Mėnuo: 2023 lapkričio

64-ojo Salonikų filmų festivalio uždarymo ceremonijos paskelbtas tarptautinio kino festivalių tinklo „Smart 7“ konkursinės programos nugalėtojas. Juo tapo Telmo Churro režisuotas filmas „Indija“, rodytas šių metų Vilniaus miesto kino festivalyje „Kino pavasaris“, priklausančiame „Smart 7“ tinklui. Taip pat konkurse dalyvavo ir geriausiu ilgametražiu vaidybiniu filmu „Sidabrinėse gervėse“ šiemet pripažintas Austėjos Urbaitės debiutas „Per arti“.

 

„Smart 7” – septynių Europos kino festivalių inicijuotas tinklas, jungiantis panašias vizijas turinčius festivalius. Jo tikslas – skatinti Europos šalių filmų apytaką ir dalintis gerosiomis kino kuravimo praktikomis, tuo pat metu apibrėžiant bendras tendencijas, kurios padėtų ateityje augti ir vystytis kino industrijai bei festivalių kultūrai.

 

Festivalių tinklas jungia savo šalyse lyderiaujančius Salonikų (Graikija), Reikjaviko (Islandija) bei Transilvanijos (Rumunija) tarptautinius kino festivalius, taip pat žiūrovų numylėtus Lenkijos „New Horizons“, Portugalijos „IndieLisboa“,  Ispanijos „FILMadrid“ ir Vilniaus miesto kino festivalį „Kino pavasaris“.  

 

„Smart 7“ konkurse dalyvavo po vieną filmą iš kiekvienos šalies. Juos vertino festivalių deleguota jaunųjų kino žinovų žiuri, kuriai priklausė Greta Mecelicaitė (Lietuva), Sveinn Áki Árnason (Islandija), Alma Buhagiar (Rumunija), Giannis Delikostas (Graikija), Adam Mytnik (Lenkija), Kenia Pollheim Nunes (Portugalija) ir Amaia Zafiaur (Ispanija).

 

Įvertinusi visus filmus, tarp kurių pateko ir „Kino pavasario“ deleguotas, net tris „Sidabrines gerves“ šiemet laimėjęs Austėjos Urbaitės filmas „Per arti“, žiuri nugalėtoju paskelbė ir 5 000 Eur prizu apdovanojo portugalų filmą „Indija“.

 

Savo motyvaciją žiuri pagrindė teigdama, kad filmas „Indija“ – savotiškas kino istorijos ir istorinio paveldo prisiminimas, perteiktas per post-modernų žvilgsnį ir vaikišką smalsumą, tuo pat metu nagrinėjantis universalias meilės, mirties ir amžinų tapatybės paieškų temas.

 

„Salonikų filmų festivalyje finišavus pirmajai „Smart 7“ konkursinei programai ir įteikus prizą pirmajam filmui, darkart galime pasidžiaugti šia vaisinga iniciatyva ir sėkmingu bendradarbiavimu tarp septynių Europos kino festivalių, leidusiam prožektorių šviesas nukreipti į aktualius ir drąsius jaunų režisierių darbus. Nekantraudami laukiame, kai kitąmet žiūrovams galėsime pristatyti jau antrąją „Smart 7“ konkursinę programą su šviežiais europietiškais filmais“, – sakė Caudia Droc, Transilvanijos tarptautinio kino festivalio atstovė.

 

Jau gruodžio 5-6 d. Vroclave, Lenkijoje, taip pat vyks pirmieji seminarai, skirti visos Europos kino festivalių organizatoriams. Daugiau informacijos anglų kalba apie juos galima rasti čia.

 

Projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA ir Lietuvos kino centras.

 

Šeštadienio vakarą vienintelis Šiaurės Europoje vykstantis A klasės kino festivalis – Talino „Juodosios naktys“, paskelbė nugalėtojus. Baltijos šalių konkursinėje programoje geriausios bendros gamybos prodiuserės apdovanojimą pelnė filmo „Tu man nieko neprimeni“ prodiuserė Marija Razgutė. Kartu su Ispanija ir Švedija sukurta režisierės Marijos Kavtaradze intymi meilės istorija teberodoma Lietuvos kino teatruose.

 

„Šis filmas savo giliai emocingu scenarijumi ir išskirtine aktorių vaidyba tyrinėja tapatybę ir seksualumą. Jo herojų meilė – nuostabiai nufilmuota ir subtiliai atvaizduota. Jų švelnumas, intymumas ir skausmas tuo pat metu yra ir odė, ir iššūkis meilės galiai“, – įteikdama apdovanojimą sakė šios konkursinės programos žiuri.

 

„Pirmiausiai noriu padėkoti filmo režisierei Marijai Kavtaradze. Tai – antrasis mūsų bendras darbas ir, tikiuosi, jų dar daug kartu sukursime. Sveikinu mūsų pagrindinius aktorius ir talentingąją komandą. Ir, žinoma, labai dėkoju filmo partneriams – koprodiuseriams iš Ispanijos ir Švedijos“, – atsiimdama apdovanojimą sakė „Tu man nieko neprimeni“ prodiuserė Marija Razgutė („M–Films“).

 

„Jau greitai sukaks metai, kaip filmas „Tu man nieko neprimeni“ keliauja per pasaulį ir jaučiame, kad susidomėjimas juo tik didėja. Taline sulaukėme daug meilės iš festivalio žiūrovų: seansai buvo sausakimši, o susitikimas su žiūrovais buvo vienas ilgiausių ir labiausiai šildančių pokalbių, kokius esame turėję šio filmo kelionėje“, – įspūdžiais iš festivalio dalinosi M. Razgutė.

 

Šiemetinėje „Juodųjų naktų“ Baltijos šalių konkursinėje programoje varžėsi net 17 filmų, tarp kurių – 7 darbai, kuriuos kūrė arba ženkliai prisidėjo lietuviai: Marijos Kavtaradze „Tu man nieko neprimeni“, Artūro Jevdokimovo „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“, DK Welchman ir Hugh Welchman „Kaimiečiai“, Ramūno Cicėno „Šeima“, Romo Zabarausko „Rašytojas“, Deimanto Narkevičiaus „Čiulbanti siela“ ir Arko Okk filmas „Ledas, kuris mus palaiko“.

 

Filmas „Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo ar iki metų pabaigos apkeliaus beveik 60 kino festivalių visame pasaulyje – nuo Graikijos iki Australijos, nuo Pietų Afrikos Respublikos iki Taivano. Filmas keliauja ne tik per festivalius – „Tu man nieko neprimeni“ kino teatruose rodys Šiaurės Amerikos, Jungtinės Karalystės, Airijos, Vokietijos, Ispanijos, Indonezijos, Lenkijos filmų platintojai.

 

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

 

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis sukurtas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

 

Apie „M–Films“

2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradze („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.

Lapkričio 22 d. Elenos Kairytės dokumentinis filmas „Roberta“ kelionę per Lietuvą pradės neįprastoje vietoje – klube „Kablys“. Premjeros vieta pasirinkta neatsitiktinai – pagrindinę filmo heroję, Z kartos atstovę Robertą čia buvo galima sutikti dažnai. Režisierės kamera ją sekė 5-erius metus ir Roberta kaskart ją pasitikdavo su naujovėmis: nauju darbu, gyvenamąja vieta, tatuiruote ar nauja šukuosena. Apie ką yra šis filmas, nuo ko jis prasidėjo, kuo režisierę kaskart stebindavo Roberta – pokalbis su Elena Kairyte.

 

Elena, apie ką tau pačiai yra „Roberta“?

 

Man šis filmas – apie jauną žmogų, kuris ieško savo vietos po saule. Šis žmogus, kaip mes visi, galvoje yra susikūręs laimingo gyvenimo paveikslą ir turi savo pačios įsivaizdavimą, kaip reikėtų jo siekti. Tačiau tai, žinoma, ne visuomet sekasi – Roberta susiduria su galybe sudėtingų situacijų ir savaip jas sprendžia. Arba nesprendžia ir palieka. Arba tiesiog pradeda iš naujo.

 

Ir viskas vyksta ciklais – Roberta vėl sugalvoja kažką naujo, pakeičia savo pavidalą ir tarsi vėl sugrįžta į tą patį tašką, tik gal šiek tiek patobulėjusi. Viena vertus, gali atrodyti, kad ji „buksuoja“ ir lyg visą laiką sukasi tame pačiame rate, bet kita vertus, filme jaučiasi, kad ji juda į šviesesnius, pozityvesnius laikus.

 

O kas, tavo manymu, yra laimingas gyvenimas pagal Robertą?

 

Ar aš pati sau išsiaiškinau, kas ta laimė apskritai? Ne, vis dar ieškau (šypsosi). O kas yra laimė Robertai? Turbūt irgi negalėčiau atsakyti. Man stipriausias filmo epizodas – susitikimas su Roberta Ispanijoje. Kamera fiksavau paprasčiausias gyvenimiškas aplinkybes: žmogus turi apetitą ir skaniai valgo, turi galimybę (nes tuo metu turi finansų) apsipirkti, šviečia saulė. Ir tada ji vienintelį kartą ištaria frazę: „Man kartais atrodo, kad aš gerai gyvenu.“ Tad gal laimė – patys paprasčiausi dalykai?

 

Filmu nieko nenorėjau įrodyti – man tik buvo nuoširdžiai smalsu ir įdomu stebėti, kaip Roberta gyvena gyvenimą ir laviruoja per situacijas. Iš nufilmuotos medžiagos buvo galima sukurti skirtingus filmus – ir komediją, ir tragediją, ir tragikomediją. Tačiau vengiau didaktikos – nenorėjau aiškinti, kas teisinga ir kas ne, o tiesiog pasilikti stebėti. Ir, man regis, būtent tai šią istoriją paverčia universalia visur – ir Krasnūchoje, ir už Atlanto (pasaulinė filmo premjera vyko Toronte, Kanadoje).

 

Grįžkime prie pradžios – kaip atradai Robertą?

 

Viskas prasidėjo nuo to, kad, rengdama aktorių atranką vienam vaidybiniam filmui, tiesiog slampinėjau po Vilnių ir ieškojau vizualiai įdomių personažų. Ir pamačiau Robertą – iš tiesų vėliau ją sutikdavau nuolat ir ji kaskart būdavo vizualiai pasikeitusi. Kiekvieną kartą ją pamatydavau tarsi naujame kūne, naujame amplua – vis kita šukuosena, kitas stilius. O ir vietos, kur ją sutikdavau, būdavo labai kontrastingos – nuo „Kablio“ iki prabangaus restorano. Visą laiką galvoje sukosi mintis, kad ji – labai įdomus personažas.

 

Kadangi esu vilnietė, kažkuriuo metu gimė idėja užfiksuoti tą laiką, kuriame gyvenu, ir savo miestą. Tada prisiminiau Robertą – pamaniau, kad ji yra geras personažas atvaizduoti tam neramiam, nestabiliam laikui, kurį jaučiau tuomet ir tebejuntu dabar. Tema ir Roberta man tiesiog susijungė – pasakiau jai, kad dar nežinau, kur tai nuves, ir paklausiau, ar galiu ją filmuoti. Ji sutiko iškart, nieko neklausinėdama.

 

Robertą filmavai net 5-erius metus, tai – ilgas laikotarpis. Ar per šį laiką nebuvo susivyravęs judviejų noras filmuoti ir filmuotis?

 

Filme gražiai atsiskleidžia jos charakterio savybės – per daug nekvestionuoti dalykų, ji tarsi levituoja, skrenda per gyvenimą. Regis, kažkokie žmonės ateina, išeina, o ji tiesiog būna. Tad ir filmavimų ji nekvestionavo, tiesiog buvo. Visąlaik jaučiau, kad esame šio filmo bendrakūrėjos, kad tai – tarsi dviejų žmonių pokalbis ir mudvi nebyliai suprantame, kodėl tai darome.

 

Man labai įstrigo vienas epizodas. Filmavau ją kažkokiame bare ir ten dirbusi jos draugė Robertos paklausė: „O tai ką jūs čia filmuojate, kas čia bus?“ Roberta jai labai gražiai atsakė, kad mes darome filmą apie žmogų, kuris feilina, kuriam ne visą laiką sekasi, o tokių filmų šiaip jau nelabai yra ir todėl labai reikia, kad žmonės pamatytų realų gyvenimą. Tada supratau, kad mudvi esame ant tos pačios bangos.

 

Ir ji, ir aš susitikdavome filmuoti tada, kai pajusdavome, kad tikrai to norime – kuri nors paskambindavome viena kitai ir tądien susitikdavome. Aš tiesiog negalėjau atsitraukti, tiesą sakant, buvo sunku nustoti filmuoti, nes jos gyvenimas – lyg geras serialas.

 

Jaunam žmogui bręstant ir kabinantis į gyvenimą, jį lydi daugybė temų. Kurios tau buvo svarbiausios kuriant „Robertą“?

 

Viena filmo temų – finansinis raštingumas ir pinigai, kurių filme nuolat trūksta Robertai. Tai itin simboliškai atsiskleidžia epizoduose su matematika: štai Roberta, dirbdama aukle, jos moko vaiką, o kitame epizode jau pati mėgina pasiruošti matematikos egzaminui, kad pagaliau pabaigtų 9 klasę. Kai filmavau šį epizodą, žnaibiau save – negalėjau patikėti, kad mano sapnas virto realybe. Vis sapnuodavau, kad man, jau suaugusiam žmogui, reikia grįžti mokyklą ir išlaikyti matematikos kontrolinį (šypsosi). Ir štai – dabar būtent tai daro Roberta.

 

Kitos svarbios temos – santykiai ir gyvūnai. Roberta filme jautriai pasakoja, kad jos mama niekad nekepė blynų su klevų sirupu. Tai – labai svarbus momentas, praskleidžiantis jos kontekstus. O dar filme atsispindi šio laiko tendencija – nemažai jaunų žmonių santykius užpildo per santykį su gyvūnais. Kartais tai net tampa lyg savotišku šeimos modeliu. Štai savo šunį labai mylinti Roberta nusprendžia įsigyti dar vieną. Šį epizodą pažiūrėję vyresni žmonės dažniausiai negali tuo patikėti (juokiasi): „Kaip kaip? Ką daro žmogus, kai pinigų nėra, mokykla – nebaigta? Pasiima dar vieną šunį? Nu labai logiška.“

___________

 

Pagrindinei Elenos Kairytės filmo herojei, Z kartos atstovei Robertai reikia nedaug – ji tenori gyventi ramiai, bet nenuobodžiauti. Šios dvi priešpriešos ją dažnai nuveda į destrukciją. Stebint Robertą vis naujame jos gyvenimo etape, išryškėja jos kartą neretai lydintis finansinio ir dvasinio nestabilumo, neužtikrintumo, nuolatinės kaitos jausmas. Filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras. „Robertos“ anonsas: https://vimeo.com/801581711/a53753764d

 

Po lapkričio 22 d. nacionalinės filmo „Roberta“ premjeros „Kablyje“, Vilniuje jį bus galima išvysti „Skalvijoje“, senamiesčio „Pasakoje“ ir „Forum Cinemas Vingis“, Kaune – kino centre „Romuva“, o taip pat Klaipėdoje („Arlekinas“), Panevėžyje („Garsas“), Gargžduose („Minija“), Varėnos ir Visagino kultūros centruose. Daugelį filmo seansų lydės susitikimai su kūrybine komanda, išsamią informaciją apie filmo peržiūras galite rasti čia: https://fb.me/e/gfNsJ8tHN.

 

Tai yra pirmasis režisierės Elenos Kairytės pilno metro filmas. Iki šiol Lietuvos žiūrovams ji yra pristačiusi du trumpametražius filmus: „Mudu abudu“ (2019) ir „Mažasis mėnulis“ (2020).

AVAKA atliko retransliavimo atlyginimo už 2022 m. paskirstymą audiovizualinių kūrinių pirmojo įrašo gamintojams (prodiuseriams). Paskirstyta suma – 170 869,97 Eur – jau pradėta išmokėti.

 

Retransliavimo paskirstymas audiovizualinių kūrinių autoriams bus atliktas šių metų gruodžio mėnesį, kadangi 2022 m. pasikeitė situacija dėl audiovizualinių kūrinių autorių teisių gauti atlyginimą už kūrinių panaudojimą.

 

2022-05-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) pakeitimai. Vienas iš pakeitimų yra tai, kad pagal ATGTĮ 11 str. 4 d., kai autoriaus teises ar teisę gauti atlyginimą administruoja kolektyvinio administravimo organizacija, teisė gauti atlyginimą yra neatšaukiama ir neperleidžiama. 

 

Pagal bendrąją teisės taisyklę, civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. ATGTĮ pakeitimo įstatyme nebuvo numatyta, jog ATGTĮ 11 str. 4 d. nuostatos galioja atgaline tvarka,  dėl to laikytina, kad ATGTĮ 11 str. 4 d. įtvirtintos nuostatos yra taikomos tik sutartims, kurios tarp audiovizualinių kūrinių autorių ir prodiuserių buvo sudarytos po šios nuostatos įsigaliojimo – po 2022-05-01.

 

Dėl to iki 2022-05-01 sudarytose sutartyse tarp audiovizualinių autorių ir prodiuserių gali būti numatytas autoriaus turtinių teisių perleidimas prodiuseriams, o sutartims, sudarytoms po 2022-05-01, būtų taikomi nauji ATGTĮ 11 str. 4 d. apribojimai.

 

Atsižvelgiant į tai, AVAKA jau kreipėsi į prodiuserius ir per nustatytą terminą prašo pateikti su autoriais sudarytas sutartis dėl audiovizualinio kūrinio sukūrimo. Sutarties sudarymo data yra atskaitos taškas, kuriuos subjektus laikyti turinčiais teisę gauti atlyginimą už retransliavimo teisės panaudojimą.

 

Kilus klausimų, maloniai prašome kreiptis:

Simona Mikėnaitė

simona@avaka.lt

+370 698 56 140