Mėnuo: 2023 rugsėjo

Kino teatruose praėjusį savaitgalį sėkmingiausiai pasirodžiusioje Marijos Kavtaradze intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ muzika atlieka ypatingą vaidmenį – žiūrovai prisipažįsta, kad filme skambančių kūrinių ieško dar jam nepasibaigus. Filmas įkvepia ir pačius kūrėjus – Monika Liu sako, kad jos daina „Troškimas“ buvo tarsi sukurta šiam filmui, o filmo įkvėpta grupė „shishi“ šiandien išleidžia ypatingą video klipą dainai „Klausyk, mieloji“.

 

Monika Liu atskleidžia, kad ją nudžiugino režisierės skambutis dėl dainos „Troškimas“: „Kai Marija paklausė, ar daina galėtų atsirasti filme, iškart sutikau nieko neklausinėdama – myliu Marijos talentą. O kai „Troškimas“ suskambo filme, labai susijaudinau ir apsiverkiau. Šią dainą išleidau prieš penkerius metus ir šiandien man atrodo, kad štai tam ją ir turėjau sukurti – kad ji atsidurtų šiame filme.“

 

„Jaučiuosi taip, lyg po penkerių metų daina pagaliau atrado savo vietą materialiame pasaulyje. Marija vaizdu parodė tai, ką išties turėjau galvoje ir širdyje – jausmas ją kuriant buvo labai panašus į tą, kurį patiria filmo veikėjai. Ir nuostabu ją pamatyti atliekamą gestų kalba, Kęstučio Cicėno rankomis – tai buvo visiškai wow efektas“, – po filmo premjeros susijaudinusi kalbėjo Monika Liu.

 

Legendinio elektroninės muzikos kompozitoriaus Teisučio Makačino daina „Klausyk, mieloji“ filme suskambo naujai. Specialiai šiam filmui naują jos aranžuotę sukūrė ir atliko merginų roko grupė „shishi“. Maža to, vien daina apsiribota nebuvo – merginos taip pat nusifilmavo ir pačiame filme, o šiandien grupė pristato specialiai „Tu man nieko neprimeni“ dedikuotą video klipą.

 

„Filmo kadrai tokie poetiški ir iškalbingi, kad video klipas tiesiog sulipo. Manau, kad klipą žiūrėti bus smagu net tiems, kas dar nematė filmo – jį pažiūrėjus galima susikurti savo prasmes ir, žinoma, užsinorėti pamatyti filmą“, – sako grupės narė Maria Rosa (Giedrė Nalivaikaitė), o Benadetta (Kamilė Griušytė) priduria, kad klipas žiūrovui sukels nostalgijos ir ramybės jausmą.

 

Kai režisierei Marijai Kavtaradze kilo idėja, kad filme turėtų skambėti T. Makačino kūrinys, ji iškart pagalvojo apie „shishi“. „Labai apsidžiaugiau – kaip muzikantei, visada smagu išbandyti kažką naujo, pabūti naujame vaidmenyje. Be to, turiu seną meilę lietuviškai estradai – žinoma, labai mėgstu ir Teisučio Makačino kūrybą. Vienas malonumas gauti tokią užduotį ir perdainuoti TOKĮ kūrinį!“, – sako Maria Rosa.

 

Victoria (Dominyka Kriščiūnaitė) sako, kad dvejonių prisijungti prie filmo nebuvo: „Sutikome iškart. Ypač, kai gavome progą paklibinti legendinį lietuviškos estrados kūrinį – ši daina labai graži! Buvo įdomu, ar sugebėsime, ar aš asmeniškai sugebėsiu „nusiimti“ boso partiją – viskas atrodė truputį sudėtinga, bet labai įdomu.“ Naująją dainos „Klausyk, mieloji“ versiją jau galima klausytis visose platformose, o video klipą galima pamatyti čia: https://www.youtube.com/watch?v=VxEwLr4lzEY

 

Monikos Liu dainą „Troškimas“ ir „shishi“ atliekamą T. Makačino „Klausyk, mieloji“ filme gestų kalba verčia vienas pagrindinių veikėjų Dovydas. Lietuvių kūriniai organiškai įsilieja į šią intymią meilės istoriją – dar viena atmosferą kurianti lietuvio Free Finga daina „Testosteronas“ nuskamba filmo veikėjai Elenai ruošiantis į pasimatymą.

 

Didžiąją dalį „Tu man nieko neprimeni“ skambančios muzikos specialiai filmui sukūrė švedų kompozitoriai Irya Gmeyner (dar žinoma kaip „April Snow“) ir Martin Hederos. Šis kūrėjų duetas buvo ne kartą apdovanotas už jų sukurtą muziką filmams ir serialams.

 

„Mane sužavėjo Irya balsas ir jų muzikos kuriama atmosfera. Jos ir Martino kūriniai šiai istorijai prideda daug romantikos“, – sako režisierė Marija Kavtaradze. Būtent kūrinius „We Fucked It Up“, „Higher“ ar „One Step Forward One Step Back“ šiame filme pirmą kartą išgirsta ir labiausiai ieško Lietuvos žiūrovai. „Tu man nieko neprimeni“ kūrėjai lengvina šias paieškas – visas filmo garso takelis nugulė „Spotify“ platformoje: https://spotify.link/ipE9bu7nfDb.

 

Filmo „Tu man nieko neprimeni“ anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=Ky_I3UnalPw.

 

Intymioje meilės istorijoje „Tu man nieko neprimeni“ šiuolaikinio šokio šokėja Elena sutinka gestų kalbos vertėją Dovydą. Tarp jų užsimezga švelnus ryšys, Dovydas ir Elena ima artėti vienas prie kito ir platoniški santykiai pamažu virsta romantiniais. Kai Dovydas atskleidžia esantis aseksualus, jiedu pasiryžta savojo intymumo ieškoti drauge – atrasti savo pačių būdą kurti santykius.

 

„Tu man nieko neprimeni“ nuo pasaulinės premjeros ir geriausios režisūros apdovanojimo prestižiniame „Sundance“ (JAV) festivalyje jau apkeliavo tarptautinius Stambulo (Turkija), Sidnėjaus (Australija), Karlovi Varų (Čekija), Taipėjaus (Taivanas), „Atlantidos“ (Maljorka, Ispanija), „Naujųjų horizontų“ (Vroclavas, Lenkija), Durbano (Pietų Afrikos Respublika) kino festivalius, taip pat artimiausiu metu keliaus į Helsinkyje (Suomija) vyksiantį tarptautinį kino festivalį „Love and Anarchy“, BFI Londono ir Batumio (Sakartvelas) kino festivalius. Filmas yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“, o Europos kino akademija jį atrinko į kūrinių, besivaržančių dėl Europos kino apdovanojimų nominacijų, sąrašą.

 

Filme pagrindinius vaidmenis atlieka Greta Grinevičiūtė ir Kęstutis Cicėnas, filmo režisierė Marija Kavtaradze taip pat yra ir jo scenarijaus autorė, filmo operatorius: Laurynas Bareiša, dailininkė: Sigita Šimkūnaitė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“). Filmo gamybą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, jis kuriamas bendra gamyba su Ispanija ir Švedija.

 

Šis filmas – antrasis Marijos Kavtaradze pilnametražis darbas. Jos pirmojo kūrinio „Išgyventi vasarą“ (2018 m.) tarptautinė premjera įvyko Toronto kino festivalyje, o vėliau, pelnęs pripažinimą ir namie, filmas apkeliavo daugybę tarptautinių festivalių, pelnė publikos ir žiuri apdovanojimų, jo rodymo teises įsigijo nemažai užsienio televizijų ir namų kino platformų.

 

Apie „M–Films“

 

2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradzes („Išgyventi vasarą“, „Tu man nieko neprimeni“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, „Bėgikė“), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.

Tarptautinis festivalis „Nepatogus kinas“ jau po dviejų savaičių, spalio 12-29 d., prie kino ir namų ekranų 17-ąjį kartą pakvies rinktinės dokumentikos mėgėjus – žiūrovai galės panirti į daugiau nei pusšimtį tikrų istorijų. Pokalbį su žiūrovais šiemet pradėdamas klausimu „Ar tavo?“, neužilgo vyksiantis „Nepatogus kinas“ pristato filmų programą.

 

„Šiemet klausimu „Ar tavo?“ žiūrovus kviečiame stabtelėti ir susimąstyti: koks mūsų santykis su tuo, ką kasdien pastebime aplink save, mus supančiuose objektuose, praktikose? Galiausiai su tuo, kas tarsi yra kažkur toli, apie ką girdime iš naujienų pranešimų – ar visa tai tėra fonas, ar visgi tampa kiekvieno iš mūsų reikalu? Per šį apmąstymą kviesime suabejoti, įsikvėpti ar net apversti savo vidinį pasaulį“, – pasakoja festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis.

 

„Nepatogus kinas“ spalį vyks Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Marijampolės kino teatruose, daugybės miestų ir miestelių bibliotekose bei kiekvienuose namuose – žiūrovai didžiąją dalį filmų galės žiūrėti ir „Nepatogaus kino“ namų kino platformoje. O kad žiūrovams būtų lengviau išsirinkti, kruopščiai atrinkti filmai iš viso pasaulio nugulė į 10 teminių festivalio programų.

 

Programos iškalbingu pavadinimu „Techno, ginklai, maldos“ filmai pasakos apie jaunosios kartos herojus, kurie mėgina save išrasti iš naujo, ir tai daro su didžiule drąsa bei įkvepiančiu atvirumu. Queer bendruomenė, privalomąją karinę tarnybą atliekantys jaunuoliai, feministu lakuotais nagais virstantis celibato ką tik besilaikęs religingas nacionalistas, komandos lūkesčius mėginantis išpildyti profesionalus geimeris ir net grupė sėkmingų karjeristų – kiekvienas turi permąstyti save ir rasti vietą po saule.

 

Rusijos sukeltas karas prieš Ukrainą pasaulį privertė daug ką įvertinti iš naujo – karui ir nusikaltimams „Nepatogus kinas“ šiemet skyrė dvi programas. „Mėlyna geltona“ pasakos apie Ukrainos jaunosios kartos svajones karo akivaizdoje, lietuvių susitelkimą padedant karo pabėgėliams, prorusiškų separatistų numuštą keleivinį lėktuvą ir net ukrainiečių stand-up komikų juoką, kaip dar vieną ginklą prieš agresorių. Programa „Niurnbergas – Haga“ kalbės apie nusikaltimus žmonijai: savo piliečius žudančios diktatūros, ISIS kariai, Hagoje teisiami karo nusikaltėliai – kameros nukreiptos į tuos, kuriems neįmanoma atleisti.

 

Esminiai klausimai šiandien permąstomi ne tik kasdieniame, bet ir globaliame, valstybiniame lygmenyje: kas laimi svarbiausiame XXI a. politiniame mūšyje – autoritarizmas ar demokratija? Ir apskritai, kur link keičiasi mūsų planeta? Programa „Laisva visuomenė ir jos priešai“ pasakos apie iššūkius, kuriuos šiandien tenka įveikti demokratijoms ir politinėms bendruomenėms: cenzūrą, populizmą, trumpizmą ir net… žurnalisto nužudymą. O tradicinė festivalio „Žalioji“ programa konstatuos: keičiantis planetai, turės keistis ir žmogus. Šios programos filmai šiemet kaip niekad anksčiau susitelkę į mūsų santykį su besikeičiančia aplinka: nuo genetinių eksperimentų iki paskutiniųjų planetos žmonių.

„Nepatogus kinas“ šiemet kalbės ir apie meilę, tik jos neidelizuos, o apnuogins ir parodys atvirai. Programos „Kol mirtis mus išskirs“ filmų herojai kovoja su lyčių lūkesčiais, nepaiso nusistovėjusių visuomenės normų ir ieško meilės, nors realybėje ji – nepalyginamai kitokia negu kine. O štai programa „Kūnai“ abejos kūniškumo, seksualumo, lytiškumo sampratomis, stengsis išjudinti žiūrovų stereotipus ir klaus: ar galime judėti toliau, laisvesnio pasaulio link?

 

Šiuo metu pasaulyje yra daugiau nei 45 mlrd. vaizdo kamerų, o vizualaus turinio kasdien suvartojame daugiau, nei mūsų proseneliai per visą savo gyvenimą. Tad programa „Turinio vienetai“ kvies žiūrovą atsitraukti ir kritiškai pažvelgti atgal į kamerą – kokią tiesą ji atskleidžia apie mus? O programa „NK–Interactive“ pakvies panirti dar toliau už kamera užfiksuotų vaizdų ribų – į išplėstinę realybę. Festivalis šiemet pristatys ne tik virtualios realybės filmus, bet ir kitas išplėstinės realybės formas: žaidimus, video instaliacijas, interaktyvias patirtis.

 

Domėtis, klausinėti ir atrasti „Nepatogus kinas“ kasmet kviečia ir vaikus bei jaunimą – programa „Filmai, padedantys augti“ pažers šmaikščių, įkvepiančių, pasaulį keičiančių ir kartais nepatogių, bet tikrų istorijų. Menu prieš karą protestuojantys 16-mečiai Ukrainos pabėgėliai, Karibuose sergančius vandens vėžlius gelbėjanti Džulijeta, bendrystės besimokanti pirmoji amerikietiško futbolo komanda pakvies pažinti įvairiausias istorijas ir temas.

 

Apie „Nepatogų kiną“

 

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vieni pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras ir Vilniaus miestas.

Filmuodama Paryžiaus ligoninės ginekologijos skyrių, kino režisierė Claire Simone suprato, kad serga vėžiu. Stojusi į pacientų gretas ji tapo ir savo filmo heroje. Vilniaus dokumentinių filmų festivalyje (VDFF) pristatomoje kino veteranės juostoje „Mūsų kūnas“ („Notre Corps“, 2023) – įvairūs moteriški kūnai ir nuo jų neatsiejamos problemos.

 

Spalio 1 d., paskutinę VDFF dieną, „Skalvijos“ kino centre bus galima dalyvauti nuotoliniame pokalbyje su C. Simon. Jis vyks po filmo peržiūros.

 

Prieš festivalį režisierę kalbino menininkė, kino kūrėja Simona Žemaitytė.

 

Filmo pradžioje Jūs esate tik režisierė, jam įpusėjus tampate ir heroje. Pamaniau, pradėsiu šį pokalbį klausimu: kaip laikotės?

 

Manau, gerai. Reikia labai daug laiko, kad įsitikintum, jog problema išspręsta. Iki galo, manau, jos apskritai neįmanoma išspręsti. Bet nieko tokio. Su filmu daug keliavau po JAV, tad jaučiuosi truputį pavargusi. Kelionės sekė viena po kitos, buvo daug laiko juostų pokyčių…

 

Jus dažnai lygina su stebimosios dokumentikos režisieriumi Fredericku Wisemanu. Ką apie tai manote?

 

Mano dukra, feminizmo filosofė, labai didžiavosi, kad filmas buvo gerai įvertintas „New York Times“ bei „The New Yorker“ apžvalgose. Tačiau pastebėjo: „Kaip nuobodu: tu esi moteris, o jie tave visad lygina su Wisemanu“. Ir tai tiesa. Man patinka Wisemano filmai. Bet įtakos mano kūrybai jie nedaro. Sakyčiau, daug stipriau mane veikia fikcija. Kitoks ir mano požiūrio kampas. Wisemano filmai – nuostabūs vietos portretai. Tačiau jie neįtraukia laiko. Jo filmai fotografiniai, įamžina vieną ar kitą tikrovę tam tikru momentu. Aš to nedarau. Laikas man – scenarijaus dalis. Manau, kai kuri dokumentinius filmus ir esi moteris, žmonės kartais tampa akli. Bet nieko tokio. Džiaugiuosi, kad šis filmas liečia ir jaudina ne tik moteris, bet ir vyrus. Ypač jaunus vyrus. Dar nesutikau nė vieno, kuriam filmas būtų nepatikęs… 

 

Filmo anonsas: https://youtu.be/LiAYazlrBTQ

 

Papasakokite apie filmo ištakas.

 

Filmo pradžioje užsimenu, kad prodiuserė Kristina Larsen pasidalijo su manimi savo ligos istorija. Ji ir atrado ligoninėje, ginekologijos padalinyje, tą moterišką pasaulį. Nuvykau ten ieškoti herojų, tačiau, žinoma, iš to nebuvo jokios naudos – man taip dirbti nepatinka. Tuomet parašiau atvirą laišką visiems tame klinikos padalinyje dirbusiems gydytojams, slaugytojams, papasakojau apie savo filmo idėją. Kai pradėjau filmuoti, turėjau du sumanymus:  kad pasakojimas prasidės jaunyste ir baigsis senatve; ir kad pacientai keisis, neseksiu jų istorijų atomazgų. Kai turi šias dvi idėjas – turi visą filmą. 

 

Juostoje – daugybės moterų ir kūnų istorijos: nuo nėštumo iki aborto, endometriozės, vėžio, vaisingumo problemų…

 

Idėja – filmuoti ginekologinį moters kūną, kuris, kaip knygos „Antroji lytis“ pradžioje aiškina Simone de Beauvoir, yra našta. Moters kūnas yra atsakingas už rūšies pratęsimą. O tai lemia ir įvairias problemas. Nesvarbu, esi motina, ar ne, visos moterys išgyvena etapus, apie kuriuos kalbama filme. Ir kiekviena jų su tuo tvarkosi skirtingai. Tai – ne likimas, tiesiog taip yra. Vyrams nuo momento, kai mutuoja balsas, iki kol suserga prostatos vėžiu, nenutinka nieko. Turiu galvoje chirurginį kūno aspektą. 

 

Ką kurdama filmą atradote Jūs? Kas buvo nauja?

 

Nedaug žinojau apie tai, kas vyksta translyčių pacientų konsultavimo kabinetuose. Pavyzdžiui, filme rodomas jaunas translytis vaikinas, kuris norėtų turėti spermatozoidus, ir vyresnio amžiaus translytė moteris, kuri supranta, kad ir jai teks patirti menopauzę. Visa tai man buvo nauja ir labai įdomu. Konsultacijas supo normalumo aura, jose nebuvo jokios isterijos. 

 

Anksčiau nebuvo tekę ir stebėti operacijos. Medicininėmis kameromis matyti tai, kas vyksta kūno viduje, labai paveiku. Nežinojau, kad gydytojams taip svarbu įvardyti tai, ką mato. Mokslinės žinios ir yra įvardijimas, santykių tarp to, kas matoma, suvokimas. Mane tai išlaisvino. Manau, jei kiekvienas pacientas galėtų suvokti tai, ką filmuodama supratau aš, t. y. kaip mąsto gydytojai, kaip jie atlieka operacijas ir priima sprendimus, jiems tai veiktų kaip priešnuodis baimei. Manyti, kad tave gydo vienas gydytojas, tėra mitas. Sprendimus, ypač onkologijoje, jie priima grupėje. Taigi, viskas vyksta kiek kitaip, nei įsivaizduojame. Pavyzdžiui, visi galvoja, kad Cezario pjūvio metu atveri kūną, ištrauki vaiką, ir viskas. Išties procesas kur kas sudėtingesnis nei natūralus gimdymas. 

 

Labai įdomu buvo filmuoti ir ligoninės laboratorijoje, vaikų „gamykloje“. Įspūdinga, kaip mūsų civilizacija išskaido mylėjimąsi. Apvaisinimas – lyg mylėjimosi mini versija, tarsi botanika. Niekuomet iki galo nežinai, ar jis pavyks. Nors laboratorijos aplinka – labai moksliška, vyrų ir moterų rankos joje labai svarbios, viskas priklauso nuo gesto. Net tuomet, kai veikia technologijos, mokslui reikalingi kūnai, atsidavimas. 

 

Turiu prisipažinti, kad politinio korektiškumo eroje kaip kino žiūrovai esame gal net šiek tiek atpratę matyti tokį personažų atvirumą ir pažeidžiamumą. Jų kūnus, veidus, istorijas. Filmas prasideda nepilnametės pasakojimu. Ji kalba apie neplanuotą nėštumą ir baimes, susijusias su jo nutraukimu. Kaip herojai matė savo indėlį į filmą? Ar juos reikėjo įkalbinėti?

 

Kai kurie sutiko iškart, kitus reikėjo įtkinti. Daugybė moterų pasakė „ne“. Žinoma, suprantu: kai gydytojai ar pribuvėjai klausia, ar pacientė sutinka būti filmuojama, jie yra tam tikroje galios pozicijoje. Padėjo tai, kad mes, filmo kūrėjos, buvome trys moterys. Dvejojančius herojus užtikrinome, kad savo medžiagą galės peržiūrėti ir „taip“ arba „ne“ pasakyti po filmavimo. Kai kurios moterys jautėsi labai laisvai, norėjo parodyti, ką išgyveno. Pagrindinė motyvacija, sakyčiau, buvo pasidalinti patirtimi. Ir man atrodo, kad tai labai svarbu. Būdavo ir taip, kad paklausus moters, ar ji sutinktų būti filmuojama, jos vyras atsako „ne“. Ypač, motinystės palatose. Tuomet tiems vyrams atsakydavau aš: „Atsiprašau, kalbu su ja“. Pirmą kartą gyvenime pamačiau, kiek daug vyrų mano, kad moters kūnas priklauso jiems. Negalėjau patikėti. Ir tai nesusiję nei su padėtimi visuomenėje, nei su tuo, ar vyras migrantas, ar ne. 

 

Galiausiai atsiduriate prieš objektyvą, akistatoje su tomis pačiomis dilemomis, kaip ir Jūsų filmo herojai…

 

Žinoma, liga mane pavertė paciente ir privertė suprasti daug dalykų. Jei nebūčau kūrusi filmo, liga būtų siaubingai mane išgąsdinusi. Tačiau po daugybės onkologijos pacientų istorijų įamžinimo, kai atėjo mano eilė, procesas man atrodė absoliučiai normalus. Vėžio pacientus jau buvau filmavusi, tad gerai žinojau procesą ir nebuvo baisu. Galbūt buvau net kiek pernelyg optimistiškai nusiteikusi. Žodis „vėžys“ vis dar visus gąsdina. Bet tikiuosi, kad filmas žmonėms darys panašų poveikį kokį man padarė jo kūrimas: apginkluos akistatai su baime. 

 

Susan Sontag yra parašiusi esė apie vėžį ir su šia liga susijusias metaforas. Ji užsimena, kad anksčiau, pavyzdžiui, Prancūzijoje šios ligos diagnozė buvo laikoma tiek traumuojančia, kad ją pranešdavo artimiesiems, ne pačiam pacientui. Simone de Beauvoir knygoje apie mamos mirtį aptariama panaši situacija: jos mama taip ir nesužino, kad serga vėžiu, nes diagnozės bijo labiau už pačią mirtį. Kaip pasikeitė šios ligos metaforos? 

 

Situacija pasikeitė, bent jau kai kalbame apie tam tikras vėžio formas. Pavyzdžiui, krūties vėžys laikomas išgydoma ligos forma. Neteko matyti ir konsultacijos, kurios metu gydytojas nuo paciento nuslėptų diagnozę arba faktą, kad liga – vėžys. Manau to nebėra – nei filmuotoje ligoninėje, nei Prancūzijoje apskritai, net tada, kai vėžys labai rimtas, tarkime, kepenų arba kasos. Žinoma, gydytojų konsiliumai sunkaus vėžio atvejais yra nemenkas košmaras, turiu pripažinti. Juos taip pat filmavau. Tais atvejais tikrai atrodo, kad paciento viduje yra monstras, arba kad vėžys skraido virš žmonių ir juos gaudo. Mane tai labai išgąsdino. Montažo metu man taikė chemoterapiją, ir apėmė paranoja: pradėjau galvoti, gal tie gydytojų pokalbiai apie mane… Paprastai atrenku filmuotos medžiagos gabaliukus ir siunčiu juos montuotojui. Tačiau su onkologų diskusijomis to padaryti negalėjau. Buvo per sunku.

 

Kita medicinoje vis dar vyraujanti metafora – kad mūsų kūnas yra tarsi mūšio laukas: arba mes įveikiame ligą, arba ji mus…

 

Nežinau. Mano ir mano artimųjų patirtis byloja, kad po kurio laiko supranti, kaip tavo kūnas funkcionuoja sirgdamas, analizuoji savo skausmą, stengiesi gražiai elgtis, daryti tai, ką turi daryti. Ir, žinoma, liga paverčia tave mokinuku: jei gerai elgsies, išgysi. Ir žinau, kad tai netiesa. Tai neveikia. Žinau iš tėvo, kuris jau labai seniai sunkiai serga. Filmo pabaigoje gydytoja pacientei sako: „Liga kartais stipresnė nei tu, nei aš, nei mokslas“. Nutinka ir taip. Tačiau supratus, kas vyksta, vis vien geriausia daryti tai, ką rekomenduoja mokslas. Nors, žinoma,  po dvidešimties metų rekomendacijos gali visiškai pasikeisti. 

 

Susimąsčiau, ar kūnas kaip tema apskritai daug labiau domina moteris nei vyrus? Galvoju apie Susan Sontag, Simone de Beauvoir, menininkes Jo Spence, Barbarą Hammer, Nancy Golden, Oreetą Ashrey ir daugybę kitų…

 

Tai normalu. Moters istorija susijusi su jos kūno likimu. Jos turėjo būti gražios, ištekėti, gimdyti vaikus, būti namų šeimininkės. Kūnas buvo ir ginklas. Pamenu filmą apie šeimos planavimą, „Dievo biurai“ („Les bureaux de Dieu“, 2008), pristatinėjau jį Rusijoje. Man paliko įspūdį ten sutiktos 18–21 metų merginos. Jos norėjo būti matomos kaip gražuolės. Manė, jeigu neištekės iki 21 metų, jų gyvenimas baigtas. Galvojau, kaip tai liūdna ir siaubinga. Tiesa, Maskvoje to buvo kiek mažiau nei kituose miestuose. Su panašia patirtim susidūriau ir Armėnijoje. Šią vasarą pristačiau filmą Jerevane. Moterys visad avėdavo aukštakulnius, demonstruodavo kūną, tarsi jis būtų vienintelis daykas, privalėjo gerai atrodyti, būti gražios. Taip buvo visais laikais. Ir tai – baisi atskirtis. Manau, todėl daug menininkių ir kalba apie kūną. Kita vertus, kūnas – pagrindinė kino tema. Būti filmuojamu reiškia kūnu būti vienoje ar kitoje vietoje. Nesvarbu, eini gatve, esi kokioje nors erdvėje ar veikėjas meilės istorijoje. Kino meno forma yra absoliučiai susijusi su kūno reprezentacija. Visi puikūs komikai – Chaplinas ir kiti – daug daugiau dirbo su kūnu nei tekstu ar istorija. 

 

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir iki šiol vienintelis festivalis Lietuvoje skirtas vien kūrybinei dokumentikai. 20-asis VDFF vyks rugsėjo 21–spalio 1 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje.

Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras, AVAKA ir Goethe’s institutas Lietuvoje.

Partneriai: kino teatrai „Pasaka“, „ArleKinas“, „Dainava“, kino centras „Romuva“, „Film Jam“, „Meno avilys“, „Young Programmers for Young Audiences! (Young4Film)“, „VR Spot“, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus universiteto (VU) „Idėjų observatorija“ ir VU Geologijos muziejus.

Informacinis partneris – EPIKA.

Ginekologijos skyrių filmavusi režisierė: „Džiaugiuosi, kad šis filmas liečia ir jaudina ne tik moteris, bet ir vyrus“

Po premjeros Lietuvoje, „Trolių ferma“ sulaukė pripažinimo ir Europoje. TV serialas š.m. vasario mėnesį buvo pristatytas A klasei priskiriamame Tarptautiniame Berlyno kino festivalyje „Berlinale Series Market Selects“ renginyje, birželio mėnesį buvo atrinktas į specialią serialams skirtą programą FIAPF akredituotame tarptautiniame Transilvanijos kino festivalyje, Rumunijoje, o  praėjusią savaitę buvo rodomas pagrindinėje konkursinėje programoje Brno mieste Čekijoje vykusiame tarptautiniame festivalyje ,,Serial Killer”, kuris yra didžiausias Centrinėje bei Rytų Europoje vykstantis festivalis, skirtas tik serialams. „Trolių Ferma“ tapo pirmuoju lietuvišku serialu pristatytu šiuose festivaliuose, o Berlyne – pirmuoju iš Baltijos šalių.

 

„Serial Killer“ festivalio tikslas – žiūrovams ir industrijai parodyti atrinktus serialus, kurie tikslingai ir efektyviai atspindi šiuolaikines tendencijas, visuomenės raidą ir gyvenimą̨. Serialai  yra pristatomi tiek industrijos profesionalams, pardavėjams, distributoriams, tiek įprastiems serialų žiūrovams, vykdomos paskaitos, pokalbiai bei įvairūs renginiai bendradarbiavimo tinklų kūrimui. Festivalio metu vykstančioje konferencijoje „TV Days“ serialo „Trolių ferma“ aktorė bei prodiuserė Gabija Siurbytė buvo pakviesta skaityti pranešimą festivalyje susirinkusiems industrijos profesionalams.

 

„Džiaugiamės, kad „Trolių Ferma“ atrado savo žiūrovą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Nerealu, kai serialas, kuriame vaidina tik lietuvių aktoriai lietuvių kalba, skamba lietuviška muzika pasiekia užsieniečius. Ir, kas juokingiausia, jie po rodymų klausia tų pačių klausimų kaip ir lietuviai. Esu labai dėkinga komandai, aktoriams bei finansuotojams, kad patikėjo idėja. O dalyvavimas tarptautiniuose renginiuose motyvuoja kurti tolimesnius projektus, kurių tikslas vienas – pasiekti žiūrovą.“- po pristatymo „Serial Killer“ renginyje kalbėjo prodiuserė Gabija Siurbytė. 

 

„Trolių Ferma“ – pirmasis serialas,  finansuotas Lietuvos kino centro, Lietuvos Nacionalinio Radijo ir Televizijos bei Telia Play platformos.  

 

Serialo pristatymą renginyje „Serial killer“ finansavo Lietuvos kino centras.