Mėnuo: 2022 rugpjūčio

Režisierės Inesos Kurklietytės filmas „Drugelio širdis“ buvo pripažintas geriausiu vaikišku filmu Meksikos vaikų ir jaunimo filmų festivalyje, kuris vyko šalies sostinėje. Tai jau penktasis filmo laimėjimas – „Drugelio širdis“ buvo išrinktas geriausiu kino festivaliuose Belgijoje, Ispanijoje, Prancūzijoje. Taip pat filmas buvo atrinktas tarp 13 geriausių europietiškų filmų Europos vaikiškų filmų kūrėjų asociacijos (ECFA). Filmas ir toliau keliauja po tarptautinius festivalius – „Drugelio širdis“ jau buvo parodytas beveik 30-yje jų.

 

Ne tik pasaulio, bet ir Lietuvos žiūrovai įvertino filmą – visos Lietuvos kino teatruose „Drugelio širdį“ pamatė 45 tūkst. žiūrovų, filmas toliau rodomas namų kino platformose, o artimiausiu metu jį bus galima išvysti ir LRT televizijoje.

 

„Filmo sėkmė – tai jo pagrindinė žinutė: priimti kitaip atrodančius ir kitaip besielgiančius, paskatinti jaunus žmones vertinti draugus ne pagal išvaizdą, branginti tikrą draugystę ir tikrą žmogiškąjį ryšį. Taip pat labai džiugu, kad filme visu gražumu atsiskleidžia ir mūsų šalies grožis – tikra lietuviška vasara, žydinčios pievos, romantiškas miestelis ir paslaptingas dvaras. Šie vaizdai paperka užsienio festivalių vertintojus. Užsienio festivalių vertintojai taip pat giria filmo aukštą meninę kokybę, režisūrą, aktorių vaidybą  bei operatorinį darbą“, – filmo tarptautine sėkme džiaugiasi prodiuserė Živilė Gallego iš „Fralita Films“.

 

„Drugelio širdis“ pasakoja apie ypatingą berniuką Juozapą, jo draugystę su kaimynų mergaite Rugile, priešprieša su berniukų gauja, santykius su suaugusiaisiais. Juozapą vaidina Elijas Malinauskas, kuris už geriausią vaidmenį buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“. Drąsios mergaitės Rugilės vadimenį atliko   Vilnė Konstancija Abukevičiūtė, padaužos Beno –  Mindaugas Balabonas. Filme taip pat vaidina aktoriai Eglė Jackaitė, Lukas Petrauskas, Gabrielia Kuodytė, Toma Vaškevičiūtė, Marius Repšys, Gabija Jaraminaitė, Julius Žalakevičius, Sonata Visockaitė, Violeta Mičiulienė bei kiti. Juostą nufilmavo operatorius Viktoras Radzevičius. Scenarijaus autorės – Modesta Jurgaityte bei Inesa Kurklietytė.

 

Filmo „Drugelio širdis“ gamybą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras, Kūrybiškos Europos programa Media ir LRT.  Filmo platinimą iš dalies remia Lietuvos kino centras.

Filmą galima pamatyti namų kino platformose „ŽMONĖS Cinema“, „C-Gates“ bei Go3.

 

Šiemet festivalio „Mėnuo Juodaragis MJRXXII tema – Medis. Festivalio vainikas skiriamas baltų kultūros simboliams – Gyvybės Medžiui ir Miškui. Daugelio pasaulio tautų tradicijose, tautosakoje, mitologijoje yra minimas ir puoselėjamas Pasaulio medis. Kartais jis dar vadinamas Kosminiu, Dangaus, Pažinimo medžiu. Bandydami įsigilinti ir geriau suprasti medžio fenomeną lietuvių kultūroje, suvokti, kodėl būtina saugoti medžius, kodėl miškas mums toks svarbus, ir kiek jis įsišaknijęs mūsų ir kitų tautų kultūrose, gyvenimo būde, dvasioje ir kasdienybėje pasistengsime atskleisti bent dalį šių dėmenų animacijos lauke. Daugelis animacijos kūrėjų medį laikė svarbiu simboliu ir vaizdavo jį savo kūriniuose.

 

Festivalis vyks Zarasų rajone, Duburio saloje.

Rugpjūčio 27 d. 8:30 val. „Žinių palapinėje“ bus parodyta Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ parengta programa vaikams Nr. 1. „Medis ir miškas lietuvių animacijoje“.

 

Šioje programoje bus parodyti šeši lietuvių režisierių animaciniai filmai. Tris iš jų Lietuvos kino centras restauravo 2021 ir 2022 metais. Tai „Iniciatyva“, „Kaktuso paslaptis“ ir „Kadaise Lietuvoje“. Džiugu pamatyti originalias, „atšviežintas“ spalvas ir antram gyvenimui prikeltas filmų kopijas. Šių filmų idėjos išliko aktualios iš šiais laikais.

 

Režisieriaus Antano Janausko „Iniciatyva“ (1970) buvo pirmasis Lietuvos kino studijoje sukurtas animacinis filmas. Čia pasakojama, kaip į salą, kurioje po obelimi gyvena  vienas žmogelis, atplaukia antras ir nusprendžia, jog obels pavėsis trukdo išaugti – galbūt – palmei… Didžiulio medžio sunaikinimas vardan tik nuspėjamo tikslo iššaukia tragiškas pasekmes. Kritikai ir kino tyrinėtojai susieja šį filmą su 1968 metų Prahos įvykiais. Tad čia medis įgyja net tik visą apimančios gyvybės, bet ir laisvės simboliką.

 

Režisierė Nijolė Valadkevičiūtė savo diplominiam darbui pasirinko lietuvių liaudies pasaką, kurioje pasakojama apie devyngalvį slibiną ir apie mergelę, kuri nuo slibino slėpėsi medyje. Medis čia yra didžiausios apsaugos ir gynimo simbolis. Griaužė slibinas medį, griaužė, bet niekaip negalėjo sugriauti. Laukė mergelė, kad jos išgelbėti atskubės broliai, bet negalėjo sulaukti, nes jie pagundų suvilioti kažkur pradingo. Teko seselei pavirsti į gegutę ir lėkti brolelių ieškoti… Filmas išsiskiria savo siurrealistine stilistika, puikia grafika ir labai originaliais personažais.

 

Režisieriaus Zenono Šteinio filme „Buvo, buvo, kaip nebuvo“ medis mažiems vaikams tampa savotišku liftu, portalu, perkeliančiu juos iš betoninio pasaulio į pasakišką kaimišką pasaulį su įvairiais stebuklais, kur debesėliai gali pavirsti avelėmis, kuriomis rūpinasi ūkininkas, kur aeroplanai pavirsta vilkais, kur galima patirti įvairių nuotykių…

 

Valento Aškinio filme „Kaktuso paslaptis“ milžiniškas kaktusas – tikras gyvybės medis, kuris įsuka aplink save gaivališkų mitologinių jėgų sūkurį, atveria fantastinį pasaulį, kupiną gerųjų jėgų, kurios gelbsti ne tik sužeistą kaktusą, bet ir blogio pažeistą berniuko širdį. Ar vaikas supras, kad tik aukojantis galima išsigelbėti ir atgimti?

 

Režisieriaus Zenono Šteinio filmas „Kadaise Lietuvoje“ tai yra legendų apie pranašišką kunigaikščio Gedimino sapną ir Vilniaus miesto atsiradimą interpretacija. Šiame filme dvi jėgos stoja viena prieš kitą, tai naikinančioji ir kuriančioji. Pirmąją atstovauja kunigaikštis Gediminas, antrąją žynys Lizdeika. Gimęs Gediminas gauna kalaviją ir žirgą, o Lizdeika – medelio sodinuką. Lizdeikos pradas yra iš medžio, ir visa gyvybė su Lizdeikos pagalba išeina iš medžio, pradedant visokiais žvėrimis ir gyvūnais, ir baigiant vaidilutėmis. Taigi čia medis yra visos gyvybės pradžios simbolis. Po sapno išpranašavimo kunigaikštis Gediminas iškeičia savo kalaviją į didžiojo krivio Lizdeikos medinę lazdą, atsisakydamas naikinančios jėgos. Kalavijas sminga į žemę. Ir kunigaikštis su taika pradeda kurti savo miestą.

 

Režisierės Jūratės Leikaitės filmas „Taip Laima lėmė“ prasideda vaizdais ir žodžiais, kad milžiniškos liepos viršūnėje gyvena deivė Laima. Šis gyvybės medis yra ta burtų ir lėmimų vieta, kur kiekvienam iš mūsų nusakoma lemtis. Lietuviai tikėjo, kad deivė Laima nulemia ką tik gimusio kūdikio likimą: vieniems skiria liūdną dalią, kitiems laimingą ir gražų gyvenimą.

 

Rugpjūčio 28d. 8:00 val. „Žinių palapinėje“ bus parodyta Tarptautinio animacinių filmų festivalio „Tindirindis“ parengta programa vaikams Nr. 2. „Medis ir miškas ne tik lietuvių animacijoje“. Dešimt filmų apie medį ir mišką.

 

Programą pradės režisieriaus Zenono Šteinio filmas „Dosnumas“. Tai epiška pasakos „Dosni obelis“ ekranizacija. Beje šioje programoje net keturi filmai, kurių pagrindas yra ši istorija. Tik kiekvienas filmas išsprendžia šią idėją visiškai originaliai ir nepakartojamai.

 

Filme „Dosnumas“ autorius kuria metaforizuotą motinos ir vaiko liniją: Mamos obels nudžiūvęs kamienas, suteikia paskutinę pagalbą Sūnui palaidūnui, vėliau nulūžta ir nugriuvusi į vandenį tampa išsigelbėjimo valtimi. Pabaigoje sūnus pavirtęs rūpintojėliu transformuojasi į žydintį medį. Zenonui Šteiniui šiame filme besąlygiška pirmenybė suteikiama minčiai, jis ieško trumpiausio atstumo nuo minties iki jos įkūnijimo. 

Kitame savo filme „Ironmedis“ Zenonas Šteinys sugrįžta prie
moters-medžio įvaizdžio tik su gilia ironija ir su autoriui būdinga filosofinės karikatūros stilistika. Juk žinome, kad Zenonas Šteinys buvo bene pats ryškiausias karikatūrų meistras Lietuvoje. Filme svarstoma apie moters atsidavimą vyrui, skirtas suaugusiems, pašiepia žmogaus godumą ir abejingumą kitam žmogui. Čia medis yra moters įvaizdis.

 

Režisierės Eglės Juknevičiūtės filmas „Dosni obelis“ remiasi tuo pačiu alegoriniu pasakojimu apie motiną-obelį ir jos sūnų. Sūnus nuolatos sugrįžta pas savo motiną ir pasiima jos dalį, kol iš jos lieka tik kelmas. Gyvenimo pabaigoje supratęs savo klaidas sūnus pravirksta, ir jo ašarų dėka išauga naujas medelis, kurį jis ima saugoti.

 

Panašiai apie medžio pasiaukojimą žmogaus labui pasakoja ir Pijaus Čeikausko filmas „Kilniaširdis medis“, sukurtas pagal Shel Silverstein apsakymą. Žmogus niokoja medį, laužydamas šakas dėl kvailo pasitenkinimo, ar siekia sau naudos, nupjaudamas medžio kamieną. Pavėluotai ateina savo veiksmų suvokimas, kai iš medžio liko tik varganas kelmas.

 

Režisierės Ievos Bunokaitės ekranizuota Ezopo pasakėčia apie vynuogės medį ir vynuogių užsimaniusią lapę. Lapė niekaip negalėjo pasiekti vynuogių, kurios kabėjo labai aukštai. Tada lapė ėmė peikti vynuoges, sakydama, kad jos visai neprinokusios ir neskanios. Čia medis yra priemonė, padedanti atskleisti herojės charakterį.

 

Režisierės Eglės Stonienės filmas „Pasaulio medis“ vizualizuoja senąsias Pasaulio medžio atvaizdų ant senovinių kraičio skrynių piešimo ir kūrimo tradicijas, skambant lietuviškai sutartinei.

 

Režisierių Meinardo Valkevičiaus ir Sigito Mikūtos filmas „Medžioklė“ parodo medį, kaip visų gyvūnų gyvenamąją vietą. Medis juos slepia ir saugo nuo medžiotojo. Netikėtas siužeto posūkis medžiotoją paverčia medžiojamuoju.

 

Režisieriaus Igno Meilūno filme „Miškas“ sujungti aktoriaus vaidybiniai kadrai su keistų miško gyventojų animaciniais kadrais. Senas atsiskyrėlis gyvena miške, turi trobelę, pilną keistų daiktų. Jis yra gamtininkas. Atsiskyrėlis bando sugauti mitinį naktį šviečiantį miško gyventoją ir taip užpildyti savo ekskliuzyvinę kolekciją. Gamtininkas sukonstruoja spąstus, tačiau netrukus pats atsiduria keblioje situacijoje.

 

Japonų animaciniame filme pasakojama istorija apie poną Galvą. Jis labai mėgo valgyti vyšnias. Staiga vieną rytą jis pastebi, kad jam ant galvos išaugo vyšnių medis. Atrodytų, kad taip gal būtų visai patogu, bet gyvenimas atskleidžia naujus išbandymus. Ar gera turėti medį ant galvos?

 

Ukrainiečių filmas „Petrikivka“ yra iš ciklo „Mano kraštas – Ukraina“. Tai pasakojimas ne tik apie didvyriškas kovas, bet ir apie grožio bei meilės jėgą. Visas kaimas vaizduojamas ant milžiniško medžio šakų. Gyveno kazokas Petro, stipriausias vaikinas kaime. Ten pat gyveno ir Oksana, gražiausia mergina. Priešai užpuolė kaimą, žudė žmones, degino namus. Petro ir Oksana sugebėjo pasipriešinti užpuolikams ir savo gyvybės kaina juos nugalėti. Ir vėl pražydo didysis medis – amžinasis Gyvybės medis, kuriame atsispindi visa šio krašto meilė ir visas grožis.

 

 

 

Lietuvos kinematografininkų sąjungos Animatorių gildija, asociacija ASIFA Lietuva ir Tarptautinis animacinių filmų festivalis Tindirindis šiemet vykstančiame 14-ajame  Tarptautiniame kino festivalyje Baltijos banga 2022 pristato rinktinę Ukrainos ir Baltijos šalių animacinių filmų programą visai šeimai.

 

Programoje pamatysite du puikius studijos „Novatorfilm“ darbus iš ciklo „Mano kraštas – Ukraina“ (projekto meno vadovas, režisierius Stepan Koval). Pirmasis filmas „Varvara ir Dniepras“ pasakoja apie tai kaip kazokė mergaitė Varvara padeda kazokams apginti miestą nuo užpuolikų. Antrasis filmas „Petrikivka“ kalba ne tik apie didvyriškas kovas, bet ir apie grožio bei meilės jėgą. Gyveno kazokas Petro, stipriausias vaikinas kaime. Ten pat gyveno ir Oksana, gražiausia mergina. Visas kaimas vaizduojamas kaip milžiniškas medis. Priešai užpuolė kaimą, žudė žmones, degino namus. Petro ir Oksana sugebėjo pasipriešinti užpuolikams ir savo gyvybės kaina juos nugalėti. Ir vėl pražydo didysis medis – amžinasis gyvybės medis, kuriame atsispindi visa šio krašto meilė ir visas grožis. Trijų trumpų mikrofilmų rinkinuką pristato jauna Ukrainos režisierė Olena Potiomkina. Pagrindinis herojus yra zuikis, kuris labai paprastai bando paaiškinti, kas yra vaikiška meilė, arba, kokie mums svarbūs yra bučiniai, arba, tiesiog apsikabinimai. Trumpas prieš užpuolikus nukreiptas filmas plakatas, kurį sukūrė Irene Zagrivaya kviečia visus kartu pašokti pagal populiariąją vaiko rykliuko melodiją („baby shark“) ir palydėti į jūros dugną priešų laivus ir kitą skęstančią karinę techniką ir ginkluotę.

 

Latvių ir estų konkursiniai filmai atskleidžia šių šalių šiuolaikinės animacijos tendencijas. Latvių režisierės Maros Lininos lopšinė „Čuči čuči“ paperka savo šiluma, švelnumu ir nuoširdumu. Estų režisieriaus Ulo Pikkovo filmas „Kol vėl susitiksime“ – animacinis dokumentinis filmas apie seną ponią, kuri grįžta namo po šešiasdešimties metų. Filmas paremtas tikra istorija, kuri įvyko atokioje Baltijos jūros saloje. Tai tragiška mažosios Ruhnu salos istorija. Bijodami dėl savo gyvybės, visi jos gyventojai paliko savo namus, kad išvengtų karo 1944 m. Po kelių dešimtmečių jie pagaliau sugrįžo ir sužinojo, kad nepažįstami žmonės atsikraustė į jų namus. Estų režisierių Rao Heidmets ir Pauline Heidmets filmas „Kodas“ apie gyvenimo prasmę. Žmonija ilgai diskutavo apie gyvenimo prasmę, nežinodama, kad kai kuriose vietose ji jau seniai rasta. Tai keistų šokių raštų formavimas.

 

Lietuviškoji programos dalis sudaryta iš filmų, kuriuos antram gyvenimui prikėlė Lietuvos kino centras, kuris finansavo šių filmų restauravimo paslaugas. Prieš tris metus pagal projektą buvo paremta Iljos Bereznicko filmo „Baubas“ restauracija. Baubas – tai istorija apie mažą mergaitę, kurią gasdina išgalvota butybė vardu Baubas. Tėvas mini Baubo vardą, kai dukrelė jam trukdo žiūrėti futbolą per televizorių, o mama – kai jai trukdo plepėti su draugėmis telefonu. O šeimoje gyvenanatis katinas pats ją gasdina. Kas gi belieka mergaitei? Susidraugauti su siaubūnu Baubu. 2021 metais LKC restauruotas Valento Aškinio filmas „Kaktuso paslaptis“ buvo sukurtas Vytautės Žilinskaitės pasakos motyvais. Filmo pradžia tarsi visai kasdieniška: žaizdamas berniukas netyčia įsiduria į kaktusą ir užpykęs šauna į jį iš lanko. Čia ir atsiveria fantastinis pasaulis, kupinas gerųjų jėgų, kurios gelbsti ne tik sužeistą kaktusą, bet ir blogio pažeistą berniuko širdį. Ar supras jis, kad tik aukojantis galima išsigelbėti ir atgimti? Programoje net trys 2022 metais LKC restauruoti animaciniai filmai. Pirmasis tai yra Antano Janausko filmas „Iniciatyva“, kuris įvardijamas kaip pirmasis Lietuvos kino studijoje sukurtas filmas. Į salą, kurioje po obelim gyvena  vienas žmogelis, atplaukia antras ir nusprendžia, jog obels pavėsis trukdo išaugti – galbūt – palmei… Antrasis filmas taip pat sukurtas Antano Janausko, tai „Palankios aplinkybės“. Šis filmas susideda iš dviejų dalių: 1 dalis – „Padebesyse“.  Tako tiesimas per debesis, ardant dangų, prasmingas tol, kol nepaaiškėja, jog tas dangus yra žemė. 2 dalis – „Uždaroje patalpoje“. Vandens lašų išlaisvintas žmogelis iš storo tinko sluoksnio išlaisvina ir kolegas. Puiku! Ne?! Aptinkuotiems buvo puikiau.

 

Šioje programoje įdomių dalykų sau tikrai suras ir vaikas, ir suaugęs.

Jau antrą vasarą lietuvių kino gamybos kompanija „M–Films“ užsienio kino kūrėjus pakviečia įkvėpimo ieškoti Lietuvoje – brazilų režisierė Caru Alves de Souza jau atvyko rašyti savo būsimo filmo scenarijų. Ankstesnis šios režisierės ilgo metro kūrinys „Mano vardas Baghdad“ 2020–ųjų Berlyno kino festivalio „Generation 14plus“ programoje pelnė geriausio filmo apdovanojimą. Šį filmą Lietuvos žiūrovai galės vieną kartą išvysti ketvirtadienį, rugpjūčio 18 d., 19 val., Paupio kino teatre „Pasaka“, seansas nemokamas.

 

„Tokios kūrybinės viešnagės jau tampa tradicija – užpernai prisijungėme prie tarptautinio „Pop Up Film Residency“ kino scenarijaus rezidencijų tinklo ir tapome kino kūrėjus priimančia šalimi. Tinkle tebesame vienintelė Baltijos šalis, kur padirbėti ir susikaupti scenarijaus rašymui kviečiami kūrėjai iš viso pasaulio. Pernai Lietuvoje viešėjo režisierė iš Kazachstano Zhannat Alshanova, o šiemet mūsų žvilgsnis buvo nukreiptas išskirtinai į Braziliją. Keliolika šios šalies kino kūrėjų išreiškė norą ir teikė paraiškas atvykti padirbėti į rezidenciją Vilniuje“, – pasakoja „M–Films“ vadovė ir prodiuserė Marija Razgutė.

 

Pasak jos, šios viešnagės yra naudingos ne tik atvykstantiems užsienio kūrėjams, bet ir Lietuvos kino industrijai. „Nors pasaulis mažėja ir tolimiausių šalių įkvėpimai atrodo tarsi ranka pasiekiami internete, vis dėlto gyvi kūrėjų susitikimai ir autentiški kultūriniai mainai, kai viskuo gali pasidalinti iš pirmų lūpų, yra nepakeičiami. Pavyzdžiui, režisierės Caru Alves de Souza filmuose yra daugybė temų, kurios aktualios ne tik vietiniame Brazilijos kontekste, jos – globalios, tačiau dar vis nėra paliestos lietuviškame kine. Tad galbūt tokie susitikimai gali įnešti naujų vėjų ir į mūsų lietuvišką tematiką ir braižą?“ – svarsto prodiuserė.

 

„M–Films“ kvietimu režisierė iš Brazilijos Caru Alves de Souza Vilniuje viešės ir būsimo filmo scenarijaus rašymui atsidės tris savaites rugpjūčio–rugsėjo mėnesiais. Režisierės viešnagės pradžioje, rugpjūčio 18 d., 19 val., Paupio „Pasakos“ kino teatre rengiama nemokama, visiems atvira (be registracijos, tačiau vietų skaičius ribotas) jos ankstesnio filmo „Mano vardas Baghdad“ peržiūra. Šis filmas 2020–aisiais Berlyno kino festivalio „Generation 14plus“ programoje laimėjo geriausio filmo apdovanojimą.

 

„Režisierė Caru Alves de Souza savo filmuose sunkias temas pristato lengvai ir šviesiai. Viena vertus, čia jauti karščiu ir saule alsuojančio San Paulo atmosferą – gatves, muziką, atsipalaidavusius, juokaujančius žmones. Tačiau kita vertus, visame šiame lengvume vis šmėsteli skurdas, nelygybė ir kitos problemos. Jos filmų herojės dažniausiai yra moterys – ir stiprios, ir trapios, ir teisingos, ir klystančios tuo pat metu. Tačiau režisierė niekuomet jų neteisia, tik jautriai pasakoja kiekvienos iš jų istoriją“, – įspūdžiais dalinasi Marija Razgutė.

 

Lietuvoje Caru Alves de Souza dirbs prie savo trečiojo filmo „Lonely Hearts“ scenarijaus, pasakojančio apie dviejų seserų paveldėtą seną kino teatrą, kuriame rodomi pornografiniai filmai. Įveikusios vienus sunkumus ir pakeitusios kino teatro įvaizdį, jos susiduria su kitais – besikeičiančia San Paulo miesto plėtra ir miesto vystytojų beatodairišku  godumu. Tobulinti būsimo scenarijų režisierei Vilniuje padės pagrindinį prizą 2021–ųjų Kanų kino festivalyje pelniusio filmo „Kupė Nr. 6“ (rež. Juho Kuosmanen) scenarijaus bendraautoriai estai Andris Feldmanis ir Livia Ulman.

 

Apie „M–Films“

 

2008 m. įkurta kino gamybos kompanija „M–Films“ prodiusuoja vaidybinius bei animacinius filmus, kurie sėkmingai pristatomi svarbiuose tarptautiniuose kino festivaliuose, ne vienas jų apdovanotas Nacionaliniais Lietuvos kino apdovanojimais bei „Sidabrinėmis gervėmis”. Kompanija prodiusuoja jaunosios kartos Lietuvos režisierių – Marijos Kavtaradzės („Išgyventi vasarą“), Andriaus Blaževičiaus („Šventasis“, “Bėgikė”), Karolio Kaupinio („Nova Lituania“), Vytauto Katkaus („Uogos“) – filmus, o taip pat dirba su tarptautinės bendros gamybos projektais.