Mėnuo: 2024 vasario

29–ąjį kartą į kino sales kviečiantis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ šiuos metus dedikuoja kino poveikiui. „Tas pavasaris, kai po filmo nebevaidini“, „Tas pavasaris, kai po seanso – kaip po seanso“, „Tas pavasaris, kai jausmuose – vėl kaip namuose“ – tokiomis frazėmis kviesdami asmeninėms mažoms (o gal ir didelėms) transformacijoms, festivalio organizatoriai skelbia naujienas ir ragina nieko kito neplanuoti kovo 14–27 d.

 

„Kino pavasario“ vykdomasis direktorius Konradas Kazlauskas apibendrina 29–ojo festivalio siunčiamas žinutes – geri filmai mus padaro geresniais. „Šių metų programa žiūrovą kviečia ne tik mėgautis kinu, bet ir pastebėti, kaip vienas ar kitas filmas veikia mus ir mūsų vidų, – pasakoja jis. – Todėl keletą verčių – jautrumo, empatijos, tikrumo – įspaudėme ir „Kino pavasario“ plakatuose. Ir jei ten pamatysite nors truputį savęs, vadinasi, judame gera linkme.“

 

Tuo, kad kinas yra mąstymą keičianti ir praturtinanti patirtis, neabejoja ir festivalio programos ir pirkimų vadovė Dovilė Grigaliūnaitė. Pasak jos, tikriausiai kiekvienas žmogus galėtų įvardyti bent vieną jam asmeniškai įtakos turėjusį filmą – tokį, kuris kažką pakeitė. „Kinas vertingas tuo, kad jis daro lėtus, bet svarbius pokyčius visuomenėje: keičia žmonių požiūrį į kitus, aplinką, kelia klausimus, dirgina sąmonę ir pažadina.“

 

Toks yra ir festivalį atidarysiantis Kanuose Didžiuoju prizu apdovanotas ir 5 „Oskarams“ nominuotas britų režisieriaus Jonathano Glazerio filmas „Interesų zona“ (The Zone of Interest). „Kino pavasariui“ tai gan neįprastas sprendimas – pradėti festivalį nuo dramos apie Holokaustą, nes dažniausiai atidarymui pasirenkami lengvesni filmai, – prisipažįsta D. Grigaliūnaitė. – Bet šis filmas yra toks stiprus ir aktualus, kad negalėjome atidaryti festivalio jokiu kitu filmu. Jį svarbu pažiūrėti būtent dabar – kad netaptume tiesiog šalia esančio blogio stebėtojais, nepamirštume, atjaustume.“

 

Žiūrovų ir profesionalų įvertinti filmai

 

Šiemet festivalio, kurį palaiko didieji partneriai „ERGO“ ir „Telia Play“, programoje – daugiau nei 100 filmų, išsiskiriančių savo meistriškumu, temų įvairove, jų svarba, originaliomis raiškos formomis ir gyliu. Itin daug jų – įvertinti Kanų, Venecijos ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose, apdovanoti „Auksiniais gaubliais“, „BAFTA“ bei nominuoti „Oskarams“.

 

Vienas tituluočiausių festivalio filmų – Kanų „Auksine palmės šakele“ įvertinta, 2 „Auksinius gaublius“ pelniusi ir 5 „Oskarams“ nominuota – režisierės Justine Triet drama „Kryčio anatomija“ (Anatomy of a Fall) iki pat filmo pabaigos išlaiko intrigą: ar šiemet geriausia Europos aktore pripažintos Sandros Hüller vaidinama vokietė rašytoja Sandra yra kalta dėl savo vyro mirties, ar ne.

 

„Britų kino gerbėjai turi pagrindo švęsti: gimė dvi naujos žvaigždės“, – taip apie Kanuose „Ypatingojo žvilgsnio“ apdovanojimą pelniusį debiutinį režisierės Molly Manning Walker filmą „How to Have Sex“ rašė britų dienraštis „The Guardian“. Tos dvi žvaigždės – jau minėta režisierė ir pagrindinį vaidmenį atlikusi, ką tik BAFTA apdovanojimuose įvertinta aktorė Mia McKenna-Bruce, sukūrusios filmą apie paauglės seksualinę patirtį.

 

„Oskarui“ nominuota, Venecijos kino festivalyje „Sidabriniu liūtu“ apdovanota italų kino meistro Matteo Garrone drama „Aš čia kapitonas“ (Io Capitano) pasakoja dviejų Senegalo paauglių homerišką odisėją iš Dakaro į Italiją. O tikromis istorijomis paremtas, milžinišką ažiotažą Lenkijoje sukėlęs kino meistrės Agnieszkos Holland filmas „Žalia siena“ (Green Border) kelia žmogiškumo klausimą taip vadinamoje „žalioje sienoje“, skiriančioje Baltarusiją ir Lenkiją, kur pabėgėliai iš Artimųjų Rytų ir Afrikos patenka į geopolitinius pančius.

 

Už filmą „Drive My Car“ „Oskaru“ įvertintas japonų režisierius Ryûsuke Hamaguchi savo naujoje dramoje „Blogis (ne)egzistuoja“ (Evil Does Not Exist) kartu su kompozitore Eiko Ishibashi ne tik užfiksavo žmonių sąveiką gamtoje, bet ir sukūrė audiovizualinį kūrinį, kuriame muzika – nepaprastai svarbi. O 2 „Auksinius gaublius“ pelniusi ir 5 „Oskarams“ nominuota amerikiečių režisieriaus Alexanderio Payne nuotykių komedija „Svajonių atostogos“ (The Holdovers) visus nukels į žmogiško ryšio ir šilumos kupinus nuotykius.

 

Specialiose programose – naktiniai klyksmai ir kostiumų transformacijos

 

Šiais metais „Kino pavasaris“ be tradicinių programų pristato ir kelias specialiąsias. Programa „Dreskodas“ pakvies ne tik sekti kino kostiumų kūrėjų užkoduotas ir siunčiamas žinutes, bet ir susipažinti su ryškiausiais autoriais: Edith Head, kūrusia Audrey Hepburn kostiumus filme „Sabrina“ (1954), Jacques’u Fonteray, be kurio futuristinių kostiumų neįsivaizduojamas mokslinės fantastikos filmas „Barbarela“ (1968), Sandy Powell, muzikiniame filme „Auksinė praraja“ (1998) derinusia glam ir pankiškas įtakas, ir Milena Canonero, kurios kurti drabužiai pelnė trečiąjį „Oskarą“ kostiuminei dramai „Marija Antuanetė“ (2006).

 

Tuo tarpu „Vidurnakčio klyksmų“ programoje persipins stingdantis siaubas ir erotika, vyno ir kraujo skonis. Siaubo meistras Davidas Cronenbergas supažindins su subkultūra, kurios nariai jaučia seksualinį pasitenkinimą stebėdami avarijas ir patys tapdami jų aukomis. Japonijos naujosios bangos vedlys Nagisa Ōshima atvers boso ir tarnaitės seksualinių žaidimų kambario duris. Taip pat kine sutiksime meilės ištroškusią raganą, kurios eliksyras ne tik priverčia pamilti, bet ir pražudo. O paties Andy Warholo numylėtas režisierius Paulas Morrissey pakvies į savitą Frankenšteino istorijos interpretaciją 3D formatu. Paskutinį kraujo lašą išsunkti kėsinsis grafaitė Elžbieta Batory, pagrindinė filmo „Tamsos dukterys“ veikėja.

 

Įvairus ir daugiasluoksnis lietuvių kinas

 

Vienas iš „Kino pavasario“ tikslų – atkreipti dėmesį į lietuvių kiną ir palaikyti jo kūrėjus, todėl ir šiemet lietuviškų filmų programa užima ypatingą vietą festivalyje. Šiais metais daug dėmesio  bus skiriama ne tik Lietuvos režisieriams, bet ir kitiems kūrėjams bei prodiuseriams, kurie žiūrovams paruošė didžiausiuose pasaulio festivaliuose pristatytus bendros produkcijos su Lietuva filmus.

 

Iš viso programoje įvyks 5 ilgo metro ir 7 trumpo metro premjeros: režisierių DK Welchman ir Hugh Welchman „Kaimiečiai“ (The Peasants), Artūro Jevdokimovo „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ (Life and Death of a Christmas Tree), Eimanto Belicko „Karta.EU“ (Generation.EU), Ilze Kunga „Mano laisvė“ (My Freedom), Dāvis Sīmanis „Marijos tyla“ (Maria’s Silence), Igno Meilūno „Kanopos ir pačiūžos“, Luko Kacinausko „Laimingų kitų!“, Ievos Šakalytės „SPA“, Martyno Norvaišo „Aš pirkau“, Birutės Kapustinskaitės „Nominantai“, Mato Vildžiaus „4°C“ ir Eglės Davidavičės „Ta, kuri žino“.

 

„Kino pavasario“ bilietus mažiausia kaina bus galima įsigyti šį savaitgalį, vasario 29 – kovo 1 d. kino teatrų kasose ir internetu. Daugiau informacijos: www.kinopavasaris.lt. 29–asis Vilniaus miesto kino festivalis „Kino pavasaris“ vyks kovo 14–27 d. Festivalį iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Vilniaus miesto savivaldybė, „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

Neįtikėtino populiarumo sulaukęs, uždraustas, nufilmuotas, o po to mįslingai dingęs. Įspūdinga Jono Jurašo režisuoto spektaklio „Mamutų medžioklė“ istorija atgimė to paties pavadinimo dokumentiniame filme. Į debiutinio režisierės Aistės Stonytės filmo premjerą pirmadienio vakarą susirinko kino, teatro, muzikos ir politikos pasaulio ryškiausieji.

 

Vilniuje, kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ vykusioje raudonojo kilimo premjeroje, dalyvavo premjerė Ingrida Šimonytė, ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica, architektas, grupės „Antis“ lyderis Algirdas Kaušpėdas, istorikas Alfredas Bumblauskas, legendiniai kino ir teatro aktoriai Vidas Petkevičius, Remigijus Vilkaitis, Vytautas Anužis, dailininkas Mikalojus Vilutis ir kiti žinomi žmonės.

 

Režisierę su kino debiutu sveikino ir šeima: mama, dukros Liepa ir Vėja, brolis režisierius Audrius Stonys ir aktorius Česlovas Stonys, būtent jis Kauno dramos teatre dirbo su režisieriumi J.Jurašu ir kartu su juo iš teatro pasitraukė. Vaikystėje girdėti tėčio pasakojimai apie populiaraus spektaklio mįslingą dingimą ir paskatino režisierę A.Stonytę sekti „Mamutų medžioklės“ pėdsakais.

 

„Užaugau su legenda apie dingusią kino juostą su slapta nufilmuoto spektaklio „Mamutų medžioklė“ įrašu. Juostos paieška užtruko septynerius metus. Bet per ją atsivėrė platesni horizontai, nei tik vieno spektaklio istorija. Labai tikiuosi, kad vieniems žiūrovams kino pasakojimas sužadins sentimentus, o kitiems atvers tą be galo įdomų ir sudėtingą laikmetį“, – sakė A. Stonytė.

 

„Mamutų medžioklė“ – nuo kovo 1 d. kino teatruose Vilniuje „Forum Cinemas Vingis“, „Multikino“, „Pasaka“, „Skalvija“; Kaune „Forum Cinemas Kaunas“ ir „Romuva“; Klaipėdoje filmą rodys „Arlekinas“, Gargžduose – „Minija“, Alytuje – „Dainava“, Marijampolėje – „Spindulys“, Šiauliuose – „Atlantis“, Panevėžyje – kino centras „Garse“, Ukmergės kultūros centre.

 

Filmo prodiuseriai – Arūnas Matelis ir Algimantė Matelienė (studija „Nominum“), operatorė – Kristina Sereikaitė, montuotoja – Audinga Kučinskaitė, garso operatorius – Kipras Čėsna, kompozitorius – Giedrius Puskunigis.

 

Filmo gamybą parėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, LATGA. Filmą platina „PASAKA distribution“.

 

 

Šių metų tarptautiniame Berlyno kino festivalyje įvyko Latvijos bei Lietuvos bendros gamybos filmo „Marijos tyla“ (rež. Davis Simanis) premjera. Filmas buvo atrinktas į „Forum“ programą, kurioje didelis dėmesys skiriamas socialinio-meninio diskurso filmams ir ypatingam estetikos pojūčiui. Šeštadienį jis buvo apdovanotas Ecumenical Jury apdovanojimu, kuris skiriamas filmams, keliantiems klausimus apie dvasines, humanistines ir socialines vertybes.

 

„Marijos tyla“ – įtaigi istorinė drama, paremta žinomos aktorės Marijos Leiko gyvenimu. Į stalinistinę Rusiją apgaulės būdu išviliotos aktorės idealizuotą pasaulį palaipsniui įsiskverbia režimo paslaptys ir siaubingos represijos, o ji pati yra priversta rinktis tarp savo įsitikinimų ir melu persunktos sistemos.

 

Tai meistriškai surežisuota drama, kruopščiai sukurianti dusinančią ir gluminančią atmosferą, būdingą bet kuriai diktatūrai. Kartu filmas kaip veidrodis atspindi dabartinės Rusijos vykdomus nusikaltimus ir požiūrį į žmogų.

 

„Aš sukūriau daug istorinių filmų ir visada galvoju apie juos kaip apie priminimus. Mes turime prisiminti istoriją ir įvykusias katastrofas, kad daugiau nekartotume tų pačių klaidų. Bet tada sukuri filmą, o realiame pasaulyje viskas lieka taip pat. Mane tai slegia,“ – sakė režisierius Davis Simanis.

 

Režisieriui antrino ir Lietuvos prodiuseriai. „Galėti filmą pristatyti tarptautiniame Berlyno kino festivalyje yra didelė garbė. Ypač kai kartu buvo ir dalis Lietuvos ir Latvijos kūrybinės komandos. Tai nuostabus jausmas. Visgi, kaip premjeros dieną sakė režisierius Davis Simanis, ši kiek daugiau nei pusantros valandos trunkanti kino kelionė nebus labai maloni. Filmas nėra skirtas pramogai. Jis kaip nuplėštas pleistras atveria ne tik makabriškus istorijos įvykius, bet ir dar kartą primena dabarties kontekstą, kuriame netrūksta nei žiaurumo, nei stingdančio siaubo,“ – teigia J. Michailinaitė ir K. Drazdauskas. „Pavasarį šį filmą kviesime pažiūrėti ir Lietuvos kino žiūrovus,“ – priduria jie.

 

Kino gamybos įmonė Latvijoje – Mistrus Media. Lietuvoje filmą kūrė prodiuseriai Justė Michailinaitė ir Kęstutis Drazdauskas, montažo režisierė Ieva Veiverytė, kompozitoriai Paulius Kilbauskas ir Justinas Štaras, garso režisieriai Jonas Maksvytis ir Saulius Urbanavičius. Dalis šio filmo taip pat filmuota Lietuvoje.

 

Lietuvoje filmo gamybą parėmė Lietuvos kino centras.

 

Animacijos režisierius, prodiuseris, dėstytojas Valentas Aškinis atviras – gyvenime ir kūryboje labiausiai įkvepia puiki literatūra. Tuo suabejoti neleidžia ir buvę bei esami jo projektai – pirmojo Lietuvoje ilgametražio animacinio filmo „Odisėjo nuotykiai“, kurį išvydo milijonai angliškai kalbančių žiūrovų, režisavimas ar šiuo metu kuriamas animacinis filmas pagal rašytojos Vytautės Žilinskaitės pasaką. Neatsitiktinai šiais metais V. Aškinis tapo vienu iš renginio „Knyga + Kinas“ komisijos narių, išrinkusių kinematografiškiausius pastarųjų metų literatūros kūrinius. Renginiui artėjant, režisierius atvirauja apie tai, kodėl animacijoje svarbiausia tiesa ir kokie filmai žiūrovui niekuomet nesuteiks „sotumo“.

 

– Kokiomis mintimis ir planais šiuo metu gyvenate? Kas jus labiausiai įkvepia gyvenime ir kūryboje?

 

– Šuo metu gyvenu mintimis ir planais apie ilgametražį animacinį filmą „Kelionė į Tandadriką“. Tai filmas, kurio scenarijus parašytas pagal bene garsiausios lietuvių vaikų literatūros rašytojos Vytautės Žilinskaitės pasaką. Galiu drąsiai sakyti, kad puiki literatūra mane labiausiai įkvepia gyvenime ir kūryboje. Taip atsitiko ir šiuo atveju.

 

– O kinas ar lydi nuo vaikystės? Kokius filmus mėgstate žiūrėti savo malonumui?

 

– Taip, kinas ir animacija mane lydi nuo pat vaikystės. Tuomet aš taip pamėgau kiną, kad pats, dar vidurinėje mokykloje, ėmiau kurti mėgėjišką kiną: ir vaidybinį, ir dokumentinį, o taip pat ir animaciją. Labiausiai išskirčiau F. Felinio, A. Tarkovskio filmus, o šiaip laisvalaikiui ar geram laiko praleidimui mėgstu pažiūrėti gerą detektyvą.

 

– Esate animacijos kūrėjas, palaikytojas, dėstytojas. Kuo jums išskirtinis, įdomus šios rūšies kinas?

 

– Animacija – tai atskira meno rūšis, kuri tik kurį laiką matavosi kino rūbą. Animacija mane traukia savo begalinėmis galimybėmis ir neribojamais horizontais. Čia viskas įmanoma. Čia vienintelės ribos – tavo fantazijos. Animacijoje kūrėjas pats, tarsi dievas, kuria pasaulį, atitinkantį jo paties vidinį pasaulį, įkvepia gyvybę patiems keisčiausiems padarams, gyviams ar net objektams. Žavi ta akimirka, kai tu, pradėjęs nuo visiškai balto lapo, jame sukuri gyvybės užuomazgą, kai tavo juoda pieštuko linija ima pulsuoti tarsi kraujagyslė, pripildanti herojus dvasios. Animavimo stebuklas užburia ir įtraukia. Animacija – būdas išsaugoti nors dalelę savo vaikystės.

 

– Ko apie animaciją siekiate išmokyti savo studentus, kokius svarbiausius animacijos aspektus norite jiems atskleisti?

 

– Siekiu išmokyti sakyti tiesą. Aš jiems dažnai kartoju, kad animacijoje labai svarbu įtikinti žiūrovą, kad jis regi tikrą gyvenimą, tikrus jausmus, tikrą judesį. Todėl tiesa animacijoje turi būti dar stipresnė, kad niekas nesuabejotų jos tikrumu. Animacijos meno įtaiga gali būti tokia stipri, kaip jokio kito meno. Čia juk susijungia ir susipina muzikos, dailės, vaidybos menų, kino, cirko, plakato, karikatūros, ir šokio meno šaknys. 

 

– Kaip, jūsų nuomone, per pastaruosius dešimtmečius pasikeitė animacijos padėtis Lietuvoje? Galbūt pastebite tam tikras vyraujančias tendencijas ar temas, raiškos būdus, įdomius mūsų kūrėjams?

 

– Jau dvidešimt metų aukštosiose mokyklose rengiami animacijos specialistai. Vilniaus dailės akademijoje nuo 2003 metų, o Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje nuo 2004 metų prasidėjo studijų programos ugdančios animatorius. Daug gabių žmonių baigė šias studijas. Deja, tik nedaugelis iš jų toliau kuria animacinius filmus. Tokių meistrų kaip Ilja Bereznickas, Henrikas Vaigauskas, Jūratė Leikaitė, Algirdas ir Aurika Seleniai ir kitų išmetimas užribin stipriai nuskurdino Lietuvos animacijos meninę įvairovę ir dešimtmečiams netgi užkirto kelią atskirų žanrų vystymuisi. Pasiekimų būta tikrai labai ryškių. Orientacija tik į neva moderniąją „šiuolaikinę“ animaciją pavertė ją gana vienapusiška. Aišku tai, kad viena rūšis nepakeis ir neatstos kitos. Mano galva, privalo egzistuoti ir rimtoji animacija suaugusiems, ir puikioji animacija vaikams. O lėkštų animacinių serialų tiražavimas primena gumos kramtymą, kai „valgai“, bet sotumo jausmo neatsiranda.

 

– Kokią žinutę, norėtumėte perduoti tiems žiūrovams, kurie animacinio kino dar nepažįsta ar neprisijaukino? Ką animacijoje jie galėtų atrasti?

 

– Jeigu animacija jūsų nepagriebė vaikystėje, tai jos nepavyks „prisijaukinti“ vėliau. Žinoma, galima perprasti techninius, technologinius dalykus, išmokti programas, kurios judina objektus, perstumia juos iš vienos vietos į kitą. Bet tai yra tik mechanika. Tikrasis animacijos fenomenas yra sudvasinimas, tai yra dvasios ir gyvybės įkvėpimas jūsų sukurtam personažui ar pasauliui.

 

– Animacija aprėpia ir mažuosius žiūrovus. Kuo išskirtinė vaikų auditorija?

 

Vaikų auditorija animacijai yra pati svarbiausia ir išskirtinė. Jau minėjau, kad buvome priversti užmiršti gero animacinio filmo vaikams receptą. Čia labai trūksta kultūros politikos nukreiptos į vaikus, į animaciją vaikams. Labai trūksta gerų lietuviškų pasakų ekranizacijų, beveik nėra animacinių filmų vaikams pagal lietuvių literatūros klasikus. Su animacija vaikai susitinka nuo 0 metų. Tai parodė tyrimai. Prie judančių vaizdelių vaikai pratinami nuo pat lopšio. O juk mūsų, suaugusių žmonių, uždavinys sukurti tinkamą turinį, kuris ugdytų vaikus mąstančiomis asmenybėmis, supažindintų su tautiniu paveldu, literatūra, folkloru. Šios sėklos išugdys daigelius vaikų širdyse. Ką pasėsime dabar, tą ir turėsime vėliau. Ar jie išsiugdys kritinį mąstymą, ar jie bus atsparūs svetimos ideologijos skelbėjams, ar galės save atpažinti kaip savos tautos individus, kurie patys ateityje galės puoselėti nacionalinę kultūrą ir meną?

 

– Galbūt turite mėgstamiausią ekranizaciją?

 

– Agatos Kristi detektyvai. „Snieguolė ir septyni nykštukai“. „Bembis“.

 

*****

Renginys „Knyga + Kinas“ vyks vasario 23 d. 14 val. Vilniaus parodų ir kongresų centro „Litexpo“ Kino salėje (1.1 Amfiteatras). Renginys atviras Vilniaus knygų mugės lankytojams.  Renginį organizuoja „Fralita Films“ kartu su projekto partneriais: asociacija AVAKA, Lietuvos leidėjų asociacija, Vilniaus kino biuru, Kūrybiškos Europos biuru Lietuvoje. Projektą finansuoja Lietuvos kino centras. Draugai – „Crustum“ , Plačiau apie renginį: https://www.facebook.com/knygakinui/.