Mėnuo: 2022 rugsėjo

Lietuvos kino industrijoje dar viena gera žinia – JAV Kino meno ir mokslo akademijos patvirtinto „Oskaro“ komiteto Armėnijoje sprendimu siekti šio prestižinio apdovanojimo šiemet deleguotas Armėnijos, Lietuvos ir Vokietijos bendros gamybos filmas „Aurora‘s Sunrise“ (rež. Inna Sahakyan). Savo ruožtu Lietuvos prodiuseriai Justė Michailinaitė ir Kęstutis Drazdauskas pristato oficialų lietuvišką filmo pavadinimą – „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“.

 

„Ilgą laiką filmą vadinome darbiniu jo pavadinimu „Aurora“. Tačiau vieną Aurorą (rež. K. Buožytė) Lietuva jau turi. Tad norėdami išvengti nesusipratimų, filmo pavadinimą nusprendėme pakeisti. Taip pat manome, kad šis pavadinimas geriau atspindi ir patį filmą, kuriame archyviniais kadrais ir animacija yra pasakojama apie itin skaudų Armėnijos istorijos etapą, o kartu ir apie holivudinio kino gimimą“, – teigė J. Michailinaitė.

 

„Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ – dokumentinis animacinis filmas, pasakojantis tikrą ir neįtikėtiną moters istoriją. Išgyvenusi armėnų genocidą, ištrūkusi iš vergijos, tuo metu dar paauglė Aurora Mardiganian pasiekė Jungtines Amerikos Valstijas, kur tapo vieno pirmųjų holivudinių filmų žvaigžde, begarsiame filme vaidinusia pačią save. Kartu ji tapo ir vienos didžiausių Amerikoje humanitarinių kampanijų veidu.

 

Didelė dalis šio filmo buvo sukurta Lietuvoje. Čia filmo dailininkų komandai vadovavo menininkas Gediminas Skyrius. Jis taip pat buvo ir pagrindinis filmo aplinkų dailininkas. Pagrindinį Auroros personažą piešė iliustratorius, dailininkas Rimas Valeikis, kitus personažus iliustravo dailininkės Martyna Kašinskaitė ir Ieva Batrytė. Animatorius Lietuvoje – Šarūnas Vyštartas.

 

Filmo dailininkas Tigran Araqelyan, montažo režisierius Ruben Ghazaryan.

 

Pasaulinė filmo premjera įvyko prestižiniame Ansi (Annecy) animacinių filmų festivalyje. Tarptautinėje Jerevano kino festivalio „Golden Apricot“ konkursinėje programoje jis laimėjo „Silver apricot“ apdovanojimą. Šiuo metu filmas toliau keliauja po festivalius.

 

Filmas „Sielų aukcionas. Neįtikėtina Auroros Mardiganian istorija“ buvo sukurtas dėka akademinio Zoryan instituto indėlio ir yra pagrįstas jo žodinės istorijos archyvu. Lietuvoje filmą parėmė Lietuvos kino centras ir Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija.

Iki rugsėjo 30 d. priimamos paraiškos AVAKA Socialiniam-kultūriniam fondui.

 

Priimamos projektų paraiškos, kurie prisideda prie industrijos stiprinimo, kūrybiškumo ir profesinių kompetencijų ugdymo.

 

Remiami renginiai, konferencijos, festivaliai, profesinės meistrystės dirbtuvės ir kt..

 

Susipažinti su ankstesniais metais remtais projektais galite AVAKA veiklos ataskaitose, skiltyje „Specialioji ataskaita“. Pastarųjų metų veiklos ataskaitos: https://avaka.lt/veiklos-ataskaitos/

 

Paraiška ir taisyklės: https://avaka.lt/socialinis-kulturinis-fondas/

Tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) dalijasi rekomendacijomis. Savo favoritus vardija festivalio programos sudarytojos Vilma Levickaitė, Ona Kotryna Dikavičiūtė ir Eglė Maceinaitė bei jaunieji VDFF programeriai.

 

Rekomenduoja Vilma Levickaitė:

1. „Branduolinė šeima“ (Travis Wilkerson, Erin Wilkerson, 2021)
2. „Oologija neramiais laikais“ (Pim Zwier, 2021)
3. „Begalybė pagal Florianą“ (Oleksiy Radynski, 2022)

Festivalio programos sudarytojų rekomendacijas V. Levickaitė pradeda filmu „Branduolinė šeima“: „Man šis filmas – tai sapnas, persmelktas nerimo dėl branduolinės katastrofos. Kas įvyks pirmiau? Susprogs atominė elektrinė? Kažkas paspaus mygtuką ir užmes atominę bombą? Paleis raketas su atominėmis galvutėmis? O kas tada?.. O gal jau įvyko? Siūlau apie tai negalvoti – tegul sapnas liks sapnu, o Treviso filmas tebus galimybė susimuliuoti akimirką prieš atominį sprogimą. Atsimenate, kaip pasaulio pabaigos jausmą išgyvenome Larso von Triero „Melancholijoje“? Čia bus kažkas panašaus.“

 

Filmas „Oologija neramiais laikais“, V. Levickaitės nuomone, „vertingas ir aktualus keletu požiūriu: visų pirma – dabartiniame kontekste mes vis geriau suprantame, kad karas nebūtinai atitraukia žmones nuo jų kasdienių darbų, nesunaikina noro toliau kurti, statyti, mylėti. Anaiptol – karas norą gyventi įprastą gyvenimą dar labiau sustiprina; Maxo Schönwetterio istorija tai patvirtina. Filme panaudota labai įdomi kronika iš Trečiojo Reicho laikų, joje – ir kasdienybės grožis, ir nacių euforija. „Rekomenduoju žiūrovams, kurie iš dokumentikos tikisi žinių kontekstų praplėtimui – tai klasikinis dokumentinis pasakojimas apie istorinę asmenybę“, – sako programos sudarytoja.

 

Komentuodama trečiąjį savo pasirinkimą – filmą „Begalybė pagal Florianą“, – V. Levickaitė pastebi, kad tai istorija ne vien apie architektą Florianą ir jo kovą dėl savo meno kūrinio. Tai filmas apie visa griaunantį godumą, kultūros ir dvasingumo naikinimą, apie šiems procesams pasiduodančią buką biurokratiją ir visą šią destrukciją dideliu greičiu pirmyn stumiančią korupcinę sistemą. Filmas kelia amžiną klausimą: ar pavyks nepasiduoti?

 

Rekomenduoja Ona Kotryna Dikavičiūtė:

 

1. „Meilė ir vulkanai“ (Sara Dosa, 2022)
2. „Jei neramu, susikurk muziejų“ (Pilar Moreno, Ana Endara, 2021)
3. Cecilios Mangini retrospektyva

„Režisierė Sara Dosa imasi pasakoti greito tempo istoriją apie meilę vulkanams ir meilę vienas kitam. Tą ji daro naudodama nuostabius pačių Katios ir Maurice’o filmuotus vaizdus, kuriuose veržiasi vulkanai, teka lavos upės ir plyti rūgšties ežerai. Tai – vienas žiūroviškiausių šių metų festivalio filmų, sutraukęs dideles žiūrovų auditorijas užsienio festivaliuose“, –  filmą „Meilė ir vulkanai“ rekomenduoja viena VDFF programos sudarytojų O. K. Dikavičiūtė.

 

K. Dikavičiūtės taip pat išskirtame filme „Jei neramu, susikurk muziejų“ jo kūrėjos su atidumu žiūrovams aprodo Senobijos sukurto muziejaus eksponatus, per kuriuos pažįstame ir ją pačią: laisvos minties moterį, randančią įkvėpimą savyje ir mažiausiose kasdienybės detalėse. Ramaus ritmo filmas kviečia šviežiu žvilgsniu pažiūrėti į sau įprastą aplinką ir svarstyti apie tai, kas lieka, kai žmogaus jau nebėra. Nors filme neišvengiamai iškyla nykimo, vienatvės, senatvės temos, pasak O. K. Dikavičiūtės, filmo nuotaika nėra liūdna – visame tame režisierės (ir pati Senobija) įžvelgia daug šviesos.

 

Kviesdama į Cecilios Mangini retrospektyvą, šios programos sudarytoja žada: „Tai, ką matome šiuose filmuose, galima pavadinti nacionalinio Italijos charakterio archeologija.“ C. Mangini (1927–2021) yra laikoma pirmąja moterimi dokumentinio kino režisiere Italijoje ir iki šiol yra svarbi šios šalies kino kultūros dalis. XX a. 5 deš. pradėjusiai kurti C. Mangini rūpėjo keli teminiai laukai: miestų modernėjimas, industrializacijos keičiama visuomenė ir moterų statusas joje; gryna ir nenugludinta vaikystės patirtis; skurdžios izoliuotos Apulijos regiono bendruomenės ir archajiškų ritualų persmelkta jų kasdienybė. Festivalyje pristatomi menininkės filmai, sukurti 1960–1974 m., nugulė į 3 trumpametražių filmų programas.

 

Rekomenduoja Eglė Maceinaitė:

 

1. „Magalufas – vaiduoklių miestas“ (Miguel Ángel Blanca, 2021)
2. „Beba“ (Rebecca Huntt, 2021)
3. Specialioji programa „Černobylis: utopija ir apokalipsė“

Festivalio programos sudarytojų rekomendacijas užbaigia Eglė Maceinaitė: „Filmą „Magalufas – vaiduoklių miestas“ galima žiūrėti kaip satyrą, kuri atveria turizmo industrijos paliktas žaizdas, rodydama turistus kaip svirduliuojančius vaiduoklius, klajojančius kažkur sustojusiame laike, kitame gyvenime. Tai, ką pamatysite, privers pasijusti nejaukiai, tačiau be egzotikos čia gausite ir gilesnį pasakojimą apie miestą, neišsipildžiusias svajones ir malonumą, einantį koja kojon su kančia.“

 

Maceinaitės rekomendacija „Beba“ – tirštas vaizdų, spalvų, dramatiškų įvykių pasakojimas. Jame režisierė apnuogina pyktį, kuris eina iš kartos į kartą, ir savo ekscentrišką asmenybę – įspūdį sustiprina ir nuostabi videodienoraščio, filmuoto 16 mm juosta, forma, didžiulė romantika, perdėtas jausmingumas. Režisierė Rebecca Huntt savo debiutą vadina metafilmu, kadangi laikui bėgant herojė Beba atitrūksta nuo savo kūrėjos, tampa tik viena iš jos versijų. Pasak E. Maceinaitės, „Beba“ – tai lyriškas ir jausmingas filmas, panardinantis į menininkės pasaulį, bet, ko gero, atspindintis ir daugiau gyvenimų.

 

„VDFF teminę programą sudaryti šiemet pasiūlėme Nacionalinio Oleksandro Dovženko centro archyvistui ir kino tyrinėtojui Oleksandrui Teliukui, – paskutiniąją savo rekomendaciją  – specialiąją programą „Černobylis: utopija ir apokalipsė“ – pristato E. Maceinaitė. – Ją sudaro Černobylio atominės elektrinės avarijos kronika ir paties O. Teliuko sukurtas archyvinis filmas, kuriame tyrinėjama socialistinė utopija. Avarijos padariniai ir Sovietų Sąjungos idėjos įdomiai atsiskleidžia santykyje su dokumentika ir reprezentacija kine, pateikiant filmų sukūrimo kontekstus dekonstruojami dokumentikoje užrakinti ideologiniai simboliai.“

 

„Jaunųjų programerių“ pasirinkimai

 

Savųjų rekomendacijų trejetuką rikiuoja ir jaunieji VDFF programos sudarytojai. Į filmų rinktinę, pavadintą „Nykstančiais pėdsakais iki beribio dangaus“, „Jaunieji programeriai“ įtraukė filmus „Meilė ir vulkanai“, „Begalybė pagal Florianą“ ir „Jei neramu, susikurk muziejų“.

 

„Šiais metais savo filmų programą sudarinėjome tyrinėdami menininko ir jo amžino palikimo temą. Žiūrėdami ir rinkdamiesi filmus diskutavome, kokią svarbą žmogaus gyvenime atlieka kūryba ir saviraiška, kokį pėdsaką paliekame po savęs. Trijuose mūsų pasirinktuose filmuose galima lengvai įžvelgti žmogaus aistrą savo darbui-pašaukimui, kovą už gyvenimo veiklą bei siekį įsiamžinti. Šių filmų herojai save įamžina darbais, o jų kūryba žmonių atmintyje išlieka ilgiau negu jie patys“, – jaunųjų VDFF programerių pasirinkimus komentuoja viena jų – Mija Ničajutė.

 

Įtraukti filmais besidominčius vyresniųjų klasių mokinius į festivalio „virtuvę“, sudaryti ir pristatyti kino programas – nevyriausybinės organizacijos „Meno avilys“ ir tarptautinio edukacijos projekto „Moving Cinema“ iniciatyva. VDFF prie jos prisijungė trečią kartą.

 

19-asis VDFF vyks tik kino salėse: rugsėjo 22–spalio 2 d. – Vilniuje, rugsėjo 28–30 d. Kaune, rugsėjo 26 d. – Alytuje.

 

Projektą finansuoja Lietuvos kino centras, iš dalies finansuoja Vyriausybės kanceliarija. Renginys yra Vilniaus 700-ojo jubiliejaus programos dalis.

Pirmą kartą Lietuvoje rengiama kino kritikos mokymų programa „Shorts Critics“ skelbia atrinktus dalyvius – šešis pradedančius kino kritikus, kurie rugsėjo-sausio mėnesiais praktikuosis kurti apžvalgas, recenzijas, interviu bei kritinius straipsnius kartu su šios srities ekspertais. Tarp atrinktų dalyvių – kino festivalių koordinatoriai ir programų sudarytojai, pasirengimo ekstremalioms situacijoms būrio narė ir animacijos lektorius.

 

Unikalią ir pirmą kartą Lietuvoje vykdomą kino kritikos mokymų programą organizuoja lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“. Jos įkūrėja ir vadovė Rimantė Daugėlaitė teigia, kad kino kritikos mokymų atrankai sulaukė solidaus skaičiaus paraiškų. „Kad sulaukėme didelio susidomėjimo dalyvauti tokio pobūdžio mokymuose tik patvirtina tokios programos reikalingumą. Džiugu, kad kino kritikos tema yra įdomi ir aktuali, o norinčių joje atrasti save ir tobulėti – daug. Per agentūros veiklos dešimtmetį pastebime, kaip sėkmingai lietuviški trumpametražiai filmai pristatomi reikšminguose tarptautiniuose kino festivaliuose, tačiau pasigendame daugiau apžvalgų, recenzijų, interviu su trumpųjų filmų kūrėjais. Tikime, kad ši programa padės pradedantiesiems kino kritikams pažinti trumpametražį kiną bei jo kritikos subtilybes iš arčiau ir įgytas žinias pritaikyti praktikoje,“ – sako R. Daugėlaitė.

 

Rugsėjo – sausio mėn. startuoja pirmasis „Shorts Critics“ mokymų sezonas, į kurį konkurso būdu  pateko 6 dalyviai. Jie atrinkti remiantis motyvacija dalyvauti kino kritikos mokymuose, išsikeltais tikslais, kurių sieks dalyvaudami paskaitose, tarptautiniuose kino festivaliuose bei konsultuodamiesi su programos ugdymo vadovėmis kino kritikėmis Mante Valiūnaite ir Monika Gimbutaite. Kviečiame susipažinti su pirmaisiais „Shorts Critics“ dalyviais.

 

Tomas Mitkus – „Vilnius Tech” lektorius, studentams dėstantis animacijos dalyką. Tomas yra publikavęs kelis vadovėlius bei daugiau nei 20 mokslinių straipsnių animacijos, kino, komiksų ir komunikacijos temomis.

 

Monika Navickaitė – režisierė ir filmų programų sudarytoja. Monika studijavo kino ir televizijos bakalauro studijas prestižiniame Edinburgo Universitete. Šiuo metu dirba programų sudarytoja „ShortScape” studentų kino festivalyje Edinburge.

 

Aušra Umbrasaitė 2019 m. baigė animacijos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Šiuo metu dirba trumpametražių filmų programos sudarytoja ir kino programos koordinatore tarptautiniame Vilniaus kino festivalyje „Kino pavasaris”.

 

Arnas Malašinskas – kino prodiuserių asistentas, dirbęs su užsienio TV reklamų, filmų, serialų gamyba. Taip pat režisavo ir kūrė video filmus ir reklamas, tarp kurių įsimintiniausias projektas – „Forum Cinemas” kino klubo reklama.

 

Angelina Lapinskaitė – lietuvių kalbos redaktorė, kalbos stilistė, rašo knygų ir spektaklių recenzijas, esė ir straipsnius. Taip pat domisi fotografija, savo veiklą sieja su pedagogika ir reklama. Be to, yra pasirengimo ekstremalioms situacijoms būrio narė.

 

Monika Patašiūtė – skaitmeninės rinkodaros specialistė. Laisvalaikiu domisi analogine fotografija, keramika bei teatru. Daugiau nei dešimtmetį savanoriauja Lietuvoje vykstančiuose kino festivaliuose ir padeda žiūrovams atrasti kino festivalių teikiamą džiaugsmą.

 

Dalyviai rugsėjo pabaigoje pradeda kūrybinių dirbtuvių maratoną. Rugsėjo 27 d. pradedantieji kino kritikai bus supažindinti su trumpametražio kino istorija (lekt. Hannes Wesselkämper), įvadu į kino kritiką ir žurnalistiką. Taip pat dalyvaus dokumentinio filmo „Naya. Miškas turi tūkstantį akių“ (rež. Sebastian Mulder) peržiūroje ir aptarime. Rugsėjo 28 d. laukia kūrybinio rašymo paskaita su kino scenariste Tekle Kavtaradze, vaidybinio filmo analizė ir recenzijos struktūra su kino kritike Rasa Paukštyte bei interviu rengimas. Programos dirbtuves dalyviai užbaigs kartu su mokymų ugdymo vadovėmis aptardami būsimas kino kritikos užduotis.   

 

Po pirmųjų kūrybinių dirbtuvių, spalio-sausio mėnesiais, dalyviai lankysis Lietuvoje vyksiančiuose kino festivaliuose – žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalyje „Nepatogus kinas“, Europos šalių kino forume „Scanorama”, Vilniaus tarptautiniame trumpųjų filmų festivalyje ir rašys recenzijas apie pasirinktus trumpametražius filmus ir/ar filmų programas, kurios bus paskelbtos „Lithuanian Shorts“ bei minėtų festivalių ir partnerių – LRT.lt, žurnalas „Kinas“, Lietuvių filmų centras ir „15min“ – svetainėse.

 

Antrosios kūrybinės dirbtuvės vyks Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio metu, 2023 m. sausio mėnesį.

 

Apie „Lithuanian Shorts“

 

2012 m. įkurta trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“ rūpinasi lietuviškų trumpametražių filmų sklaida užsienyje ir Lietuvoje, bendradarbiauja su festivaliais ir įvairiomis kino institucijomis, padeda Lietuvos kūrėjams kelti profesines kompetencijas, vykdo nacionalinio trumpametražio kino populiarinimo projektus. „Lithuanian Shorts“ kasmet sudaro ir leidžia specialų naujausių lietuviškų trumpametražių filmų katalogą, kuris pristatomas reikšmingose kino industrijos mugėse Kanų, Berlynalės, Klermono-Ferano ir kituose festivaliuose.

 

Per pastarąjį dešimtmetį organizacija įgyvendino daugybę sėkmingų projektų, tarp kurių – Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – vienas didžiausių, išskirtinai tik trumpametražius filmus rodančių kino renginių Baltijos šalyse.

 

Lietuviškų trumpametražių filmų agentūros „Lithuanian Shorts” veiklą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba. Projekto „Shorts Critics“ rėmėjas – Lietuvos kino centras. Partneriai: Žmogaus teisių dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“, Europos šalių kino forumas „Scanorama“, Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis, žurnalas „Kinas“, Lietuvos radijas ir televizija (LRT), Lietuvių filmų centras.