Mėnuo: 2024 kovo

Šiais metais Vilniaus miesto savivaldybė projektui „Knyga+Kinas“ įsteigė 1000 Eur prizą, skirtą lietuvių kino gamybos kompanijai pasirinktos knygos ekranizacijos opciono įsigijimui.

 

Vilniaus knygų mugės metu kino ir televizijos industrijai lietuvių rašytojai bei leidyklų atstovai pristatė šias knygas: 

 

Virginijos Kulvinskaitės apsakymų rinkinys „Keturi“ (leidykla „Kitos knygos“);
Dainos Kleponės trileris „Kritusių mazgas“ (leidykla „Alma Littera“);
Juozo Gaižausko knyga „Antarktidos indėnai“ (leidykla „Alma Littera“);
Irenos Buivydaitės romanas „Kas būtų, jei…“ (leidykla „Alma Littera“);
Ilonos Skujaitės romanas „Karo nuotaka“ (leidykla „Alma Littera“);
Viktorijos Butautis romanas „Kanarų paslaptis“ (leidykla „Vaga“);
Sauliaus Šaltenio kūrinys „Akis į akį. Klaipėda 1923“ (leidykla „Vaga“);
Danutės Kalinauskaitės  kūrinys „Baltieji prieš juoduosius“ (leidykla „Tyto alba“);
Ignės Ale romanas „Visi vieniši žmonės“ (leidykla „Svajonių knygos“);
Ginos Viliūnės romanas „Išgelbėti mešką“ (leidykla „Tyto Alba“);
Ginos Viliūnės romanas „Mirtinas arkebuzos šūvis“ (leidykla „Tyto Alba“).

 

Renginio organizatoriai kviečia lietuvių kino gamybos kompanijas teikti laisvos formos motyvacinius laiškus pasirinktos knygos ekranizacijos opciono įsigijimui. Kartu su motyvaciniu laišku, laisvos formos dokumente turi būti nurodyti ir kūrybinės komandos atstovai – scenarijaus autorius, prodiuseris ir kiti, jei tokie jau yra numatyti. Dokumente būtina nurodyti ir pasirinktą knygą iš šiais metais minėtame renginyje pristatytų 11 knygų.

 

Iki blandžio 30 d. „Knyga+Kinas“ komisija, remdamasi pateikta motyvacija, išrinks vieną ekranizacijos projektą, kuriam ir bus skiriamas prizas.  

 

Pasirašytų dokumentų pateikimo terminas –  iki 2024 m. balanžio 15 d., dokumentai siunčiami el.p. info@avaka.lt. 

 

Renginį organizuoja „Fralita Films“ kartu su projekto partneriais: asociacija AVAKA, Lietuvos leidėjų asociacija, Vilniaus kino biuru, Kūrybiškos Europos biuru Lietuvoje. Projektą finansuoja Lietuvos kino centras.

„Kino pavasaryje“ ką tik pristatytas ir festivalyje net du apdovanojimus – žiūrovų simpatijų ir geriausios lietuviškos premjeros – nuskynęs režisierių DK Welchman ir Hugh Welchmano tapytas filmas „Kaimiečiai“ jau rodomas kone visuose Lietuvos kino teatruose. Apie įspūdingo kūrinio, prie kurio savo meistriškais potėpiais prisidėjo ir Lietuvos dailininkai, atsiradimą pasakoja režisieriai. Kodėl dirbtinio intelekto laikais reikia rankomis tapyti filmą? Kuo juos patraukė „Nobelio“ premijos laureato Władysławo Reymonto knyga „Kaimiečiai“? Ir ar tikrai mes pasikeitėme nuo XIX amžiaus?

 

Prieš 5-erius metus „Oskarui“ buvo nominuotas šių režisierių darbas „Jūsų Vincentas“ ir jis į kino istoriją įėjo kaip pirmasis ilgametražis animacinis filmas. Jau tuomet buvo kalbėta apie Vincento van Gogho braižu nutapyto kūrinio sudėtingumą, bet naujasis darbas „Kaimiečiai“, pasak Hugho Welchmano, buvo triskart sudėtingesnis. Kadras po kadro – t.y. paveikslas po paveikslo – jis buvo nutapytas realistine maniera ir, H. Welchmano teigimu, net ne visi prie ankstesnio kūrinio dirbę geriausi dailininkai sugebėjo priimti „Kaimiečių“ iššūkį. Galima sakyti, buvo sukurti du filmai – pradžioje viskas buvo nufilmuota, o vėliau visa tai nugulė į keliasdešimt tūkstančių paveikslų, tapusių įspūdingu filmu.

 

Režisieriai nuolat sulaukia klausimų, kodėl dirbtinio intelekto laikais reikia rankomis tapyti filmą? H. Welchmanas šypsosi, kad mielai būtų kūręs su dirbtiniu intelektu, jei tik jis tai pajėgtų. „Dirbtinis intelektas gali puikiai kurti muziką, nes internete yra didžiulė muzikos kūrinių duomenų bazė, kuria jis gali remtis. Jis net gali neblogai nukopijuoti aliejinės tapybos paveikslą. Bet viskas keičiasi tada, kai atsiranda judesys – dirbtinis intelektas tampa per daug nuspėjamas, per daug dirbtinis lyginant su žmogaus potėpiais, šviesos pakitimais ir pan. Jis galbūt galėtų to išmokti, jei egzistuotų daugiau aliejinės tapybos animacijos darbų, tačiau tokių daugiau nėra – yra tik „Kaimiečiai“.“

 

„Nobelio“ premijos laureato knygos motyvais

 

Istorija žiūrovą nukelia į XIX a. pabaigos Lenkijos kaimą, kur apkalbų, pavydo, nesibaigiančių nesutarimų židinyje visus vienija pasididžiavimas savo žeme, atsidavimas tradicijoms ir giliai įsišaknijęs patriarchatas. Intrigų ir prieštaringų troškimų centre atsiduria jauna moteris Jagna, kuri šioje aplinkoje mėgina rinktis savo pačios kelią. Režisierė DK Welchman sako, kad būtent Jagnos personažas W. Reymonto romane „Kaimiečiai“ tapo priežastimi papasakoti šią istoriją filme.

 

„Mane pribloškė, kaip gražiai Reymontas aprašė kaimą, metų laikus, valstiečius supančios gamtos grožį. Tačiau būtent Jagna tapo priežastimi, kuri mane patraukė jį ekranizuoti. Kaip moteris, aš taip pat daugybę kartų gyvenime buvau neteisingai sugėdinta. Tad susitapatinau su Jagna, labai ją užjaučiau. Pradžioje visi jai pavydi ir jos nesupranta, vėliau su ja blogai elgiasi, ją gėdina ir galiausiai atstumia – už tai, kad ji graži, svajinga, meniška, aistringa, o labiausiai už tai, kad ji abejoja patriarchatu, palaikomu ir bažnyčios. Ji tarsi šaukė mane. Šis filmas – mano atsakymas į tą kvietimą“, – sako DK Welchman.

 

Welchmanas priduria – kad ir kaip norėtumėme jaustis labiau sofistikuoti XXI amžiuje, vis dėl to yra nuo XIX amžiaus nepakitusių dalykų. „Pavyzdžiui, Toronte, JAV, D. Britanijoje po filmo peržiūrų prie manęs pasikalbėti vis prieidavo indų kilmės žmonės, jie pasakojo savo arba draugų istorijas – panašūs iššūkiai šeimose tebėra daug kur pasaulyje. Taip pat daugybė jaunų moterų tebesusiduria su mobingu, tik jis persikėlė į internetą – patiriama anoniminė neapykanta, pavydas varo žmones į depresiją, kelia didelį nerimą ir net suicidines mintis. Filme rodomi konfliktai, lyčių nelygybė, internalizuotas patriarchatas, aistros, pavydas – visa tai tebėra būdinga žmonėms, todėl tai labai atpažįstama. “

 

Siautulingos šventės su šokiais ir dainomis

 

„Kaimiečiai“ – džiaugsmas ne tik akims, bet ir ausims: įspūdingą vizualinį kūrinį puikiai papildo muzika. „Mus įkvėpė knygoje aprašomos šventės ir Borinos bei Jagnos vestuvės, kuriose svečiai gėrė ir šoko tris dienas. Šie žmonės gyvena sudėtingą gyvenimą, neįtikėtinai sunkiai dirba, tačiau taip pat moka ir švęsti gyvenimo ciklą. Jie tikrai mėgsta šokti. Mes visi turėtumėme daugiau šokti! Kartais muzikai tenka pakalbėti už personažus, kai jie tampa nepakankamai iškalbingi arba nesijaučia turį galių. Tad glaudus bendradarbiavimas su kompozitoriumi Łukaszu „L.U.C“ Rostkowskiu buvo labai svarbus“, – atskleidžia DK Welchman.

 

Finalinę filmo dainą „End of Summer“ po filmo išleidimo anglų kalba perdainavo garsi kartvelų ir britų dainininkė Katie Melua, filmo garso takelis Lenkijoje jau tapo platininiu, o šalyje net rengiami specialūs filmo „Kaimiečiai“ muzikos koncertai.

 

„Garso takeliui mus, žinoma, įkvėpė tradicinė lenkų liaudies muzika. Visame pasaulyje folkloras turi daug pasikartojimo elementų – tai kuria atmosferą, skatinančią šokti iki ryto, visai kaip šiuolaikinė house arba trance muzika. Tačiau mus labiau domino ne populiarioji, o gilesnė, dar labiau į praeitį nukelianti liaudies muzika. Skandinavijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir kituose regionuose yra populiarūs giliai į istoriją nusikeliantys gentinės praeities tyrinėjimai, o šiuo atveju man buvo įdomus šio regiono slavų misticizmas. Tad mus labiausiai domino toks folkloras, kuris skambėjo ypatingai seniai“, – pasakoja H. Welchmanas.

 

Filmas „Kaimiečiai“ jau rodomas Lietuvos kino teatruose, anonas: https://www.youtube.com/watch?v=FEj6KuBeYDM&t=46s.

 

Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvoje šį filmą platina „Kino Pavasaris Distribution“.

Dvi savaites kino teatrus žiūrovais pripildęs ir ne vienam nerimą kažką svarbaus praleisti sukėlęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ turi gerų naujienų: žiūrimiausi festivalio filmai ne tik trumpam lieka didžiuosiuose miestuose, bet ir praplečia geografiją. Populiariausi festivalio filmai nuo šiandien rodomi Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių,  Alytaus, Marijampolės, Ukmergės, Gargždų, Utenos, Varėnos, Tauragės, Šilutės, Anykščių, Pasvalio, Visagino ir Vilkaviškio kino teatrų repertuaruose.

 

„Šiemet ypač dažnai teko girdėti, kad „Kino pavasario“ programa kaip niekad gausi filmų, kurių svarbu nepraleisti – tą jautėme viso festivalio metu, matydami, kaip gausiai žiūrovai renkasi į kino sales ir kaip intensyviai diskutuoja po vienų ar kitų seansų gyvai arba socialinėje erdvėje, – sako „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas. – Tačiau kaip visuomet, festivalio dienos bėga pernelyg greitai, kiekvieno žiūrovo dienotvarkė dėliojasi itin kruopščiai ir natūralu, kad laiko viskam pamatyti neužtenka. Todėl mėgstamiausi žiūrovų filmai kuriam laikui dar lieka kino teatrų repertuaruose – tiesa, ilgai delsti nereikėtų, nes seansų skaičius bus ribotas.“

 

Iš viso pratęsime lieka 15 populiariausių festivalio filmų, tarp kurių – ir vienas tituluočiausių, režisierės Justine Triet teismo drama „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall). Dar kurį laiką žiūrovai kino salėse galės pamatyti ir dviejų kino meistrų iš Azijos filmus: festivalio žiūrovų numylėtinio, „Vagiliautojų“ režisieriaus Hirokazu Kore-eda naująją drama „Monstras“ (Monster) ir „Oskaru“ apdovanoto kino kūrėjo Ryûsuke Hamaguchi filmą „Blogis (ne)egzistuoja“ (Evil Does Not Exist).

 

Vienas filmų, kurį dar bus galima pamatyti didžiuosiuose ekranuose – daug žiūrovų simpatijų festivalyje pelnęs Lunos Carmoon debiutas „Kaupikai“ (Hoard), pasakojantis įtaigią vienatvės ir seksualumo istoriją.

 

Repertuare lieka ir milžinišką ažiotažą Lenkijoje sukėlęs kino meistrės Agnieszkos Holland filmas „Žalia siena“ (Green Border), italų kino grando Marco Bellocchio pasakojimas apie tikėjimą, netektį ir šeimą „Šventasis pagrobimas“ (Kidnapped) bei „Oskarui“ nominuota, Venecijos kino festivalyje „Sidabriniu liūtu“ už geriausią režisūrą apdovanota M. Garrone drama „Aš čia kapitonas“ (Io Capitano).

 

Nespėjusieji dar turės galimybę pamatyti prancūzų režisieriaus Xavier’o Legrand naujausią kūrinį „Įpėdinis“ (The Successor), režisieriaus Ira Sachs audringą meilės, netekties ir vidinių atradimų kelionę „Labirintai“ (Passages) ir debiutuojančios režisierės Molly Manning Walker filmą „How to Have Sex“ (How to Have Sex).

 

Komedijų ir lengvesnio turinio gerbėjų lauks vieno visų laikų populiariausių „Kino pavasario“ filmų „Neliečiamieji“ režisierių naujas darbas „Metai buvo sunkūs“ (A Difficult Year) ir Argentinos režisieriaus Rodrigo Moreno komedija „Delinkventai“ (The Delinquents). Dar kurį laiką muzikos gerbėjus džiugins ir paskutinis Ryuichi Sakamoto koncertas „Ryuichi Sakamoto | OPUSAS“ (Ryuichi Sakamoto | OPUS), užfiksuotas jo sūnaus, režisieriaus Neo Sora.

 

Pratęsime bus galima pamatyti ir festivalį atidariusią, Kanuose Didžiuoju prizu apdovanotą bei 2 „Oskarus“ pelniusią britų režisieriaus Jonathano Glazerio istorinę Holokausto dramą „Interesų zona“ (The Zone of Interest) bei sudėtingos technikos ir daugybės dailininkų darbo valandų pareikalavusius DK Welchman ir Hugh Welchman „Kaimiečius“ (The Peasants).

 

Žiūrimiausius festivalio filmus nuo kovo 28 d. bus galima pamatyti kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose, Utenoje, Varėnoje, Tauragėje, Šilutėje, Anykščiuose, Pasvalyje, Visagine ir Vilkaviškyje. Daugiau apie pratęsime rodomus filmus https://kinopavasaris.lt/. 29–ąjį Vilniaus miesto kino festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

14 dienų į kino teatrus kvietęs ir apie teigiamą kino poveikį kalbėjęs Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ pasiekė finišą: trečiadienio vakarą organizatoriai paskelbė konkursinių programų nugalėtojus ir daugiausiai žiūrovų simpatijų pelniusius filmus.

 

„Džiaugiamės, kad daugelis jūsų šiemet save įtraukė į programą, – perfrazuodamas vieną šio festivalio šūkių kalbėjo „Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas. – Festivalį aplankė virš 100 000 žiūrovų ir tikiu, kad kiekvienas jų surado filmą, pakeitusį į gera.“

 

„Dėkoju visiems, panorusiems išbandyti ar prisiminti kino poveikį, – sakė festivalio direktorius Algirdas Ramaška. – Buvo gera matyti pilnas sales, iš vieno seanso į kitą skubančius draugus ir nepažįstamuosius, mielas diskusijas apie tai, kurie filmai paliko didžiausią įspūdį ir yra verti brangaus jūsų laiko. Lai geras kinas jums tik į gera – lauke prasideda pavasaris, o mes jau laukiame kito – jubiliejinio mūsų visų „Kino pavasario“.

 

Pavasariu apdovanojimų ceremonijoje suskambo ir muzika: kūrinį „Pavasaris“ atliko grupės „Abudu“, jau visai netrukus išleisiančios albumą „Vietos Pasauly!!“, lyderis Domantas Starkauskas ir pianistas Giedrius Nakas.

 

Konkursinės programos laimėtojas – filmas, užfiksavęs visos tautos likimą

 

Paskutinį vakarą festivalis tradiciškai skyrė konkursinių programų apdovanojimams ir įdomią autorinio kino ateitį žadantiems Europos kūrėjams, kuriuos vertino tarptautinės žiuri.

 

Šių metų „Kino pavasario“ Konkurse, į kurį buvo atrinkti Europos režisierių pirmieji arba antrieji ilgametražiai, dalyvavo 10 filmų. Iš jų festivalio žiuri – lenkų režisierius Pawełas Łozińskis, kino žurnalistė Marta Bałaga, aktorė Elit İşcan, Berlyno kino festivalio „Perspective Deutsches Kino“ skyriaus vadovė ir žurnalistė Jenni Zylka bei prodiuserė Klementina Remeikaitė – išrinko geriausią. Piniginius prizus šiemet konkursinių programų nugalėtojams tradiciškai įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Geriausiu festivalio konkursinės programos filmu paskelbtas Maciek Hamela filmas „Iš kur į kur“ (In the Rearview). „Vienas automobilis, vienas kelionės tikslas, vienas skausmas, kuriuo dalijasi daugelis: idėja filmuoti žmones, bėgančius iš karo nuniokotos šalies, ir išsaugoti jų istorijas yra labai žmogiška. Galinio vaizdo veidrodėlyje matosi ne tik sugriauta šalis – jame atsispindi ir visos tautos likimas“, – sakė žiuri. Geriausiam festivalio filmui buvo įteiktas 8000 eurų prizas.

 

Specialiu paminėjimu pagerbtas kino kūrėjos Lunos Carmoon debiutas „Kaupikai“ (Hoard). „Ypatingas paminėjimas Saurai Lightfoot Leon už bebaimį, savalaikį ir labai taktišką nepaprastai sudėtingos jaunos moters vaidmenį“, – pažymėjo žiuri.

 

Rankomis tapytai dramai „Kaimiečiai“ – net du apdovanojimai

 

Festivalis ypač sėkmingas buvo DK Welchman ir Hugh Welchman filmui „Kaimiečiai“ (The Peasants), pelniusiam net du apdovanojimus. Susumavus žiūrovų balsus, jis buvo paskelbtas daugiausiai simpatijų surinkusiu festivalio ilgametražiu filmu, o „Kino pavasaryje“ akredituotų žurnalistų ir kino kritikų žiuri „Kaimiečius“ išrinko geriausia lietuviška premjera festivalyje, kurios kūrėjams audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija „AVAKA“ skyrė apdovanojimą ir 3000 eurų prizą.

 

Trumpo konkurso geriausieji

 

Šiemet trumpametražių filmų konkurse dalyvavo 33 vaidybiniai, dokumentiniai, animaciniai ir eksperimentiniai trumpametražiai filmai iš visos Europos. Tarptautinės žiuri, kurią sudarė programos sudarytojas, Kanų „La Fabrique Cinéma“ programos koordinatorius Thibaut Bracq, estų režisierius Sander Joon ir lietuvių scenaristas, režisierius ir operatorius Eitvydas Doškus, vertinimu, nugalėtoju tapo režisieriaus Glebo Osatinski „Nusivylimas“ (Resentment).

 

Pasak žiuri, šis filmas įvertintas už įspūdingą kinematografiją, stiprią atmosferą, meistriškai perteikiančią gyvenimą dešimtojo dešimtmečio Ukrainoje ir vaizduojančią vidinę sumaištį bei pagrindinio veikėjo, kovojančio su smurtaujančia aplinka, katastrofą. Filmas apdovanotas 3000 eurų prizu.

 

Specialiu paminėjimu pagerbta ir režisierė Leila Basma. Pasak žiuri, jos filmas „Jūros druska“ (Sea Salt) – nuostabus ir kūrybingas montažas, galintis keisti realybę ir susidoroti su galingais simboliais.

 

Žiuri rinko ir geriausią festivalio lietuvišką trumpametražį filmą, kuriuo paskelbtas Eglės Davidavičės kūrinys „Ta, kuri žino“ (The One Who Knows). Prizą – 2000 eurų – įsteigė lietuvišką kiną festivalyje palaikanti turinio platforma „Telia Play“.

 

Po pasaulį keliaujančios „Smart 7“ programos startas

 

„Kino pavasaryje“ startavo ir šiemetinė „Smart 7“ programa – septynių Europos kino festivalių tinklo, jungiančio panašias vizijas turinčius festivalius, kasmetinė per 7 šalis keliaujanti filmų programa. Šioje konkursinėje programoje kasmet įtraukiama po vieną filmą iš kiekvienos šalies, o Lietuvai šiemet atstovauja Tomo Vengrio „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ (Five and a Half Love Stories in an Apartment in Vilnius, Lithuania). Vėliau, programai baigiant kelionę per visus 7 festivalius, žiuri išrinks geriausią jos filmą, nugalėtojas paaiškės lapkritį Salonikų kino festivalyje Graikijoje.

 

Daugiau apie festivalio geriausius: https://kinopavasaris.lt/. Žiūrimiausius festivalio filmus nuo kovo 28 d. bus galima pamatyti kino teatruose Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje, Šiauliuose, Alytuje, Marijampolėje, Ukmergėje, Gargžduose, Utenoje, Varėnoje, Tauragėje, Šilutėje, Anykščiuose, Pasvalyje, Visagine ir Vilkaviškyje. Festivalį palaiko didieji partneriai „ERGO“ ir „Telia Play“, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA, festivalį remia Kauno ir Šiaulių miestų savivaldybės.