Mėnuo: 2023 spalio

Šią savaitę prasidėsiančiame Kopenhagos trumpametražių filmų festivalyje šalies-viešnios teisėmis dalyvauja Lietuva. Lietuvišką trumpametražį kiną pristatančiai programai pasirinkti tarptautinį pripažinimą pelniusių režisierių ir operatorių Lauryno Bareišos ir Vytauto Katkaus darbai. Taip pat specialiai šiai progai bus rengiami L. Bareišos ir V. Katkaus meistriškumo kursai.

 

Šeštadienį, lapkričio 4 d., Kopenhagos sinematekoje bus rodoma lietuviškų filmų programa pavadinimu „Lithuania in Focus: Two Cinematic Voices“, kurioje – keturi trumpametražiai filmai: Vytauto Katkaus „Uogos“ ir „Kolektyviniai sodai“, ir Lauryno Bareišos „Kaukazas“ ir  „Kupranugaris“. Programa rengiama Kopenhagos trumpametražių filmų festivalio kvietimu. Prieš dešimtmetį įkurtas festivalis yra vienintelis trumpųjų filmų festivalis Danijos sostinėje, didelį dėmesį skiriantis naujausiam pasaulio trumpametražiui kinui. Lietuviško trumpametražio kino renginių Kopenhagoje partneriai – lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje, Danijoje ir Lietuvos kino centras.

 

„Rasti savo unikalų balsą nėra lengva užduotis. Šį iššūkį sėkmingai įgyvendino du apdovanojimus pelnę Lietuvos režisieriai, kurie savo kino kelionę pradėjo kaip operatoriai – Laurynas Bareiša ir Vytautas Katkus. Programa „Lithuania in Focus: Two Cinematic Voices“ pristato jų kinematografines perspektyvas, kurios dažnai nepaiso įprastų filmų kūrimo taisyklių. Jau nuo pat pirmųjų minučių galima manyti, kad supranti, apie ką yra L. Bareišos filmai („Kupranugaris“, „Kaukazas“), tačiau esminiai, o kartais ir nenusakomi, konfliktai slypi daug giliau. V. Katkaus filmai („Kolektyviniai sodai“, „Uogos“) vis šiek tiek nukrypsta nuo realybės, kad sustiprintų pačios tikrovės pojūtį. Nepaisant palyginti neseniai pradėto kino režisūros kelio, išskirtinių Bareišos ir Katkaus trumpųjų filmų premjeros vyksta svarbiausiuose festivaliuose ir pelnytai sulaukia kritikų liaupsių.“ – apie Kopenhagoje pristatomą lietuvių režisierių programą teigia kino kritikė Monika Gimbutaitė.

 

Dieną prieš filmų programos seansą, lapkričio 3 d., taip pat bus rengiami režisierių Lauryno Bareišos ir Vytauto Katkaus meistriškumo kursai „The Cinematographer-Director: A Masterclass on Dual Roles”. Šių kursų metu lietuvių kino kūrėjai kalbės apie savo dvigubus režisieriaus-operatoriaus vaidmenis, apie kūrybinį kelią, apie tai, kaip operatorinio meistriškumo profesija praturtino jų režisūrinį braižą. Renginys skirtas studentams ir kino industrijos atstovams.

 

Kopenhagos trumpametražių filmų festivalis vyks lapkričio 3-13 d. Kopenhagos mieste (Danija). Lietuviško trumpametražio kino renginių partneriai – lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, Lietuvos kultūros atašė Švedijoje, Suomijoje, Danijoje Liana Ruokytė-Jonsson ir Lietuvos kino centras.

 

Ką tik pasibaigęs dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ savo filmais ir renginiais iškėlė daug svarbių klausimų. Vienas jų – ar kultūra išties prieinama asmenims su negalia? Festivalyje specialaus garsinio vaizdavimo seanso metu buvo pademonstruota technologinė naujovė, galinti padidinti filmų prieinamumą akliesiems ir silpnaregiams. O po filmo festivalis diskusijai subūrė kino industrijos ir negalios organizacijų atstovus.

 

Garsinis vaizdavimas – specialus filmo pritaikymas akliesiems ir silpnaregiams žiūrovams, jiems papildomai balsu pasakojant apie ekrane vykstantį veiksmą. „Nepatogaus kino“ seanso metu žiūrovai galėjo išbandyti naujovę – specialią programėlę „Earcatch“. Joje buvo patalpintas specialius filmo „Toli“ (rež. Ruslan Fedotow) garsinio vaizdavimo takelis, kurio žiūrovai, pasinaudoję savo mobiliaisiais telefonais ir ausinėmis, galėjo klausytis sinchroniškai su kino ekrane rodomu vaizdu.

 

Po filmo peržiūros Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos, Lietuvos negalios organizacijų forumo, Lietuvos kino centro, audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA ir Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovai pasiliko pasikalbėti apie tai, ką galėtumėme nuveikti, kad kinas Lietuvoje taptų prieinamesnis žmonėms su regos ir klausos negalia. Prie diskusijos organizavimo taip pat prisidėjo Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojas Vilmantas Balčikonis iškėlė klausimą, ar neverta sekti kitų Europos šalių pavyzdžiu, kuomet valstybinis finansavimas skiriamas tik tiems filmams, kurie išleidžiami su garsiniu vaizdavimu? Pasak jo, tokią praktiką taiko ir kaimynai estai, jau nekalbant apie Skandinavijos šalis.

 

Valstybinį finansavimą kino projektams skirstančio Lietuvos kino centro (LKC) atstovas Audrius Kuprevičius pritarė, kad garsinis vaizdavimas – skatintinas ir reikalingas dalykas, ir pridūrė, kad LKC kryptingai tuo eina. Pavyzdžiui, centras, restauruodamas lietuvių kino klasikos kūrinius, daugumą filmų iškart pritaiko klausos ir regos negalią turintiems žmonėms. Be to, filmų platinimui kino teatruose LKC skiria papildomas lėšas tiems kūriniams, kurie pritaikomi regos ir klausos negalią turintiems asmenims.

 

Tad pritaikomų filmų skaičiai didėja, tačiau A. Kuprevičius pripažįsta, kad viskas vyksta ne taip sparčiai, kaip norėtųsi. Anksčiau tam trukdė ir techniniai dalykai – buvo reikalinga speciali infrastruktūra, tačiau dabar, vystantis technologinėms naujovėms ir atsiradus galimybei filmo garsinio vaizdavimo takelį pasileisti savo telefone, trukdžių lieka ženkliai mažiau. Tad, pasak jo, žingsnis po žingsnio galbūt bus prieita ir prie visuotinio privalomumo.

 

Nepriklausomų prodiuserių asociacijos atstovė, prodiuserė Marija Razgutė priminė, kad Lietuvos kino industrija – dar labai jauna, tad būtų neteisinga iškart lygintis su senas tradicijas turinčiomis Europos šalimis. Pasak jos, kai kuriems lietuviškiems filmams papildomi pinigai, reikalingi sukurti garsinio vaizdavimo takelį, gali būti svari suma bendrame biudžete. Tačiau vis dėlto, dažniau filmo nepritaikymą lemia paprasčiausias tradicijos nebuvimas – mūsų industrija dar tik mokosi. Savo pačios prodiusuotus filmus nutarusi pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms, M. Razgutė pasakoja nežinojusi, nuo ko pradėti – teko iš esmės aiškintis procesus, o kai filmus pavyko pritaikyti, ji sulaukė kitų prodiuserių skambučių su tais pačiais klausimais, į kuriuos atsakymų jai teko ieškoti.

 

„Tai – ne raketų mokslas, tačiau dabar kiekvienas aiškinasi iš naujo ir kuriasi sau procesą“, – pasakojo M. Razgutė ir pridūrė, kad prodiuseriams pagelbėtų ir aiškus proceso aprašymas – žingsnių planas tiems, kas filmą mėgina pritaikyti pirmą kartą. M. Razgutė sakė galinti užtikrinti, kad nėra nei vieno prodiuserio, kuris nesuprastų filmo pritaikymo svarbos, bet dar trūksta tradicijos, procesų išmanymo, o kartais – finansų. Tad ji sakė linkusi palaikyti idėją, kad visi valstybės finansuojami filmai būtų įpareigojami būti pritaikyti regos ir klausos negalią turintiems žmonėms.

 

AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas pakomentavo ir autorinių teisių aspektą – įstatymai leidžia kūrinį atgaminti be autoriaus sutikimo, jei jis pritaikomas negalią turinčių žmonių poreikiams. Maža to, renginio metu demonstruotos programėlės atveju jis teigė net nematantis autorinių teisių objekto – joje yra tik vaizduojamo kūrinio įgarsinimas, o pats kūrinys programėlėje net nenaudojamas. Tad iš teisinės pusės jokių trukdžių garsiniam vaizdavimui nėra – belieka valios ir finansų klausimai.

 

Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos atstovas Vilmantas Balčikonis atkreipė dėmesį ir į galimą naudą patiems filmams – jų pritaikymas atvertų naują auditoriją, kuri kol kas visiškai neturi pasiūlos. Galimą auditorijos dydį jis iliustravo nesenu pavyzdžiu: „Vykstant Karaliaus Mindaugo taurei, su LRT sutarėme rengti krepšinio varžybų garsinį vaizdavimą ir apie tai paskelbėme savo bendruomenei. Peržiūrų skaičius nustebino mus pačius – ne svarbiausias varžybas varžybas žiūrėjo apie 3 tūkst. žmonių, o tiesioginę finalo transliaciją – 5 tūkst.“

 

Tad papildomos auditorijos filmams potencialas – išties nemažas. V. Balčikonis juokaudamas pridūrė, kad aklieji ir silpnaregiai Lietuvoje norėtų galimybės žiūrėti ne vien restauruotą kino klasiką, bet ir populiariuosius filmus.

 

Renginį inicijavusio festivalio „Nepatogus kinas” vadovo Gedimino Andriukaičio teigimu, naujosios technologijos atveria puikias lietuviškų filmų pritaikymo akliesiems ir silpnaregiams žiūrovams perspektyvas: „Pradėję rengti garsinio vaizdavimo seansus dar 2018 metais, susidūrėme su daugybe techninių barjerų, kuriuos naujosios programėlės šiandien visiškai išsprendžia. Dabar svarbu Lietuvoje pasirinkti mobiliąją aplikaciją, kuri taps pagrindiniu garsinio vaizdavimo takelių šaltiniu, aktyviai apie jį komunikuoti visoms suinteresuotoms šalims ir skatinti naujai kuriamų lietuviškų filmų prodiuserius su Lietuvos kino centro pagalba didinti garsinio vaizdavimo adaptacijų skaičių. Labai tikiuosi, kad kryptingai eisime nauju kino gamybos ir platinimo standartų diegimo keliu.”

 

FilmSkills Conference “Projecting Forward: Crafting the Next Scene in Baltic Filmmaking & Education” takes place on November 15th at Industry@Tallinn & Baltic Event and ONLINE.

 

The event, focusing on teaching film skills, happens in collaboration with Industry@Tallinn & Baltic Event. The conference celebrates the outcome of a 2-year collaboration between Tallinn University’s Baltic Film, Media and Arts School, Latvian Academy of Culture, Lithuanian Academy of Music and Theatre, Estonian Filmmakers Association and Lithuanian Shorts to study skill requirements for variety of film occupations, update curriculums and find innovative solutions to teach film.

 

More information and conference registration: https://balticfilmskills.com/conference-industrytallinn-baltic-event/

 

Baltic film industries and schools find themselves at a crossroads, presenting new challenges not only on how we make films but also on how we teach and include new talents.

 

„The film industry is an ever-evolving, dynamic field, and our goal with Baltic FilmSkills is to provide individuals with the knowledge and skills necessary to succeed in it.” – said Vytautas Dambrauskas, the Head of Department of Film and Television at Lithuanian Academy of Music and Theater when asked about the project’s vision. “As the film industry is simultaneously growing and changing, it is important that we find new ways to welcome and educate new talents and professionals.”

 

„Historically, much of the Baltic film recruitment and training has happened via personal connections but rapid growth sets new rules and possibilities. The schools must provide new educational pathways that lead to a successful career in the changing film industry. The keyword is the constant collaboration with the industry but also re-training and micro-credentials for further education and specialisation”, said Veiko Vaatmann, Head of the Film Arts programme in Baltic Film, Media and Arts School of Tallinn University. This means not only recognizing and rising awareness of the film industry as a whole but also each profession and skills it  requires.

 

FilmSkills organisations agreed that in addition to upgrading higher education, we should also focus on collaborations with vocational education institutions. “We analysed an overlap of various assisting film professions and vocations taught at our vocations schools. For example, work in the costume department aligns with skills obtained in the clothing industry or studying  tailoring and these are much in demand on set.” said Birgit Rosenberg, researcher for the FilmSkills project.  As a result, Baltic Film, Media and Arts School developed micro-credentials for people who already have certain prerequisite skills, experience, or qualification. FilmSkills created 18 new course programmes for specific occupations on various levels, so that people who are already working in film can acquire and diversify skill sets.

 

If you are planning a career on set, you are a film professional, educator or decision maker, we invite you to discuss the future of Baltic film productions, occupations and education.  Join us to script the future for Baltic film industry and education at Black Nights Film Festival or online.

 

FilmSkills Conference “Projecting Forward: Crafting the Next Scene in Baltic Filmmaking & Education” takes place on Wednesday, November 15th 14:00-17:30 at Nordic Hotel Forum, Tallinn.

The conference will be broadcasted online. Please register your attendance or subscribe to an online participation link: https://forms.gle/w5k6iFTy5ZWCxzCG6

 

The project and conference is co-funded by the European Union.

 

Contact:

info@balticfilmskills.com

 

Kino teatruose teberodoma režisierės Marijos Kavtaradze meilės istorija „Tu man nieko neprimeni“ – itin intymi. Režisierė ir aktoriai ne tik turėjo iššūkių įtikinamai perteikti pagrindinių veikėjų artumą, bet ir jautriai bei etiškai nufilmuoti intymias scenas. Tad „Tu man nieko neprimeni“, ko gero, buvo vienas pirmųjų lietuviškų filmų, prie kurio komandos prisijungė intymumo koordinatorė. Apie darbą su ja ir intymias filmo scenas pasakoja režisierė Marija Kavtaradze, pagrindiniai aktoriai Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas.

 

„Tiesą sakant, apie intymias scenas pradžioje net nemąsčiau – jos scenarijuje itin natūraliai įsipynė. Vėliau pradėjau galvoti: o kaip viskas iš tiesų vyksta, kai jos būna? Man nebuvo tekę su tuo susidurti, bet Marija iškart labai aiškiai pasakė, kad filme kartu dirbs intymumo koordinatorė. Tai buvo labai įdomi ir vertinga patirtis. Padėjo ir suvokimas, kad tai yra darbas, choreografija. Tuomet nereikia perženginėti savo ribų ar imtis aklo fanatizmo, tokio – štai, dabar imsime ir viską labai aistringai padarysime, smarkiai pasistengsime“, – šypsosi Greta Grinevičiūtė.

 

Skaitydamas scenarijų, apie intymias scenas nesusimąstė ir Kęstutis Cicėnas. „Nelabai atkreipiau į tai dėmesio. Gal dėl to, kad, palyginus su kelių puslapių dialogų scenomis, intymios detalės dažnai sudaro vieną sakinį, pavyzdžiui, „jis nusirengė marškinėlius“. Tad beskaitant tą sakinį praleidi kaip nelabai esminį. Skubėjau išsiaiškinti, kas slėpėsi tarp tų žodžių, kuriais šnekėjo personažai, o ne už drabužių. Kai jau pradėjome kalbėtis apie filmavimus, Marija jautriai pasiteiravo, kaip jaučiuosi dėl tų scenų. Sakau, ai, tai čia viskas gerai. O tada Marija pakėlė antakį: „Kęstai, o tu skaitei scenarijų? Jums reikės daryti tai, kas ten parašyta.“ Man tik tada toptelėjo“, – juokiasi Kęstutis Cicėnas.

 

„Turėjau idėją šiam filmui pasikviesti intymumo koordinatorę ir viename renginyje apie tai išsikalbėjau su Irma Pužauskaite. Ji papasakojo, kad keliuose projektuose jau dirbo su tuo – Irma yra pirmoji kvalifikuota intymumo koordinatorė Baltijos šalyse. Žinojau, kad mums jos reikia, ir mums labai pasisekė, kad ji galėjo prisijungti prie filmo“, – apie pradžią pasakoja Marija Kavtaradze.

 

Intymumo koordinatorė Irma Pužauskaitė darbą filme „Tu man nieko neprimeni“ vadina viena geriausių patirčių. „Šiame filme absoliučiai visi – režisierė, prodiuserė, aktoriai – norėjo saugios aplinkos, tad buvo gera dirbti. Turėjome daug laiko ir su Marija atradome labai harmoningą ir spontanišką santykį – aš galėjau techniškai dirbti, o ji man pasakojo, ko norėtų iš kūrybinės pusės. Ir dabar, kai žiūriu intymias filmo scenas, jos atrodo gyvos ir tikros, o taip pat žinau, kaip saugiai jos buvo padarytos. Man, kaip intymumo koordinatorei, labai gera, kad Lietuvoje turime tokį pavyzdį, kad galima kurti etiškai ir spontantiškumas nuo to tikrai nenukenčia.“

 

„Intymumo koordinatorės buvimas labai daug ką pakeitė. Irma ne tik kalbėjosi su aktoriais apie jų ribas, ji užtikrino, kad visi – ir aktoriai, ir komanda – jaustųsi saugūs, Be to, kartu su ja mes galėjome įsigilinti į kiekvieną intymią sceną. Aptarėme ir repetavome kiekvieną judesį, išryškindami tai, kas svarbiausia. Jai būnant aikštelėje, galėjome išties susikaupti ir tiesiog kurti užuot nerimavę, kad jausimės nepatogiai ar pasimetę“, – sako M. Kavtaradze.

 

Cicėnas pritaria, kad atmosfera filmavimo aikštelėje buvo puiki ir aktorių niekas netrikdė. „Man tikrai nėra įprasta rodyti savo kūną ekrane, tai nėra mano komforto zona. Bet kai sukuriama tokia gera atmosfera ir visi taip saugiai jaučiasi, nerimo nebelieka. Kitu atveju galėtų būti prastai, nes juk įsivaizduokite, kaip viskas vyksta – lova per visą kambarį, tu guli, o operatorius ir garsistas už jos atlošo sutūpę žiūri. Tada ateina patikrinti šviesą, tave pagal poreikį biškį pasukioja, paminko“, – šypsosi jis.

 

„Teoriškai tikrai galima išsigąsti tokių momentų. Tačiau Marija, Irma ir visa komanda sugebėjo sukurti tokią atmosferą, kad nebeliko jokio keistumo ir nejaukumo. Irma mums labai padėjo net iš techninės pusės – kaip pasisukti norint kažką pridengti, kur padėti ranką ir pan. Arba, pavyzdžiui, išaiškėja, kad kamerai vis kas nors atrodo per greitai arba per lėtai, nors tau atrodo, kad mėgini vaidinti natūraliai“, – atskleidžia K. Cicėnas.

 

Filmo „Tu man nieko neprimeni“ anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=Ky_I3UnalPw.

 

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

 

„Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika), „Love and Anarchy“ (Helsinkis, Suomija), Batumio (Sakartvelas), Atėnų (Graikija), Hamburgo (Vokietija), Ciuricho (Šveicarija), BFI Londono ir kitus kino festivalius. Filmas yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

 

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

 

Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir namų kino platformų.