Mėnuo: 2024 sausio

Vilnius – daugiakultūris miestas, kuriame „aš tave myliu“ kasdien ištariama dešimtimis kalbų. Būtent apie tarptautines aistras pasakoja  vasario 9-ąją Lietuvos kino teatruose pradedama rodyti romantinė komedija „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“. Režisierius Tomas Vengris į savo šeimai priklausantį butą iš tiesų sukvietė aktorius iš įvairių šalių – vaidmenis čia sukūrė lietuviai, latvė, vengras, airės, izraeliečiai ir lenkai. Visas filmo veiksmas vyksta nuomojamame bute, kurio gyventojai keičiasi nė nenutuokdami kokių džiaugsmų ir vargų tarp šių sienų būta iki jų viešnagės.

 

„Tai buvo išties malonus darbas – į „5 ½ meilės istorijas viename Vilniaus bute“ pavyko surinkti itin daug aktorių iš įvairių šalių“! Tomas suteikė man daug laisvės. Pavyzdžiui, iš pradžių galvojome, kad Filipo vaidmeniui galėtume pasirinkti olandų aktorių, bet galiausiai radome nuostabų vengrą Géza Röhrig“, – pasakoja tarptautinei filmo aktorių atrankai vadovavusi Nancy Bishop. Iš Naujosios Anglijos kilusi amerikietė, gyvenanti ir dirbanti Europoje, yra dirbusi su tokiais režisieriais, kaip Roman Polanski ir Peter Greenaway.

 

Röhrig – žinomiausias T. Vengrio filmo veidas. Jį įsiminė kiekvienas, matęs 2015 m. Kanų festivalio „Grand Prix“, „Oskaru“ ir „Auksiniu gaubliu“ apdovanotą filmą „Sauliaus sūnus“ (Son of Saul, rež. László Nemes,), kuriame aktorius atliko pagrindinį vaidmenį. Vengras jau ne vienerius metus gyvena Niujorke ir yra pripažintas poetas. Lietuviškoje romantinėje komedijoje G. Röhrig vaidina visišką savo priešingybę – senus laikus Vilniuje prisimenantį plevėsą didžėjų, kurio žavesys jau išsivadėjęs.

 

Anonsas: https://youtu.be/DAqK6l9xi2s

 

Prisimindama darbą su lietuvio filmu N. Bishop išskiria nuostabią patirtį tarptautinei auditorijai pristatant talentingus Izraelio aktorius. Tai –  kaip du dešimtmečius savo šalies kino ir televizijos kūriniuose vaidinantis Yiftach Klein ir Hadar Ratzon-Rotem, be kitų pasiekimų, sukūrusi vaidmenį didelio populiarumo susilaukusiame seriale „Tėvynė“ (Homeland). H. Radzon-Rotem herojė į Vilnių atvyksta ieškoti savo šeimos šaknų – visgi besikapstant istorijoje reikia spręsti ir šiuolaikines, tarp jos ir vyro, kylančias bėdas.

 

Lietuviams bus atpažįstamas ir lenkų senjorą filme suvaidinęs Juliusz Krzystof Warunek. Jis sukūrė vaidmenį „Oskarui“ nominuotame, „Kino pavasaryje“ rodytame ir daugybės žiūrovų simpatijų sulaukusiame filme „Kristaus kūnas“ (Corpus Christi, 2019, rež. Jan Komasa). J. K. Warunek partnerė T. Vengrio kūrinyje – Magdalena Celówna-Janikowska.

 

Kastingo režisierė N. Bishop įsitikinusi, kad būtent aukšta filmo „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ scenarijaus kokybė lėmė tai,  jog apie Lietuvą nedaug žinojusios airių aktorės noriai sutiko filmuotis šioje juostoje. Taip į T. Vengrio butą švęsti savo herojės mergvakario atvyko ir ką tik juostoje „Saltburn“ suvaidinusi Alison Oliver. Taip pat –  ne tik kine, bet ir teatre daug dirbanti Valene Kane. Tarp pastarųjų šios airės darbų – „Royal Shakespeare Company“ kvietimu sukurtas Ledi Makbet vaidmuo ikoninėje Šekspyro tragedijoje. Vilniuje V. Kane suvaidino būsimosios nuotakos seserį, kuri suvirpėjus širdžiai patenka į nepavydėtiną situaciją – ir užrūstina jaunėlę.

 

Pagrindinį penkias meilės istorijas sujungiantį nuomojamo buto valytojos Jolantos vaidmenį sukūrė Lietuvoje gyvenanti latvių kilmės aktorė  Velta Žygure-Anužienė. Filme taip pat vaidina Vidas Petkevičius, Jonas Braškys, Marijus Mažūnas, Šarūnas Datenis, Adelė Šuminskaitė, Gintautė Rusteikaitė, Skomantas Duoplys.

 

„5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ yra Lietuvos („Studio Uljana Kim“), Airijos („Tiger Darling Productions“) ir Latvijos („Studio Locomotive“) bendros gamybos kino filmas, kurį finansavo Lietuvos kino centras, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, „Screen Ireland“, Latvijos nacionalinis kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

   

2024-aisiais balandžio 28 d. sukaks 100 metų, kai gimė šis ryškų pėdsaką teatre ir kine palikęs aktorius Donatas Banionis. Šią datą paminėti kviečia ir Seimas, paskelbęs 2024-uosius šios legendinės asmenybės metais.

 

Šiai ypatingai progai paminėti Lietuvos kinematografininkų sąjunga pristatys ryškiausius ir svarbiausius Donato Banionio vaidmenis kine renginių cikle „Kinas pagal Donatą“. Kino vakaruose planuojama pristatyti filmus „Niekas nenorėjo mirti“ – rež. Vytautas Žalakevičius, „Goja arba sunkus pažinimo kelias“ – vokiečių rež. Konradas Wolfas, „Bethovenas. Gyvenimo dienos“ – vokiečių rež. Horst Seemann, „Andrius“ – rež. Algirdas Araminas, „Adomas nori būti žmogumi“ – rež. Vytautas Žalakevičius ir daugelį kitų filmų. Prieš kiekvieną seansą filmas bus pristatomas profesionalaus kino kritiko, aptariama jo vieta šiandieniniame kontekste ir kino istorijoje.

 

Filmų peržiūros prasidės vasario 2 dieną Kaune, ten kur ir gimė aktorius, atsinaujinusioje modernizuotoje Ąžuolyno bibliotekoje, buvusioje Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje. Vėliau filmų ciklas bus rodomas Panevėžyje, Klaipėdoje, Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose.

 

Nacionalinės premijos laureato Donato Banionio šimtmetis yra puiki proga prisiminti svarbiausius jo vaidmenis kine bei pristatyti juos jaunajai kartai. Pasaulinėje ir, žinoma, Lietuvos kino istorijoje D. Banionio vaidmenys paliko savo žymę, juk sukurta daugiau, kaip 80 vaidmenų. Retrospektyvoje „Kinas pagal Donatą“ pristatomi svarbiausi ir ganėtinai skirtingi D. Banionio vaidmenys. Kiekvienas planuojamų pristatyti filmų yra ryškus kinematografinio meno pavyzdys. V. Žalakevičiaus, R. Vabalo, A. Aramino, A. Žebriūno, K. Wolfo, H. Seemanno, A. Tarkovskio filmuose Donatas Banionis įtikinamai įgyvendina skirtingų režisierių sumanymus taip pademonstruodamas aktoriaus profesijos meistriškumą. Kūryba buvo jo gyvenimo variklis.

 

Vytauto Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ Vaitkus – į žiaurią istorijos mėsmalę patekusio paprasto lietuvio vaidmuo – tapo Donato Banionio bilietu į didįjį ekraną, jo, kaip aktoriaus, vizitine kortele, neišdildomu mūsų kino ir netgi tam tikra prasme istorijos personažu. Savo mokytojo Juozo Miltinio pamokas gerai išmokęs aktorius įsisąmonino: gyvenime, kaip ir mene, ieškoti ne to, kas nauja, o to, kas tikra. Svarbiausia – žinia, kurią savo vaidmenimis ir gyvensena siunti žiūrovams, gerbėjams, visiems žmonėms.

 

Šis didžiulio pripažinimo sulaukęs aktorius siejamas ne tik su teatro, bet ir su kino menu. Pripažintas ir įvertintas Donato Banionio sukurtų vaidmenų skaičius bei jo įvertinimų, apdovanojimų gausa patvirtina – Lietuvos padangėje ilgus dešimtmečius švietė ryškaus talento žvaigždė. Už savo vaidmenis Donatas Banionis buvo apdovanotas tarptautiniame Karlovi Varų, Sofijos kino festivaliuose, pelnė valstybinę premiją Vokietijoje. Donatas Banionis – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi, jam įteikta „Sidabrinė gervė“ už istorinį indėlį į kiną ir daugybė kitų apdovanojimų.

 

Per šimtą vaidmenų teatre, per aštuoniasdešimt kine, pora šimtų persikūnijimų į skirtingiausius herojus ir ištisa kultūros epocha. Jo vaidybos stilius, įvairiapusiškumas ir bendradarbiavimas su garsiais režisieriais liudija ne tik jo asmeninį indėlį į Lietuvos kino istoriją, bet ir jo gyvenimo įžvalgas, kurios skleidžiamos per vaidmenis ir jo gyvenimą. Tai Donatas Banionis – gyva gija, siejusi mus, XXI amžiaus pradžios gyventojus, su lietuvių kino aukso amžiumi, mūsų aktorių proveržiu į ekranus. Antplūdžiai teatro spektakliuose, kuriose vaidino Donatas Banionis –sudėtingiausiose Augusto Strindbergo, Arthuro Millerio, Friedricho Durrenmatto, Henriko Ibseno dramose, kino herojai, pavertę aktorių atpažįstamu net gūdžiausio provincijos miestelio gatvėje, šimtai gerbėjų laiškų – dar ne elektroninių, o rašytų ranka, ko gero, pirmasis lietuvio žingsnis Kanų kino festivalio raudonuoju kilimu, vakarėliai su Monica Vitti ar pokalbiai su Federico Fellini. Tokių faktų Donato Banionio biografijoje daug.

 

 

Filmų ciklą organizuoja: Lietuvos kinematografininkų sąjunga

Sąjungos veiklą finansuoja: Lietuvos kultūros taryba

Filmų ciklą finansuoja: Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija (AVAKA )

Partneriai: Donato Banionio fondas, Lietuvos kino centras, Ąžuolyno biblioteka, Lietuvos literatūros ir meno archyvas, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus, Kinas Panemunė, Skalvijos kino centras, Goethe-Institut

 

Kuo panašios airiška, lietuviška, vengriška meilės? Kas susitikimą paverčia meilės istorija, ir kokių įspūdžių jūsų savaitgalio išvyka palieka butui, kuriame apsistojate? Bendražmogiškas silpnybes ir stiprybes naujoje romantinėje komedijoje „5 ½ meilės istorijos viename Vilniaus bute“ narpliojantis režisierius Tomas Vengris mano, kad žmonės panašesni, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.

 

Filmas, kurio pasaulinė premjera įvyko Talino kino festivalyje, Lietuvos kino teatrus pasieks vasario 9 d. JAV lietuvių šeimoje gimęs kūrėjas kviečia drauge praskleisti kino širmą ir pasakoja apie istorijų, nutikusių bute prie Vilniaus katedros, užkulisius.

 

Tomai, ar galėtum papasakoti daugiau apie patį butą? Kodėl nusprendei, kad jis bus tinkama vieta istorijai pasakoti – o gal tai butas padiktavo pasakojimą?

 

Pats šiame bute praleidau palyginti nemažai laiko – manau, daugiau nei bet kuris nuomininkas ar giminaitis nuo tada, kai jį įsigijo mano šeima. Taigi taip, mes su butu labai artimi (šypsosi). Esu pakeitęs nemažai gyvenamųjų vietų. Niujorkas, Ostinas, Los Andželas… Bet Vilniaus butas buvo ta vieta, į kurią visuomet galėjau grįžti, kurioje laukė mano asmeniniai daiktai, knygos ir visa kita.

 

Anonsas: https://youtu.be/DAqK6l9xi2s?feature=shared

 

Kai rašau scenarijų, man svarbu įsivaizduoti tikslią lokaciją. Sienos, erdvės – kai visa tai turiu galvoje, geriau dėliojasi mintys. Vėliau, kai patvirtiname realias lokacijas, scenarijų tvarkau pagal jas. Taigi ėmęsis šio filmo iš pradžių pabandžiau įsikvėpti iš to, kiek mano bute visko nutiko, kiek meilės istorijų čia prasisuko, kol aš keliavau. Na, dar yra ir mano paties istorijos, jame nutikusios. Taigi atsispyriau nuo šio buto, bet nuoširdžiai planavau rasti kitą trumpalaikės nuomos objektą, ir tuomet scenarijų perrašyti jau jam. Žinote, pasibaigus studentavimo etapą buvau davęs sau žodį nebedirbti namuose. Bet prasidėjo pandemija (juokiasi).

 

Trumpalaikės nuomos rinka sustojo. Mes net neturėjome tokio pasirinkimo – išsinuomoti butą trumpam, filmavimams. Tuomet svarstėme statyti butą angare, o tai būtų buvę brangoka. Be to, šiame filme svarbus santykis su tuo, kas vyksta už lango. Kadangi jau buvau parašęs scenarijų pagal konkrečią erdvę, atsakymas slypėjo čia pat. Net ir pasiruošti filmavimui čia buvo itin patogu. Juk gerai žinau, kur gražiausiai krenta šviesa, ir kitus niuansus.

 

Ar nebuvo nejauku įsileisti komandą į savo butą? Juk čia nutiko ir tavųjų istorijų.

 

Iš tiesų keistų momentų buvo (juokiasi). Net ir tais atvejais, kai darbuotojai gręžė skyles mano lubose ar mano sienose, nors tai buvome aptarę. Be to, pakeitėme visus baldus, išskyrus patį asmeniškiausią – lovą. A, dar virtuvėje staliukas liko tas pats. Buvo įdomi patirtis! Dirbi įsijautęs, negalvoji apie tai, kur esi, ir staiga kokia nors smulkmena sukelia prisiminimų apie čia nutikusius dalykus pliūpsnį. Be to, Lietuva yra tikrai labai maža šalis. Komandoje atsirado žmonių, kurie buvo lankęsi šiame bute anksčiau, žinojo detalių iš praeities. Be abejo, šiose penkiose su puse istorijos taip pat yra tokių detalių – galima sakyti, tai labai savotiška atkuriamoji dokumentika.

 

Nors miesto filme rodoma nedaug, tik tiek, kiek matosi per buto langą, visgi rodosi, tai ir savotiškas tavo meilės laiškas Vilniui, čia praleistam gyvenimo etapui. Juk dabar gyveni Rygoje.

 

Geras apibūdinimas – „meilės laiškas Vilniui“. Nors jo matome nedaug, norėjosi perteikti jausmą, kuris apima stovint Katedros aikštėje, stebint praeivius, tarp kurių – ir visi filmo personažai.

 

Vilniuje aš gyvenau lyg du gyvenimus. Viename – lietuviai draugai, vietiniai, mano bendraamžiai. Kitame, ypač kai atskrisdavau tik vasaromis – vadinamieji expats, sostinėje gyvenantys užsieniečiai. Įdomu, kad šie rateliai niekada nesusidurdavo, jų atstovai eidavo į skirtingus barus, ir panašiai. Filme siekiau atskleisti abu šiuos pasaulius.

 

Norėjau sakyti, jog nesutinku, jog tai – mano asmeninio etapo pabaiga, bet, geriau pagalvojęs, galiu tam pritarti. Bute dabar padarytas remontas. Tokio, koks parodytas filme, jau nebėra. Visgi, nors šiuo metu gyvenu Rygoje, planuoju grįžti į Vilnių. Kaip bepasisuktų mano gyvenimas, Vilnius visuomet bus jo dalimi.

 

Itin asmenišką ryšį su konkrečia lokacija išduoda net filmo garso takelis, kuriame skamba ne vieno puikaus šiuolaikinio lietuvių atlikėjo muzika. Ar tu buvai filmo muzikos redaktorius?

 

Tai visada yra daugiau nei vieno žmogaus sprendimas. Mažo biudžeto filmuose pasirinkimas dažnai yra apribotas, Adriana Grande ar Taylor Swift teisių gauti neįmanoma. Apie muziką, kuri būtų ne tik įdomi, bet ir iš tiesų tiktų konkrečioms scenoms, vaidmenims, siužetui, kalbėjomės su draugais, tarp kurių daug didžėjų. Taip garso takelyje atsirado Lilas ir Innomine, FSG, Monika Liu, latviai „Domenique Dumont“ ir daug kitų. Man tai labai įdomus procesas, taip atrandu daugybę atlikėjų, kurių gal šiaip neklausyčiau. Man atrodo, „Spotify“ nežino, ką daryti su mano algoritmu (juokiasi).

 

Pasiūlymų turėjo ir aktoriai. Pavyzdžiui, striptizo šokėją suvaidinęs Marijus Mažūnas pats pasiūlė grupės „Katarsis“ dainą „Vasarą galvoj minoras“ savo scenai. Man šis kūrinys labai, labai patiko. Latvių estradą naudoti paragino aktorė Velta Žygurė-Anužienė, suvaidinusi visas istorijas sujungiančią buto valytoją Jolantą. Tai romantiška, saldi muzika, kurios Jolanta klausosi ausinėse.

 

Filmo aktorių sąrašas – itin tarptautinis. Ar tau buvo svarbu, kad kiekvieną personažą vaidintų tos pačios tautybės aktorius? O gal išorinės filmo gamybos aplinkybės padiktavo personažų tautybes?

 

Pirmiausia radosi scenarijus su į Vilnių mergvakario švęsti atvykusiomis airėmis jame, ir tik tuomet ėmėme kalbėtis su airiais dėl bendros gamybos. Ne atvirkščiai, kaip kartais nutinka. Toks buvo mano noras ir kūrybinis sprendimas, taip. Juk Vilnius regiono kontekste visuomet buvo daugiakultūris miestas, čia daug įvairiomis kalbomis kalbančių žmonių. Taigi nusprendžiau patyrinėti, kaip tokį kultūrų sluoksniavimąsi mato vienas „AirBnb“ butas. Iš pradžių surašiau gal 20 istorijų idėjų, tuomet apsistojau su keliomis, kurias ėmiau gryninti.

 

Tikrai nemaniau, kad bus taip sunku. Kiekviena istorija, kiekvienas personažas iš vis kitos šalies – tai vis kitas priėjimas. O ir aktorių atrankos procesas buvo labai ilgas. Šalių buvo ir daugiau, tinkamų žmonių ieškojome visoje Europoje – pavyzdžiui, vienas herojų tapo vengru tik tada, kai atrinkome aktorių Géza Röhrig.

 

Kaip tau pasirodė, kiek skirtingose kultūrose skiriasi intymumo, romantikos, meilės suvokimas – na, sąlygos kiekvienai personažų ir aktorių porai buvo tos pačios, tai yra, tas pats butas, o kaip rezultatas?

 

Man atrodo, mes visi esame labai panašūs. Visi norime rasti antrąją pusę, norime būti mylimi, girdimi ir matomi. Tai baziniai žmogiški dalykai, todėl panašumų daugiau negu skirtumų. Būtent apie tai ir yra filmas.

 

Žinoma, visur yra savitų atspalvių. Pavyzdžiui, vengras veikėjas konservatyvesnis, jo požiūris netgi seksistinis. Izraeliečiai – laisvesni, jiems viskas priimtina. Tai pajaučiau ir atrankos metu. Apie aires galiu papasakoti tiek – jų istoriją skaitę lietuviai nesuprato, kodėl į Vilnių pramogauti atvykusios seserys pykstasi dėl išdavystės, nepalaiko viena kitos, kas būtų įprasta Lietuvoje. Airiams tas pyktis pasirodė visiškai normalu. Galbūt jie religingesni, dėl to į išdavystę žiūri rimčiau. Nors jaunimas juk labai progresyvus, pavyzdžiui, LGBTQ+ klausimais, visgi jaučiasi paklusimas socialinėms normoms.

 

Viena meilės istorijų nutinka gėjų porai. Kodėl tau buvo svarbu įtraukti ir šiuos santykius į scenarijų? Kokios žiūrovų reakcijos į tai tikiesi?

 

Man buvo akivaizdu, kad būtų nesąmonė, jei visos meilės istorijos filme nutiktų tik heteroseksualioms poroms. Yra ir antraplanė istorija – airiškame epizode viena iš atvykėlių bando reikšti savo jausmus kitai merginai. Kalbant apie vaikinus, jei jų istorija būtų nutikusi vyrui ir moteriai, filme niekas nepasikeistų, gal tik pora eilučių, ši istorija nėra konkrečiai apie LGBT identitetą. Ji yra viena iš daugybės galimų meilių, pavyzdys to, kaip prasideda santykiai ir kokie mes stengiamės būti jų pradžioje.

 

O kaip žmonės reaguos, sunku pasakyti. Nebendrauju su ta Lietuvos visuomenės dalimi, kuriai ši istorija galėtų sukelti neigiamus jausmus ar atmetimo reakciją.

 

Tomai, visai neseniai tapai tėvu, su dukros Kleo mama Žanete Skarule prie šio filmo dirbote drauge, ji buvo tavo asistentė. Meilė tvyrojo ir filmavimo aikštelėje? Ar ir ateityje dirbsite kartu?

 

Dalį laiko dirbome kartu, taip. Nors esame jau seniai pažįstami, bet buvome įpusėję filmuoti, kai mūsų santykiai smarkiai surimtėjo. Daugiausiai Žanete padėjo montažo etape. Kartu gyvenome, aš montavau, o ji visuomet buvo šalia. Mūsų kino skonis yra labai panašus. Pradėję kartu žiūrėti filmus tai iškart supratome. Taigi dirbti kartu mums yra labai faina.

 

Spalį Lietuvoje kartu režisavome trumpametražį filmą – tai buvo pirma tokia patirtis. Teko susikalibruoti, kurio vizijos laikomės, kaip dalinamės atsakomybes, kur brėžiame ribas tarp asmeninio gyvenimo ir darbo, ir viskas pavyko tikrai gerai. Sakyčiau, per bendrą kūrybą gali giliai suprasti žmogų. Tai lyg kampo nukirtimas santykių kelyje, panašiai, kaip išvykus į nelengvą kelionę.

 

Paskutinis klausimas! Kai keliauji, mieliau renkiesi viešbučius ar trumpalaikei nuomai skirtus butus? Ko ieškai laikinuose namuose?

 

Smagiau butuose, ypač jei reikia apsistoti ilgėliau. Man svarbiausia vieta. Norisi gyventi įdomiose lokacijose, kad geriau pajusčiau konkretaus miesto tikrovę. Unikalumas, autentiškumas irgi svarbu, net svarbiau, nei modernumas. Jei žiūrėdamas pasiūlymus internete nuotraukose atpažįstu, kur pirkti baldai, pamatau didelį televizorių, iškart atmetu tokį variantą. Juk daug įdomiau kokia senutėlė sofa, kuri matė įvairiausių dramų, negu tokia pat, kokią galiu įsigyti ir Lietuvoje. Taip sakau tikrai ne dėl to, kad sukūriau filmą apie penkias istorijas, nutinkančias toje pačioje lovoje (juokiasi).

 

Sekmadienio vakarą įvyko iškilminga 17-ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio apdovanojimų ceremonija, kurios metu tarptautinė žiuri paskelbė geriausius šių metų festivalio filmus. Konkursinėse programose šiemet varžėsi net 42 trumpieji filmai iš daugiau nei trisdešimties užsienio šalių, iš kurių – 11 lietuvių kūrėjų darbų. Sausio 22-23 dienomis platų festivalio repertuarą papildys specialioji nugalėtojų programa, sudaryta vien iš festivalio apdovanojimuose laurus pelniusių filmų. Šią programą bus galima pamatyti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos kino teatruose.

 

Kaip ir kasmet, tarptautinė žiuri festivalio metu žiūrėjo konkursines programas ir sekmadienio vakarą paskelbė, kas tapo laureatais – išrinkti geriausi tarptautinės ir nacionalinės konkursinių programų filmai, o vienas filmas pelnė pagrindinį prizą – festivalio „Grand Prix“. Taip pat vienas filmas iš nacionalinės konkursinės programos ir vienas – iš tarptautinių konkursinių programų, įvertinti specialiaisiais žiuri paminėjimais, ir vienas lietuviškas filmas susilaukė specialiojo kino kritikų paminėjimo.

 

Filmus vertino kompetentinga ir gausią patirtį kino industrijoje sukaupusi žiuri: prodiuserė ir festivalių programų kuratorė Inja Korać iš Kroatijos, Italijos festivalio „Lago Film Fest“ meno vadovas ir kino prodiuseris Alessandro Del Re ir režisierius bei operatorius Laurynas Bareiša.

 

Vilniaus trumpųjų filmų festivalio geriausieji

 

Festivalio „Grand Prix“ apdovanojimą pelnė režisieriaus Atsushi Hirai filmas „Pirtis“ (angl. „Oyu“), kuriame stebime kaip paskutinę metų dieną mažame Japonijos miestelyje vyriškis ateina į viešą pirtį atsiimti pamiršto daikto ir susigundo pasilikti. Festivalio „Grand Prix“ įsteigė Vilniaus miesto savivaldybė.

 

„Tai – kino patirtis, kuri yra autentiška žiūrovui savo neįtikėtinu dėmesiu detalėms ir priminimu apie kasdienių smulkmenų svarbą. Už filmo sugebėjimą suteikti vilties žmonijai parodant, kokie vertingi yra žmonių saitai, ir atskleidžiant laiko tėkmę gyvenimuose, kurie juda skirtingai“, – įteikdami pagrindinį festivalio apdovanojimą sakė žiuri nariai.

 

Geriausiu nacionalinės konkursinės programos filmu buvo pripažintas debiutinis Mildos Augustaitytės dokumentinis filmas „Numeris Vienas“. Jame dvylikametis Arianas su partnere ruošiasi Lietuvos standartinių ir Lotynų Amerikos šokių čempionatui. Prizą nacionalinės konkursinės programos geriausiam trumpametražiui filmui įsteigė asociacija „Latga“.

 

„Filmas iliustruoja sarkazmą šiandienos konkurencingai ir mačistinei visuomenei, akimis nepaprastai nuoširdaus ir talentingo berniuko, kurį pamilstame nuo pirmosios sekundės. Buvome pakerėti dokumentiniame filme naudojamų itin drąsių kinematografinių sprendimų, kurie atskleidžia, jog autorė stoja į akistatą su įtakingaisiais, bet taip pat ir gina mūsų pagrindinį veikėją, kurį jaučiame, kad turime apsaugoti“, – apie lietuvės režisierės trumpąjį filmą sakė komisija.

 

Vienas nacionalinės konkursinės programos filmas įvertintas specialiuoju žiuri paminėjimu. Jo nusipelnė Austės Urbanavičiūtės „Dear Dad“. Filme jauni suaugusieji išpažįsta sudėtingas patirtis, jausmus ir prisiminimus iš vaikystės žvelgdami į laimingas šeimos akimirkas užfiksuotas tėvų vaizdajuostėse.

 

„Su šiuo specialiuoju paminėjimu norime paskatinti naują balsą, kuris naudoja kiną ne tik kaip saviraiškos priemonę, bet ir sukuria viešą erdvę, kurioje pateikia subrendusį požiūrį į tėvystę ir užaugimą“, – ceremonijoje teigė žiuri.

 

Dar vienas įvertinimas – specialusis kino kritikų paminėjimas – atiteko Nacionaliniame konkurse dalyvaujančiam filmui „Daug geresnis“ (rež. Skirmanta Jakaitė).

 

Tarptautinės konkursinės programos geriausiuoju pripažintas dokumentinis filmas iš Ukrainos „nubusti tyloje“ (angl. „Waking up in Silence“), kurio režisieriai – Mila Zhluktenko, Daniel Asadi Faezi. Fime vaizduojama vasaros diena buvusiose vokiečių kareivinėse. Čia glaudžiasi iš Ukrainos pabėgę vaikai. Bežaisdami aptikę karinių simbolių iš praeities, jie susieja juos su dabarties išgyvenimais.

 

„Už pasirinkimą kalbėti apie situaciją neišnaudojant jos sukrėtimą keliančių aplinkybių bei, to pasekoje, įamžinant neblėstantį jaunystės portretą karo akivaizdoje“, – įteikdami apdovanojimą sakė žiuri nariai.

 

Specialiojo žiuri paminėjimo šiemet nusipelnė ir Tarptautiniame konkurse dalyvavęs Annos Llargués filmas „Aušra“ (angl. „Crack of Dawn“). Jame stebime, kaip namas Prancūzijos kaime pripažįstamas netinkamu gyventi. Kol vieni jame gyvenančios šeimos nariai siekia išlaikyti prosenelių statytus namus, jaunimas svarsto, kur galėtų iškeliauti.

 

Pasak žiuri, „filmas – jautriai užčiuopiantis šios šeimos sielą ir lydintis žiūrovus į nostalgišką kelionę po įvairius pastatus, kurie formavo jų vaikystę. Meistriškai ir intuityviai, pasitelkiant skirtingas kino „kalbas“, išryškinamos kartais lėtos ir tylios, bet be galo reikšmingos gyvenimo akimirkos“.

 

Visi šie filmai bus rodomi specialioje Vilniaus trumpųjų filmų festivalio nugalėtojų programoje, kurią žiūrovai galės pamatyti sausio 22-23 d. Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje.

 

Festivalis vyksta sausio 17-23 d. kino teatruose Vilniuje, Klaipėdoje, Kaune ir Šiauliuose bei namų kino platformoje ŽMONĖS Cinema. Festivalį organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.

Informacija, bilietai ir pilna festivalio programa: www.filmshorts.lt

Festivalį iš dalies finansuoja: Lietuvos kino centras, ES programa „Kūrybiška Europa MEDIA“, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA. Instituciniai partneriai: Vilniaus miesto savivaldybė, Šiaulių miesto savivaldybė, ES programos „Kūrybiška Europa MEDIA“ biuras Lietuvoje, asociacija LATGA. Pagrindinis informacinis partneris – LRT Epika.