Mėnuo: 2023 sausio

Sausio 13-tą dieną Lietuvos kino teatruose pasirodys vaidybinis filmas „Sausis“ (rež. Viesturs Kairišs) – autobiografinis žvilgsnis į dešimtojo dešimtmečio pradžios politinę suirutę, pakeitusią buvusios Sovietų Sąjungos žmonių gyvenimus ir Baltijos šalių likimus. Šį filmą režisierius skyrė visiems kino kūrėjams, kurie žuvo dokumentuodami mūsų istoriją.

 

1991-ieji Latvijoje. Devyniolikmetis Jazis ir jo draugai Ana ir Zepas – būsimieji kino kūrėjai, svajojantys statyti filmus ir skubantys mėgautis jaunystės laisve. Deja, regiono politinės sistemos žlugimas sugriauna jų planus, šeimos ryšius ir draugystę. Dalyvavimas taikiame pasipriešinime tampa lemiamu jų brandos momentu.

 

„Sausis“ – Latvijos, Lietuvos ir Lenkijos bendros gamybos filmas, kurio kūrime, be kitų, dalyvavo Lietuvos kostiumų dailininkė Rūta Lečaitė. Rūta yra ir viena Latvijos nacionalinių kino apdovanojimų „Didysis Kristupas“ 2022 (lat. Lielais Kristaps) nominančių už geriausią kostiumų dailininkės darbą.

 

Rūta teigia, kad jai „Sausis“, nors kupinas iššūkių, buvo labai įdomus projektas ir smagu būti pastebėtai bei įvertintai. Nors didžiausias įvertinimas – geras filmas.

 

Rūta, apie ką tau yra filmas „Sausis“?

Tai filmas apie pavargusią tautą, jaunus veržlius žmones, tikėjimą, vienybę. Ieškojimą savasties, meilės. Tuometiniai sausio įvykiai smarkiai įtakojo mūsų Baltijos tautų tolimesnius žingsnius į laisvę. Tai mūsų istorijos etapas, patalpintas į gražų formatą.

 

Kiek tau yra svarbus tas laikotarpis?

Tuo metu man buvo treji. Pamenu mamos baimę ir pokalbius apie laisvę, apie žmones po tankais, šaltį ir rusų žiaurumą. Iš senelio ir tėvų pasakojimo man susidarė toks vaizdas, kad tai buvo klaikus laikas. Ta sausio 13-oji buvo klaiki. Latvijoje visas barikadų laikas buvo irgi lygiai toks pat klaikus, baisus kaip ir mums. Nuo tos dienos mano gyvenimas ir pasaulėžiūra peadėjo kisti.

 

Kam skirtas yra šis filmas?

Filmas skirtas tiems, kam įdomi netolima istorija, kinas. Kam trūksta įkvėpimo gyvenimui ir kas skundžiasi, kad dabar blogi laikai. Manau, kad gavosi labai geras filmas ir tikrai rekomenduočiau jį pažiūrėt, nes visgi tai yra istorijos dalis. Ir ji labai gerai atkurta. Gražiai čia visame įvykių sūkuryje įvesta ir meilės istorija.

 

Kaip sekėsi sukurti to laikotarpio kostiumus, su kokiais iššūkiais susidūrei?

Šis laikmetis man gerai žinomas ir įdomus. Turėjau patirties ankstesniuose filmuose. O ir su režisieriumi vizija labai sutapo. Sakyčiau, iš kūrybinės pusės viskas gan sklandžiai dėliojosi ir pildėsi.

 

Su kokiais iššūkiais susidūrei prasidėjus filmo gamybos darbams?

Oi, visa puokštė (juokiasi). Labai gelbėjo nuojauta dėl pandemijos taisyklių ir griežtinimų, tai lėtą filmo pasiruošimą pradėjau likus šešiems mėnesiams iki filmavimo. O prasidėjus jau tikram pasiruošimui net audinių parduotuvės nedirbo. Latvijoje šiltų kojinių negalėjai nusipirkti. Prieinamas buvo tik maistas, vaistai. Pats filmavimas taip pat nebuvo lengvas. Klimato sąlygos, nuolatiniai ribojimai, įtampa dėl užkrato, ypač masinių scenų dienomis, komendanto valandos… Jeigu užsibūdavau studijoje ilgiau negu iki 10 vakaro, tai reikėdavo bėgt namo, kad policija nesugautų. Latviai – uždari žmonės, tas jautėsi ir darbe. Kai kuriuos iššūkius noris palikt užmaršty.  Visgi, tos sudėtingos sąlygos labai mus suartino ir žygiavome visi viena koja išvien. Kaip įlipom į tą laivą visi, taip ir išplaukėm. Į pavasarį.

 

Koks yra tavo įsimintiniausias prisiminimas iš šio filmo gamybos?

Visuose filmuose stengiuosi įdėti dalelę savo šeimos. Ne išimtis ir „Sausis“. Visi pagrindiniai personažai turi po aksesuarą ar drabužį iš mano praeities.

 

Kaip nusprendei, kad nori būti kostiumų dailininkė?

Dar gimnazijos laikais siūdavau drabužių kolekcijas renginiams. Siuvimo mašina buvo geriausias draugas. Tiek teatro, tiek kino kostiumas visada domino. Natūralus svajonės išsipildymas, sakyčiau (juokiasi). Kol nepradėjau dirbti kine, dirbau daugiausia scenografe teatre, stiliste reklamose. Pati pradžia kine „nutiko“ dar gyvenant Ispanijoj. Gal prieš 12 metų. Ten kūrėme eksperimentinius filmus ir man natūraliai atitekdavo kostiumų ir filmo dailininkės pozicijos. Tiko, patiko, sekėsi. Grįžusi į Lietuvą tęsiau savo hobį.

 

Kostiumų dailininkės darbas kine, koks jis?

Kostiumų dailininkės darbas – nuostabus! Dievinu savo darbą (ir ne tik kine). Rimtai! Nuo tavo fantazijos, kūrybingumo, žinių, įdirbio priklauso personažų įvaizdis, charakteris, nuotaika, spalva ir t.t. Žinant, kad kinas susideda iš skirtingų departamentų, kostiumas, kaip kino elementas, turi susilieti su visa visuma ir nugulti taip, kad taptų tos visumos dalimi ir „netrukdytų“. Įskaitant žiūrovą. Būtinas nuolatinis bendradarbiavimas su kitais departamentais, nes kartais nuo kostiumo ir kas po juo priklauso ir scenos išsipildymas. Dažniausiai ilgai „kūrybinti“ negali. Laikas kine – prabanga. Tai smagu treniruoti vaizduotę ir kūrybingumą naujais ir netikėtais iššūkiais. Šiame darbe nėra monotonijos. Tai – nuolatinė kūryba, mokymasis bei tobulėjimas. Kas gali būti geriau?

 

Kokio iššūkio sau, kaip kostiumų dailininkei, norėtum ateityje?

Linkiu, kad tų iššūkių tik būtų ir kad juos priimčiau su džiaugsmu, kantrumu, saiku, užsispyrimu, meile. Kad visa tai vyktų balanse (juokiasi).

 

Filme vaidina Aleksas Kazanavičius, Karlis Arnolds Avots, Alise Dzene, Sandis Runge ir kiti.

 

Filmo „Sausis“ pasaulinė premjera įvyko 2022 m. birželį prestižiniame JAV Tribekos kino festivalyje (Tribeca Film Festival), kuriame „Sausis“ buvo apdovanotas kaip geriausias užsienio filmas. Taip pat šis filmas dosniai apdovanotas tarptautiniame Romos kino festivalyje, kuriame pelnė net tris – geriausio filmo, geriausio režisieriaus ir geriausio aktorius apdovanojimus. Filmas neliko nepastebėtas ir Varšuvos kino festivalyje, iš kurio parsivežė geriausio režisieriaus apdovanojimą.

Filmo vystymą ir gamybą finansavo Latvijos nacionalinis kino centras, Latvijos Respublikos kultūros ministerija, Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos, Europos Tarybos fondas „Eurimages“, Lenkijos kino institutas.

 

Kino teatruose nuo sausio 13 d.

 

Filmo anonsas: https://youtu.be/AzTvNZF24Ek

 

Daugiau informacijos: https://www.facebook.com/ArtboxLTproduction

 

 

Artėjant kasmetiniam Vilniaus miesto „Kino pavasario“ festivaliui – džiugi žinia. Šiemet jis sugrįžta dar labiau paaugęs ir jungiasi prie tarptautinio „Smart7“ kino festivalių tinklo. Tai reiškia, kad Lietuvos žiūrovai šiemet pirmieji išvys septynių filmų konkursinę programą, kuri savo kelionę tęs tinklo festivaliuose. O lietuvių kūrėjams atsivers galimybė pristatyti savo filmus reikšminguose Europos kino festivaliuose.  

 

Tarptautinis kontekstas  

 

Septyni Europos kino festivaliai suvienijo jėgas ir sukūrė naują „Smart7“ kino industrijos tinklą. Jo tikslas – skatinti Europos šalių filmų apytaką, ugdyti žiūrovus, dalintis gerosiomis kino kuravimo praktikomis.  

 

„Kadangi mūsų festivalis trunka tik dešimt dienų metuose, per jas turime pasirodyti geriausiai. Todėl susijungimas į tokį solidų tarptautinį festivalių klubą, dalijimasis žiniomis ir mokymasis vieniems iš kitų – neįkainojamai vertinga. Visa tai dar labiau praplės festivalio galimybes, prisidės prie maksimalių rezultatų ir dar geresnių įspūdžių žiūrovams“, – apie naujo tinklo privalumus pasakoja „Kino pavasario“ generalinis direktorius Algirdas Ramaška ir priduria: „Garbė būti tokioje kompanijoje kartu su kitais sėkmingais ir pripažintais festivaliais.“  

 

Septyni festivaliai, septynių šalių auditorijos  

 

Festivalių tinklas jungs savo šalyse lyderiaujančius Salonikų (Graikija), Reikjaviko (Islandija) bei Transilvanijos (Rumunija) tarptautinius kino festivalius, taip pat žiūrovų numylėtus Lenkijos „New Horizons“, Portugalijos „IndieLisboa“,  Ispanijos „FILMadrid“ ir Vilniaus miesto kino festivalį „Kino pavasaris“.   

 

Kaip sako tarptautinio Graikijos Salonikų kino festivalio generalinė direktorė Elise Jalladeau, bus svarbu ne tik skatinti Europos kiną, bet ir ugdyti auditoriją. „Kiekvienas iš mūsų turime savo tapatybę ir specifinį kuravimą, spalvą ir požiūrį į programos sudarymą“, – teigia Jalladeau. „Tad tikimės, kad ši iniciatyva sukurs tvirtesnius ryšius tarp mūsų komandų, tarp programos kūrėjų ir tarp mūsų auditorijų.“  

 

Galimybės lietuvių kinui    

 

Pasak Vilniaus miesto „Kino pavasario“ festivalio programos vadovės Aistės Račaitytės, šis tinklas leis tobulėti ir patiems, kaip profesionalams. Dalinantis patirtimi, išeiti iš savo komforto zonos ribų, galvojant apie programą, kuri būtų patraukli ir įdomi septyniose kultūriškai skirtingose teritorijose.  

 

„Didžiuojuosi, kad „Kino pavasaris“ tapo būtent šių festivalių partneriu, nes visi jie gali pasigirti turtingomis programomis, populiarumu tarp žiūrovų ir svarbia pozicija savo šalių kultūriniame kontekste. Taip pat labai džiugu, kad festivalis gali prisidėti prie lietuviško kino sklaidos užsienyje, deleguodamas filmą į tinklo festivaliuose rodomą konkursinę programą. Tai didelio ir prasmingo matomumo garantas jauniems lietuvių kūrėjams bei galimybė jauniems profesionalams save išbandyti vertinant filmus žiuri.“ 

 

Jau greitai    

 

Per ateinančius dvejus metus „Smart7“ surengs keturis seminarus, skirtus festivalių profesionalams, programos kūrimo, auditorijos plėtros, rėmimo ir lėšų rinkimo, rinkodaros, komunikacijos, tvarumo ir ekologijos temomis.  

 

Festivalius jungs ir „Kino pavasaryje“ savo kelionę pradėsianti septynių filmų konkursinė programa. Jos geriausią filmą rinks visų festivalių deleguota jaunų kino vertintojų žiuri komisija ciklą užbaigsiančiame Salonikų kino festivalyje rudens pabaigoje. Šis „Smart7“ tinklas finansuojamas ES programos „Kūrybiška Europa MEDIA“ ir Europos festivalių lėšomis.   

Kasmet Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis audiovizualinės industrijos atstovams pristato jiems skirtus renginius. Šiemet 16–ąjį kartą vyksiantis festivalis sausio 20 d., kitą penktadienį, Nacionalinėje dailės galerijoje vyksiančioje Industrijos dienoje pakvies pasigilinti į itin aktualią psichikos sveikatos kino industrijoje temą.

 

Europos kino renginiuose vis dažniau kalbant apie psichikos sveikatą bei balansą tarp karjeros ir asmeninio gyvenimo dirbant audiovizualinėje srityje, Vilniaus trumpųjų filmų festivalis vienas pirmųjų kino renginių Lietuvoje kviečia skirti laiko paskaitoms, diskusijoms ir konsultacijoms šia tema. Organizatoriai viliasi, jog industrijos renginio metu aptarta geroji praktika ir pateikta informacija bus pritaikyta tiek asmeniniame, tiek ir profesiniame kino industrijos atstovų gyvenimuose.

 

Renginį pradės Gretos Klidziūtės paskaita tema „Psichikos sveikata: kodėl svarbu ja rūpintis?“. „Šiomis dienomis daug girdime apie psichinę sveikatą ir tai, kaip svarbu ja rūpintis. Bet ar tikrai žinome, kaip tai padaryti? Šiame pristatyme tyrinėsime, kas yra psichinė sveikata, kaip teisingai su ja elgtis, ir aptarsime, ką galime padaryti, kad pasirūpintume savimi ir kitais.“, – dalijasi Greta Klidziūtė. Ji – visuomenės sveikatos specialistė, daugiausia dėmesio skirianti psichikos sveikatos skatinimo ir savižudybių prevencijos programoms. Greta yra projektų vadovė NVO „Psichikos sveikatos perspektyvos”.

 

Industrijos dieną pratęs psichoterapeutės, dokumentinių filmų prodiuserės iš Jungtinės Karalystės Rebecca Day seminaras „Sveika kino kūrėjo karjera“. Kino kūrimas neretai yra lydimas emocinių ir asmeninių iššūkių. Kartais spindesys užgožia tikrąjį, streso kupiną darbo kine veidą: neužtikrintumas dėl darbo, žemas atlygis, perdegimas, atstūmimas bei ilgos ir įtemptos valandos be šeimos ir draugų tėra ledkalnio viršūnė. Šiame seminare Rebecca Day pakvies kino kūrėjus apmąstyti šias nepakankamai dėmesio sulaukiančias kino industrijos problemas ir pasiūlys būdų, kaip tausoti savo ir komandos sveikatą bei ramybę. Rebecca Day yra psichoterapeutė, klinikinė konsultantė ir laisvai samdoma dokumentinių filmų prodiuserė. 2018 m. ji įsteigė kino kūrėjams skirtą terapijos centrą „Film In Mind“, skirtą psichikos sveikatos problemoms kino pramonėje spręsti. Derindama terapinius įgūdžius su daugiau nei dešimties metų patirtimi kuriant dokumentinius filmus, ji teikia konsultacijas, seminarus ir pagalbą kino srities žmonėms. Ji taip pat yra viena iš šiuo metu vykdomo tarptautinio mokslinių tyrimų projekto „DocuMentality“, kurio metu bus sukurta internetinė paramos erdvė dokumentinių filmų kūrėjams, įkūrėjų.

 

Vėliau renginio programoje – diskusija „Geros savijautos ir psichikos sveikatos prioretizavimas dirbant kino industrijoje“, kurioje bus ieškoma atsakymų į klausimus, kaip sveikai žongliruoti tarp skirtingų projektų, rolių, įsipareigojimų dirbant kino srityje bei kaip išlaikyti tinkamą asmeninio ir profesinio gyvenimo balansą. Diskusijoje dalyvaus kino programų kuratorius, Pietų Korėjos Busano tarptautinis trumpųjų filmų festivalio programos sudarytojas Sanghoon Lee, prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė, kino komunikacijos specialistė Rita Stanelytė, o pokalbį moderuos psichologijos specialistė, startuolio „Mindletic” įkūrėja  Ieva Vaitkevičiūtė.

 

Renginio programoje – Europos kino kūrėjų trumpųjų filmų programa „Europos istorijos“

 

Festivaliui tęsiant bendradarbiavimą su ES programos „Kūrybiška Europa“ MEDIA biuru, Industrijos dienos metu bus pristatoma naujausių Europos kino kūrėjų trumpųjų filmų programa „Europos istorijos“. Į programą atrinktus darbus vienija ritualinė perėjimo iš vieno į kitą gyvenimo etapą tema: čia išreiškiamas atsisveikinimas su vaikyste ar nerūpestinga paauglyste bei atskleidžiamas išsilaisvinimas iš visuomenės nubrėžtų ribų. Šie kūriniai buvo puikiai įvertinti pasaulinės reikšmės festivaliuose – Klermone-Ferane, Palm Springs, Busane – o dabar savo kelionę tęsia Lietuvoje. Visi programos filmai – stipriausių Europos kino gamybos kompanijų ir talentingų pradedančių režisierių bendradarbiavimo rezultatas. Filmų kūrimą parėmė ES programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

 

Nemokamos individualios konsultacijos su psichoterapeute, psichikos sveikatos kino industrijoje specialiste Rebecca Day 

 

Renginio dalyviai, kuriems iškils daugiau klausimų psichikos sveikatos tema, turės galimybę virtualiai dalyvauti individualiose konsultacijose su Rebecca Day sausio 20, 23 ir 24 d. Į konsultacijas Vilniaus trumpųjų filmų festivalis kviečia kino kūrėjus ir kino industrijos atstovus, norinčius aptarti psichikos sveikatos klausimus jų vystomuose kino projektuose. Individualių sesijų metu bus plačiau gilinamasi į seminare aptartas temas, o dalyviai turės progą aptarti asmeninius karjeros iššūkius terapinėje aplinkoje.

 

Vietų kiekis ribotas, tad reikalinga išankstinė registracija, užpildant registracijos anketą iki sausio 17 d.: https://bit.ly/VTTFF23-Industrijos-diena-Rebecca-Day

 

Visi Industrijos dienos renginiai – anglų kalba, nemokami. Reikalinga išankstinė registracija: https://bit.ly/VTTFF23-Industrijosdiena-registracija

 

Daugiau informacijos: www.filmshorts.lt

 

Industrijos diena rengiama kartu su asociacija AVAKA ir ES programos „Kūrybiška Europa“ MEDIA biuru. Renginys – 16–ojo Vilniaus trumpųjų filmų festivalio programos dalis.

 

Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ nesikeičiantis šūkis nuo pat pirmųjų festivalio metų: „Meninė animacija, autorinės retrospektyvos, skatinančios kūrybiškumą! “

 

Šiemet devynioliktasis festivalis buvo skirtas pasaulinės animacijos 130-osioms metinėms paminėti. Pirmasis viešas projektuojamų judančių vaizdų pristatymas Emilio Reynaud „Optiniame teatre“ Paryžiuje, Greveno muziejuje įvyko 1892 m. spalio 28 d., tai yra prieš 130 metų.

 

Į lietuvių ir užsienio autorių filmų konkursines programas buvo atrinkta 171 filmas. Dar 48 filmai, kuriuos sukūrė Lietuvos studentai tvarumo ir ekologijos tematika, dalyvavo specialiojoje konkursinėje programoje „Žmogus, žemė, ekologija“. Šie filmai buvo patalpinti Youtube platformoje ir visi žiūrovai galėjo balsuoti už geriausią šios programos filmą.

 

Žiuri nariai ir žiūrovai pažymėjo, kad šių metų festivalio filmai pasižymėjo labai aukšta menine kokybe ir įvairove, čia buvo parodyti filmai pelnę garsiausių pasaulio festivalių prizus, yra net šeši filmai iš ilgojo trumpametražių filmų sąrašo JAV Kino akademijos Oskarams laimėti, o du filmai pateko į Oskarų trumpąjį sąrašą. Filmų spektras atskleidžia įvairias animacijos puses, naujausias šio meno rūšies vystymosi tendencijas ir kryptis.

 

Šiemet buvo ypač gausus retrospektyvinių programų pasirinkimas. Norėčiau išskirti lietuvių režiserių ir Ukrainos animacinio kino kūrėjų bendras programas, kuriose buvo galima atrasti daug bendrumo mūsų kūryboje. Žiūrovai turėjo galimybę įvertinti lietuvių klasikinės animacijos raidos ypatumus pažiūrėję LKC restauruotų filmų programas.

 

Buvo parengta tradicinė konkursinė festivalio plakatų parodos ekspozicija, kuri veikė LTMKM muziejuje. Iš dvidešimt vieno konkursui pateikto plakato buvo išrinktas nugalėtojas. Nugalėtojo plakatas taps ateinančių metų jubiliejinio festivalio veidu.

 

Vilniuje bendrai įvyko keturiasdešimt festivalinių filmų seansų, jie buvo rodomi Lietuvos kinematografininkų sąjungoje, kino centre „Skalvija“, Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vilniaus technologijų ir dizaino kolegijoje.

 

Meistriškumo pamokos vyko VTDK kino salėje, jų metu studentai sužinojo apie dirbtinio intelekto animacijos ypatumus, apie pasaulines šiuolaikinės studentiškos animacijos vystymosi kelius ir tradicijas.

Per šiuos metus veikusiose kūrybinėse dirbtuvėse su vaikais ir moksleiviais buvo sukurtos kelios dešimtys trumpų animacinių filmų, kurie sėkmingai dalyvavo Lietuvoje rengtuose mėgėjiškų filmų festivaliuose ir laimėjo net kelis pagrindinius prizus ir diplomus.

 

Konkursinių programų filmus vertino žiuri nariai: animacinių filmų režisierė, dailininkė ir scenaristė Jūratė Leikaitė, animacinių filmų režisierius, scenaristas, prodiuseris, rašytojas Algirdas Selenis, docentė, VTDK multimedijos dizaino studijų programos komiteto oirmininkė, Lietuvos respublikos edukologijos mokslų daktarė Dalia Matijkienė, animacinių filmų režisierė, Europos humanitarinio universiteto Vilniuje dėstytoja Irina Kodiukova, animacinių filmų scenarijų autorius, dokumentinių ir vaidybinių filmų režisierius, Lietuvos kino mėgėjų sąjungos pirmininkas Vidmantas Gaigalas, animacinių ir dokumentinių filmų režisierius, scenarijų autorius, prodiuseris, kompiuterio dizaineris Valentas Aškinis.

 

Prizas už geriausią studentų filmą „Naktis“ atiteko režisieriui Ahmad Saleh (2021, Vokietija, Kataras, Palestina, Jordanija). Jautrus filmas apie karo baisumus. Karo dulkės užmigdo akis. Naktis atneša ramybę ir miegą visiems sudužusio miestelio žmonėms. Ištvermingos išlieka tik dingusio vaiko ieškančios mamos akys. Naktis turi priversti ją užmigti, kad išgelbėtų sielą.

 

Geriausiu filmu vaikams pripažintas režisierės Marinos Rosset animacinė pasaka „Lapių karalienė“ (2022, Šveicarija). Lapių karalienė yra liūdniausia iš visų. Siekdami ją pradžiuginti, susirūpinusi lapių gauja naktimis spiečiasi aplink ją, ir padeda jai po kojomis slapta parašytus, bet galiausiai neišsiųstus meilės laiškus, kuriuos ištraukė iš miesto šiukšlynų.

 

Eksperimentinių filmų kategorijoje nugalėjo režisieriaus Leopoldo Maurer animacinis filmas „Krizė“ (2021, Austrija). Minimalistiniame animaciniame filme Leopoldas Maureris atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant egzistuojančių sampratų, abiejų pusių (juodos ir baltos) žmonės elgiasi labai panašiai. Dėl animacijos technikos, kuri yra panaši į silueto animaciją, efektai yra gana komiški. Kai kuri nors figūra peržengia ribą, ji išnyksta ir lieka matomas tik priedas, pvz., akiniai nuo saulės. Ši vizualiai žavinga juodų ir baltų trafaretų pateikimo koncepcija ima griauti supaprastintas hipotezes apie tapatybę ir kultūrą. Konfliktui pasibaigus vaikai ima keistis galvomis, o tuo pačiu kinta ir jų asmenybės. Pusiausvyra atkuriama tik pradedant viską iš naujo tik atvirkščiai, pakeitus puses.  

 

Tarptautiniu didžiuoju prizu (International Grand Prix) apdovanotas režisierės Hannah Letaif filmas „Praeivis“ (2022, Prancūzija, Belgija). Iš visų pusių uždarytas Praeivis išsiveržia į laisvę. Sekdama būtybe, kuri yra visiškai priešinga jai pačiai, ji pradeda atrasti neįtikėtiną dalyką, kuris ją pakeis.

 

Žiuri šiais metais Lietuviškojo Grand Prix už geriausią lietuvių sukurtą animacinį filmą nusprendė neskirti. Diplomai su žiuri „Specialiuoju paminėjimu“ skirti šiems lietuvių animaciniams filmams: „Katu katu“ (rež. Giedrė Narušytė Boots), „Mėlynasis mėnulis“ (rež. Vytautas Kazlauskas), „Mora Mora“ (rež. Jurga Šeduikytė), „Morsė. Gimtadienis“ (rež. Ilja Bereznickas).

 

Specialusis žiuri prizas ir diplomas skirtas Zenonui Tarakevičiui už viso kūrybinio gyvenimo nuopelnus animacijoje ir indėlį į lietuvių tautosakos ekranizavimą, už animacinę lietuvių liaudies pasaką „Sigutė“. (Filmas „Sigutė“. Rež. Zenonas Tarakevičius. 2022.)

 

Įvairiose nominacijose žiuri diplomais su „Specialiuoju paminėjimu“ (Special Mention) apdovanoti šie filmai: „Kodas“ (Rež. Rao Heidmets, Pauline Heidmets. Estija), „Amokas“ (rež. Balazs Turai. Vengrija, Rumūnija), „Metalas“ (rež. Calvin Antoine Blandin. Prancūzija), „Įrašas“ (rež. Jonathan Laskar. Šveicarija), „Gandras“ (rež. Morten Tšinakov, Lucija Mrzljak. Estija), „Ant skalbinių maišelio dugno“  (rež. Adele Razkovi. Austrija), „Prostostazė“ (rež. Tiberio Suppressa. Prancūzija), „Amazon moteris“ (rež. Anna Vasof. Austrija), „Francės sriuba“ (rež. Ana Chubinidze. Prancūzija, Sakartvelas), „Čiūčia čiūčia, meškuti“ (rež. Mara Linina. Latvija), „Pamiršta knyga“ (rež. Agata Gorzadek. Lenkija), „Viršutinėje patalpoje“ (rež. Alexander Gratzer. Vengrija), „Šlykšti“ (rež. Michael Bohnenstingl. Vokietija), „Lucid: interaktyvus Pasakojimas“ (rež. Péter Bogyó. Vengrija), „Upės Senos ašaros“ (rež. Yanis Belaid, Eliott Benard, Nicolas Mayeur, Etienne Moulin, Hadrien Pinot, Lisa Vicente, Philippine Singer, Alice Letailleur. Prancūzija), „Žiemos vėjas“ (rež. Jeremy Andriambolisoa, Théo Duhautois, Quentin Wittevrongel, Alicia Massez, William Ghyselen, Thomas Dell’Isola. Prancūzija), „Jalah!“ (rež. Nayla Nassar, Edouard Pitula, Renaud de Saint Albin, Cécile Adant, Anaïs Sassatelli, Candice Behague. Prancūzija).

 

Festivalis iškeliavo į kitus Lietuvos miestus ir rajonus.

Festivalio generaliniai rėmėjai: asociacija AVAKA ir Lietuvos kino centras.