройка” (liet. trijulė) nurodo į tuo metu galiojusią brutalią NKVD teismų sistemą, kurioje buvo atsisakyta viešo teisminio proceso ir nuosprendį priimdavo trys asmenys – teisėjas ir žiuri. Atitinkamai ir titrų metu skambantis, angliškai pavadintas kūrinys „Mundane” (liet. kasdienybė), nurodo į protu nesuvokiamus režimo vykdytus žmonių žudymus ir kankinimus, tapusius negailestinga kasdienybe. Selektyviai rinkdamiesi pavadinimus, bandėme aiškiai parodyti į ką apeliuojame. Tikiuosi, kad pataikėme.
– Ar galėtumėte daugiau papasakoti ir apie kūrinį pavadinimu „Decadance”? Ši viliojanti tango melodija visiškai išsiskiria iš ambientinės muzikos, sudarančios visą likusį albumą. Kokiomis gairėmis vadovavotės jį kurdami?
– P. K.: „Decadance” kūrėme paskutinį. Šis kūrinys filme skamba, kai Marijos Leiko vaidmenį atliekanti aktorė Olga Šepicka šoka ant scenos. Filmavimo metu naudotos muzikos nuotaika pasirodė neapibrėžta, tad mes ilgai galvojome, kuo ją pakeisti. Tik pastebėję šioje scenoje dažnai rodomą NKVD vadovo Nikolajaus Ježovo (akt. Glebs Belikovs) nepasitenkinimą, supratome, jog muzika turi būti ne rusiška, o priešingai – kvepėti vakarais. Susidėlioję Olgos judesių ritmiką ir gitarinius akordus, pasikvietėme Gediminą Stepanavičių sugroti kontrabosu ir tūba, bei Vygintą Kisiavičių – įrašyti saksofono partijas. Pavadinimas „Decadance” atsirado natūraliai, kadangi dekadentai tais laikais buvo valdžios patys nemėgstamiausi veikėjai, o toks žodžių žaismas pasirodė tinkamas.
– Galiausiai, kaip įsivaizduojate klausytojų įsitraukimą į muziką už filmo konteksto ribų? Ar svarstėte galimybę „Marijos tylos“ garso takelį atlikti gyvai?
– J. Š.: Apie gyvą albumo atlikimą minčių tikrai nekilo, nes tam reikėtų viso orkestro. „Marijos tyla“ garso takelis pasirodis skaitmeniniu formatu visose srautinio perdavimo platformose balandžio 18 dieną.
Filmą nuo balandžio 19 d. bus galima pamatyti Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Ukmergės ir Marijampolės kino teatruose.
„Marijos tylos“ garso takelio galite klausytis čia: https://open.spotify.com/album/4LNBfXkWCMpEXuwRStt7PP?si=4Sd926dVTCmpTfBkSA7SQw
Filmo anonsas: https://youtu.be/oSyUhYmJ-Q0?si=sj4UjHVkEJfNtJ3l
