Mėnuo: 2023 spalio

„Nepatogus kinas“ – daugiau nei filmai, kurie šiame festivalyje dažniausiai tampa įkvėpėjais gilesniems pokalbiams, atviriems prisipažinimams ir net naujiems patyrimams. Tad spalio 12-29 „Nepatogus kinas“ žiūrovams siūlo ne tik apsigyventi kino teatruose ir prie namų ekranų žiūrint beveik pusšimtį filmų, bet ir festivalio renginiuose susitikti su kūrėjais, žmogaus teisių aktyvistais, kitais žiūrovais ar net panirti į išplėstinę realybę.

 

„Nepatogus kinas“ šiemet pristato ne vieną naujovę, viena jų – istorijų pasakojimo renginys. Spalio 14 d. MO muziejuje festivalis ruošia sceną filmo scenarijaus vertoms istorijoms – čia vyks pirmieji „Nepatogūs pasakojimai“.

 

„Kasmet festivalio metu ekranuose stebime jaudinančias istorijas, tačiau juk ne mažiau įdomių, sukrečiančių ar įkvepiančių istorijų turime mes patys ir mus supantys žmonės – draugai, bendradarbiai ar tie, su kuriais kasdien prasilenkiame gatvėje. Tad šiemet nutarėme padėti jiems prabilti, suteikėme profesionalios istorijų pasakotojos pagalbą ir  paruošėme jaukią sceną – šalia mūsų vykstančios istorijos apie (ne)lygybę, aktyvizmą, įvairovę, laisvę ir pokytį bus išpasakotos, išgirstos, išjaustos ir pasidalintos“, – pasakoja festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis. Renginys – nemokamas, festivalio puslapyje tereikia išsiimti bilietą, renginio idėją padeda realizuoti Nyderlandų Karalystės ambasada Lietuvoje.

 

Virtuali realybė „Nepatogiame kine“ – ne naujovė, tokius seansus festivalis organizuoja kasmet. Tačiau šiemet organizatoriai žengia dar toliau ir giliau – į išplėstinę realybę (XR), kurioje žiūrovo laukia ne tik virtualios realybės filmai, bet ir žaidimai, video instaliacijos ir įvairios interaktyvios patirtys, skatinančios naujai interpretuoti realybę. Programa „NK-Interactive“ spalio 18-28 d. vyks specialiai festivaliui vėl atveriamose Radvilų rūmų muziejaus erdvėse – rūsyje, kur kažkada buvo įsikūręs klubas „WOO“.

 

„Išplėstinės realybės kūrinių programos jau yra tapusios svarbia prestižinių filmų festivalių – Kanų, Venecijos, „IDFA“, „CPH:DOX“ – dalimi. Pirmą kartą tokia paroda atveriama ir kino festivalyje Lietuvoje. Žiūrovai turės išskirtinę progą patirti ryškiausius, plačiai įvertintus pastarųjų metų XR kūrinius – žaisti, tyrinėti ir atrasti“, – intriguoja festivalio koordinatorė Judita Ragauskaitė.

 

Kaip visuomet, „Nepatogų kiną“ aplankys ir festivalyje rodomų filmų kūrėjai. Vienas jų – spalio 13 d. pokalbiui po filmo „Žurnalisto nužudymas“ pasiliksiantis jo režisierius Matt Sarnecki. Prieš kelis metus jauno žurnalisto Jáno Kuciako ir jo sužadėtinės nužudymas Slovakijoje sukėlė didžiausius protestus nuo komunizmo griūties. Nužudymą tiriantiems jo kolegoms pavyko rasti įrodymų, siejančių nusikaltimą su garsiu verslininku, kuris yra artimas vyriausybei ir jos premjerui. Belaukiant šio filmo „Nepatogiame kine“, jo kontekstas dar labiau sutirštėjo – buvęs premjeras ką tik vėl laimėjo rinkimus Slovakijoje. Tad prie šio svarbaus pokalbio apie politines naujienas prisijungs Europos Parlamento narys Petras Auštrevičius ir publicistas Donatas Puslys.

 

Festivalis tradiciškai rengia ir daugiau nepatogių, bet todėl dar svarbesnių pokalbių. Spalio 20 d. filmą „Gyvenimas kaip ir bet kuris kitas“ lydės pokalbis apie motinystės įvaizdžius, atvaizdus ir tikroves. Kokią tikrovę (o gal – iliuziją?) randame sklaidydami senus šeimos fotografijų albumus? Kokie mamų tikrovės fragmentai lieka anapus kadro? Apie tai festivalis kviečia pareflektuoti kartu su Vilniaus universiteto mokslininkėmis ir psichikos sveikatos ekspertėmis. O spalio 27 d. dar viena diskusija su jomis persikels į Kauną – po filmo „Is There Anybody Out There“ žiūrovai kviečiami pasikalbėti apie negalią ir supergalią, įvairovę ir motinystę.

 

Dar viena „Nepatogaus kino“ naujovė – patyriminiai filmų seansai. Priklausomai nuo filmo temos, po kai kurių peržiūrų žiūrovų lauks įvairios patirtys: filmus „Nuogi sodai“ ir „Is There Anybody Out There“ palydės judesio terapija, po filmo „Svetimkūniai“ apie ekologinį nerimą bus galima pasikalbėti su psichoterapeute, o po filmo „Žiogų respublika“ žiūrovai pasiliks žiogų degustacijai. Konkrečius filmų seansus su šiomis patirtimis žiūrovai gali rasti festivalio repertuare.

 

„Nepatogus kinas“ spalio 12-29 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugiau nei 200-uose miestų ir miestelių bibliotekų bei kiekvienuose namuose – žiūrovai didžiąją dalį filmų galės žiūrėti ir „Nepatogaus kino“ namų kino platformoje sau patogiu metu. Gero kino labiausiai išsiilgę žiūrovai galės už priimtiną kainą įsigyti festivalio pasus ir neribotai mėgautis kad ir visais „Nepatogaus kino“ filmais.

 

Festivalio filmų ir renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt. Kaip ir kasmet, žiūrovai galės išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti festivalio pasą į visus filmus, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą. Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai galės ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.

Kino teatruose šiuo metu rodomoje Marijos Kavtaradze intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ vienas iš pagrindinių veikėjų Dovydas yra gestų kalbos vertėjas. Jį įkūnijęs aktorius Kęstutis Cicėnas pasakoja tam ruošęsis rimtai – buvo nuspręsta, kad nepakanka vien išmokti atkartoti filme rodomus gestus, bet taip pat norėtųsi filmavimo aikštelėje susikalbėti su kurčiaisiais aktoriais. Tad besiruošdamas vaidmeniui, gestų kalbos K. Cicėnas mokėsi vienerius metus.

 

„Tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis. Pradžioje maniau, juk esu aktorius – galiu paprasčiausiai išmokti atvaizduoti tik scenarijui reikalingus gestus. Tačiau Marija pasiūlė mums trims – kartu su ja ir aktore Greta Grinevičiūte – pasimokyti gestų kalbos, kad filmavimo aikštelėje galėtumėme patys pabendrauti su aktoriais. Ir tai buvo labai verta – ne tik visi geriau jautėmės filmavimuose, bet ir geriau pažinau žmones, kurie yra šalia ir apie kuriuos – juk keista – dažniausiai nieko nežinome. Žinoma, dar negaliu laisvai susikalbėti gestų kalba, tačiau gera galėti užkalbinti, paklausti ar padėkoti – ši kalba jau yra šiek tiek pravertusi ir gyvenime: taksi ir parduotuvėje“, – pasakoja Kęstutis Cicėnas.

 

„Kai pradėjome mokytis gestų kalbos, sau pagalvojau – juk kurtieji galėtų labai paprastai tapti girdinčiųjų pasaulio dalimi, jei tik mes visi mokėtumėme gestų kalbą. Mes galime išmokti jų kalbą, bet jie negali išmokti mūsiškės. Vienoje scenoje filmo veikėjas Dovydas užsimena, kad jo brolis yra kurčiasis ir tėvai tikėjosi, kad „jis pasikeis“. Tai nedidelis akcentas filme, bet jis man primena, kokią neteisybę patyrė ir vis dar patiria kurtieji“, – sako režisierė Marija Kavtaradze.

 

„Gestų kalba yra nepaprastai graži ir tam tikrais atžvilgiais labai tiesmuka. Turi kalbėti labai konkrečiai ir aiškiai. Kai reikia greitai įvardintį konkretų žmogų, jam suteikiamas naujas – gestų – vardas ir dažniausiai tai daroma atsižvelgiant į žmogaus išvaizdos savybes, pavyzdžiui, plaukų spalvą ar ilgį. Žinoma, tame yra daug poezijos ir daug meno formų – pavyzdžiui, vizualinis pasakojimas“, – pasakoja Marija.

 

„Pradžioje buvo tikrai sunku – ir gramatika, ir išsireiškimai kitokie, ir žargonas visiškai nepažįstamas. Dar įdomiau pasidarė, kai perėjome prie dainų vertimo… Pasirodo, dainos verčiamos dar kitaip. Jose gestai, nors ir naudojami, bet sudaro tik dalį vertimo – čia prasmės papildomai perteikiamos vaidyba, ritmu, emocijomis. Ir nors mokytis buvo labai sunku, galiausiai pats sau pastebėjau, kad perduoti emocijas gestais man yra lengviau – ženklai ir rankų gestikuliavimas yra tarsi tarpininkas tarp manęs ir kito žmogaus. Už jų jaučiuosi saugesnis, ne toks nuogas reikšdamas emocijas. Ko gero, kitą filmo pagrindinę veikėją įkūnijančią aktorę Gretą Grinevičiūtę panašiai veikia šokis“, – svarsto Kęstutis.

 

Filmo veikėjas Dovydas gestų kalba vertė dvi dainas: grupės „shishi“ perdainuotą Teisučio Makačino „Klausyk, mieloji“ ir Monikos Liu dainą „Troškimas“. Aktorius Kęstutis Cicėnas sako, kad pastaroji daina gestų kalba jam suskambo naujai, dar jautriau: „Tai labai jautri ir brutaliai nuoširdi daina, kaip ir pats filmas – jis yra brutaliai, skausmingai nuoširdus. Bet tame ir yra visas grožis. Mano personažui ir visam filmui šios dainos eilutės – „buvo kas, ir kas dar bus“ – tiesiog fatališkos. Jos yra apie patį filmą, apie jų santykį ir jo likimą.“

 

Filmas „Tu man nieko neprimeni“ buvo pritaikytas kurtiesiems ir neprigirdintiems žmonėms, t.y. parengta jo versija su SKN subtitrais. Tačiau dar svarbiau yra tai, kad, ko gero, pirmą kartą Lietuvos kino teatrų istorijoje tokia filmo kopija yra rodoma ne specialiuose uždaruose seansuose, o populiariausiais įprastų repertuarų laikais. Kaip tai vyksta? Filmas rodomas su specialiais subtitrais, kurie kiek daugiau nei įprastai pasakoja apie jame pasigirstančius garsus. Girdintiems žiūrovams šie subtitrai netrukdo, o kurtieji ir neprigirdintys gali visavertiškai filmą žiūrėti kartu su girdinčiaisiais. Anksčiau filmų SKN kopijos būdavo rodomos tik specialiuose, kurtiesiems ir neprigirdintiems žmonėms skirtuose seansuose.

 

Filmo „Tu man nieko neprimeni“ anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=Ky_I3UnalPw.

 

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

 

„Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika), „Love and Anarchy“ (Helsinkis, Suomija), Batumio (Sakartvelas), Atėnų (Graikija), Hamburgo (Vokietija), Ciuricho (Šveicarija), BFI Londono ir kitus kino festivalius. Filmas yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

 

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

 

Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir namų kino platformų.

 

Apie „M–Films“

 

2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradzes („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.

Šį penktadienį, spalio 6 d., 20 val. Elektrėnų ledo arena žiūrovus pakvies į šiai erdvei netikėtą renginį – išskirtinę dokumentinio filmo ,,Nutirpusio ledo lyga“ premjerą, kurioje dalyvaus filmo kūrybinė komanda bei herojės – pirmosios Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinės narės.

 

Filmas ,,Nutirpusio ledo lyga“ – pradžios istorija apie entuziazmo kupinas pirmasias varginančias treniruotes, konkurencingas atrankas, pasiaukojimą ir kainą, kurią turi sumokėti moteris, norinti žaisti nemoterišką žaidimą. 2019 metais Elektrėnuose suformuojama pirmoji Lietuvos moterų ledo ritulio rinktinė, o kartu su ja užgimsta didelės komandos narių svajonės ir prasideda kiekvienos jų kova su pačia savimi bei nelengvomis sąlygomis siekiant tapti stipriomis sporto profesionalėmis ir atstovauti Lietuvą ledo arenose visame pasaulyje.

 

,,Augau Elektrėnuose ir ledo ritulys čia visada buvo šalia. Pati jo nežaidžiau. Mėgavausi žiūrovo pozicija ir laisvojo čiuožimo laiku Ledo arenoje. Tačiau nuolat stebėdama rinktinės merginas, supratau – koks svarbus žodis yra komanda.  Kiek pastangų reikia ją ne tik sukurti, bet išlaikyti. Supratau, kad tuo jausmu norėčiau pasidalintisu kitais ir taip gimė idėja šiam filmui. Tokį komandinį jausmą išgyvenau ir kūryboje. Filmavimo darbai vyko unikaliomis sąlygomis pareikalavusiomis ištvermės šalčiui, pagarbos vienas kitam ir aplinkai. Kai po intensyvios treniruotės žaidėjos ruošėsi dušui ir nesidrovėdamos tęsė sau įprastą rutiną savoje erdvėje, vyriška kūrybinė komandos dalis be žodžių paliko rūbinę. Įsiminė operatoriaus Petro Skukausko frazė: ,,Mano darbo tikslas, kad herojės manęs nematytų, bet mano pareiga gerbti jų privatumą”. Vartydama savo užrašus radau dar vieną frazę: ,,Niekada nepasitikėk žmonėmis, kurie neturi nieko, ką beatodairiškai mylėtų”.  Filmo herojės gyvena ledo rituliu – jos ir žaidimas yra viena. Tai jas apibrėžia ir suteikia prasmę. Supratau, kad aš ir mano komanda beatodariškai mylime dokumentinį kiną. Tikiuosi pajusite tai, atvykę į premjerą”, mintimis prieš svarbų vakarą dalinasi filmo idėjos autorė ir režisierė Emilija Petkūnaitė-Šlikė.

 

Dideliame ekrane filmas bus rodomos tik vieną kartą Elektrėnų ledo arenoje, spalio 6 dieną 20 val. Seansas nemokamas ir atviras visiems. Filmą kartu su režisiere Emilija Petkūnaitė kūrė operatorius Petras Skukauskas, garso režisierius Laurynas Kamarauskas ir kompozitorius Vygintas Kisevičius.

 

Filmo gamintoja – studija ,,Just a moment” veikia kaip kūrybinė erdvė, kurioje susitinka studijos sukaupta tarptautinė prodiusavimo patirtis, ambicingos ir autentiškos kino, TV projektų bei medijų meno kūrėjų idėjos. Tarp paskutiniais metais studijoje sukurtų filmų Deimanto Narkevičiaus ,,Čiulbanti siela”, Lino Žiūros ,,1991”, Emilijos Škarnulytės ,,Kapinynas”, Tomo Smulkio ,,Žmonės, kuriuos pažįstam”, Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės ,,Geras gyvenimas”, kultūros žurnalas ,,Fokusas” bei daugelis kitų audiovizualinių projektų.

 

Filmo gamybą finansavo Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija bei Elektrėnų miesto savivaldybė,

 

 

 

Debiutinis Austėjos Urbaitės filmas „Per Arti“ keliauja po tarptautinius festivalius ir šią savaitę bus rodomas didžiausiame Islandijos kino festivalyje Reikjavike. Vėliau spalį geriausiu Lietuvos metų filmu pripažinta juosta susitiks su žiūrovais Olandijos, Švedijos bei Norvegijos festivaliuose, o lapkričio mėnesį filmas atidarys Baltijos šalių kino festivalį Niujorke, bus rodomas lietuviško kino festivalyje Berlyne, taip pat festivaliuose Graikijoje, Indijoje, Italijoje. Iš viso filmas jau parodytas dešimtyje festivalių, o Lietuvos žiūrovai „Per Arti“ galės pamatyti nuo spalio 27 dienos šalies kino teatruose.

 

Didžiausias filmo tarptautinės kelionės pasiekimas – kad jis vertinams tiek žiūrovų, tiek kino kritikų: žiūrovų simpatijų prizą „Per arti“ pelnė Lisabonoje vykusiame festivalyje „Indie Lisboa“, o tarptautinės kino kritikų asociacijos FIPRESCI pripažintas geriausiu Vokietijoje festivalio „Go East“ metu. Šiame festivalyje A.Urbaitės debiutas buvo pripažintas ir geriausiu festivalio filmu.

 

„Filmas kruopščiai ir intensyviai apibūdina motinystės ir šeimos troškimą bei dramatiškai nagrinėja kultūrų konfrontaciją ir tarptautinio vaikų įvaikinimo problemas“, buvo rašoma apie filmą įteikiant prizą Vokietijoje.

 

„Tai ypatingai brandus filmas“, – rašė kino blogeris John McDonald iš portalo „Dirty movies“. „Filmas kelia svarbius klausimus ir jų vienareikšmiškai neatsako“.

 

Kultūros istorikas Mikko Toivanen „Per arti“ pavadino „intymia ir nesenstančia istorija apie normalius, netobulus žmones, bet ir apie šiandieninę Europą. Filmas apie meilę, skausmą ir pavydą. Tai filmas su širdimi“.

 

Davide Magnisi, FIPRESCI asociaciją atstovaujantis kino kritikas rašė: “Subtili psichologinė pasaka apie savininkiškumą ir pavydą, pasakojama dviem kalbom ir per dviejų moterų prizmę.“

 

Reikjaviko tarptautiniame festivalyje „Per Arti“ bus rodomas kaip programos „Smart 7“ dalis. Ši programa – tai 7 Europos kino festivalių bendras projektas, kuriuo siekiama, kad jaunų režisierių filmai būtų matomi visos Europos festivaliuose. Į „Smart 7“ programą A.Urbaitės debiutą pasiūlė festivalio „Kino pavasaris“ programos sudarytojai.

 

Filmo „Per arti“ išskirtinumas – jis sukurtas dviem kalbom – lietuvių ir prancūzų. Pagrindinius vaidmenis filme atlieka aktorė Dovilė Kundrotaitė ir prancūzų aktoriai Anne Azoulay bei Arthur Igual. Filmo „Per arti“ vaikus įkūnija neprofesionalūs aktoriai Inesa Sionova ir Ajus Antanavičius.

 

 

Filmas pasakoja apie prancūzus Žakliną ir Leoną, kurie įsivaikina lietuvius vaikus ir laikinai į šeimą priima studentę Gabrielę, kad padėtų vaikams susišnekėti ir mokytų juos prancūzų kalbos.

Ilgainiui Gabrielė ir Žaklina pradeda konkuruoti dėl vaikų dėmesio ir prieraišumo, peržengdamos ribą tarp meilės ir egoizmo.  

 

Filmo „Per arti“ gamybą iš dalies parėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizja, filmo prodiuserė – Živilė Gallego iš „Fralita films“.