Mėnuo: 2023 rugpjūčio

Rugsėjo 21 d. prasidėsiantis dvidešimtasis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) skelbia pirmąsias naujienas: festivalyje įvyks dvi Lietuvos kūrėjų premjeros. Debiutuojanti režisierė Živilė Mičiulytė dokumentikoje „Kabinetas“ rodo tyrimų žurnalistų darbo užkulisius, o kino kūrėjas Maratas Sargsyanas – jaunuolių, už nusikaltimus atsidūrusių socializacijos centre, gyvenimą. Visa festivalio programa bus pristatyta rugpjūčio 25 d.

 

„Abu šie filmai sukurti stebimosios dokumentikos principu; režisieriams pavyko itin arti prieiti prie filmo veikėjų ir atskleisti žiūrovams dažniausiai neprieinamus pasaulius. Mičiulytė atskleidžia tiriamosios žurnalistikos užkulisius, o Sargsyanas – socializacijos centre gyvenančių paauglių kasdienybę. Žiūrint abu filmus įdomu galvoti, ką dokumentika gali ir turėtų atskleisti apie savo veikėjus, kokius juos parodyti. Manau, abu režisieriai jautriai prieina prie šio klausimo ir pristato stiprius, aktualias temas paliečiančius filmus“, – sako Ona Kotryna Dikavičiūtė, viena VDFF programos sudarytojų.

 

Žvilgsnis į izoliuotus nepilnamečius

Filme „Bogdanas nenori namo“, kurio premjera įvyks rugsėjo 26 d. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre, pasakojama apie Vilniaus rajone Vėliučionių kaime veikusio socializacijos centro jaunuolius. Paaugliai, centre atsidūrę už nusikaltimus, prieš kino kamerą jaučiasi gana laisvai: juokauja, stumdosi, kandžiai diskutuoja su mokytojais, rašo rašinėlius. Žiūrėdamas į juos gali net pamiršti, kad dažnas jau ne kartą yra pažeidęs įstatymus arba laukia teismo.

 

Mokslo metams einant į pabaigą daugelis vaikinų ruošiasi vasaros atostogoms. Vienintelis Bogdanas atsisako važiuoti namo. Nespalvoti filmo kadrai atskleidžia tamsiąją vaikinų gyvenimo pusę ir itin miglotą jų ateitį.

 

Režisieriaus pažintis su Vėliučionių socializacijos centro jaunuoliais įvyko medijų raštingumo projekto „Dideli maži ekranai“ (įgyvendina „Meno avilys“, bendradarbiaudamas su Britų taryba) dėka – M. Sargsyanas drauge su kolega Andriumi Blaževičiumi nepilnamečiams vedė kino dirbtuves.

 

„Susipažinęs su izoliuotais jaunuoliais supratau, kad jie yra neįprasti žmonės, bet ne mažiau gilūs ir jautrūs nei mes visi. Ir tam tikra prasme jų likimas yra mūsų visuomenės abejingumo rezultatas. Dauguma tokius vaikinus nurašytų: narkomanai, vagys, jų vieta – kalėjime. Ir turbūt tik nedaugelis susimąstytų, ar jie turėjo šansą gyventi kitaip, ar jų likimas jau nebuvo nulemtas vos tik gimus? Kurdamas šį filmą kėliau labai paprastą tikslą: iš labai arti parodyti jų, uždarytųjų, gyvenimą. Norėjau, kad žiūrovas pajustų nematomą buvimą šalia“, – sako režisierius Maratas Sargsyanas, Lietuvos žiūrovams žinomas filmais „Tėvas“ ir „Tvano nebus“.

 

Susitikimai su režisieriumi M. Sargsyanu:

 

Rugsėjo 26 d. 19 val. „Skalvijos“ kino centre Vilniuje.

Rugsėjo 30 d. 17 val. „Skalvijos“ kino centre Vilniuje.

 

Kas vyksta tyrimų žurnalistų kabinetuose?

 

Pirmajame savo ilgametražiame darbe Živilė Mičiulytė įamžino tuo metu portalo „15min.lt“ redakcijoje dirbusių žurnalistų Dovydo Pancerovo ir Birutės Davidonytės kasdienį darbą, skambučius pašnekovams, diskusijas dėl temų ir žodžių joms atskleisti. Jų kabinete, kuris buvo filmuojamas 2019–2020 m., gimė didelio atgarsio sulaukusi knyga „Kabinetas 339“, taip pat vystėsi pirmosios knygos „Prezidentas ir patarėjas“ užuomazgos.

 

Tiriamosios žurnalistikos profesija audrina vaizduotę, ir žiūrovui gali susidaryti įspūdis, kad žurnalisto diena kupina veiksmo ir įtampos. Tačiau realybė gerokai proziškesnė: šimtai elektroninių laiškų, skambučių, retkarčiais biuro gyvenimą paįvairinantys smulkūs asmeninio gyvenimo inkliuzai. Kamerinis filmas subtiliai kelia klausimus apie žurnalisto darbo esmę, pareigą ir atsakomybę prabilti, o taip pat nuolat kamuojančią nesaugumo būseną.

 

Filmo „Kabinetas“ anonsas: https://vimeo.com/713194034

 

„Tai juosta apie tiriamąją žurnalistiką ir du žurnalistus. Kartu filmas kalba ir apie platesnes temas, pavyzdžiui, ribą tarp tiesos ir melo. Manau, kad jis turėtų patikti tiems, kas seka šių dviejų žurnalistų darbą, kam apskritai yra įdomios žiniasklaidos, žodžio laisvės temos. Tiems, kuriems įdomu pamatyti, kas iš tikro vyksta tyrimų žurnalistų kabinete (man pačiai tai buvo labai įdomu – tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pradėjau filmuoti šį filmą). Tačiau kartu tai yra ir filmas tiesiog apie žmogų ir jo kovą dėl geresnio pasaulio. Man asmeniškai buvo įdomiausia patys žmonės, žurnalistai, jų jausmai, nesutarimai, emocijos“, – sako režisierė Mičiulytė.

 

Ji priduria: „Labai laukiu susitikimo su žiūrovais. Filmas nufilmuotas jau gana seniai, pasaulis per tą laiką ne kartą keitėsi, todėl labai įdomu, kaip jį sutiks auditorija. Labai norėčiau, kad šis darbas sukeltų diskusijų, klausimų, ir kad žiūrovai ir po filmo bent šiek tiek pabūtų su jo tema.“

 

Susitikimai su filmo „Kabinetas“ režisiere Ž. Mičiulyte ir herojais vyks:

Rugsėjo 23 d. 18 val. Kauno kino centre „Romuva“. Moderuos žurnalistė Kotryna Lingienė.

Rugsėjo 26 d. 18 val. Alytuje, kino teatre „Dainava“ (nemokamas seansas). Moderuos žurnalistė, Alytaus bibliotekos direktorė Vida Grišmanauskienė.

Rugsėjo 28 d. 19.10 val. Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre. Moderuos kino kritikė Monika Gimbutaitė.

Rugsėjo 30 d. 18 val. Klaipėdoje, kino teatre „ArleKinas“. Moderuos kultūros renginių organizatorė Ūkana Kapačauskaitė.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir iki šiol vienintelis festivalis Lietuvoje skirtas vien kūrybinei dokumentikai. 20-asis VDFF vyks rugsėjo 21 – spalio 1 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje.

 

Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras, AVAKA ir Goethe’s institutas Lietuvoje.

 

Partneriai: kino teatrai „Pasaka“, „ArleKinas“, „Dainava“, kino centras „Romuva“, „Film Jam“, „Meno avilys“, „Young Programmers for Young Audiences! (Young4Film)“, „VR Spot“, Vilniaus dailės akademija, Lietuvos kultūros tyrimų institutas, Vilniaus universiteto (VU) „Idėjų observatorija“ ir VU Geologijos muziejus.

 

Informacinis partneris – EPIKA.

 

Rugpjūčio 23 d. Nidoje prasideda 15-tas Lietuvos kinematografininkų sąjungos kartu su Nidos kultūros ir turizmo centru „Agila“ rengiamas kino festivalis „Baltijos banga“, kurio programoje – naujausi lietuviški filmai, susitikimai su kino kūrėjais.

 

Tarp atvykstančių svečių – ir jaunosios kartos aktorė Dovilė Kundrotaitė, kuri suvaidino pagrindinį Gabrielės vaidmenį šįmet „Sidabrine gerve“ už geriausią metų filmą apdovanotame režisierės Austėjos Urbaitės filme „Per arti“. Filmo centre – pasakojimas apie prancūzų poros, įsivaikinusius broliuką ir sesutę iš Lietuvos, ir kartu apsigyvenusios lietuvės Garbielės santykius. Ji turi padėti vaikams prisitaikyti prie naujos aplinkos. Greitai šeimos idilę sutrikdo kultūriniai skirtumai, nesuderinami auklėjimo metodai bei kova dėl vaikų prieraišumo. Festivalyje įvyks specialus filmo seansas.  Apie aktorystę ir vaidmenį šiame filme kalbamės su aktore Dovile Kundrotaite.

 

Studijavote aktorystę Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Kaip nusprendėte tapti aktore?

 

Ankstyvoje vaikystėje savo ateitį norėjau sieti su muzika, tačiau būnant penktoje klasėje ant balso stygų atsirado mazgeliai – tai labai apribojo ne tik dainavimo, bet ir kalbėjimo galimybes. Tada man pasiūlė dramos būrelį – sakė, kad vaidyba man puikiai tiks, nes čia etiudai gali būti atliekami be žodžių. Pabandžiau, patiko, taip ir užsikabinau. Vėliau ne tik aš, bet ir visi aplinkiniai žinojo, kad baigusi mokyklą stosiu į aktorinį. Tai buvo labai aiškus sprendimas.

 

Labiau domino kino ar teatro vaidyba?

Kai stojau mokytis, buvau įsimylėjusi teatrą. Bet laikui bėgant turėtas teatro idealas subliuško. Įdomu tai, kad vaidindama teatro scenoje vis jaučiau tą vidinį melą, vaidybos nenatūralumą, kuris labai žavus teatro scenoje, tai atskiras vaidybos žanras,  kurio mes mokomės 4 metus, bet man jis kėlė savotišką diskomfortą, norėjosi jam priešintis. Ir nors studijų metais kino vaidybos paskaitų mes neturėjome, bet patys akademijos dėstytojai man kartais pasakydavo, kad esu kinematografiška. Vėliau ir pati pamačiau, kad mano aktorinė organika labiau tinkama kinui. Nusifilmavusi pirmajame filme supratau, kad tai ir yra mano kelias.

 

Kas buvo Jūsų kurso vadovas?

Gintaras Varnas. Nemanau, kad tai buvo jo tikslas, bet jis ir išmokė mane kino vaidybos. Svarbiausia, ko G. Varnas moko vaidinant – tai pajausti vidinę tiesą. Kine šis principas labai padeda – melas ekrane ypatingai gerai matomas. Už šią pamoką jam visada būsiu dėkinga.

 

Koks buvo pirmasis Jūsų vaidmuo kine?

Mano pirmas debiutas prieš kamerą įvyko BBC prodiusuotame TV seriale „Karas ir taika“ (2016). Jame vaidinau Natašos Rostovos tarnaitę Duniašą. Buvau antrame akademijos kurse ir paniškai bijojau! Bijojau ir kamerų, ir kaip atrodysiu filmuojama – dar neturėjau jokios patirties. Galima sakyti, kad tada man labai pasisekė – penkis kartus iš eilės atvažiavus į aikštelę filmuotis nereikėjo, o lemtingą šeštąjį kartą jau jaučiausi pasiruošusi atsistoti prieš kamerą. Tad tokia buvo pirma patirtis – kupina baimės.

 

Ir toliau vaidinate serialuose?

Šiuo metu vaidinu viename seriale – jis kuriamas nuo 2018 metų. Pati sakau, kad ši veikla skirta palaikyti aktorinio meno „kameros raumeniui“. Vis dėlto televizinė vaidyba yra kiek kitokia.

 

Kokį skirtumą matote tarp vaidybos televizijos serialuose ir kine?

Didžiausias skirtumas – laikas. Dažniausiai trūksta laiko “pajausti” sceną, išieškoti būdų, kaip tavo vaidinamas personažas galėtų joje pilnai atsiskleisti. Viena yra kaip scenaristas parašo tekstą, ir kita – kaip aktoriui sekasi jį sakyti, kaip natūraliai jis gali prisileisti situacija, kad ji būtų įtikima.. Būna taip, kad sakomas tekstas tiesiog tau netinka. Bet seriale tokiems bandymams dažniausiai tiesiog neturi laiko. Tu gauni scenarijų ir su partneriu gali parepetuoti tik tol, kol bus pastatytos kameros. Tada – keli dubliai, ir nufilmuota. Aš tai vadinu aktoriniu trenažu – reikia išmokti priimti serialų žaidimo taisykles ir per tau skirtą laiką padaryti geriausia, ką gali.

 

Nusifilmavote režisierės Austėjos Urbaitės filme „Per arti“ (2022), kur atlikote pagrindinį Gabrielės vaidmenį. Kuo sudomino šis personažas, ką apie jį žinojote prieš pradėdama filmuotis?

Sunku atsiminti, ką apie jį žinojau. Tačiau gerai prisimenu pačią aktorių atranką – iki pradedant vaidinti labai daug kalbėjomės su Austėja. Ji „įvedė“ į filmo temą, pristatė personažą. Vėliau, jau skaitant scenarijų, Gabrielė, emocinė būsena, kurią ji tuo metu išgyveno, man pasirodė labai artima.

 

Filmavimo darbai prasidėjo gerokai vėliau, nei įvyko aktorių atranka. Kaip keitėsi Jūsų pačios santykis su savo personažu?

Taip, kastingas įvyko 2017 metais, o filmuoti pradėjome tik 2020. Gabrielės linija filme turi dvi dalis. Pradžioje ji – vaikiškai nekalta, drovi, nepasitikinti savimi ir dar nesupratusi, ko nori iš gyvenimo. Vėliau ima skleistis tamsioji jos pusė – tada filme stebime jos gebėjimą manipuliuoti kitais, egoizmą, augančią galią ir mėgavomąsi jos skoniu. Kastingo metu su Austėja juokėmės, kad iš manęs reikės į paviršių „ištraukti“ tamsą. Prasidėjus filmavimo darbams manyje jau teko ieškoti šviesiosios mano pusės. Toks ir buvo skirtumas – tie treji metai padarė daug.

 

Kas buvo svarbu kuriant savo personažą, kaip pavyko tai padaryti?

Norėjosi, kad Gabrielė būtų gyva, nevienaplanė, atskleistų visą savo spalvų paletę. Net jei filmo pradžioje ji atrodo naivi ir nekalta, man svarbu, kad ji nepasirodytų infantili. Man patinka pilnai matyti savo personažą, žinoti jo istoriją. Kuo geriau jį pažįstu, suprantu, tuo daugiau laisvės turiu improvizacijai, tuo tikresnis jis atrodo ekrane. Tai – mano mokykla, ji jau įaugusi man į kūną, kitaip turbūt ir nebedirbsiu. Pavyzdžiui, „Spotify“ platformoje turėjau du dainų grojaraščius, skirtus abiems Gabrielės personažo etapams – juos iki šiol esu išsaugojusi. Skaičiau knygas prancūzų kalba, bandydavau užsirašyti pačios Gabrielės jausmus, mintis, vaikščiojau po Paryžių ir galvojau, kaip mano personažas galėtų jaustis šiame mieste, kokius jausmus ji patirtų. Daug dirbome ir su Austėja. Taip labai subtiliai, po truputį manyje užaugo Gabrielės personažas.

 

Sakote, kad daug dirbote su režisiere. Kokie jos darbo metodai?

Austėja dirba panašiai, kaip teatro režisieriai. Aš pati esu pakankamai logiškas žmogus, naudoju akademijoje išmoktus metodus – man reikia suprasti scenarijų, scenas, personažo motyvaciją, dažnai grafiškai braižausi ir kulminacines personažo linijas. Su Austėja mes daug kalbėdavomės apie tai, kaip suprantame sceną, ar aiškūs ir logiški yra personažo elgesio motyvai. Labai daug kalbėjomės net ir apie Gabrielės priešistorę – kokia ji buvo gyvenime, ką veikė. Austėjos unikalumas yra jos dėmesys detalėms – jai svarbu, kaip personažas paims puodelį, koks bus jo žvilgsnis, kaip pasikasys ranką. Kai žiūrėjau užbaigtą filmą, mačiau, kokį gražų ir vientisą paveikslą tos detalės sukuria. Kiekvienas kalnas, paukštis, gyvatė, žaidimas su šešėliu ar net kaip vaikas paima būtent tos spalvos stikliuką – viskas filme turi prasmę.

 

„Per arti“ vaidinote kartu su prancūzų aktoriais. Kokia tai patirtis? Ar labai skyrėsi jų darbo metodai?

Negalėčiau išskirti kažko ypatingo – prancūzų aktoriai dirba labai panašiai. Be to, jie buvo ne tik profesionalūs, bet ir malonūs, labai kolegiški. Nors pradžioje, kai jie atvažiavo į repeticijas, man vis tiek buvo šokas. Viena yra vaidinti režisieriui, kita – repetuoti su tikrais aktoriais. Jie kalba greit, emocionaliai, jų tariami žodžiai liejasi, susijungia – tu turi spėti suvokti, ką jie pasakė, kaip, kodėl, rasti bendrą liniją. Tai buvo nemenkas iššūkis.

 

Svarbūs personažai filme yra ir vaikai  – kokį įspūdį paliko darbas su jais?

Tai taip pat buvo didžiulis iššūkis. Vaikai buvo nuostabūs, tačiau dalį jų nuostabumo sudaro tai, kad jie neturi jokių filtrų, išmokto elgesio, kuris būdingas suaugusiesiems. Buvo įdomu stebėti, kaip greit jie pajunta savo galią filmavimo aikštelėje. Atėję į pirmąsias pamainas jie buvo nedrąsūs, tačiau labai greit suprato, kokie jie svarbūs filmui. Ir jei nenorės filmuotis, bus pavargę, norės sausainio ar kiek ilgiau pažaisti kamuoliu – komanda jų lauks. Buvo įdomu tai stebėti iš šono. Ir tai jokiais būdais nebuvo piktybinis elgesys, nes ir mes, suaugusieji, kartais jaučiamės lygiai taip pat, tik su laiku išmokstame suvaldyti savo impulsus, paslėpti emocijas. Filmuojantis taip pat netrūko iššūkių – kartais vaikai sunkiau koncentruodavo dėmesį, tada reikėdavo ne tik suvaldyti juos, bet ir išlaikyti savo personažo liniją. Austėja jiems leisdavo daug improvizuoti – kad tik viskas atrodytų kaip įmanoma tikriau. Reikėjo išmokti prie jų prisiderinti neišeinant iš savo vaidmens. Todėl buvo sudėtinga, bet labai įdomu.

 

Po studijų akademijoje pradėjote studijuoti anglų kalbos filologiją Vilniaus universitete. Kodėl sudomino kalba?

Būdama ketvirtame kurse supratau, kad nenoriu teatre dirbti pilnu etatu, kad aktorystė man negali būti tik amatas – ji man turi būti ir kūrybine aistra. Ir aš labai norėjau turėti galimybę rinktis su kuo ir su kokia medžiaga dirbti. Tačiau gyvenant Lietuvoje turėti tokį pasirinkimą ir galėti iš jo išgyventi – didžiulė prabanga. Tada pagalvojau, kad man reikia antros specialybės. Mokykloje man gerai sekėsi anglų kalba, o kalbų mokėjimas naudingas aktorių atrankose, taip pat traukė pedagogika – taip gyvenime atsirado ir antros studijos. Bet stodama net nepagalvojau, kad filologija gali būti dar vienu įrankiu aktorystei.

 

Kokiu?

Pavyzdžiui, mes mokomės semantikos – žodžio reikšmės ir kokią prasmę tas žodis su savimi neša, ką jis reiškia būdamas sakinio struktūroje ir ką – individualiai. Taip pat etimologijos – žodžio kilmės. Nuo to galima atsispirti kuriant personažą – kodėl jis pasakė tą konkretų žodį ir ką jis reiškia bendrame kontekste. Todėl besimokydama kalbos supratau, kad ji man gali būti įkvėpimo ir kūrybos šaltiniu.

 

Ties kokiu vaidmeniu dirbate dabar?

Šiuo metu dar atostogauju. Tačiau po truputį vyksta pasiruošimai Emilio Vėlyvio detektyviniam serialui – kitą savaitę jau sėsiu skaityti scenarijų. Bet turbūt šiuo metu nieko daugiau dar negaliu apie jį pasakoti.

Rugpjūčio 23 d. Nidoje, Nidos bendruomenės namuose prasideda kasmetinis, jau 15-as festivalis „Baltijos banga“, kurio idėja – kino peržiūromis paminėti Baltijos kelią. Penkias dienas truksiantis festivalis, kurį rengia Lietuvos kinematografininkų sąjunga su Nidos kultūros ir turizmo informacijos centru „Agila“, kvies publiką į naujus filmus, premjerinį seansą, vakarą Vasaros knygyne, kur bus aptartos biografinės knygos apie kino žmones. Kaip ir kasmet, dalis seansų, renginių bus atviri visiems, nemokami. “Siekiame, kad kuo didesnę publikos dalį pasiektų įvairios kino rūšys – dokumentika, trumpametražiai filmai, taip pat pažintys su animacinio kino pasauliu animacijos dirbtuvėlėse. Tai edukacinė mūsų renginio misija”, – sako Lietuvos kinematografininkų sąjungos direktorius, prodiuseris Arūnas Stoškus.   

 

„Baltijos bangą“ atidarys du lietuviški filmai. Režisierių Giedriaus Tamoševičiaus ir Vytauto V. Landsbergio „Poetas“ kalba apie pokarį ir pagrindinio herojaus poeto Kosto pasirinkimus kovų su sovietais akivaizdoje. Antras atidarymo vakaro filmas – „Laiškas Ukrainai“. Filmą pradėjo filmuoti režisierius Vytautas Puidokas praėjus savaitei po Rusijos įsiveržimo į Ukrainą, netrukus prie jo prisijungė dar šimtas kolegų. Pagrindiniai šio jaudinančio bendrystės dokumento herojai – žmonės, prisidedantys prie Ukrainos pasipriešinimo Rusijai Lietuvoje.

 

„Baltijos bangoje“ įvyks fotografo Gintauto Beržinsko trumpametražio dokumentinio filmo „Plaukikas“ nacionalinė premjera. G. Beržinskas prieš kelis metus festivalyje surengė fotografijų parodą „Giro d’Italia: pergalės anatomija“ iš Arūno Matelio filmo „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ filmavimų, o šįmet sugrįžta į „Baltijos bangą“ su filmu apie valią, viltį, žmogaus tikėjimą savimi. „Plaukiko“ (prodiuseriai – A. Matelis, Ramunė Rakauskaitė) herojus – Vladimiras, pasiekęs gyvenimo dugną, netekęs kojų ir suradęs jėgų keisti savo gyvenimą. Filmas bus rodomas trumpametražių dokumentinių filmų programoje kartu su Eitvydo Doškaus filmu- esė „Čia buvo Vilnius“ ir Rimanto Oičenkos „Reisu“, sumontuotu iš jūrininko Laimio Janutėno mėgėjiškų filmavimų Afrikoje 8-ame dešimtmetyje .

 

Festivalio publika bus vieni pirmųjų naujų lietuviškų debiutinių filmų žiūrovai – vaidybinio ilgametražio „Per arti“ (rež. Austėja Urbaitė) ir dokumentinio ilgametražio „Roberta“ (rež. Elena Kairytė). A. Urbaitės filmas „Per arti“ kalba su žiūrovais apie dviejų moterų galią ir įtaką įvaikintiems ir išvežtiems iš Lietuvos į Prancūzija vaikams. E. Kairytės „Roberta“ – retas Lietuvoje stebimosios dokumentikos kūrinys, kurio autorė kelerius metus filmavo jaunos merginos kasdienybę, jos viltis ir nusivylimus. „Per arti“ pelnė „Sidabrinę gervę“ kaip geriausias metų filmas, o „Roberta“ šventė premjerą didžiausiame ir garsiausiame Kanados dokumentinių filmų festivalyje „HotDoc“. Abi režisierės, filmo „Per arti“ pagrindinio vaidmens atlikėja Dovilė Kundrotaitė dalyvaus susitikimuose su žiūrovais.

 

Pokalbiai tarp autorių ir publikos – ypatingai svarbi festivalio „Baltijos banga“ dalis. Pristatyti naujausių filmų į „Baltijos bangą“ atvyks režisieriai Dovilė Šarutytė („Ilgo metro filmas apie gyvenimą“), Kristijonas Vildžiūnas („Dainos lapei“), Giedrius Tamoševičius („Poetas“), aktorė Rasa Samuolytė („Paradas“), prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė („Čia buvo Vilnius“, „Laiškas Ukrainai“) ir kiti. Dalis filmų rodyti kino teatruose, tačiau pasak festivalio programos koordinatorės, kino kritikės Rasos Paukštytės, tikrai pasiekė dar ne visus žiūrovus, kuriems yra skirti.

 

„Ilgo metro filmo apie gyvenimą“, Dainų lapei“, Kristinos Buožytės „Vesper“ savitas, autorinis pasaulis kviečia patirti kasdienybės poeziją ar siurrealistines fantazijas. Tokiems filmams nelengva ilgai išsilaikyti kino teatrų repertuare, bet tam ir egzistuojame, kad suteiktume galimybę smalsiai, atvirai kino ieškojimams „Baltijos bangos“ publikai“, – sako R. Paukštytė.    

Pasak organizatorių, vieni labiausiai publikos laukiami „Baltijos bangoje“ yra seansai vaikams. Įvyks dviejų filmų vaikams peržiūros: animacinį „Kakę Makę“ sukūrė režisierius Meinardas Valkevičius pagal populiarias ir vaikų mėgstamas Linos Žutautės knygas, o Estijos režisieriaus Ilmaro Raago filmas „Erikas akmenširdis“ su kurtas kartu su lietuvių, lenkų, ukrainiečių, Liuksemburg kinematografininkais. Tai pasakiška istorija apie Eriką ir Mariją, kurie išplaukia į tolimus kraštus ir patiria galybę nuotykių.

 

Dar vienas kaimynų filmas – profesionalų ir publikos simpatijas pelnęs Latvijos režisieriaus Viesturo Kairišo filmas „Sausis“, vienas sėkmingiausių, originaliausių pasakojimų apie žmones, kurių jaunystės metai sutapo su Latvijos ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimu ir tragiškais sausio įvykiais. „Sausis“ pelnė geriausio Latvijos filmo apdovanojimą „Lielais Kristaps“, Lietuvos bendrakūrėjams, kompanijai „Artbox“, šiemet atnešė „Sidabrinę gervę“ už geriausią bendros gamybos filmą, apdovanotas ne viename garsiame festivalyje.

 

Festivalį užbaigs režisieriaus Tito Lauciaus komedija „Paradas“ ir geriausio Europos dokumentinio filmo apdovanojimą pelnęs Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“.

Festivalį organizuoja Lietuvos kinematografininkų sąjunga, Nidos kultūros ir turizmo informacijos centras „Agila“.

Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras, Neringos savivaldybė

Organizacijos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Festivalio informacinis partneris LRT, daugiau filmų ir serialų nemokamoje platformoje „Epika“

Partneriai: žurnalas „Kinas“ , Lietuvių filmų centras (www.lfc.lt), Neringos meno mokykla, Viešbutis-restoranas „Nerija“, „Švyturys“ nealkoholinis, AB „Rokiškio sūris“, UAB „Skonis ir kvapas“, Bilietai.lt,, Vasaros knygynas

Mantė Valiūnaitė ir Monika Gimbutaitė ne tik gerai išmano Lietuvos kino lauką, apie jį rašo, bet ir sudaro įvairių kino festivalių programas. Abi jos save išbandė ir naujoje srityje – tapo mokymų programos „Shorts Critics“ vadovėmis. Su M. Gimbutaite ir M. Valiūnaite kalbamės ne tik apie mokymus, bet ir apskritai kino kritiką, jos funkcijas, kino vertinimą.

 

– Jau paskelbtas antrasis lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts“ kvietimas dalyvauti kino kritikų mokymuose „Shorts Critics“. Kam daugiausia skyrėte dėmesio kurdamos šią programą?

 

Monika: Šių mokymų poreikis atsirado stebint kino kritiką šiandieninėje Lietuvoje. Jį pajuto ne tik lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“, bet ir aš su Mante. Ir iki šių mokymų esame aptarusios, kad norėtųsi, jog rastųsi naujų balsų ir daugiau pokalbių apie kino kritiką. Pagrindinis mūsų tikslas – paskatinti žmones rašyti ir atrasti savo balsą. Žinoma, tai nėra padaroma per vienus mokymus, bet mokymai gali padėti supažindinti su kontekstais ir įkvėpti drąsos. Tad mano pagrindinis lūkestis – suteikti tuos pirmuosius žingsnius, tikintis, kad mokymai galės tapti tramplinu į kino kritiką ar galvojimą apie kiną įvairiomis priemonėmis skirtingose medijose.

 

Mantė: Monika labai gerai įvardino mūsų tikslą ir siekį. Norėjome suteikti platesnius  kontekstus ir padrąsinimą, pasidalinant, kokia kritika gali būti ir, apskritai, kas yra kino kritika. Mums taip pat buvo svarbu įtraukti praktinių užduočių, pavyzdžiui, organizuoti filmo peržiūrą ir jo analizę, nuo kurios mokymų dalyviai galėtų atsispirti ir patys imtųsi analizuoti filmus. Tad mes orientavomės į tai, kad suderintume teoriją ir praktiką. Norėjome atskleisti, koks gali būti įvairiapusiškas darbas kino srityje, kokia plati komunikacijos erdvė.

 

Monika: Ir dar pridėčiau, kad greta komunikacijos yra sklaida ir kuratorystė. Visa tai neatsiejama nuo kino kritikos, nes norint rašyti svarbu suvokti, kaip veikia vidinis kino mechanizmas. Neatmetame galimybės, kad žmonės, norėję patobulinti kino kritikos ar komunikacijos įgūdžius, mokymuose susidomės kuratoryste ar kino platinimu. Viena šių mokymų vertybių – tai pažintys su skirtingais kino industrijos žmonėmis.

 

– Ko jūs išmokote iš šitų mokymų? Turiu omenyje, kaip programos kūrėjos ir vadovės, stebinčios visą procesą.

 

Monika: Po praeitų metų mokymų pasisėmiau daug įkvėpimo. Tos diskusijos, vykusios su dalyviais ir su kitais lektoriais, padėjo dar kartą atsakyti į klausimus, kuriuos karts nuo karto kiekvienas kritikas turi atsakyti. Kodėl reikalinga kritika ir kam jos reikia man? Kokia kritika gali būti įdomi, kokios yra naujos kritikos temos, kurios šiuo metu nėra apžvelgiamos kitų kritikų ir kurias galbūt galėčiau apžvelgti aš? Tai man buvo būdas susidėti taškus ant i. Diskusija apie kiną, kurios mes kartais stokojame, man suteikė labai daug džiaugsmo. Juk kartais kino kritika yra gana vieniša, tad kino žiūrėjimas su žmonėmis, ateinančiais iš skirtingų kontekstų, turinčiais skirtingas perspektyvas, yra be galo praturtinanti patirtis. Tad labai laukiu kitų mokymų ir iš jų tikiuosi ne mažiau nei iš buvusių.

 

Mantė: Man labai patiko Monikos paskaita apie interviu. Aš tikrai sužinojau daug naujo apie tai, kaip juos daryti, ir labai džiaugiausi, kad ten nuėjau. Nemažai domiuosi, kaip reikėtų atlikti interviu, tai įžvalgų turėjau, bet Monikos koncentruotas tikslus ir taiklus pranešimas padėjo įtvirtinti žinias apie šį žanrą. Man labai patiko ir pats procesas, nes sudaryti programas man labai įdomu. Daug išmokau, nes sudarydami programą daug diskutavome. Vėliau gavome grįžtamąjį ryšį ir iš naujo pergalvojome, kaip tas programos kūrimo procesas atrodo. Tad žengiau žingsnelį tolyn edukacinių programų kūrimo srityje. Tai buvo tikrai labai didelis iššūkis, bet ir labai gera pamoka.

 

 

– Kaip manote, kokios savybės yra reikalingos į kritikos lauką žengiančiam žmogui?

 

Monika: Rašant kino – ar bet kokios kutlūros srities kritiką – svarbiausia jausti meilę tai sričiai. Jeigu jos neturėsi, jeigu ja nesidomėsi už užsakymų ribų, tai jausis tavo potencialiems skaitytojams ir pats nejausi tiek džiaugsmo. Aišku, yra daugybė kitų savybių, kurios praverčia, pavyzdžiui, gebėjimas pagaviai, įdomiai rašyti, smalsumas, analitiniai įgūdžiai.

 

Mantė: Visiškai pritariu, kad meilė yra būtina. Bet dar norėtųsi sakyt, kad reikia geranoriškumo ir įžvalgumo. T. y., įžvelgti ne tik tai, ką norėjo pasakyt režisierius ar režisierė, bet atrasti ir savų žvalgų apie tą kūrinį. Dar svarbu neprarasti geranoriškumo ir supratimo, kad kiną vis dėlto kurti reikia labai daug pastangų, labai daug visko. Ir dėl to svarbu įvertinti, kiek to visko – jėgų, energijos, pinigų, žmonių darbo – yra.

 

 

– Kaip manote, kada žmogus gali save pradėti vadinti kritiku? Ar jis turi kaip nors to nusipelnyti?

 

Monika: O, čia amžinas klausimas! Aš nuolatos jį sau keliu. Buvo metai, kai kritikos nerašiau, tuomet visuose renginiuose, kuriuose mane pristatė, prašiau, kad išimtų šį žodį, nes jaučiausi „nepraktikuojanti“ kritikė. Turbūt kiekvienas tai įsivardija pats sau., universalios formulės čia nėra. Žodžio prisijaukinimas ateina natūraliai.

 

Mantė: Aš pritarčiau. Tai individualus klausimas ir niekas nenuleis tos etiketės, nes dažniausiai jeigu ir paklausia, kaip tave pristatyti, pats turi inicijuoti šitą savo pasivadinimą. Be to, tapatybė nėra tokia griežtai ribota, na, mano atveju yra ir kino kuravimas, galiu vadintis ir kinotyrininke (nes rašau disertaciją), ir kino kritikė, nes kartais parašau recenzijas ar paimu interviu. Tai tas tapatumas yra daugialypis ir kažkaip išmoksti būti su tuo. Ir daug vardų turi.

 

 

– Viename Monikos interviu esu skaičiusi, kad kritika yra diskusija. Kaip manote, ar šiandien kino pasaulyje, ypač Lietuvoje, tos diskusijos esama ir jeigu jos yra, tai kas diskutuoja?

 

Monika: Man atrodo, kad kritikos rašymas kaip procesas yra veržimasis į diskusiją, ėjimas į pokalbį. Ir tas pokalbis gali būti su filmu, su kūrėju, su kitais kritikais. Labai dažnai tai yra vidinė diskusija. Jeigu priimam tokią nuostatą, tai kritikos rašymas visada yra savotiška diskusija, į kurią, visų pirma, eini viduje, o publikuodamas tekstą išeini į viešumą. Ar mes turime pakankamai kritikų tarpusavio diskusijos? Man atrodo, to yra pakankamai mažai. Nemaža dalimi tai lemia mažas kino laukas, finansų ir resursų trūkumas. Ir rašančių žmonių nėra tiek daug, rašančių ir dar spėjančių vieni kitiems oponuoti turbūt turime dar mažiau. Labai linkiu, kad kritikos kritikai atsirastų daugiau. Manau, kad tai labai padeda laukui augti ir tobulėti.

 

Mantė: Aš dažniau sakau, kad kritika – tai pokalbis, ne diskusija. Kritika yra pokalbis su kūriniu ar kūrėju. O tą diskusiją labiau įsivaizduočiau kaip išorinę. Jei yra daugiau kritikos, jeigu kritikai vieni kitus skaito, tai iš tikrųjų atsiranda diskusinis laukas apie tam tikrus kūrinius. Bet to, aš manau, stinga. Tikrai nėra pakankamai daug rašančių arba rašančių ir dar skaitančių, ką kitas rašo. Tai būna, kad vienu metu išeina tekstai ir nėra tarp jų komunikacijos. Atsimenu, aš apie tai daug galvojau, ypač anksčiau, kai pradėjau rašyti. Man atrodė svarbu perskaityti ir kitų kritikų tekstus, gal kartais juos įterpti. Bet kai pabandžiau tai padaryti, mane išredagavo ir to neliko. Tada labai nuliūdau, nes man svarbu dalyvauti diskusijoje. Vyliausi, jog prasidės savotiškas pokalbis ir galbūt kažkas kitas tęs diskusiją. Bet taip neįvyko. Po to bandymo daugiau ir nebandžiau. Reikėtų gal prisiminti ir šitą pabandyti dar atgaivinti – sąmoningiau savo tekstuose reflektuoti apie tai, ką kiti rašo.

 

– Kaip jūs vertinate filmus masėms ir skirtus elitiniams žiūrovams?

 

Mantė: Man atrodo, kad kinas yra kinas. Bet kiekvienas kūrinys turi savo funkcijas ir negali atmesti, kad yra komercinis kinas, kuris skirtas uždirbti daug pinigų, būti pramoga, rinkti daug žiūrovų. Man atrodo, kad neišvengiamai ta takoskyra tarp komercinio kino ir to vadinamo menines ambicijas turinčio kino egzistuoja. Bet man atrodo, yra ir vidurio kelias, kur skirtingi tikslai derinami. Ir atsiranda tie vidurio kelio filmai, kuriuos sunkiau įsprausti į vieną arba kitą kraštutinumą. Manau, kad kinas yra labai įvairus. Ir komercinius filmus galima analizuoti, nes iš jų galima labai daug ką pasakyti apie įvairias tendencijas, egzistuojančias visuomenėje, arba apie problemas, stereotipus. Tai tos analizės ir kino kritikos yra verti skirtingi ir įvairūs kino darbai.

 

– Mante, viename interviu radau tokią tavo mintį: „industrinis kinas yra pavojingas, nes jis paremtas stereotipais“. Kaip manai, ar vis dar taip yra? O jei yra, gal pastebi ir kitokių problemų?

 

Mantė: O, aš ten labai aštriai pasakiau! Pavojingas. Ką aš sau galvojau? Dabar taip nesakyčiau. Tik kaip aš galėčiau suformuluoti? Manau, kad komercinis kinas dabar pradeda dirbti su tam tikrais stereotipais ir imasi juos keisti. Tai tikrai vyksta gana lėtai, bet procesą galima pastebėti. Bet nuo senų laikų taip būdavo, jog tai yra stereotipų propagavimas ir dar gilesnis įtvirtinimas. Ir tai kelia tam tikras grėsmes. Nežinau, ar tai teisingas žodis.

 

Monika: Pavojus.

 

Mantė: Na taip, pavojus. Nes ypač jei galvojame apie lietuvišką komercinį kiną – jis yra įstrigęs banalių banaliausiame stereotipų produkavime. Ypač tų juokelių iš temų, iš kurių juoktis jau turėtų būti nelabai smagu. Žinoma, tai gali būti daroma – juk kartais iš labai jautrių temų galima pasijuokti, taip palengvinant tą sunkesį turinį – bet lietuviškas komercinis kinas to dar nėra išmokęs, todėl nori štampuoti stereotipus, kurie kenkia atviresniam bendrabūviui.

 

Monika: Man atrodo, neblogai prisiminti, kad kinas ne tik atliepia realybę, ją atspindi, bet ir ją formuoja. Mes turėtume peržiūrėti skirtingų žmonių grupių reprezentacijas, kai kuriuos stereotipus. Tų štampų peržiūrėjimas tiek komerciniame,  tiek nekomerciniame kine ir jų analizė yra vienas iš kritikos kelių ir tikslų. Turbūt komerciniame kine mes neretai atrandame daugiau tų stereotipų, su kuriais reikia dirbti. Bet man atrodo, kad jų atsiranda ir festivaliniame, ir žanriniame kine, ir kine, kuris bando reflektuoti istoriją ar bet kokią tapatybės temą.

 

 

Šiuo metu vyksta kvietimas teikti paraiškas į naująjį programos sezoną „Shorts Critics 2023-2024“. Paraiškų terminas – rugpjūčio 24 d. Programą įgyvendina lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“.
Programos taisyklės: čia.

Daugiau informacijos: čia.