Mėnuo: 2024 kovo

Naujovė Vilniaus miesto kino festivalyje „Kino pavasaris“ – programa „Smart 7“, kurioje įdomiausius savo šalių atstovus deleguoja septyni Europos festivaliai. Lietuvai joje šiemet atstovauja Tomo Vengrio filmas „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“.  

 

JAV lietuvis į susitikimą su žiūrovais atvyko specialiai iš Paryžiaus, kur šiuo metu yra apsistojęs. Po seanso pilnutėlėje „Forum Cinemas Vingis“ salėje jis atsakė į susirinkusių žiūrovų klausimus ir padiskutavo apie lietuviško kino tarptautiškumą.

 

Airių mergvakaris, savo šaknų ir aistros ieškantys izraeliečiai, Vilniaus klubų išsiilgęs didžėjus, lenkų pensininkus šokiravęs striptizo šokėjo siurprizas bei viską smalsiai tyrinėjanti valytoja iš Latvijos – visi šie personažai telpa filme „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“.  Daugiakultūris yra ne tik scenarijus – T. Vengrio antrasis ilgametražis yra Lietuvos, Airijos ir Latvijos bendros gamybos kino filmas.

 

Anonsas: https://youtu.be/DAqK6l9xi2s?feature=shared

 

„Manau, kiekvienam kūrėjui svarbu bendradarbiauti su kitų kultūrų atstovais, kitaip matančiais pasaulį – tai įdomu ir dėl profesinės patirties, ir dėl paties kūrybiškumo“, – įsitikinęs režisierius, gimęs JAV, o baigęs kino studijas Kalifornijoje atsikraustęs į Vilnių. Čia, savo šeimos bute, jis ir sukūrė naująjį filmą, kurį prodiusavo Uljana Kim. Simboliška, kad kalbėti apie būsimą darbą kartu jie pradėjo susitikę užsienyje. Gyvendamas Hamburge, nuomojamame bute, T. Vengris galvoje ėmė dėlioti pirmąsias scenarijaus užuomazgas.

 

Režisierius sako, kad jaučia didelį skirtumą tarp lietuviško darbo proceso ir vakariečių įpročių: „Svarbu pamatyti kuo platesnį vaizdą – nepakanka tik savaitės dirbtuvių ar festivalio. Kai metus ar daugiau bendradarbiauji, tik tuomet gali gerai suprasti kitą žmogų ir jo metodus,“, – įsitikinęs T. Vengris. Anot jo, jokiu būdu nereikia kopijuoti aklai, būtinai daryt vienaip ar kitaip todėl, kad taip elgiamasi svetur — svarbiausia įsigilinti ir perprasti, o tuomet susikurti savo procesą: „Tai yra tikroji supergalia.“

 

Iš Lietuvos sostinės, kur nufilmavo šiuo metu „Kino pavasaryje rodomą filmą  „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“, T. Vengris persikraustė į Rygą, kur gyvena su šeima. Partnerės projektas juodu nuskraidino į Paryžių – įdomu, ar būtų galėjęs ir šiame mieste sukurti savotiškas „meilės istorijas“? „Ne tik, kad galėčiau tokį filmą sukurti Paryžiuje, Niujorke, Los Andžele, bet ir labai norėčiau“, – neslepia menininkas. Jis prisimena, kaip įėjęs į naujus laikinus namus Prancūzijoje iškart ėmė galvoti apie buvusius jų gyventojus, jausti jų pėdsakus: „Sudžiūvusios gėlės vazone, besimėtančios vaikiškos smulkmenos… Pagalvojau – o kur jie mėgo skaityti? Ką mąstė žvelgdami pro langą, prie kurio stoviu aš? Kokie lūkesčiai atvedė juos į šį butą? Istorijos pačios ima dėliotis.“

–

Filme „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ vaidina Velta Žygure, Vidas Petkevičius, Valene Kane, Alison Oliver, Marijus Mažūnas, Yiftach Klein, Hadar Ratzon Rotem, Šarūnas Datenis, Géza Röhrig, Adelė Šuminskaitė, Gintautė Rusteikaitė, Skomantas Duoplys, Juliusz Krzystof Warunek, Magdalena Celowna Jankowska. Filmą finansavo Lietuvos kino centras, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, „Screen Ireland“, Latvijos nacionalinis kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija. Filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.

 

Festivalių tinklas „Smart 7“ jungia Salonikų (Graikija), Reikjaviko (Islandija) bei Transilvanijos (Rumunija), Lenkijos „New Horizons“, Portugalijos „IndieLisboa“, Ispanijos „FILMadrid“ ir Vilniaus miesto kino festivalį „Kino pavasaris“.

 

Nesuspėjusiems filmo „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ pamatyti konkursinėje „Smart 7“ programoje „Kino pavasaris“ turi gerų žinių. Festivalio pratęsime suplanuoti papildomi vilnietiškos romantinės komedijos seansai kovo 30 d. bei balandžio 2 ir 4 d. – jie vyks sostinės „Forum Cinemas Vingis“.

Trečiadienio vakarą festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai rinkosi į ilgai lauktą premjerą – į Lietuvą atkeliavo režisierių DK Welchman ir Hugh Welchman tapytas filmas „Kaimiečiai“. Festivalio gerbėjai, ko gero, puikiai pamena „Oskarui“ nominuotą ankstesnį šių kūrėjų filmą „Jūsų Vincentas“ – tąkart jis tapo vienu žiūrovų mylimiausiu. Todėl naujasis Toronto kino festivalyje pirmąkart pristatytas ir vienu sėkmingiausių lenkų filmu iškart tapęs šių kūrėjų darbas buvo itin laukiamas.

 

Lietuvos žiūrovams filmas „Kaimiečiai“ dar įdomesnis tuo, kad lietuviai ženkliai prisidėjo kuriant šį itin išraiškingą ir sudėtingą filmą – jo kūrėjai įvertino mūsų kino industrijos profesionalumą ir pakvietė kurti kartu. Lietuvių, lenkų, ukrainiečių ir serbų dailininkai kadras po kadro, sekundė po sekundės sudėtinga realistine maniera tapė įspūdingą pagal „Nobelio“ premijos laureato Władysławo Reymonto knygą sukurtą kūrinį.

 

„Ankstesnis režisierių filmas „Jūsų Vincentas“ (2017) tapo pirmuoju ilgametražiu animaciniu filmu kino istorijoje. Tada atrodė, kad režisieriai ėmėsi neįmanomos užduoties – nutapyti filmą. Tačiau kurdami „Kaimiečius“ DK Welchman ir Hugh Welchman, regis, žengė dar toliau neįmanomybės – filmą nusprendė tapyti itin realistine maniera. Džiaugiamės, kad šis įspūdingas iššūkis teko ir mums – tai yra didžiulis įvertinimas“, – sako filmo „Kaimiečiai“ koprodiuserė Agnė Adomėnė („Art Shot“).

 

Lietuvoje viešintis vienas filmo režisierių Hugh Welchman juokiasi, kad Lenkijoje kurį laiką net tęsėsi tikra „Kaimiečių“ manija. „Kaimiečiai“ tapo sėkmingiausiu lenkų filmu per ketverius metus ir pačiu sėkmingiausiu visų laikų animaciniu filmu – žiūrimumu aplenkėme „Avatarą“, „Batuotą katiną“, mus aplenkė tik „Openheimeris“ ir „Barbė“, o mūsų filmo garso takelis jau tapo platininiu,“ – šypsosi režisierius.

 

Kovo 21 d., 17 val., „Forum Cinemas Vingis“ filmo režisierius ir prodiuseris Hugh Welchman bei koprodiuserė Agnė Adomėnė „Kino pavasario“ žiūrovams atskleis unikalius šio filmo tapymo užkulisius. Kaip atrodė filmo kūrybinis procesas, kaip sekėsi suburti dešimtis tapytojų ir išlaikyti jų motyvaciją, kiek metų prireikė nutapyti paveikslams, kokį vaidmenį čia atliko lietuviai ir dar daug kitų niuansų bus atskleista šio susitikimo metu. Anglų kalba vyksiantį pokalbį moderuos Aistė Diržiūtė.

 

Festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai Vilniuje taip pat galėjo gyvai grožėtis filme „Kaimiečiai“ atgijusiais lietuvių tapytais paveikslais, o kovo 21 d. ši paroda persikels į Kauną – kino namuose „Romuva“ bus galima apžiūrėti dailininkų Aistės Kanapickaitės, Jolantos Spangevičiūtės, Gustės Mergiūnaitės, Gintarės Maskaliūnienės, Justinos Zigmantaitės, Oskaro Dainovskio, Vilijos Dabkevičienės darbus.

 

Filmas „Kaimiečiai“ pasakoja istoriją apie Jagną – jauną moterį, kuri XIX a. pabaigos Lenkijos kaime yra pasiryžusi rinktis savo pačios kelią. Apkalbų, pavydo ir nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus – ir turtingus, ir vargšus – vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas. O Jagna atsiduria prieštaringų troškimų ir intrigų sūkuryje – tarp turtingiausio kaimo ūkininko, jo vyriausio sūnaus ir kitų svarbiausių bendruomenės vyrų. Jos pasipriešinimas veda link tragiško susidūrimo su bendruomene, kurioje ji augo ir gyveno.

 

Filmą „Kaimiečiai“ festivalio „Kino pavasaris“ metu galės pamatyti didžiųjų Lietuvos miestų žiūrovai, o nuo kovo 28 d. jis iškeliaus į visos šalies kino teatrus. Filmą „Kaimiečiai“ iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvoje šį filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.

Jau beveik savaitę šalies kino teatrus pripildo Vilniaus miesto kino festivalio „Kino pavasaris“ žiūrovai – nusidriekusios eilės prie kasų, pilnos kino salės ir įdomiausi pokalbiai po seansų apie ką tik matytus filmus. Nors laiko iki kovo 27–osios, regis, dar yra, tačiau norimus filmus iki festivalio pabaigos verta susiplanuoti iš anksto – seansai sparčiai pildosi. Į kokius filmus bilietais reikėtų pasirūpinti pirmiausiai, nelaukiant antrojo festivalio savaitgalio?

 

„Maždaug savaitę vaikščiosiu nutirpusia galva po festivalio atidarymo filmo. Sunku net pabandyt suvokt“, – apie Kanų Didžiuoju prizu ir dviem „Oskarais“ apdovanotą režisieriaus Jonathano Glazerio Holokausto dramą „Interesų zona“ sakė rinkodaros specialistė Dovilė Filmanavičiūtė. Jai pritarė ir reklamos specialistas, kūrybingumo dėstytojas Tomas Ramanauskas: „Siaubo filmas, kuriame siaubas yra kiekviename kadre, bet jį gali tik girdėti ir nujausti. Nors filmo veiksmas vyksta Aušvice, pats režisierius pabrėžė, kad tuo pačiu vyksta ir dabartyje. Skaudės.“

 

Ramanauskas į savo mėgstamiausių filmų sąrašą taip pat įtraukė atsipalaidavusią, savą pasaulį formuojančią Rodrigo Moreno komediją „Delinkventai“ (The Delinquents), kurioje, pasak jo, viskas – truputį pro šoną: neišpildytas veiksmo filmo pažadas, pamirštamos detektyvo užuomazgos, šokinėjanti meilė. „Tris neskubrias valandas tekančiame upelyje plauks ir banko apiplėšimas, ir svajonių, ir gamtos, ir laisvės potroškiai. Ir gal net nusnaustas posmelis“, – neslėpė T. Ramanauskas.

 

Apie žmogišką gailestingumą, jaučiamą po Ira Sachs filmo „Labirintai“ (Passages), kalbėjo žiūrovė Kornelija: „Režisierius tave įmeta pasaulį, kuriame padorumo ribos tampa reliatyvia sąvoka. Negali susitapatinti ar pamėgti bene nė vieno personažo, bet kartu pradedi jausti, kad tau jų žmogiškai gaila. Atskirai paminėti reikia ir pagrindinį vaidmenį atlikusį Franzą Rogowskį – vieną dieną jis tikrai lips ant svarbiausių apdovanojimų pakylos!“

 

„Gero jausmo filmas! – apie režisierės Elene Naveriani „Gervuogių skonį“ (Blackbird Blackbird Blackberry) po seanso sakė žiūrovė Viktorija. – Apie 48 metų moterį, išgyvenančią pirmus kartus. Salė kvatojo, lydėsi tame lengvume, gyvenimo žaismingume, paauglystėj, nutikusiai vėliau. Visiškai apie gyvenimo vasarą, nutikusią rudenį. Ir apie pasirinkimą būti vienumoje bei savo pasirinkimo branginimą. Jau visoms draugėms parašiau eiti pasigrožėti ir pasijuokti!“

 

„Ne be reikalo kontroversiškas, ne be reikalo skandalingai pagarsėjęs, ne be reikalo žiaurus ir ne be reikalo žmogiškas lenkų režisierės Agnieszkos Holland filmas suteikia viską, ką gali suteikti geras kinas, išskyrus gerą laiką, – apie dramą „Žalia siena“ (Green Border) sakė scenaristas, aktorius Jonas Braškys. – Jūs negalėsite atitraukti akių, tačiau tą pačią akimirką vis galvosite, kada gi filmas pasibaigs, nes jį žiūrėti bus vis sunkiau ir sunkiau. Ar patogu? Ne. Ar norisi rėkti ant savęs paties, Aliaksandro Lukašenkos ar Andrzejaus Dudos? Taip.“

 

Žiūrovė Amelija po režisierių Maryam Moghaddam ir Behtash Sanaeeha filmo „Mylimiausias mano pyragas“ (My Favourite Cake) seanso pasakojo, kad šis filmas – 97 minutės tyro ir švelnaus malonumo, sodriai sukaustyto puikiais dialogais ir subtiliu humoru. „Politinis, tačiau labai žiūroviškas feel-good movie, tinkamas visiems gyvenimo atvejams – eiti su mama, drauge, vyru ar net paaugliais vaikais“, – dalijosi ji.

 

Tuo tarpu žiūrovei Ingai įspūdį paliko Tuniso režisierės Kaouther Ben Hania „Olfos dukros“ (Four Daughters). „Šis filmas – vienas mane nustebinusių atradimų. Filmas, kuriame be galo jautriai, subtiliai ir organiškai persipina dokumentinio ir vaidybinio filmo ribos, kuris pagauna ir panardina į jausmų, minčių, požiūrių, išgyvenimų jūrą, kuriame vieną akimirką brauki ašarą, kitą – negali susilaikyti nenusijuokusi, trečią norisi šokti ir dainuoti apsikabinus visas tikras ir netikras seseris… Prisijungusios prie ISIS dingsta dvi Olfos dukros. Režisierė pakviečia aktores įsilieti į likusią šeimą ir vaidinti dingusias dukras, kai kuriose jautriose scenose – ir motiną. Istorija tikrai užkabinanti, įtraukianti ir ilgai nepaliekanti. Tikrai puikus filmas“, – sakė ji.

 

Dar viena rekomendacija dalijasi ir „Kino pavasario“ direktorius Algirdas Ramaška. Šįkart jo akiratyje – prancūzų režisieriaus Xavier’o Legrand naujausias kūrinys „Įpėdinis“ (The Successor). „Tikiu, kad daugelis pamena jo režisūrinį debiutą „Sūnaus globa“, kuris 2018 m. atidarė „Kino pavasarį“ ir nuo pat pirmo seanso tapo žiūrovų favoritu. Po 6 metų pertraukos Xavier’as Legrand sugrįžta su trenksmu. Nesileiskite užliūliuojami, nes ramiai jis jūsų nepaleis. Pažadu, kad filmas nustebins, privers širdį plakti greičiau, o kai kuriose scenose ieškosite, kam būtų galima įsikibti į parankę“, – intrigavo A. Ramaška.

 

Daugiau apie filmus https://kinopavasaris.lt/programa/. 29–asis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ iki kovo 27 d. vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir „Telia Play“ platformoje. Festivalį palaiko didieji partneriai „ERGO“ ir „Telia Play“, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, festivalį remia Kauno ir Šiaulių miestų savivaldybės.

Šiandien prasidėjęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ kviečia atsiduoti dviejų savaičių kino šventei ir iki pat kovo 27–osios į šalį atidėti visus kitus savo planus. Festivalį atidarė nelengvas, bet būtinas filmas apie praeitį, kuri vėl aktualizuojasi dabartyje – Kanų Didžiuoju prizu ir 2 „Oskarais“ apdovanota režisieriaus Jonathano Glazerio Holokausto drama „Interesų zona“.

 

„Geras kinas tik į gera“, – sakė festivalio rengėjai, kino mylėtojus pakvietę festivalio atidarymo vakarą susitikti kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ ir prisiminti kino poveikį. Kai po filmo nebevaidini, kai po seanso – kaip po seanso, kai viduje sujuda, kai save įtrauki į programą arba kai atsirakini – skambant grupės „Kamanių šilelis“ kartu su gospel choru „GospelJonai“ atliekamai dainai „Aš lauksiu tavęs“ daugelis galėjo prisiminti, kaip vienas ar kitas filmas paveikė mus ir mūsų vidų.

 

„Sveiki sugrįžę ten, kur jausmuose kaip namuose – sveiki sugrįžę į „Kino pavasarį“, – atidarymo metu žiūrovus sveikino festivalio direktorius Algirdas Ramaška. – Matydamas tiek žmonių, mylinčių kiną, jaučiu, kad mes turime vilties. Tikiu, kad kiekvienas asmeniškai ir kartu bendrystėje galime geriau. Ir žinau, kad šiems pokyčiams į gera tikrai gali įkvėpti geras kinas, kurį žiūrėti kviečiame jau dvidešimt devintus metus“.

 

„Prie solidaus jubiliejaus slenksčio artėjantis „Kino pavasaris“ jau seniai įsitvirtino kaip vienas reikšmingiausių ir laukiamiausių kultūros reiškinių Lietuvoje. Festivalio žiūrovų lūkesčių kartelė pakelta aukštai, tačiau „Kino pavasaris“ ją kasmet įveikia labai lengvai, pasiūlydamas itin platų ir kokybišką repertuarą: nuo kino istorijos ištakų iki naujausių šedevrų. Be abejo, toks tariamas lengvumas yra tik iliuzija, kurią iš tiesų lemia aukščiausias festivalio komandos bei kino kūrėjų profesionalumas, atsakomybė ir meilė kinui“, – pažymėjo kultūros ministras Simonas Kairys.

 

Vilniaus miesto meras Valdas Benkunskas taip pat perdavė linkėjimų ir pasveikino festivalio pradžią: „Šiandien Vilniuje galime didžiuotis iš tiesų aukšta kino kultūra – sekame kino filmus iš viso pasaulio, renkamės iš plataus spektro žanrų ir temų, galų gale, esame alkani kokybės ir unikalumo. Ir už tai didele dalimi turime būti dėkingi „Kino pavasario” komandai, kuri jau 29-erius metus nuosekliai augina kino gerbėjų ratą, plečia kino ribas ir puoselėja jį ne tik kaip populiariosios, bet ir kaip aukštosios kultūros atšaką.“

 

Tuo tarpu Lietuvos kino centro direktorius Laimonas Ubavičius džiaugėsi, kad šiemet „Kino pavasario“ programoje bus galima išvysti daug lietuviškų filmų, apkeliavusių pasaulinius kino festivalius. „Džiugu matyti filmų temų ir žanrų įvairovę, atskleidžiančią tai, kuo šiuo metu gyvena lietuviškas kinas. Festivalio programoje itin svarbu matyti ir lietuviškos klasikos trumpametražius animacinius filmus. Džiugu, jog „Kino pavasaris“ suteikia galimybę juos atrasti naujai žiūrovų kartai“, – sakė jis.

 

Jau trečius metus gražia festivalio atidarymo ceremonijos dalimi tapo Vidos Ramaškienės fondo, kurio tikslas – atkreipti dėmesį į jaunųjų Lietuvos kino žmonių kūrybą – laureato paskelbimas. Trečioji fondo premija – 2000 eurų – buvo įteikta aktoriui Donatui Želviui už jo gebėjimą įsikūnyti į kitą ir priversti žiūrovą iki skausmo susitapatinti su scenoje ar ekrane gimstančiu veikėju.

 

Atidarymo vakarą žiūrovai, kino industrijos atstovai, ilgamečiai didieji „Kino pavasario“ partneriai „ERGO“ ir „Telia Play“, nuolat festivalį ir gerą kiną palaikantys festivalio teisininkai „Sorainen“ ir daugybė kitų ištikimų partnerių bei draugų buvo pakviesti žiūrėti britų režisieriaus Jonathano Glazerio filmą „Interesų zona“ (The Zone of Interest).

 

„Mūsų filmas parodo, kur veda dehumanizacija – būtent ji lėmė mūsų praeitį, lemia ir dabartį. Nesakome – „žiūrėkite, ką jie tada padarė“, sakome „žiūrėkite, kaip elgiamės dabar“, – vos prieš kelias dienas atsiimdamas „Oskarą“ pabrėžė šios sukrečiančios ir itin svarbios Holokausto dramos režisierius J. Glazeris.

 

29–asis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ iki kovo 27 d. vyksta Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje ir „Telia Play“ platformoje. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, festivalį remia Kauno ir Šiaulių miestų savivaldybės. Daugiau apie festivalį: https://kinopavasaris.lt/.