Mėnuo: 2023 spalio

Režisierės Marijos Kavtaradze intymi meilės istorija „Tu man nieko neprimeni“ tebekeliauja po kino teatrus. Šios istorijos centre – du palengva vienas kitą įsimylintys žmonės, o vienas iš jų atskleidžia esantis aseksualus. Šie žmonės pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius. Režisierė neslepia turėjusi baimių reprezentuoti aseksualius žmones, o šiomis temomis kasdien besidomintis ir kalbantis Cody Webb tikina, kad jai tai pavyko.

 

„Visuomet baugu imtis vaizduoti mažai reprezentuojamą grupę, kai pati nesi jos dalis. Kyla ir etiniai klausimai – ar iš viso turiu teisę tai daryti? To nežinau, tačiau stengiausi kuo geriau padaryti namų darbus, įsigilinti tam, kad galėčiau kalbėti su nuoširdžiausia pagarba“, – pasakoja Marija Kavtaradze. „Rašydama scenarijų daug tyrinėjau – apie aseksualumą skaičiau forumuose (AVEN), stebėjau „YouTube“ („Slice of Ace“, „AmeliaAce“), „TikTok“ kūrėjus. Susipažinau su aseksualiais žmonėmis, kurie sutiko padėti atsakydami į mano klausimus.“

 

JAV komikas ir turinio kūrėjas Cody Webb, taip pat žinomas iš „The Ace Council“ paskyros „TikTok’e“, kur kalbama aseksualiems žmonėms ir queer bendruomenei svarbiomis temomis, sako, kad „Tu man nieko neprimeni“ istorija jį įtikino: „Iškart pajutau, kad šis filmas buvo paremtas kruopščiu tyrimu – mane tai sužavėjo. Daugelis jame vaizduojamų patirčių man, aseksualiam žmogui, yra labai gerai pažįstamos. Pagrindinio vyro personažo Dovydo ir aplinkinių reakcijos – labai nuoširdžios ir tikros.“

 

„Nežinojau, ko tikėtis, nes vaidybiniuose filmuose dažnai vyrauja stereotipai, bet šie personažai išties įvairialypiai ir sudėtingi. Jie abu tikrai stengiasi, kad jų santykiai pavyktų. Ir susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, kokių gali turėti bet kuri kita pora – asmenybių nesuderinamumas, pavydas, bendravimo stoka… Užuot stengęsi būti savimi, jie mėgina būti tais, kuo, jų manymu, kitas nori juos matyti“, – įspūdžiais po filmo dalinasi C. Webb.

 

„Manau, kad filme labai gerai atspindėtas aseksualumas, žmonių reakcijos į jį ir aseksualaus žmogaus bandymas susikalbėti su tuo, kuris toks nėra. Pavyzdžiui, kai Dovydas Elenai atskleidžia esantis aseksualus, ji ima juoktis ir padaro prielaidą, kad ji tiesiog jam nepatinka – taip iš tiesų gyvenime nutinka. Žmonės mano, kad potraukis yra visuomet vienodas ir jei žmogus netraukia seksualiai, draugystė tegali būti platoniška“, – svarsto C. Webb.

 

„Ruošdamasi filmui įsitikinau, kad kiekvieno žmogaus istorija ir santykis su savo seksualumu yra labai skirtingi. Aseksualumas yra labai plataus spektro ir manau, kad kartais sunku save kažkur priskirti. Net skirtinguose santykiuose jis gali būti vis kitoks, be to, gali keistis laikui bėgant. Būtent todėl susitelkiau į šiuos konkrečius personažus – būtent jų meilės istoriją ir iššūkius. Tai man suteikė pasitikėjimo kurti tokius veikėjus, kurie, mano manymu, būtų įtikinami“, – pasakoja M. Kavtaradze.

 

„Tikiu, kad šis filmas kai kuriems aseksualiems žmonėms gali padėti suprasti, ką jie išgyvena. Nes jei aplink tave nėra bendruomenės, užtrunka, kol supranti, kas esi. Žinoma, šio filmo nerekomenduočiau tai aseksualių žmonių bendruomenės daliai, kuriems seksas yra atstumiantis – jie tikriausiai nenorėtų to matyti. O ne aseksualiems žmonėms yra svarbu suprasti aseksualių žmonių kompleksiškumą. Jei žiūrite šį filmą ir dedate pastangas suprasti – labai gerai!, – į filmą „Tu man nieko neprimeni“ kviečia C. Webb.

 

Filmo „Tu man nieko neprimeni“ anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=Ky_I3UnalPw.

 

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

 

„Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika), „Love and Anarchy“ (Helsinkis, Suomija), Batumio (Sakartvelas), Atėnų (Graikija), Hamburgo (Vokietija), Ciuricho (Šveicarija), BFI Londono ir kitus kino festivalius. Filmas yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

 

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

 

Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir namų kino platformų.

 

Apie „M–Films“

 

2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradzes („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.

Spalio 18 d., trečiadienį, 18 val. kino teatre „Forum Cinemas Vingis“, 9 salėje vyks nemokama režisierės Agnės Marcinkevičiūtės filmo „Vardas tamsoje“ peržiūra. Tai jau antrasis projekto „Knyga+Kinas“ rudens kino vakaras. Filmas sukurtas rašytojos Renatos Šerelytės-Mendeikienės detektyvinio romano „Vardas tamsoje“ motyvais. Po filmo seanso žiūrovai turės galimybę susitikti su režisiere bei rašytoja kino kritikės Neringos Kažukauskaitės vedamojoje diskusijoje.

 

Tiek režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, tiek rašytoja Renata Šerelytė-Mendeikienė yra dalyvavusios projekte „Knyga + Kinas“ kaip komisijos narės ir turėjusios galimybę atrinkti scenarijaus vertas knygas, kurios kino industrijai pristatomos per Vilniaus knygų mugę vasario mėnesį. 

 

Renata Šerelytė-Mendeikienė: „tai istorija apie vidinius demonus, kankinančius jauną tardytoją, apie praeities šmėklas ir to laikotarpio žavesį ir skurdą“

Detektyviniame romane „Vardas tamsoje“ pagrindinį vaidmenį atlieka policijos tardytoja, o akcentu tampa tiriamas nusikaltimas ir tyrėjos prisiminimai. Kaip teigia pati autorė: „Tradiciniu detektyvu šį romaną būtų sunku vadinti, jame daug detektyvinių linijų, kurios  paslaptingai  nutrūksta. Iš esmės tai istorija apie vidinius demonus, kankinančius jauną tardytoją, apie praeities šmėklas ir to laikotarpio žavesį ir skurdą“.

 

Šiuo metu rašanti  apie literatūrą bei kiną R. Šerelytė-Mendeikienė atkreipia dėmesį, kad pagal romaną sukurtas filmas atsispindi pagrindinę pasakojimo liniją, tačiau daugelio veikėjų teko atsisakyti dėl pasakojimo vientisumo.

 

Agnė Marcinkevičiūtė: „Aš galiu „Vardą tamsoje“ vadinti mūsų filmu“

 

– Kaip gimė idėja kurti filmą remiantis A. Šerelytės romanu „Vardas tamsoje“?

– Renatos romanas pateko į mano  rankas 2006 metais, atsimenu, kad kaip tik dairiausi, ką galėčiau nuveikti savo kūryboje. O tai, kas pasakojama romane ir, svarbiausia, kaip pasakojama – ekspresyviai, su lengva ironija ir kartu paslaptingai, na, viskas buvo labai man artima. Aš tiesiog susižavėjau kūriniu, o vėliau ir pačia autore. Po metų darbo radosi dokumentinė apybraiža apie Renatą ir štai šis kino scenarijus, kuris apie penkerius metus stalčiuje dar palaukė dienos šviesos, kol atsirado prodiuserė Živilė Gallego ir viskas išsirutuliojo.

 

– Bendradarbiavimas su autoriumi kuriant filmą – kiek svarbu autorius dalyvavimas filmo kūrimo procese? Kiek jis įtraukiamas į bendrą procesą?

– Man bendradarbiavimas su Renata yra vienas iš pačių ryškiausių ryšių gyvenime, tai yra likimo dovana. Renata puikus žmogus,  ji niekada neperžengia ribų, Renata visada man patardavo, bet niekada nieko primygtinai nereikalavo, nes ekranizacija jau yra kitas kūrinys, arba kito kūrėjo interpretacija. Aš iš Renatos jaučiau labai didelį palaikymą ir ji netgi sutiko atlikti vieną epizodinį vaidmenį. Manau, kad „Vardą tamsoje“ aš galiu vadinti mūsų filmu.

 

– Su kokiais iššūkiais susidūrėte kuriant šią ekranizaciją?

– Iššūkių buvo daug, bet dabar galiu prisiminti vien tik sėkmę. Komandos ryžtą, išradingumą, kaip apeiti kliūtis, kad filmavimas vis dėl to vyktų. Mes nusišlavėme visą Markučių parką, kad neliktų sniego, nes jo nebuvo prieš tai nufilmuotoje scenoje. Filmavome policijos komisariato scenas, kuomet komisariatas už plonos sienos buvo perpildytas padauginusių piliečių ir jie garsiai triukšmavo, o mes kantriai, dublis po dublio, bandėme įsiterpti į tylą… Galėčiau ilgas valandas pasakoti kuriozines situacijas, bet verčiau padėkosiu operatoriui Feliksui Abrukauskui, dailininkui Albertui Vidžiūnui, Neringai Keršulytei ir, žinoma, Živilei, akivaizdu – nuostabiems aktoriams, kad mums vis dėlto pavyko, nors finansinės sąlygos buvo minimalios. Tai buvo didelė rizika.

 

– Kuo gyvenate šiandien? Kokie kūrybiniai procesai jus supa?

– O šiandien aš tebedirbu labai intensyviai ir tuo labai džiaugiuosi. Netrukus su Živile Gallego pakviesime visus pamatyti labai ypatingą dokumentinį filmą. Tai didelis mudviejų su operatoriumi Ryčiu Kurkuliu darbas apie pasaulinio garso pianistę Mūzą Rubackytę.

 

„Knyga+kinas“ rudens kino vakarus organizuoja „Fralita Films“. Projekto partneriai: Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Lietuvos leidėjų asociacija, „Vilniaus kino biuras“,  Kūrybiškos Europos biuras Lietuvoje. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras.

 

Plačiau apie projekto „Knyga+Kinas“ nemokamus kino seansus spalio mėnesį: https://bit.ly/45nnDXZ

 

Šiandien prasidedančioje šiuolaikinio meno mugėje „ArtVilnius“ Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pirmą kartą pristato specialiąją programą, kurioje – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Deimanto Narkevičiaus ir Dainiaus Liškevičiaus kino filmų premjeros, diskusijos apie kino ir šiuolaikinio meno santykius, Salvadorui Dali, Edgarui Munchui, Anselmui Kieferiui dedikuoti filmai iš Kanų, Venecijos ir Geteborgo kino festivalių.

 

„ArtVilnius’23“ „Scanorama“ pristatys net dvi nacionaliniu ir tarptautiniu mastu pripažintų vizualiojo meno kūrėjų premjeras – Deimanto Narkevičiaus pirmąjį lietuvišką ilgametražį 3D filmą „Čiulbanti siela“, sulaukusį žiūrovų ir kino kritikų dėmesio Marselio kino festivalyje bei ribas tarp kasdienybės ir kūrybos trinančią Dainiaus Liškevičiaus dokumentinę juostą „Modernus butas“, kurie lapkritį lauks kino festivalio žiūrovų.

 

„Scanorama“ drąsiai kerta naujas teritorijas, ieškodama kino ir kitų meno sričių dialogo galimybių, turiningai praplečiančių kultūrinius kontekstus. Perkeldami kino salę į galerijos erdvę ir pakviesdami menininkus į kino salę, kviečiame atverti naujus horizontus, intelektualiai ir vizualiai provokuojančius ne tik žiūrovus, bet ir abiejų sričių profesionalus“, – teigia festivalio „Scanorama“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

 

„Judančio vaizdo poveikis publikai pasikeitė. Nebegrįšime į tuos laikus, kai žiūrovai bėgdavo iš salės bijodami, kad jų nepartrenktų traukinys. Tačiau dvimatis kino vaizdas, kad ir koks nuostabus būtų jo turinys, ateityje vis dažniau susidurs su daugiamačių vaizdų konkurencija. Todėl manau, kad tai ne tik iššūkis kinui, bet ir galimybė atnaujinti judančių vaizdų suvokimą, juolab žinant, kad stereoskopijos išradimas sutapo su pirmaisiais kino žingsniais“, – pasakojo pirmojo lietuviško ilgametražio 3D filmo „Čiulbanti siela“ režisierius, skulptorius, videomenininkas Deimantas Narkevičius, kurio darbai eksponuoti 25-iose tarptautinėse meno bienalėse, o darbų įsigiję ir eksponavę kelios dešimtys meno institucijų bei privačių kolekcininkų, tarp kurių – „MoMA“ Niujorke, Pompidou centras Paryžiuje, „Tate Modern“ Londone, Lietuvos dailės muziejus.

 

„Čiulbanti siela“ nukels į XIX a. pabaigos vasarą Dzūkijoje. Kol tarnaitė pasakoja dvaro šeimininko dukrai apie raganas ir laumes, du keliaujantys muzikantai ima nebeskirti, kur realybė, o kur fantazija. Atidžiai rekonstruodamas trumpą praeities akimirką, Deimantas Narkevičius per stebuklą užfiksuoja tikrovę, kai glaudus žmogaus ir gamtos ryšys nebuvo nusilpęs.

 

Kito vadinamosios „lūžio kartos“ menininko, tarpdisciplininio meno atstovo Dainiaus Liškevičiaus dokumentiniame filme „Modernus butas“, sumontuotame iš beveik dvidešimt metų filmuotos archyvinės medžiagos, įprasti veiksmai transformuojasi į performansus. Privati erdvė virsta scena, o šeimos nariai – veikėjais, atskleidžiančiais paslaptingą buto istoriją. 

 

„Galerijose paprastai lankosi išrankesnis žiūrovas. Kinas – atviresnė ir demokratiškesnė medija, kino teatro salėje greičiau išsitrina riba tarp asmeninės ir viešos erdvės. Pačiam buvo keista ir savaip baugu išvysti savo filmą didžiajame ekrane – pasikeičia dydžiai, išryškėja detalės, į kurias kitu atveju galbūt neatkreiptum dėmesio. Praėjusio laiko ir atminties tema įgyja kitą matmenį“, – kūrinio eksponavimo skirtumus įvardija Dainius Liškevičius, kurio dokumentinio filmo „Modernus butas“ premjera vyks šių metų „Scanoramoje“, o jis „ArtVilnius“ žiūrovus pakvies į specialų performansą.

 

Šeštadienį 12.30 val. LRT studijoje vyksiančioje diskusijoje „Tarp kino salės ir galerijos: dialogo galimybių beieškant“ menininkas Dainius Liškevičius, vaizdo menininkė Anastasija Sosunova ir kino festivalio „Scanorama“ programos sudarytojas Dmitrijus Gluščevskis nagrinės, kuo skiriasi kino meno kūrinys, kuriamas kino salei, nuo galerijoje pristatomo videomeno kūrinio, kaip ir kodėl menininkai renkasi vienus ar kitus formatus. Pokalbį moderuos „ArtVilnius’23” projektų zonos kuratorius Valentinas Klimašauskas.

 

Šių metų kino festivalio „Scanorama“ filmų apie pasaulinio garso menininkus galerijoje – Venecijos kino festivalyje pristatyta prancūzų režisieriaus Quentino Dupieux  pseudobiografinė fantazija „Daaaali!“, vaizduojanti niekaip neįvykstantį  jaunos  žurnalistės interviu su garsiuoju siurrealistu, Kanų kino festivalyje rodyta vokiečių kino meistro Wimo Wenderso 3D dokumentinė juosta apie vieną ryškiausių XX a. antros pusės Europos menininkų Anselmą Kieferį „Anselmas – laiko šlamesys“ ir originali norvegų režisieriaus Henriko Martino Dahlsbakkeno nekonvencinė Muncho  biografija „Munchas“, interpretuojanti garsiojo „Šauksmo“ autoriaus Edvardo Muncho gyvenimo ir kūrybos esminius  posūkius.  

 

Sekmadienį 12 val. LRT studijoje vyksiančioje diskusijoje „Menas ir menininkai per kino objektyvą – po padidinamuoju stiklu ar kreivų veidrodžių karalystėje?” kinotyrininkė ir kino festivalio „Scanorama“ meno vadovė dr. Gražina Arlickaitė, dailėtyrininkė prof. dr. Raminta Jurėnaitė, dailės kritikė Aistė Paulina Virbickaitė, kino prodiuserė, studijos „Just a Moment“ vadovė Dagnė Vildžiūnaitė aptars kino galimybes atskleisti meno pasaulį ir menininkų biografijas. Pokalbį moderuos „Scanoramos“ komunikacijos vadovė Goda Januškevičiūtė.

 

Diskusijos bus tiesiogiai transliuojamos Lrt.lt portale.

 

Šiuolaikinio meno mugė „ArtVilnius“ vyks spalio 13 – 15 dienomis Vilniuje, „Litexpo“ parodų centre. 

 

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ vyks lapkričio 9–19 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje , Šiauliuose, Alytuje ir Visagine.

 

Ketvirtadienio vakarą specialiai festivaliui vėl atvertoje 3-oje kino teatro „Forum Cinemas Vingis“ salėje prasidėjo „Nepatogus kinas“. Šiemet žiūrovą užkalbinęs klausimu „Ar tavo?“, festivalis kino ir namų ekranuose iki spalio 29 d. vėl kviečia panirti į tikras istorijas: jaudinančias, įkvepiančias ar net aukštyn kojomis apverčiančias nuostatas ir vidinius pasaulius.

 

Viena iš tokių istorijų tapo aštrus įžanginis pasisakymas prieš pat festivalio atidarymo filmą. „Su vyru kartu gyvename jau 20 metų. Visada buvo smurto, bet praeitą savaitę jis mane dvi dienas laikė uždaręs kambaryje ir mušė. Jūs suprantat, grįždavo iš darbo, atrakindavo duris ir spardydavo. Tada atėjęs dar reikalaudavo atlikti žmonos pareigas, po kurių užrakindavo ir vėl išeidavo. Viskas, noriu skirtis. Nors aišku, nelabai noriu. Noriu, kad pasikeistų, bet po tų dviejų dienų – abejoju“, – festivalio atidarymo ceremonijos metu savo pirmosios teisinės konsultacijos praktikos prisiminimu dalinosi kalbą pasakyti pakviesta viena iš organizacijos „Ribologija“ įkūrėjų – Rugilė Butkevičiūtė.

 

Rugilės papasakotą istoriją sekė dar kelios panašios – prasidėjo festivalio atidarymo filmas. „Žiūrėk, ką per tave padariau“, – tarsi pirštu į nusikaltimo vietą bedė režisierės Coco Schrijber dokumentika. Joje trys moterys dalijasi prisiminimais apie savo mirusius vyrus, o kartu ir prisiminimais, kaip juos nužudė – jos mėgino išsivaduoti iš smurtinių santykių. Viena šio dokumentinio filmo veikėja sako neturėjusi kitos išeities, nes kitu atveju jos smurtaujantis vyras būtų nužudęs ją.

 

„Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, nuo smurto šeimoje miršta daugiau moterų nei karuose. Per metus nužudoma daugiau nei 30 tūkst. moterų. Kodėl turime tiek daug dokumentikos apie karus ir tiek mažai – apie šį karą? „Žiūrėk, ką per tave padariau“ – štai ta dokumentika“, – apie savo filmą „Žiūrėk, ką per tave padariau“ sako režisierė Coco Schrijber.

 

„Galbūt tai – pats nepatogiausias šių metų festivalio filmas, nes smurtas prieš moteris yra labai arti mūsų visų. Šokiruoja ir kasdienės istorijos Lietuvoje – smurto mastai šalyje atitinka pasaulinį vidurkį, t.y. smurtą per savo gyvenimą patiria kas trečia moteris. 8 iš 10-ies dėl smurto artimoje aplinkoje užregistruotų nusikaltimų aukų – moterys, iš jų beveik 80 proc. nukentėjo nuo intymaus partnerio. Nepaisant to, Lietuva tebelieka tarp tų kelių ES šalių, dar vis neratifikavusių Stambulo konvencijos, kuri įpareigoja šalyje sukurti veiksmingą smurto prevencijos strategiją. Tebūna šis filmas mums dar vienas priminimas nedelsti“, – pabrėžia „Nepatogaus kino“ vadovas Gediminas Andriukaitis.

 

Pasibaigus filmui, susimąstę festivalio atidarymo renginio svečiai, tarp kurių buvo ir nemažai politikų, buvo išlydėti su dovanomis – kiekvienas galėjo iš vakaro išsinešti Stambulo konvencijos kopiją.

 

„Nepatogus kinas“ spalio 12-29 d. vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugiau nei 230-yje miestų ir miestelių bibliotekų bei kiekvienuose namuose – žiūrovai beveik visus filmus galės žiūrėti ir „Nepatogaus kino“ namų kino platformoje sau patogiu metu.

 

10-yje teminių programų „Nepatogus kinas“ žiūrovą kalbins daugybe klausimų: apie mūsų santykius su kūnu, planetos būklę, skirtingus meilės veidus, nusikaltimus žmonijai, savęs paieškas ir kt. Tačiau vien filmais „Nepatogus kinas“ neapsiribos – pirmą kartą Lietuvoje festivalio metu bus pristatyta išplėstinės realybės (XR) programa „NK-Interactive“. Žiūrovai turės išskirtinę progą patirti ryškiausius, plačiai įvertintus pastarųjų metų XR kūrinius: virtualios realybės filmus, žaidimus, video instaliacijas.

 

Festivalio filmų ir renginių programą galima rasti adresu www.nepatoguskinas.lt. Kaip ir kasmet, žiūrovai galės išsirinkti jiems palankiausią bilieto kainą: įsigyti festivalio pasą į visus filmus, pirkti virtualų vienkartinį ar išankstinį kino teatro bilietą. Tradiciškai, kino teatrų kasose įsigyti festivalio bilietus prieš pat seansą žiūrovai galės ir laisvos kainos bilieto principu – patys nuspręsdami, kiek gali prisidėti prie festivalio.