Mėnuo: 2023 lapkričio

2023 m. gruodžio 14 d. 13 val. šaukiamas Autorių gildijos susirinkimas, kuris vyks AVAKA patalpose Basanavičiaus g. 24, Vilniuje (AVAKA, II a.)

 

Pakartotinis Susirinkimas šaukiamas 2023 m. gruodžio 15 d. 13:00 val. kuris vyks Meno avilio „Sinemateka“, A. Goštauto g. 2, Vilniuje.

 

Susirinkimo darbotvarkė:

1. AVAKA Autorių gildijos nario rinkimai į AVAKA tarybą.

 

Išsamiau apie Tarybą, jos funkcijas ir kitą informaciją galite rasti šiame priede https://bit.ly/3F6rBcM.

 

Su AVAKA įstatais susipažinti galite čia: https://bit.ly/3F4cTTN. 

„Man patinka istoriją papasakoti per vaizdą. Ir nors geras tekstas ir geras vaizdas gali puikiai veikti atskirai, tačiau tikiu, kad stipriausiai jie veikia kartu, vienas kitą papildydami“, – sako iliustratorius Gediminas Skyrius. Beveik dveji metai darbo, tūkstančiai iliustracijų, Azijos Oskaras už geriausią animacinį filmą ir sukrečianti genocidą išgyvenusios jaunos armėnės istorija. Tai tik keli faktai, kurie slypi už bendro Lietuvos, Armėnijos ir Vokietijos kino kūrėjų animacinio-dokumentinio filmo „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ (rež. Inna Sahakyan).

 

Praėjusiais metais Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono kino akademijos – Asia Pacific Screen Awards (APSA) – apdovanojimuose geriausiu animaciniu filmu pripažintas lietuvių darbas šį gruodį pasieks Lietuvos didžiųjų miestų kino teatrus.

 

Filmo dailininkų komandai vadovavęs menininkas G. Skyrius pripažįsta, kad toks apdovanojimas kelia didelį pasididžiavimą visos komandos darbu, o nepaisant šios istorijos sunkumo, savyje ji turi labai daug šviesos.

 

„Vienu metu ši istorija yra ir sunki, ir labai įdomi, unikali, netipinė. Panašios istorijos, kai žmogus išgyvena tokius žiaurius dalykus, pasiekia Holivudą, suvaidina save filme, išgarsėja, pabendrauja su visa tuometine Holivudo grietinėle, aš nesu girdėjęs. Nors ši istorija turi tamsių puslapių, joje vis tiek labai daug vilties“, – sako iliustratorius.

 

Dokumentinis-animacinis filmas pasakoja tikrą armėnės Auroros istoriją, kuriai buvo vos 14 metų, kai Pirmojo pasaulinio karo metu prasidėjus armėnų genocidui ji prarado namus, beveik visą savo šeimą ir buvo priversta bėgti. Išvykusi į Jungtines Amerikos Valstijas jauna moteris viešai papasakojo savo patirtis, suvaidino save Holivudo filme ir tapo vienos didžiausių kada nors Amerikoje surengtų labdaros kampanijų veidu. Dabar ši istorija kino ekrane atgimė sujungus animaciją, interviu su pačia Aurora ir išlikusius Holivude kurto pirmojo filmo kadrus.

 

Pasak G. Skyriaus, tiek šis filmas, tiek kiti panašūs darbai apie karą visuomet bando pasakyti, kad niekada daugiau neturi būti tokių žiaurumų, bet realybė tokia, kad nuolat matome daugiau, daugiau ir daugiau. Todėl karo temos aktualumas išlieka visame pasaulyje.

 

Paklaustas, kodėl, jo nuomone, įamžinti Auroros istorijai pasirinktas dokumentinis-animacinis žanras, G. Skyrius sako, kad yra dvi pusės.

 

„Viena praktinė, kita meninė. Praktinė – iš Holivude pastatyto nebyliojo filmo apie Aurorą yra likę tik 18 minučių medžiagos ir keletas jos jau vyresnės interviu. Dokumentinių kadrų apie armėnų genocidą taip pat nėra daug. Todėl norint papasakoti šią istoriją, reikėjo kurti vaidybinį arba animacinį filmą. Visgi šiuo atveju animacija leido geriau perteikti visų įvykių emociją ir papasakoti juos išsamiau. Tai tarsi meninė interpretacija per stipriau perteiktą emociją“, – pasakoja G. Skyrius.

 

Menininkas prisipažįsta, kad kuriant šį pilno metro animacinį-dokumentinį filmą netrūko ir iššūkių.

 

„Trys didžiausi iššūkiai – patirties trūkumas, koronaviruso pandemija ir karas Armėnijoje. Kūrybos procese mokėsi visa kūrybinė komanda, nes visi savotiškai buvome „žali“, o man tai buvo pirmas pilno metro animacinis filmas. Vėliau iššūkių kėlė prasidėjusi pandemija, kadangi visi turėjome grįžti į savo šalis, o darbas per atstumą visgi vyksta kitaip. Galiausiai, viduryje filmo kūrimo Armėnijoje prasidėjo karas ir visi vyrai dirbę armėnų kūrybinėje grupėje turėjo vykti į frontą. Pasibaigus neramumams jie grįžo prie darbų, tačiau liūdna tai, kad to karo metu žuvo keli žmonės, prisidėję prie šio filmo“, – apie iššūkius pasakoja iliustratorius.

 

Nepaisant visų iššūkių, filmas tarptautinėje erdvėje susilaukė didžiulio kino festivalių ir kritikų dėmesio. „Los Angeles Times“ filmo scenas įvardino tarsi banguojančius paveikslus, nuspalvintus raudona spalva, perteikiančia žiaurų armėnų genocidą, o visos iliustracijos dar labiau išryškina Auroros pasakojamą tiesą ir suteikia jai savotiško aiškumo.

 

Skyrius buvo pagrindinis filmo aplinkų dailininkas, Auroros personažą piešė iliustratorius, dailininkas Rimas Valeikis, kitus personažus iliustravo dailininkės Martyna Kašinskaitė ir Ieva Batrytė. Filmo aplinką ir dalį fonų taip pat piešė Juozas Šleikus.

 

„Filmo kūrybos procesas ir mūsų naudojama technika buvo tokia, kad armėnai nufilmuoja gyvus žmones, kaip jie juda, tuomet reikėdavo atsirinkti konkrečias aktorių pozas iš tų nufilmuotų kadrų, jog gautųsi gera iškarpų (angl. cut out) animacija. Tada sekdavo piešimas ant iškarpytos filmuotos medžiagos. Tai darydavome interpretuodami, pakeisdami spalvas, patobulindami drabužius. Piešimas ant gyvų aktorių suteikia daugiau realizmo, leidžia labiau pajausti autentiką. Fone stengiausi išgauti tapybiškumą, kad primintų tikroviškus to laikmečio paveikslus“, – kūrybinį procesą prisimena G. Skyrius.

 

Pasaulinė šio filmo premjera įvyko prestižiniame „Annecy“ animacinių filmų festivalyje. Be Azijos Oskaro, dokumentika 21-aje tarptautiniame žmogaus teisių festivalyje ir forume tapo „Grand Prix de Geneve“ nugalėtoja, tarptautinėje Jerevano kino festivalio „Auksinio abrikoso“ konkursinėje programoje laimėjo „Sidabrinio abrikoso“ apdovanojimą, o iš Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ parsivežė geriausio Baltijos šalių prodiuserio apdovanojimą už koprodukciją. Taip pat buvo atrinktas į „DocLisbo“, „IDFA“, „Hamburg Film Festival“, tarptautinio Triesto filmų festivalio ir kitų programas.

 

2022 m. „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ buvo deleguota siekti prestižinio „Oskaro“ apdovanojimo, o 2023 m. nominuotas ir Lietuvos kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ kaip geriausias mažumos bendros gamybos filmas.

 

 

Lietuvos kino teatruose šiuo metu rodomo Elenos Kairytės dokumentinio filmo „Roberta“ pagrindinei herojei Robertai Dell reikia nedaug – ji tenori gyventi ramiai, bet nenuobodžiauti. Režisierės kamera ją fiksuoti pradėjo, kai Robertai buvo 21-eri, o šiandien jai – 26-eri. Kaip per tą laiką pasikeitė Robertos gyvenimas, kodėl dalį filmo jai per sunku žiūrėti ir kas dabar, jos manymu, yra laimė – interviu su pagrindine filmo heroje.

 

–  Kaip jautiesi, kai kino teatruose rodo filmą apie tave ir tavo gyvenimą?

 

– Blemba, keistas jausmas ir net negaliu apibūdinti, koks. Geras jausmas iš tos pusės, kad labai smagu, kad projektas įvyko, kad jau yra galutinis įdėto darbo variantas – visa tai yra cool. Bet man šis filmas žiūrisi visai kitaip, nei kitiems. Šiandien aš jau nelabai galiu susitapatinti su savimi, kai man buvo 21-eri – jaučiuosi labai atitrūkusi nuo tuometinės savęs. Man jau nebeaktualūs tie dalykai, kurie rūpėjo tada. Ir per premjerą jau nebežiūrėjau viso filmo – tik nuo tos vietos, kur man patinka į save žiūrėti.

 

– O nuo kurio tavo gyvenimo etapo filmas tau patinka?

 

– Nuo Barselonos – tada aš jau nebe taip cringe’inu žiūrėdama. Nes filmo pradžioje man atrodo, kad bežiūrint man tuoj paralyžuos kaklą. Tai – tik mano pačios savijauta ir reakcija į filmą, nes aš viską perleidžiu per save ir žinau savo pačios kontekstus tuo laikotarpiu. Žmonėms iš šalies ši istorija atrodys visai kitaip.

 

– Žmonės filmą pamatys kiekvienas savaip, bet apie ką tau pačiai jis yra?

 

– Žinai, man jis yra apie savotišką asmeninį augimą. Ir apie tai, kaip metams bėgant keičiasi suvokimas apie tuos pačius dalykus. Matydama filme užfiksuotas savo reakcijas ar pasisakymus aš žinau, kokiose būsenose tuomet buvau. Per tuos penkis metus turėjau tikrai labai baisių laikotarpių, buvo didžiulių depresijos epizodų. Todėl man šis filmas yra ir apie sugebėjimą išbūti su savimi, kad ir kaip sunku tau bebūtų. Bet žmonėms tai greičiausiai nesimatys, nes filme aš šypsausi. Žmonėms filmas bus apie kitką.

 

– Režisierė Elena Kairytė sakė, kad labai lengvai sutikai filmuotis. Ar šiandien tam ir vėl pasiryžtum?

 

– Tada labai lengvai sutikau, nes gyvenime buvo stresinis, depresinis laikotarpis. Man atrodo, kad tada man pasąmoningai reikėjo kažkokio išbandymo – kažko, kad galėčiau pasijusti gyva. Dabar jau tikrai nesutikčiau, no way (juokiasi). Dabar tiek dalykų mano gyvenime nebevyksta, kiek vyko tada. Kai tau 21-eri, 22-eji ar 23-eji, tu privalai apie save atrasti labai daug dalykų, o nuo 25-erių ta turbulencija pradeda lėtėti. Galima sakyti, biškį tampi nuobodus. Kadangi aš pradėjau tūsintis nuo 14-os, dabar jau jaučiuosi kaip tie žmonės, kuriems trisdešimt. Jaučiuosi pavargusi ir tiesiog kimarinu namie arba pas draugus ir žiūriu serialus. Dabar man tai – pats geriausias laisvalaikis (šypsosi).

 

– Visi mes ieškome laimės, kad ir kaip ją beįsivardintumėme. Kas tau buvo laimė tada, kai filmavaisi, ir kas – dabar?

 

– Aš nežinau (šypsosi). Anksčiau – tada – mano suvokimu, laimė buvo kažkas grandiozinio. Galvojau, kad tai bus kažkas grand, kažkas wow. Bet dabar, su laiku, pasikeitė suvokimas – būti laimingu nėra kažkoks grandiozinis jausmas, tai yra maži momentai, mažos sekundės. Kai pasijauti, kad esi laiku ir vietoje. Ir kai džiaugiesi, kad tu esi. Tai būna vienos ar 10-ies minučių jausmas, ar vienas geras vakaras, kai jautiesi patenkinta savo gyvenimo pasirinkimais. Dabar man laimė labiau siejasi su stabilumu. Tai yra mažos akimirkos, kurias atsidedi į savo atsiminimų stalčių ir brangini. Jei pasiseka, dar spėji nufotkinti (juokiasi).

 

– Filmo žiūrovams tikrai bus įdomu sužinoti, ką tu veiki šiuo metu?

 

– Vyksta dideli pokyčiai – po premjeros bent dvejiems metams išvažiuoju gyventi į Atėnus, Graikiją. Pastaraisiais metais save labai spaudžiau su planais, tikslais ir tvarkaraščiais. Ir tada atsirado didelis vidinis nusivylimas, kad aš neatitinku kažkokių standartų. O iš tiesų niekas man jų ir nekėlė, tik aš pati sau. Tad dabar bus didelis įvykis – pakeisiu šalį ir miestą, o būdama ten dėliosiuosi, kas toliau. Važiuoju žinodama, kad darbą ten jau turėsiu, bet stengiuosi savęs nespausti.

 

– Ką norėtum perduoti filmo žiūrovams?

 

– Filmo pradžioje yra daug akimirkų, kur atrodo, kad man viskas labai smagu ir juokinga, bet tiesa yra ta, kad tada buvau didžiausioje depresijoje. Ir vien žiūrėdama į tai iš šalies niekad nepasakyčiau, kad man ten blogai. Todėl kai jūsų draugas šypsosi ir juokiasi, vis tiek nepamirškite paklausti, kaip jis jaučiasi. Noriu paraginti žmones rimtai žiūrėti į psichikos sveikatą, kreiptis pagalbos, eiti pas psichologus, psichoterapeutus. Nes kuo vėliau žmonės kreipiasi, tuo jiems sunkiau išsikapstyti – per laiką išmokstame visokių tvarkymosi su problemomis mechanizmų, kurie nėra sveiki.

 

O jauniems žmonėms, kuriems dabar 18 ar 19-ka, labai siūlyčiau pakeliauti, išeiti iš komforto zonos, pasidaryti pertrauką po mokyklos. Ir nepasiduoti tėvų, aplinkos spaudimui apie tai, ką daryti su savo gyvenimu, ką studijuoti ir ko – ne. Nes kuo vėliau, tuo sunkiau daryti didelius pokyčius gyvenime. Ir dar linkiu daug juoktis ir turėti saugų palaikančių draugų ratą, nes jie yra antra šeima – labai svarbu turėti palaikymą.

 

________

 

Pagrindinei Elenos Kairytės filmo herojei Robertai reikia nedaug – ji tenori gyventi ramiai, bet nenuobodžiauti. Šios dvi priešpriešos ją dažnai nuveda į destrukciją. Stebint Robertą vis naujame jos gyvenimo etape, išryškėja jos kartą neretai lydintis finansinio ir dvasinio nestabilumo, neužtikrintumo, nuolatinės kaitos jausmas. Filmo gamintojai: „Baltic Productions“, filmo gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras. „Robertos“ anonsas: https://vimeo.com/801581711/a53753764d

 

Vilniuje filmą galima išvysti „Skalvijoje“, „Pasakoje“ ir „Forum Cinemas Vingis“, o taip pat Klaipėdoje („Arlekinas“), Panevėžyje („Garsas“), Gargžduose („Minija“) ir Visagino kultūros centruose. Daugelį filmo seansų lydės susitikimai su kūrybine komanda, išsamią informaciją apie filmo peržiūras galite rasti čia: https://bit.ly/ROBERTA_repertuaras. Filmo sklaidą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

 

Tai yra pirmasis režisierės Elenos Kairytės pilno metro filmas. Iki šiol Lietuvos žiūrovams ji yra pristačiusi du trumpametražius filmus: „Mudu abudu“ (2019) ir „Mažasis mėnulis“ (2020).

Retransliavimo paskirstymas audiovizualinių kūrinių autoriams bus atliktas šių metų gruodžio mėnesį, kadangi 2022 m. pasikeitė situacija dėl audiovizualinių kūrinių autorių teisių gauti atlyginimą už kūrinių panaudojimą.

 

2022-05-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ATGTĮ) pakeitimai. Vienas iš pakeitimų yra tai, kad pagal ATGTĮ 11 str. 4 d., kai autoriaus teises ar teisę gauti atlyginimą administruoja kolektyvinio administravimo organizacija, teisė gauti atlyginimą yra neatšaukiama ir neperleidžiama. 

 

Pagal bendrąją teisės taisyklę, civiliniai įstatymai ir kiti civilinius santykius reglamentuojantys teisės aktai negalioja atgaline tvarka. ATGTĮ pakeitimo įstatyme nebuvo numatyta, jog ATGTĮ 11 str. 4 d. nuostatos galioja atgaline tvarka,  dėl to laikytina, kad ATGTĮ 11 str. 4 d. įtvirtintos nuostatos yra taikomos tik sutartims, kurios tarp audiovizualinių kūrinių autorių ir prodiuserių buvo sudarytos po šios nuostatos įsigaliojimo – po 2022-05-01.

 

Dėl to iki 2022-05-01 sudarytose sutartyse tarp audiovizualinių autorių ir prodiuserių gali būti numatytas autoriaus turtinių teisių perleidimas prodiuseriams, o sutartims, sudarytoms po 2022-05-01, būtų taikomi nauji ATGTĮ 11 str. 4 d. apribojimai.

 

Atsižvelgiant į tai, AVAKA jau kreipėsi į prodiuserius ir per nustatytą terminą prašo pateikti su autoriais sudarytas sutartis dėl audiovizualinio kūrinio sukūrimo. Sutarties sudarymo data yra atskaitos taškas, kuriuos subjektus laikyti turinčiais teisę gauti atlyginimą už retransliavimo teisės panaudojimą.

 

Kilus klausimų, prašome kreiptis:

Simona Mikėnaitė

simona@avaka.lt

+370 698 56 140