Mėnuo: 2022 lapkričio

Vakar Berlyne baigėsi lietuviškų filmų festivalis „Litauishes Kino Goes Berlin“, vykęs jau 12-tą kartą. Konkursinėje trumpųjų filmų programoje, kur nugalėtoją renka žiūrovai, šiemet vienodai balsų surinko ir nugalėtojais paskelbti net du filmai – tai Sauliaus Baradinsko režisuotas „Techno, mama“ bei iš Bangladešo kilusio režisieriaus Nuruzzaman Khan bei Akvilės Žilionytės prodiusuotas filmas „Prieš karą ir pandemiją buvo meilė ir blakės“. Prizas nugalėtojams – akreditacija į sausį vyksiantį Vilniaus tarptautinį trumpųjų filmų festivalį.

 

Festivalyje didelis dėmesys buvo skirtas „filmininkui“ Jonui Mekui, kurio 100-metis švenčiamas visame pasaulyje. Jono Meko trumpųjų filmų programa sulaukė didelio susidomėjimo, taip pat pagal jo filmą „Kai aš judėjau pirmyn, kartkartėmis mačiau trumpus grožio blyksnius” multimedijų menininkas Julius Zubavičius sukūrė ypatingą performansą, supindamas J.Meko vaizdus su elektronine muzika, o menininkas Denisas Kolomyckis pasakojo asmenines istorijas iš susitikimų su Jonu Meku Niujorke ir Vilniuje. Berlyno Kroicbergo rajone, Sputnik-Kino kino teatre, dar iki gruodžio veiks specialiai festivaliui sukurta paroda „FLUX FEST“, kurioje eksponuojama dalis Jono Meko vizualiųjų menų centro (JMVMC) kolekcijos su garsiausių „Fluxus“ judėjimo menininkų darbais.

 

Šiemet festivalyje buvo parodyta 17 trumpųjų lietuviškų filmų, „Festivalių perlų“ programoje į Berlyno kino ekranus festivalis atvežė ilgametražius filmus „Piligrimai“ (rež.L.Bareiša), „Tvano nebus“ (rež.M. Sargsyan), „Man viskas gerai“(rež.E.Jankauskas) bei pirmąjį mokslinės fantastikos lietuvišką filmą „Vesper“ (rež. K. Buožytė ir B. Semper). Po filmų į žiūrovų klausimus atsakė filmų aktoriai Giedrsiu Kiela bei Žygimantė Elena Jakštaitė.

 

Parodydamas savo solidarumą su Ukrainos menininkais ir skatindamas nepamiršti paramos šios šalies žmonėms, „Litauisches Kino Goes Berlin“ kino festivalis rodė ir ukrainietiškų trumpųjų filmų programą, kurią kuravo kartu su ukrainiečių kino festivaliu Berlyne. Programoje – 5 ukrainietiški trumpieji filmai, parodantys šiandienos šalies gyvenimą ir žmonių tarpusavio ryšius. Dali lėšų iš šių seansų bus skirta Ukrainos menininkus remiančiai labdaringai organizacijai „Artdacha“.

 

„Litauisches Kino Goes Berlin“ festivalis buvo sugalvotas kaip lietuviškų filmų savaitė 2011-aisiais, per 12 metų išsiplėtė iki 5 dienų festivalio dviejuose art-house kino teatruose Berlyne – „Acud Kino“ bei „Sputnik Kino“.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba, programa „Globali Lietuva”, Lietuvos kino centras. Prie festivalio prisideda ir Lietuvos kultūros institutas, Lietuvos ambasada Vokietijos federacijoje. Festivalį organizuoja VŠĮ „Menininkių projektai“.

 

Lapkričio 18 d. kino teatrus pasieks nuotaikingas lietuviškas filmas „Skyrybos“, pasakojantis apie emigranto Tito pastangas išsiskirti su žmona, kai Anglijoje vestuvių laukia nauja sužadėtinė. Režisieriaus Manto Verbiejaus komedija pakvies žiūrovą į beprotiškiausią kelionę, kupiną meilės, tarpusavio santykių ir juokingų atsitikimų.

 

Kai potencialaus uošvio gimimo dienos šventėje Titas neturi dovanos, jo išsisukinėjimą merginos tėvai supranta kaip nedrąsų bandymą pasipiršti jų dukrai. Viskas būtų neblogai, tačiau šiuo metu Londone gyvenančio Tito Lietuvoje laukia jo žmona Marta. Norėdamas slapta išsiskirti Titas grįžta į Lietuvą, tačiau Tito ir Martos susitikimas viską pasuka netikėta linkme.
Filme vaidmenis kūrė Džiugas Siaurusaitis, Ramūnas Cicėnas, Marius Repšys, Giedrė Mockeliūnaitė, Saulė Sakalauskaitė, o pagrindinį Tito vaidmenį atliko aktorius Rokas Petrauskas. R. Petrauskui tai pirmas pagrindinis vaidmuo kine.

 

Rokai, kaip apibūdintum Titą? Ar jis panašus į tave? Kodėl?

 

Titas, galima sakyti, tradicinis „užspaustas“ vyrukas. Užspaustas tradicijų, moterų, kitų nuomonės. Juk mes taip auklėjami – labai svarbu, ką kiti pamanys. Man asmeniškai nuo šito irgi labai sunku pabėgti. Filme šmaikščiai ir kūrybingai vyksta Tito išsilaisvinimas, virsmas.

 

O kaip apibūdintum patį filmą?

 

Filmo dar nemačiau, tai dar negalėčiau jo tiksliai apibūdinti. Net keista apie tai kalbėti, nes juk filmavome jį prieš trejus metus, o per tą laiką jau tiek daug visko įvyko… Man tai pirmas filmas, kuriame vaidinu pagrindinį personažą. Tai buvo smagus iššūkis! Manau, kad žiūrovui patiks šis smagus pasakojimas apie tikros meilės paiešką, bet pats bijau žiūrėti filmus, kuriuose vaidinu. Nemėgstu į save žiūrėti, nes matau visas klaidas, esu sau labai kritiškas. Su baime laukiu premjeros.

 

Ar gali trumpai papasakoti, kaip vyko pats filmavimas?

 

Pradėjom filmuoti birželio paskutinę dieną, buvo 30 laipsnių karščio ir laukė visa savaitė naktinių pamainų. Žinoma, kaip tyčia, pasitaikė pati šalčiausia liepa, naktimis būdavo 10-12 laipsnių, vėjas,  o mes visi su marškinukais, šortais, Ramūnas Cicėnas pusnuogis. Po to prasidėjo slogos ir kosuliai. Beje, šitam filme, turbūt pirmą kartą Lietuvos kino istorijoj, personažas gros penkiastyge gitara Rolling Stones derinimu (gitaristai tikrai supras).

 

„Skyrybos“ – komedija. Ar tau artimas šis žanras? Ar turi mėgstamą šio žanro aktorių?

 

Steve Carell – tai aktorius, kuris sugeba labai jautriai vaidinti komediją, gerbia kolegas, gerbia medžiagą, kurią vaidina, sugeba paminti savo ego ir kiekvieną kartą įrodo, kad komedija nėra lengvas žanras, reikia turėti ir smegenų, ir stiprius kiaušus. Mėgstu gerą, skanią komediją, ne kičinę. Man patinka, kai komedija gimsta iš absurdo kaip, pavyzdžiui, Anders Thomas Jensen filmuose, arba Ricky Gervais standup’uose.

 

Kuri vaidmenis ir kine, ir teatre. Ar galėtum apibūdinti kuo tau kaip aktoriui vaidmenys kine skiriasi nuo vaidmenų teatre? Ką reiškia sukurti pagrindinį vaidmenį? 

 

Dabar viskas susimaišo. Teatre atsiranda daug spektaklių, kuriuose filmuojama ir vaidinama su mikrofonais. Gali šnabždėti ir žiūrovas puikiai girdės tave paskutinėj eilėj, matys tavo stambų planą ekrane. Bet kino ir teatro kalba visgi yra skirtinga. Žiūrovas mato sceną, visumą, prieš jį visi aktoriai, dekoracijos. O kine jį režisierius bando apgauti – prigauti montuodamas vieną sceną prie kitos, kažką paslėpdamas už ekrano krašto. Teatre personažą pradedi kurti – repetuoti nuo pirmo puslapio, sceną po scenos, o kine vieną dieną suvaidini kelias scenas iš filmo galo, po to iš vidurio, tada pačią pradžią… Taip ir rankioji tą personažą po gabalėlį. Turi padaryti daug namų darbų, pereiti ilgą pasiruošimo procesą, kad personažas jau būtų sukurtas, kad galėtum jį užsivilkti kaip kokį paltą ir suvaidinti bet kokią sceną, nes vaidindamas pagrindinį personažą esi atsakingas už visą filmą. Šis personažas vienija visus kitus, aplink jį sukasi veiksmas, nuo jo priklauso ir filmo kokybė.

 

Tavo svajonių vaidmuo yra…? 

 

Neturiu tokio. Nuoširdžiai. Turiu svajonių suvaidinti su tam tikrais aktoriais arba dirbti su kai kuriais režisieriais. Keletas svajonių jau išsipildė, bet tikrai ne visos. Kartais net ir mažytis vaidmuo, bet su stipriais kolegomis, duoda tau šimtąkart daugiau naudos nei pagrindinis vaidmuo.

 

Esi laimingai vedęs, turi vaikų. Koks tavo požiūris į skyrybas? O kas tau yra meilė?

 

Dėl meilės reikia stipriai stengtis. Reikia stebinti vienas kitą, kutentis ir kūrenti šeimos židinį. Kitaip nieko nebus. O skyrybos kartais gal ir gerai, ypač toksiškuose santykiuose. Bet dažnai žmonės pritingi pasistengti.

 

 

„Skyrybos“ kinuose nuo lapkričio 18 d.

 

 

 

 

 

Kas būtų, jei lemiamus politinius sprendimus priimtų moterų vyriausybės, festivalyje „Nepatogus kinas“ rodytame filme „Dvi minutės iki vidurnakčio“ klausė režisierė Yael Bartana. Ši dokumentika įkvėpė gilesnei diskusijai apie situaciją Lietuvoje, tad po filmo peržiūros pokalbiui susitiko politikės Aušrinė Armonaitė, Dovilė Šakalienė, Ieva Kačinskaitė–Urbonienė, politologė Dovilė Jakniūnaitė ir Lietuvos žmogaus teisių centro direktorė Jūratė Juškaitė.

 

Įrodinėjimai kiekviename žingsnyje

 

Diskusijoje politikės pripažino, kad visuomet pirmiausiai tenka įrodyti, kad joms patikėtas sritis jos supranta ne blogiau už vyrus. „Aš esu nuolatiniame įrodinėjime. Ir Agnę Bilotaitę stebint iš šono vis atrodo, kad ji nuolat turi kažką įrodyti – kad ji gali vadovauti vidaus reikalų sistemai. Aš turiu įrodinėti, kad pakankamai išmanau ekonominę politiką, kad žinau, ką reikia daryti vienu ar kitu atveju“, – diskusijoje dalinosi A. Armonaitė. „Atkreipkite dėmesį, vyrams to nereikia daryti, nebent esi LGBT vyras.“

 

„Moterims keliami aukštesni reikalavimai. Jei moteris dirba taip vadinamose „minkštesnėse“ srityse – švietime, socialinėje apsaugoje, jomis labiau pasitikima, tarsi preziumuojama, kad jos tas sritis geriau išmano, nes augina vaikus, daugiau dalyvauja socialiniuose reikaluose. O tokiose srityse kaip vidaus reikalai, nacionalinis saugumas daroma prielaida – ir ne tik iš vyrų, bet ir pačių moterų – kad ten moterys mažiau supranta“, – kalbėjo I. Kačinskaitė–Urbonienė.

 

„Seksizmą stipriai palaiko visa visuomenė – ir vyrai, ir moterys. Vienos valstybės užsienio reikalų ministrė yra labai gerai pasakiusi, kad mes vis dar turime dvimatį moterų vaizdą: „competent bitch“ arba „nice but stupid“. Tai reiškia, kad vis negalime priimti žmogaus su visomis jo savybėmis ir jei imame vertinti per lyties prizmę, nematome žmogaus gebėjimų, proto, sprendimų priėmimo kokybės“, – sakė D. Šakalienė. „Juk ir moteris nuo kitos moters gali skirtis labiau nei nuo tame pačiame kambaryje esančio vyro.“

 

Antrą kadenciją vienintele moterimi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete esanti D. Šakalienė pasidalino pasvarstymais apie moteris kare. „Viename tarptautiniame su saugumo klausimais susijusiame susitikime mano kolega garsiai pasvarstė, o kam iš viso kare reikia moterų? Ir gavo labai gerą atsakymą: jei norite laimėti karą, jūs negalite sau leisti atmesti žmonių, kurie gali priimti geriausią sprendimą. Tik dėl to, kad jie yra vyrai ar moterys. Tai būtų strateginė klaida.“

 

Apie situaciją skaičiais

 

Praėjusią savaitę Europos lyčių lygybės instituto (EIGE) paskelbtame atnaujintame Lyčių lygybės indekse Lietuva užima 20-ąją vietą. „20-os vietos iš esamų 27 tikrai nevadinčiau „neblogu“ rezultatu. Geras rezultatas būtų atsidurti 5-oje, na, bent jau 9-oje vietoje. Tačiau tam reikia nusistatyti viziją, strategiją ir jos siekti. Taip, su 42 proc. moterų Vyriausybėje esame vieni pirmaujančių Europoje ir šios politikės mus kilsteli indekse, tačiau žvelkime į kitas institucijas – Seime turime apie 30 proc. moterų, savivaldybių tarybose – apie 30 proc., jau nekalbu apie merų postus“, – diskusijoje kalbėjo Lietuvos žmogaus teisių centro vadovė J. Juškaitė.

 

Šiuo metu iš 60-ies merų Lietuvoje tik 4 postus užima moterys, o iš viso per 30 nepriklausomybės metų moterys merėmis buvo išrinktos 37 kartus, kai vyrai šias pareigas užėmė virš 500 kartų.

 

 

Ką galime padaryti?

 

„Kiekvienas feministinis laimėjimas nėra linijinis procesas, visada gresia žengti šiek tiek atgal ir pokytis savaime nevyksta. Sakoma, kad feministės per daug triukšmauja, bet tylėjimas – ne atsakymas, reikia atkreipti dėmesį“, – kalbėjo politologė D. Jakniūnaitė. Tad kaip didinti moterų įsitraukimą į politiką? „Kvotos – efektyvus būdas, nors ir kontroversiškas, nes sukuria prielaidas kvestionuoti kompetencijas. Bet tai yra vienintelis būdas greičiau pasiekti tikslą. Šiuo metu labai sunkiai judame toliau ir jei neturėsime aiškių priemonių, taip ir liksime įstrigę 30 proc. ribose.“

 

Diskusijoje dalyvavusios politikės vienareikšmiškos nuomonės apie kvotas neišreiškė. „Kvotos nėra geriausias būdas, tai diskredituotų moterų kompetencijas“, – sakė I. Kačinskaitė–Urbonienė. „Visada buvau prieš kvotas, tačiau dabar nesu tokia kategoriška, gal laikinai, kažkuriame etape, tai būtų įdomu pabandyti“, – kalbėjo A. Armonaitė.

 

Tačiau politikės sutarė, kad padrąsinimas, švietimas, gerųjų patirčių ir sėkmės modelių akcentavimas turėtų didelės įtakos visuomenės pokyčiams. „Faktai, kad turėjome prezidentę Grybauskaitę, o dabar turime, kaip su premjere juokaudamos vadiname, moteriausybę, tikrai gali suteikti pozityvų impulsą mergaitėms. Štai, pavyzdžiui, Vokietijoje, kuriai ilgus metus vadovavo Angela Merkel, berniukai kartais klausdavo tėvų, o ar gali kancleriu šalyje būti ir vyras?“ – šypsojosi A. Armonaitė.

 

Filmo peržiūrą ir diskusiją rėmė Nyderlandų Karalystės ambasada Vilniuje. Renginio partneriai – Aktyvių piliečių fondas, finansuojamas EEE finansinio mechanizmo lėšomis, ir Žmogaus teisių organizacijų koalicija.

 

Apie „Nepatogų kiną“

 

„Nepatogus kinas“ – nuo 2007 m. kasmet vykstantis tarptautinis žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis. Tai yra nekomercinis renginys, siekiantis kurti erdvę žmogaus teisių, politikos, socialinės atsakomybės, tvarumo temomis, supažindinti visuomenę su pasaulinėmis aktualijomis, skatinti būti sąmoningiems ir kritiškiems. Festivalio metu pristatoma turtinga dokumentinių filmų programa, rengiami susitikimai su kino kūrėjais, organizuojamos diskusijos su filmų herojais, žmogaus teisių aktyvistais ir ekspertais. Vienas pagrindinių festivalio rėmėjų – Lietuvos kino centras.

Netrukus kino teatrus pasieks režisierių Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės dokumentinis filmas „Geras gyvenimas“.

 

„Geras gyvenimas“ – tai skvarbus žvilgsnis į šiandien lyg virusą skirtingose pasaulio šalyse populiarėjantį startuolį – bendruomenišką būstą (ang. co-living), kuriame kiekvieno asmeninis gyvenimas tampa verslu, o verslas – gyvenimu, kuriame visus jungia vienas tikslas – siekti maksimalios savirealizacijos sumažinant savo poreikius iki miego kapsulės dydžio.

 

Režisierės siekia kritiškai pažvelgti į bendruomeniško būsto startuolių modelį ir antreprenerystės sampratą ir klausia, kas nutinka, kai verslo kalba tampa asmenybės dalimi, o bendruomenė virsta preke?

 

2022 m. filmas buvo pristatytas tarptautiniame Kanados dokumentinių filmų festivalyje „Hot Docs“  ir  tarptautiniame Geteborgo kino festivalyje. Lietuvoje filmo premjera įvyko spalio pabaigoje, festivalyje „Nepatogus kinas“.

 

Pasak Martos Dauliūtės ir Viktorijos Šiaulytės, šis filmas yra dialogas. Prasidėjęs kaip pokalbis tarp režisierių, jis persikėlė į Tech Farm  bendruomeniško būsto bei kitų startuolių erdvę ir tęsėsi viso projekto metu. Bendraujant su filmo herojais buvo svarbu sukurti saugią aplinką, kurioje būtų galima abejoti ar kvestionuoti skirtingas pažiūras į pasaulį. Dar daugiau, stengtasi pasiekti, kad dviejų skirtingų ideologinių požiūrių pokalbis būtų prasmingas. 

 

„Kai pradėjome kurti šį filmą mes, būdamos vos 30-ties, toje startuolių erdvėje nuolat girdėjome apie taip vadinamą tūkstantmečio kartą (ang. millenials) – kartą, suaugusią 2008 m. ekonomikos krizės griuvėsiuose. Mūsų profesinį gyvenimą apibrėžė naujojo „lankstumo“ ir netikrumo jausmas, suvokimas, kad galbūt niekada nesusitaupysime pakankamai pinigų nuosavam būstui įsigyti ar neturėsime tokių pensijų, kokias turi mūsų tėvų karta pasiturinčiose šalyse. Tuo tarpu tarp savo bendraamžių atradome kitokį požiūrį – antreprenerių, kurie pasaulį suvokė kiek kitaip – jie troško laisvumo ir efektyvumo, o imperatyvą, skatinantį visada siekti daugiau, suvokė kaip verslo galimybę. Ši karta įkūrė greitai augančius ir agresyvius startuolius, dalyvavo inovacijų konferencijose, inkubatorių programose ir savo verslo idėjomis deklaravo siekį „pakeisti pasaulį“. Visą filmavimo laiką mus vedė klausimas – kodėl mūsų žvilgsniai į tas pačias gyvenimo sąlygas taip skiriasi?“ – teigia režisierės. 

„Geras gyvenimas“ – bendras Švedijos, Lietuvos ir Suomijos filmas, kurio gamybą parėmė Lietuvos kino centras, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, kiti nacionaliniai kino fondai bei Europos Tarybos kultūros rėmimo fondas „Eurimages“.

 

Nuo lapkričio 5 d. filmas kvies žiūrovus į išankstinius seansus-diskusijas, o nuo lapkričio 8 d. jis bus rodomas šalies kino teatruose ir kultūros centrų salėse Vilniuje, Kaune, Panevėžyje, Švenčionėliuose ir kituose miestuose.

 

Daugiau informacijos apie filmo seansus: https://www.facebook.com/justamoment.lt

 

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=UaVMV3K7aQg&ab_channel=Justamoment

____________________________________

Apie režisieres

 

Marta Dauliūtė (g. 1984 m., Šiauliuose, Lietuvoje) baigė režisūrą Valand meno akademijoje (Geteborgas) ir kartu su partnere Elisabeth Marjanović Cronvall šiuo metu vadovauja prodiusavimo agentūrai MDEMC (Stokholmas). Jos filmai „Antra klasė“ ir „Krizė. Išgyvenimo gidas“ apkeliavo filmų festivalius visame pasaulyje.

 

Viktorija Šiaulytė (g. 1985 m., Kaune, Lietuvoje) yra Berlyne dirbanti kuratorė ir filmų kūrėja, baigusi Kritinio rašymo ir kuravimo magistro studijas. Kaip nepriklausoma kuratorė ir prodiuserė, Viktorija dirba šiuolaikinio meno, architektūros ir kino srityse. Į bendrą kino projektą atsinešusios savo profesinės srities patirtį, Marta ir Viktorija sukūrė kino ribas pranokstantį kūrinį.