Mėnuo: 2024 kovo

Daugiau nei 100 filmų repertuare ir daugiau nei 50 renginių įvairiose didžiųjų miestų vietose – jau šį ketvirtadienį, kovo 14 d., prasidedantis „Kino pavasaris“ kviečia ne tik žiūrėti „Oskarams“ nominuotus ir apdovanotus, svarbiausiuose pasaulio festivaliuose įvertintus filmus, bet ir dalyvauti specialiuose festivalio renginiuose. Nuo pirmą kartą vyksiančio specialaus atidarymo vaikams iki daugiametę tradiciją puoselėjančios trumpametražių filmų nakties kino teatre –  organizatoriai tiki, kad kiekvienas ras ką išsirinkti.

 

Festivalio vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas džiaugiasi, jog „Kino pavasaris“ kasmet vis labiau sujungia visus, kurie mėgsta filmus, muziką, madą ar meną. „Kino festivalis nėra vien tik filmų rodymas, tai – ir įvairūs susitikimai, diskusijos, parodos, renginiai, specialios vietos, į kurias gali užsukti po seanso pasidalinti įspūdžiais, – pasakoja jis. – Todėl labai džiaugiuosi, kad šiemet gausų filmų repertuarą papildys renginiai ir veiklos, kurios padės giliau, autentiškiau pažinti kiną ir galbūt duoti pradžią naujoms idėjoms, būsimiems projektams ar bendraminčių susibūrimui, iš kurio gali gimti daug gerų iniciatyvų.“

 

„Kino pavasario“ atidarymas vaikams ir specialūs seansai mamoms ir tėčiams

 

Siekdami auginti kiną mylinčią naująją kartą, šiemet festivalio organizatoriai kovo 16 d. tėvelius ir jų atžalas pirmąkart kviečia į specialiai jiems skirtą šventę – „Kino pavasario“ atidarymą vaikams, tą pačią dieną vyksiantį Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Atidarymo dalyvius pasitiks animatoriai ir jų kuriami personažai, įtrauksiantys dalyvius į nuotaikingą šurmulį. Vaikų lauks linksmybės – du animaciniai filmai, kūrybinės užduotys, šokiai, žaidimai ir vaišės.

 

„Norime, kad festivalis taptų kuo draugiškesnis ir prieinamesnis visiems“, – sako „Kino pavasario“ rengėjai,  šiemet pasiūlydami specialius seansus mamoms ir tėčiams, auginantiems kūdikius ir mažus vaikus. Kino teatre „Pasaka“ vyks filmų „Monstras“, „Ryuichi Sakamoto | Opusas”, „How to Have Sex“ ir „Aš čia kapitonas“ peržiūros, į kurias bus galima atsivesti savo mažąsias atžalas. Patogūs foteliai, pilnai neužgesintos šviesos ir sumažintas garso lygis abu festivalio savaitgalius užtikrins, jog suaugę ir vaikai seansų metu jaustųsi kuo jaukiau bei ramiau.

 

Kūrybiškumui išlaisvinti – italų dueto performansas „Po žeme“ ir kūrybinės dirbtuvės vaikams

 

Menininkių iš Italijos Cecilia Valagussa ir Marta del Grandi duetas „Fossick Project“ pasitelkia neįprastus meninius formatus ir pasakoja istorijas, įkvėptas pasaulio kraštovaizdžių bei nykstančių gyvūnų rūšių. „Kino pavasario“ metu, kovo 15 d., menininkės atliks gyvo garso ir vizualaus pasakojimo performansą „Po žeme“. Valandos trukmės gyvas pasirodymas yra skirtas dirvožemiui – paslaptingai ir gyvybę Žemėje kuriančiai terpei, kuriai pavojų kelia žmogus. Performansu menininkės siūlo naujai pažvelgti į žemės ūkio progresą ir klimato kaitą bei ragina susimąstyti apie kiekvieno mūsų vaidmenį kuriant tvarų pasaulį.

 

Kovo 17 d. duetas į kūrybiškumo išlaisvinimo veiklas kvies mažuosius festivalio lankytojus – MO muziejuje vyks ypatingos muzikinio pasakojimo ir vaizdo dirbtuvės, kurių metu vaikai su menininkių pagalba leisis į praturtinantį nuotykį – mokysis kurti unikalų garso ir vaizdo pasakojimą, praktiškai pasitelkdami savo vaizduotės resursus ir nagrinėdami aplinkosaugos temas. Kūrybinių dirbtuvių metu sukurtas pasakojimas  bus parodytas mažųjų kūrėjų tėveliams.

 

Paskaita apie kiną ir kostiumus bei filmo „Kaimiečiai“ paveikslų paroda

 

Madą kine atpažinti galima labai įvairiai: kol vieni ekrane ieško skirtingų laikotarpių tendencijų atspindžių, kiti domisi personažo psichologinio charakterio formavimu parenkant tinkamiausią drabužį, treti žavisi kostiumais, sukurtais garsiausių pasaulio mados dizainerių. Todėl trumpa mados žurnalistės Deimantės Bulbenkaitės paskaita – tai kvietimas kartu pažinti esmines mados ir kino sankirtas, kurios daug pasako ne tik apie filmus, bet ir apie mus pačius.

 

Nesuskaičiuojamas darbo valandų kiekis ir dešimtys tūkstančių aliejiniais dažais nulietų kadrų – festivalio metu bus galima pasigrožėti lietuvių tapytais paveikslais, atgijusiais režisierių Hugh Welchmann ir DK Welchmann tapytame filme „Kaimiečiai“. Paveikslų autoriai: Aistė Kanapickaitė, Jolanta Spangevičiūtė, Gustė Mergiūnaitė, Gintarė Maskaliūnienė, Justina Zigmantaitė, Oskaras Dainovskis, Vilija Dabkevičienė. Vilniuje paroda vyks „Forum Cinemas Vingis“ kino teatro 3-iame aukšte, Kaune – kino namuose „Romuva“.

 

Unikalaus „Kaimiečių“ kūrybinio proceso pradžia buvo įprasta – darbas kino aikštelėje ir filmavimas. Tačiau vėliau, kadras po kadro, 70 dailininkų iš Lenkijos, Ukrainos, Serbijos ir Lietuvos itin sudėtinga realistine maniera nutapė daugiau nei keliasdešimt tūkstančių filmo kadrų. Šis procesas truko daugiau nei dvejus metus, o menininkai prie projekto praleido virš 200 tūkst. valandų.

 

Festivalyje – slaptas seansas ir seansas su gyvu aktorių įgarsinimu

 

​​Į filmą „užrištom akim”, sekant karštais aprašymo pėdsakais – smalsiausi žiūrovai šį „Kino pavasarį“ kviečiami pasitikėti organizatoriais ir leistis į slaptą nuotykį. Slaptas filmas – dar viena festivalio naujiena, kurioje lauks pasaulinio lygio aktorių kolektyvas, stulbinantis garso takelis, pavojingas keršto troškimas, siurrealizmo prieskoniai, kraują kaitinanti ir juo pažymėta kelionė. Koks filmo pavadinimas – paaiškės tik užgesus šviesoms kino salėje. Rengėjai išduoda, kad tai – išskirtinė galimybė filmą pamatyti pirmiesiems, nes visos Lietuvos kino teatrus jis pasieks tik rudenį.

 

Kovo  16 d. visi animacijos gerbėjai kviečiami į specialų animacinio filmo „Vištienos Lindai!“ seansą, kurį gyvai įgarsins lietuvių aktoriai. Tai – unikali, ypač retai pasitaikanti proga ne tik išvysti nuotaikingą filmą visai šeimai, bet ir išgirsti čia pat, kino salėje gimstančias emocijas ir išskirtinai kuriamą atmosferą.

 

„Kino pavasario“ tradicija ištvermingiausiems – trumpametražių filmų naktis

 

5 valandos trumpametražių filmų ir nenumaldomas noras kino teatre būti iki pat sutemų – kovo 23 d. Vilniuje ir Kaune festivalis kviečia tuos, kurių meilės kinui negali palaužti net miegas.

 

20–ties trumpų filmų maratonas įsuks į aštrių, komiškų ar net košmariškų pojūčių sūkurį. Didžiajame ekrane žiūrovai pamatys įelektrintus bučinius, nuostabius ir sapniškus pasaulius, magiško realizmo trupinius bei platų geografinį žemėlapį.

 

Daugiau apie festivalį ir jo renginius https://kinopavasaris.lt/renginiai/. 29–asis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks kovo 14–27 d. Festivalį palaiko didieji partneriai „ERGO“ ir „Telia Play“, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

Vasario mėnesį Lietuvos kino sales pasiekė didelio susidomėjimo sulaukęs filmas „M.  K. Čiurlionis AI“. Tai dirbtinio intelekto sukurtas filmas, kuris remiasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio piešiniais ir muzika. Žiūrovams suteikiama galimybė pasinerti į siurrealistinę abstraktaus pasaulio kelionę. Tai pirmas toks projektas Lietuvoje, o pasirinkto audiovizualinio sprendimo motyvai žinomi tik vienam iš režisierių – dirbtiniam intelektui (DI). Taip šį filmą pristato projekto kūrėjas ir režisierius Antanas Skučas.

 

Antanai, kaip kilo projekto idėja?

Projektas „M. K. Čiurlionis AI“ buvo pradėtas 2022 metų rugpjūtį. Tuo metu plačiajai visuomenei dirbtinio intelekto galimybės buvo mažai žinomos. Buvo pastebėta, kad DI gali neblogai generuoti abstrakčius vaizdus, o panaudojus raktažodį „Čiurlionis“ darbai tampa dar artimesni jo kūrybai. Mano sritis – animacija, tad matydamas, kaip kinta DI technologijos, pagalvojau: o jeigu įvedus užklausą vienu paspaudimu būtų sugeneruotas visas filmas? Filmas būtų surežisuotas paties DI režisieriaus.

 

Taip ir prasidėjo pirmieji bandymai. Pagal instrukcijas kompiuteris visą mėnesį generavo vaizdo įrašus. Procesas buvo beveik automatinis. Taip 2022 metais buvo sukurta pirmoji filmo versija. Aišku, filmas turėjo trūkumų, nes nebuvo aiškaus scenarijaus ir tam tikra prasme buvo atsitiktinis. Kai atsirado galimybė eksperimentuoti su naujais įrankiais, ieškoti būdų, kaip tokį filmą padaryti geresnį, buvo pasitelktas montažas, generuojami papildomi vaizdai, kad filmas būtų įdomesnis.

 

Lygiagrečiai buvo kuriamas ir garsas, jį DI generavo pagal atrinktus Čiurlionio kūrinius. Garso režisierius Julius Zubavičius naudojo įvairias technologijas, kad rastų Čiurlionio muzikai artimiausių generavimo būdų. Įdomu, kad kai kur girdimas ir sintetinis dainuojančio žmogaus balsas ar kiti netikėti elementai, o kartais panašumas visai dingsta.

 

Šiuo metu rodomas filmas papildytas naujais vaizdais bei garsais – taip parodomas platesnis įrankių naudojimas. Filmu tiriama ir automatizuoto kino kūrimo problematika.

 

Kodėl pasirinkai DI?

Animacijoje jau ilgą laiką vyravo tos pačios technologijos – 3D, 2D, stop motion ar kitos, o DI įrankiai yra šis tas naujo. Su šiuo įrankiu reikia surasti naujas prieigas ar būdus, kaip dirbti. Galimybė eksperimentuoti su naujais įrankiais pasitaiko labai retai, tad aptikti ką nors nauja yra labai įdomu. Neabejotinai DI bus naudojamas filmuose, o tai, kas juos žiūrės ir kokie tai bus filmai, parodys tik ateitis.

 

Ką pats manai apie DI naudojimą kūryboje?

Kurti DI filmus šiuo metu rizikinga. Nėra aišku dėl autorių teisių, kam priklauso sukurtas rezultatas. Ar užtenka parašyti tekstą, kad taptum autoriumi? Yra daug nežinomųjų, tad kuriant filmą galiausiai gali nutikti taip, kad filmo nebus galima rodyti. O priežasčių gali būti įvairių. Kalbant apie kūrybą kartais baisu, kad viską perims dirbtinis intelektas, bet kartu reikia išmokti gyventi su šiuo įrankiu. Jis artimiausiu metu, matyt, nedings.

 

Filmas jau buvo rodytas Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Ukmergėje. Kokie žiūrovų atsiliepimai?

Atsiliepimų buvo įvairių. Įdomiausia buvo tiems žmonėms, kurie domisi technologijomis ir stebi visą šį procesą, taip pat tiems, kurie išmano Čiurlionio kūrybą, nes gali įžvelgti įvairių interpretacijų, pamatyti, kokių elementų dirbtinis intelektas dar nesugeba atkartoti. Kita dalis galbūt tikėjosi labiau tipinio filmo, bet, deja, dar reikės palaukti metus kitus, kol DI sugebės padaryti ir tai. Manau, einant žiūrėti filmą reikia nusiteikti, kad tai – eksperimentinis filmas.

 

Kur dar bus rodomas filmas „M. K. Čiurlionis AI“?

Vienkartiniai filmo seansai numatyti Marijampolėje, Alytuje, Molėtuose. Tačiau visus susidomėjusius kviečiu rašyti man į puslapį https://www.facebook.com/CiurlionisAI ir tikrai rasime galimybių, kaip pamatyti šį filmą.

 

Kokie ateities planai?

Šiuo metu kuriame filmą „Dirigentas“ (prodiuserė Justė Michailinaitė). Iš pradžių buvo idėja panaudoti DI technologijas, bet vėliau nuspręsta, kad rankų darbas duos daug geresnių rezultatų nei DI. Pirmieji animacijos bandymai tai įrodo. Vis dėlto pasirinkta technika, tiksliau technikų junginys, taip pat bus labai įdomi.

 

Bent artimiausiu laiku kūrėjų tikrai niekas nepakeis, o ir technologijos gana ribotos. Kita vertus, nauji įrankiai visada suteikia naujų išraiškos būdų, tad ateitis laukia įdomi.

 

 

Anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=GEt27-4NWcU

Žmogus legenda. Nepriklausomos Lietuvos kūrėjas. Laisvės ir vakarietiškų vertybių simbolis. Egzistuoja daugybė žodžių, frazių ir sakinių, kuriais būtų galima apibūdinti dvi kadencijas kartu su Lietuva žygiavusį prezidentą Valdą Adamkų.

 

„Ne valdyti, o tarnauti, padėti ir, žinoma, spręsti“, – ištaria prezidentas V. Adamkus Daivos Žeimytės-Bilienės, režisierės Giedrės Genevičiūtės ir Arūno Valinsko dokumentiniame filme „Prezidentas“. Tai pirmasis dokumentinis filmas apie prezidentą V. Adamkų, kuris bus rodomas šalies kino teatruose. Filmo premjera – balandžio 12 dieną.

 

Dokumentinio filmo „Prezidentas“ idėja dar 2018 metais kilo žurnalistei D. Žeimytei-Bilienei ir televizijos laidų prodiuseriui Arūnui Valinskui. 2019-aisiais su prezidentu V. Adamkumi buvo parengtas viso gyvenimo interviu, visapusiškai atskleidęs prezidento asmenybę ir požiūrį į daugybę jo gyvenimą lydėjusių istorinių įvykių.

 

Viena iš filmo kūrėjų D. Žeimytė-Bilienė neabejoja, kad prezidento V. Adamkaus istorinis indėlis Lietuvoje yra milžiniškas. Tai, kad jis iki šiol yra palankiausiai visuomenėje vertinamas politikas, parodo, jog tauta jo indėlį labai gerai suvokia.

 

„Prezidentą V. Adamkų pavadinčiau iškiliausia Lietuvos istorine asmenybe atgavus nepriklausomybę. Jis ėmėsi iniciatyvos kurti naują valstybę labai reikalingu mums metu. Lietuva išgyveno virsmo laikotarpį, ir, tiesą sakant, neįsivaizduoju, kur ir kokie būtume buvę, jeigu nebūtume turėję tokių plačių, vertybiškai stiprių, į vakarietišką visuomenę orientuotų pažiūrų žmogaus Lietuvos Respublikos Prezidento poste. V. Adamkaus laisvės suvokimas, jo kontaktai, gebėjimas laviruoti net ir labai sudėtingose situacijose, gebėjimas pamatyti kiekvieną žmogų kaip individą su savo baimėmis ir poreikiais padėjo pamatus visuomenei, kokia šiandien esame“, – teigia D. Žeimytė-Bilienė.

 

Dar Sovietų Sąjungoje gimusiai ir iki pilnametystės tais laikais augusiai filmo režisierei G. Genevičiūtei prezidentas V. Adamkus visada buvo žmogus – laisvės simbolis. „Esu jam dėkinga už tokią Lietuvą, kurioje gyvename šiandien. Būtent V. Adamkaus prezidentavimo metais įstojome į NATO ir pasiruošėme narystei Europos Sąjungoje. Net baisu pagalvoti, kaip gyventume dabar, jeigu tą dieną būtume pasirinkę kitaip. Prezidento erudicija, pagarba žmonėms, meilė savo žmonai – mums, sovietmečio metais nupilkėjusiems, atrodė kaip kino filmas“, – ji sako ir priduria V. Adamkaus negalinti atsieti nuo ponios Almos Adamkienės. Jų meilė, abipusė pagarba suteikė vilties, akstino mokytis gyventi oriai.

 

Genevičiūtė pasakoja, kad filmo gimimo istorija jai, vienai iš filmo režisierių, buvusi sudėtinga, – šįkart darbus teko pradėti iš kito galo: „Kolegė D. Žeimytė-Bilienė, su A. Valinsku dar 2019 metais pakalbinusi prezidentą V. Adamkų, beveik prieš metus paprašė sukurti filmą, kaip sako kūrybininkai, iš „žalios“ medžiagos. Tada ir prasidėjo ilgoji kelionė filmo link: gilinomės į medžiagą, ieškojome archyvų ir faktų, dėliojome vaizdus, kūrėme nuotaiką ir filmo ritmą. Visa tai turėjo padėti mums papasakoti prezidento gyvenimo istoriją.“

 

Filmo režisierė sako, kad sunkiausia buvo nuspręsti, ko atsisakyti, – kiekvienas prezidento V. Adamkaus žodis yra prasmingas ir įdomus. Daug kartų klausant net keturių valandų prezidento interviu kilo filmo idėja – pirmiausia atskleisti jautrią, žmones ir Lietuvą mylinčio prezidento asmenybę, o tik tada parodyti politiką. Tai itin padėjo padaryti ir filmo kompozitoriaus Gedimino Zujaus muzika.

 

Pasakodamas savo istoriją filme, prezidentas V. Adamkus netikėtai sau pačiam randa atsakymus į visą gyvenimą lydėjusius klausimus – kodėl šeimos meilės vaikystėje stokojęs jis gebėjo būti švelnus ir dėmesingas gyvenimo kelyje sutiktiems žmonėms? Kodėl taip myli žmones? Ką jam reiškia meilė – jo Lietuvai ir jo Almai?

 

Filmo kūrėjai neabejoja, kad žiūrovams netikėta pasirodys ne tik V. Adamkaus žmogiškoji pusė, bet ir jo gebėjimas gudriai, bet diplomatiškai laviruoti sudėtingose politinėse ir geopolitinėse situacijose. Prezidentas dokumentiniame filme pasakoja, kokiais būdais jam pavyko gauti leidimą sovietmečiu atvykti į Lietuvą ir dėl ko jo atsiprašė buvusi Vokietijos kanclerė Angela Merkel?

 

„Šio filmo idėja – gyvoji istorija. Tai filmas – tam tikros epochos atspindys tos epochos amžininko akimis, – įsitikinusi žurnalistė D. Žeimytė-Bilienė. – Mums norėjosi atskleisti ne tik svarbios Lietuvai asmenybės gyvenimo detales, atvaizduoti jo portretą, bet ir priminti svarbius istorinius įvykius, padariusius didelę įtaką Lietuvos valstybės kūrimuisi. V. Adamkaus asmeninė istorija smarkiai persipynusi su Lietuvos istorija, jis buvo svarbių Lietuvai procesų dalyvis, jo vertybiniai pasirinkimai aktualūs iki šiol.“

 

Filmo kūrėjos vienu balsu sutaria, kad V. Adamkus yra stipriai įkvepianti asmenybė, o filmo kūrimas joms abiem pateikė vertingų pamokų. „Viena svarbiausių, – teigia G. Genevičiūtė, –išlaikyti savo vertybes, neišduoti idealų, kad gyvenimo pabaigoje, lygiai kaip ir prezidentas V. Adamkus, galėčiau pasakyti: „Nugyvenau ilgą, įdomų gyvenimą ir šiandien neturiu niekieno atsiprašyti.“

 

„Žmogiškumas – tokia yra mano, iš prezidento gauta pamoka, – sako D. Žeimytė-Bilienė. – Matyti ir girdėti kiekvieną žmogų, kad ir koks jis būtų. Tai itin stipri prezidento savybė.“

 

Dokumentinis filmas „Prezidentas“ Lietuvos kino teatruose – nuo balandžio 12 dienos. Filmą režisavo G. Genevičiūtė ir D. Žeimytė-Bilienė. Muziką specialiai filmui kūrė kompozitorius G. Zujus. Prodiuseris A. Valinskas.

Lietuvišką kiną švęsti dar plačiau – taip galima pristatyti jau kitą savaitę, kovo 14 d., prasidedančio Vilniaus miesto kino festivalio „Kino pavasaris“ lietuviškų filmų programą. Šiemet joje – 12 filmų, kuriuos kūrė arba prie kurių atsiradimo įvairiomis formomis prisidėjo lietuvių kūrėjai. Pasaulinės premjeros Toronto, Berlyno ir kituose svarbiuose kino festivaliuose – lietuvių indėlis tarptautinėje kino industrijoje tik didėja.

 

Pasak festivalio organizatorių, vienas „Kino pavasario“ tikslų – atkreipti dėmesį į lietuvišką kiną, todėl kaip ir kasmet, lietuviškų filmų programa čia užima ypatingą vietą. „Šiais metais daug dėmesio skirsime ne tik Lietuvos režisieriams, bet ir prodiuseriams bei kitiems kino profesionalams, kurie žiūrovams paruošė didžiausiuose pasaulio festivaliuose pristatytus bendros produkcijos su Lietuva filmus, – sako „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas. – Festivalyje įvyks 5 ilgo ir 7 trumpo metro filmų premjeros, parodysiančios, koks įvairus ir daugiasluoksnis dokumentinis bei vaidybinis kinas buvo sukurtas Lietuvoje arba prisidedant Lietuvai pastaraisiais metais.“

 

Festivalio metu žiūrovai pamatys ilgo metro stiprių moterų tikras bei fikcines istorijas, Kalėdų eglutės gyvenimą ir mirtį bei visą kartą jaunų žmonių, gimusių įstojimo į Europos Sąjungą dieną. Tuo tarpu trumpametražiuose filmuose laukia žanrų įvairovė, leisianti pajusti švelnumą, subtilų humorą ir vėjavaikišką padūkimą.

 

„Jau seniai niekam nekyla abejonių, kad lietuviškas kinas ir jo kūrėjai – aktyvūs ir svarbūs tarptautinės kino bendruomenės nariai, dalyvaujantys didžiausiuose festivaliuose, renkantys pilnas sales ne tik Europoje, bet ir kituose žemynuose, kalbantys visame pasaulyje aktualiomis temomis ir tą darantys savitai, kūrybiškai, – džiaugiasi lietuvišką kiną jau ne pirmus metus palaikančios turinio platformos „Telia Play” vadovė Vitalija Kibildė. – Ir kalbu ne tik apie aktorius ar režisierius, bet ir kitas sritis – lietuviai dirba garsiausiuose pasaulio kino bei televizijos projektuose juos prodiusuodami ar, pavyzdžiui, tapydami, kaip atsitiko režisierių DK Welchman ir Hugh Welchman filmo „Kaimiečiai“ (The Peasants) atveju.”

 

„Oskarui“ nominuoto filmo „Jūsų Vincentas“ (Loving Vincent) kūrėjų naujasis tapytas pasakojimas „Kaimiečiai“ pasakoja apie moterį, patekusią į patriarchato nemalonę. Šio filmo pasaulinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o Lenkijoje jis tuoj pasieks žiūrimumo rekordus. Filmo koprodiuserė Agnė Adomėnė sako, kad kuriant tokį filmą, daugiausiai iššūkių kėlė jo gamyba. „Tokios animacijos procesas ypač lėtas – per dieną vienas dailininkas aliejine tapyba vidutiniškai sukuria du filmo kadrus. Vienai filmo sekundei reikia 12 kadrų, tai reiškia, jog vienas žmogus per savaitę sukuria mažiau nei sekundę animacijos.“

 

Ar Kalėdoms puošdami eglutę pagalvojame, kokį gyvenimą medelis „gyvena“ iki atkeliaudamas į mūsų namus? Būtent apie tai kalba Artūro Jevdokimovo dokumentinė socialinė drama „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ (Life and Death of a Christmas Tree), atskleidžianti Sakartvelo ir Danijos eglučių augintojų bendruomenes, jų džiaugsmus ir liūdesius, kultūrų panašumus ir skirtumus.

 

„Niekada nebuvau pagalvojęs, kad Kalėdų eglutė nukeliauja tokį kelią, kol atsiranda mūsų namuose, – prisipažįsta A. Jevdokimovas. – Pavyzdžiui, kaukazinis kėnis, vadinamoji daniška eglutė, iš tikrųjų yra eglutė, užauginta iš sėklų, kurias Sakartvelo kalnuose iš kankorėžių surinko vietiniai gyventojai“, – intriguoja jis.

 

Eimantas Belickas režisieriaus Arūno Matelio inicijuotame filme „Karta.EU“ (Generation.EU) kuria pirmosios Europos Sąjungos kartos Lietuvoje paveikslą. 2004-aisiais mums stojant į ES, kamera fiksavo pirmuosius čia gimstančius „europiečius“, vėliau juos lydėjo ir sekė jų gyvenimus, o šiemet šiems jaunuoliams – jau 20 metų. „Man buvo įdomu pažiūrėti, ar šita karta jau yra laisva, ar ji išsilaisvino iš tėvų įtakos, ar dingo mus kamavusios postsovietinės baimės ir ar išvis užtenka vienos kartos išsilaisvinti“, – pasakoja E. Belickas.

 

Mums labai artimą istoriją pasakoja Ilzės Kungos istorinė drama „Mano laisvė“ (My Freedom), paremta lenkų kilmės žurnalistės, politikės ir vieno ryškiausių Latvijos nepriklausomybės judėjimo balsų Itos Kozakevičos gyvenimo istorija. „Atrodo, kad Latvija mums tokia artima ir pažįstama šalis, tačiau pradėjusi skaityti filmo scenarijų supratau, kad apie latvių sajūdį, nepriklausomybę, pagrindinius to laikmečio veikėjus nežinau nieko, – prisipažįsta filmo koprodiuserė Marija Razgutė. – Todėl Itos asmeninė istorija, jos politinė kova man padovanojo daug atradimų.“ Beje, filme „Mano laisvė“ kai kur galite atpažinti Vilnių, o Latvijoje apdovanojimą už vaidmenį šiame filme pelnęs Darius Meškauskas jame net prabyla latviškai.

 

Ką tik Berlyno kino festivalyje pristatyta Dāvis Sīmanis „Marijos tyla“ (Maria’s Silence) – žymios nebyliojo kino aktorės Europoje Marijos Leiko, dar žinomos kaip Marija Leyko, gyvenimo istorija. „Kaip pasakoja pats režisierius, kai jis pradėjo kurti šį filmą, didžioji Rusijos invazija į Ukrainą dar nebuvo pradėta, – sako filmo koprodiuserė Justė Michailinaitė. – Jis kūrė šį filmą kaip priminimą apie istoriją ir katastrofas tam, kad jos daugiau nepasikartotų. Visgi „Marijos tylos“ premjera įvyko praėjus dviem dienoms po A. Navalno nužudymo. Po tokio nelengvo filmo auditorija dažniausiai neturi klausimų, tačiau mane nustebino, kad Berlyne šįkart buvo kitaip: įvyko ilga diskusija apie režimą, apie tai, kas vyksta dabar ar vyko filme vaizduojamu laikotarpiu. Todėl manau, kad filmas svarbus kiekvienai šaliai“, – pabrėžia ji.

 

Festivalyje žiūrovai pamatys ir naujausius trumpo metro lietuvių režisierių darbus: Paršelio ir Karvės nuotykius ant užšalusio ežero Igno Meilūno filme „Kanopos ir pačiūžos“, Naujųjų metų rytą su nepažįstamu vaikinu atsibudusios poros pokalbius Luko Kacinausko filme „Laimingų kitų!“, intensyviai atsipalaiduoti bandančius poilsiautojus Ievos Šakalytės kūrinyje „SPA“, savo dienos pirkinius vardijančius žmones Martyno Norvaišo filme „Aš pirkau“, po apdovanojimų ceremonijos autobusu keliaujantį visą Lietuvos aktorių žvaigždyną Birutės Kapustinskaitės „Nominantuose“, egzistencinius klausimus keliantį šaldytuvą Mato Vildžiaus filme „4°C“ ir baseine į netikėtą nuotykį įsitraukusios Ūlos atradimus Eglės Davidavičės kūrinyje „Ta, kuri žino“. Šiuos lietuviškus trumpuosius filmus taip pat bus galima pamatyti ir „Telia Play“ platformoje.

 

Į lietuvių kūrėjų ir kitus festivalio filmus kovo 7–8 d. bilietus galima įsigyti pigiau – šiomis dienomis kino teatrų „Forum Cinemas“ kasose ir internetu vyks abonementų akcija.

Daugiau apie lietuviškus filmus čia:  https://kinopavasaris.lt/programs/web_programos_lt_premjeros/.

 

29–asis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks kovo 14–27 d. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, lietuviškų filmų premjeras remia AVAKA.