Mėnuo: 2022 birželio

Menininko Algio Kriščiūno paveikslas „The Birds“, gimęs bendradarbiaujant su nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ organizatoriais – AVAKA ir Lietuvos kino centru, savaitgalį buvo parduotas specialiame aukcione.

Už 7000 eurų A. Kriščiūno paveikslą  „The Birds“  įsigijo Ateities visuomenės instituto direktorė, kultūros politikos analitikė dr. Erika Godlevska. Ji daug metų tiria ir analizuoja kūrybines industrijas, taip pat yra verslininkė, o vienas jos verslų – Klaipėdos kino teatras „Arlekinas“. Be to, kitą šeštadienį išsipildys ilgametė E. Godlevskos svajonė – Nidoje rodyti gerus filmus poilsiautojams.

 

Erika Godlevska sprendimą dalyvauti aukcione priėmė drauge su žinomu kino prodiuseriu, Lietuvos nepriklausomų prodiuserių asociacijos valdybos nariu bei „Artbox Production House“ savininku Kęstučiu Drazdausku. „Visuomet žavėjausi Algio Kriščiūno egzistencine tapyba. Taip pat iš visos širdies norėjome padėti Ukrainos kūrėjams ir jų šeimoms. Todėl mums šio paveikslo įsigijimas – vienas prasmingiausių. Abu labai džiaugiamės, paveikslą kabinsime garbingiausioje vietoje – namų salone“, – kalbėjo E. Godlevska, kuri aukcione dalyvavo viena, nes Kęstutis tuo metu skrido per Atlantą iš JAV.

„Sveikinu ir labai džiaugiuosi, kad paveikslas iškeliauja į teisingus namus, o visa suma – tiesiai į Ukrainos kino akademijos Kino rėmimo fondą”, – aukcionui pasibaigus parašė A. Kriščiūnas.

 

Šį fondą donavimui pasirinko asociacija AVAKA, drauge su Lietuvos kino centru rengusi nacionalinius kino apdovanojimus „Sidabrinė gervė“ ir pakvietusi bendradarbiauti A. Kriščiūną.

 

„Mes labai džiaugiamės įvykusia kolaboracija ir faktu, kad pavyko surinkti pinigų šiuo metu karą išgyvenantiems Ukrainos kinomenininkams, jų šeimoms. Matome prasmę tame, kad Lietuvos nacionaliniai kino apdovanojimai prisideda prie Ukrainos kino kūrėjų bendruomenės paramos“, – teigė AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas.

 

Pasak jo, kiek anksčiau AVAKA kreipėsi į Ukrainos kino akademiją, siūlydama rodyti ukrainiečių filmus legalioje Lietuvos Kino Fondo platformoje. „Ketiname sukurti ukrainiečių kino programą ir už peržiūras surinktus pinigus perversti jiems. Kai tik bus gautos licencijos, ukrainiečių filmai pasirodys mūsų interneto platformoje kinofondas.lt“, – sakė D. Vaitiekūnas.

 

„Daugelis Ukrainos kino kūrėjų buvo priversti pakeisti savo veiklos sritį. Jie paėmė į rankas ginklą, kad apgintų savo namus nuo žiauraus ir ciniško priešo. Karas atneša destrukciją ir mirtį. Todėl įkūrėme „CinemaAid Ukraine“ fondą, siekdami padėti tiems, kurie nukentėjo nuo Rusijos karo prieš Ukrainą. Esame dėkingi kolegoms iš Lietuvos už iniciatyvą parduoti Algio Kriščiūno paveikslą „The Birds“, o gautas lėšas paaukoti nuo karo nukentėjusiems filmų kūrėjams. Mes perduosime aukas filmų kūrėjų, žuvusių kare, šeimoms“, – sakė Ukrainos kino akademijos vykdomoji direktorė Anna Machukh.

 

Aukcione parduoto A. Kriščiūno paveiksle „The Birds“ – gausu aktualių simbolių. „Tai istorija apie didelius žmones, stovinčius audroje ir mažus, ieškančius užuovėjos, – aiškino menininkas. – Mergaitė iš praeito amžiaus nuotraukos – jos jau pasaulyje nėra, bet ji niekur nedingo – toks pat vaikas kažkur gyvena šiandien, gyvens rytoj, ir jam bus lygiai taip pat baisu išeiti į neramų, audringą pasaulį. Toks pat vaikas vis dar gyvena kiekviename iš mūsų.”

 

Senovinė pilis, pavaizduota kūrinyje, ir upė tekanti pro šalį – tarsi amžinas laikas. O greta esanti Vilniaus Katedros varpinė – to laiko skaičiuotojas.

 

Aukciono dieną A. Kriščiūnas atskleidė ir centrinės figūros veidą, anksčiau slėptą po šalmu. „Ant seno automobilio – Alfredas Hičkokas! Tas fantazijų karalius, nerimo genijus, stovi užsilipęs aukštai, į vėjuotą dangų, tarp juodų, besiblaškančių paukščių. O prie kameros palinkęs operatorius – tarsi klausimas: ar viskas čia tikra, ar tai tik kadras iš gyvenimo filmo. Ir šuo – jis sėdi kantriai, laukia. Juk šuo – gryniausia kantrybė, o jos tikrai mums prireiks”, – kalbėjo A. Kriščiūnas.

 

 

 

Sekmadienio vakarą Vilniuje, LDK Valdovų rūmų kieme įvyko Lietuvos nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė 2022“. Išskirtine renginio akimirka tapo Ukrainoje nužudyto kino režisieriaus Manto Kvedaravičiaus pagerbimas: kalbą apie šį kūrėją, meną ir kultūrą pasakė Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis.

 

„Linkėjimai iš Kyivo. Pradėsiu savo kreipimąsi nuo trumpos, bet labai svarbios citatos: „Jei mes gyvename tam tikrame pasaulyje, mes girdime tam tikras dainas, klausomės tam tikro radijo, žiūrime tam tikrą kiną – visa tai sukuria mus, sukuria mūsų mentalitetą“. Tai buvo Manto Kvedaravičiaus žodžiai. Taip jis komentavo savo sukurtą filmą, skirtą Mariupoliui.  Filmą, kuriuo jis norėjo parodyti, kaip karas veikia miestą, kaip karas keičia žmones. Ir šie, lyg ir paprasti, žodžiai iš tiesų yra apie tai, koks yra žmonių gyvenimas, kokie jie yra žmonės. Būtent menas, kultūra, visuose savo pavidaluose ir visomis prasmėmis formuoja žmones, juos apšviečia. Arba, atvirkščiai, įkalina juos tamsoje ir mele. Ir tai gali būti kino, knygų, dainų, radijo atsakomybė. Visko, ką mes girdime, matome ir skaitome. Būtent dėl šios priežasties, labai svarbu skleisti tiesą, palaikyti meną, kuris skirtas gyvenimui, o ne tiems, kurie nori tą gyvenimą sunaikinti. Ukrainiečiai visada prisimins Mantą Kvedaravičių kaip žmogų, kuris buvo būtent toks. Šis žmogus tikrai vertas „Auksinės gervės“. Jis brangino gyvenimą ir visuomet aiškiai pasisakydavo prieš tai, kas, jo požiūriu, kėlė grėsmę gyvenimui. Ir tai buvo labai dėmesingas požiūris. Prašau jūsų, kad jūsų požiūris būtų toks pat dėmesingas, kad jūs irgi palaikytumėte gyvenimą, kad nepamirštumėte apie Ukrainą, apie Mariupolį, ir apie tai, kad šis karas, atėmęs Manto gyvybę – Rusijos karas prieš Ukrainą. Jis turi pasibaigti. Pasibaigti kuo greičiau. Dėkoju už dėmesį. Šlovė Ukrainai!“ – iš ekrano kalbėjo V. Zelenskis.

 

Auksinė gervė yra garbingiausias apdovanojimas, teikiamas už viso gyvenimo nuopelnus lietuviškam kinui. Ceremonijos metu Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė jį įteikė a.a. M. Kvedaravičiaus mamai Banguolei Kvedaravičienei.

 

Nacionalinių kino apdovanojimų organizatoriai – Lietuvos kino centras (LKC) ir AVAKA drauge su asociacija LATGA taip pat skirs finansinį palaikymą kūrėjo šeimai bei jo sužadėtinei Hannai Bilobrovai.

 

Kaip rašė lrt.lt, balandžio 9-ąją Ukrainos žmogaus teisių kontrolierė Liudmila Denisova sakė, kad M. Kvedaravičių esą „buvo įkalinę „rašistai“, kurie vėliau jį ir nušovė, o kūną išmetė į gatvę. Remdamasi ukrainiečio, kuris buvo sulaikytas kartu, pasakojimu, H. Bilobrova mano, kad Rusijos pusėje kovojantys kariai nušovė M. Kvedaravičių įtarę, jog jis slaptas snaiperis iš Lietuvos, NATO šalies. Kaip įrodymą, kad jis šaudė iš ginklo, kareiviai laikė ant peties rastą mėlynę, kuri iš tiesų galėjo būti nuo kuprinės nešiojimo.

Didvyriškomis H. Bilobrovos pastangomis, režisieriaus kūnas buvo pargabentas į Lietuvą, taip pat išsaugota akistatoje su karu jo filmuoto dokumentinio filmo apie Mariupolį medžiaga.

 

Hanna ir M. Kvedaravičiaus bendražygiai, dirbę su juo prie ankstesnių filmų: montažo režisierė Dounia Sichov, garso postprodukcijos grupė – Rana Eid, Lama Sawaya, Sherif Allam, Rob Walker, vaizdo postrpodukcijos grupė – Mindaugas Galkus, Mykolas Tuita, Ovidijus Talijūnas bei prodiuseriai Uljana Kim, Nadia Turincev, Thanassis Karathanos įdėjo visas pastangas, kad spėtų pristatyti „Mariupolį 2” Kanuose, oficialioje specialių seansų programoje „Kanų premjeros“, kur filmui atiteko specialus dokumentinio kino prizas. Filmo platinimu pasaulyje užsiims patyrusi, gerai žinoma kompanija „The Match Factory”.

 

Sekmadienį nacionaliniuose kino apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ taip pat buvo įvertinti du itin stiprūs lietuviški filmai, šiuo metu pasiekę itin plačią pasaulio kino rinką. Metų geriausio ilgametražio dokumentinio filmo kategorijoje laimėjo režisierės Giedrės Žickytės „Šuolis“, pasakojantis neįtikėtiną istoriją apie lietuvio Simo Kudirkos veržimąsi į laisvąjį pasaulį gūdžiu sovietmečiu. Šis filmas jau yra pelnęs 8 tarptautinius apdovanojimus, šiuo metu platinamas Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje per „Apple“, „Amazon“ ir kitas platformas. Nuo birželio „Šuolis“ bus rodomas visoje Amerikoje.

 

1. Žickytė renginyje atsiėmė apdovanojimą ir už metų geriausią mažumos bendros gamybos filmą – „Mėlyna kaip apelsinas žemė“ (rež. Iryna Tsilyk, prod. G. Žickytė). Šis dokumentinis filmas atskleidžia fronto linijoje Donbase, Ukrainoje, gyvenančios šeimos kasdienybę. Žymiajame „Sundance“ (JAV) kino festivalyje jis buvo apdovanotas už geriausią režisūrą.

„Sidabrinės gervės“ renginys tapo didele švente ir režisieriaus Lauryno Bareišos komandai: jo filmas „Piligrimai“ buvo pripažintas geriausiu ilgametražiu vaidybiniu kino filmu, taip pat pelnė statulėlės režisieriaus, scenarijaus autoriaus ir aktoriaus nominacijose.

 

„Piligrimai“ jau yra pelnę istorinę pergalę Venecijos kino festivalyje, o nuo rugpjūčio šis lietuviškas filmas taps pasiekiamas milijonams Vidurio ir Rytų Europos gyventojų: užsienio platintojai „Reason8“ sudarė sutartį su gigantiška kabelinės televizijos platforma HBO. Taip pat susitarta su filmų platinimo kompanija „Dekanalog“, – kitais metais psichologinė drama „Piligrimai“ pasieks Šiaurės Amerikos žiūrovus.

 

Ceremonijos metu greta kitų apdovanojimų LKC ir AVAKA įteikė specialų prizą Vilniaus kino biurui – už ilgametį filmų gamybos Vilniaus mieste skatinimą, profesionalią pagalbą filmų gamintojams ir kūrėjams bei efektyvų investicijų kino gamybai pritraukimą. Šiuo metu Vilnius yra itin patrauklus užsienio kino gamybos kompanijoms.

 

Visi „Sidabrinės gervės“ laureatai:

 

Žiūroviškiausias filmas:

„Naktinė žvejyba“  (rež. Tadas Vidmantas, prod. Mantvidas Žalėnas, Vilius Sukonas)

 

Metų geriausias trumpametražis kino filmas:

„Techno, Mama“ (rež. Saulius Baradinskas, prod. Viktorija Seniut)

 

Metų geriausias animacinis filmas:

„Mora Mora“ (rež. Jurga Šeduikytė, prod. Giedrė Burokaitė)

 

Metų geriausias mažumos bendros gamybos kino filmas:

„Mėlyna kaip apelsinas žemė“  (rež. Iryna Tsilyk, prod. Giedrė Žickytė)

 

Metų geriausias grimo dailininko darbas:

Eglė Mikalauskaitė Gricienė „Sinefilija“ (rež. Tomas Smulkis)

 

Metų geriausias kostiumų dailininko darbas:

Agnė Rimkutė „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa)

 

Metų geriausias kino dailininko darbas:

Jurgita Gerdvilaitė, Ramūnas Rastauskas „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa)

 

Auksinė gervė už viso gyvenimo nuopelnus:
Mantas Kvedaravičius

 

Metų geriausias ilgametražis dokumentinis kino filmas:

„Šuolis“ (rež. Giedrė Žickytė, prod. Giedrė Žickytė)

 

Metų geriausias studento darbas:

„Viskas gerai“ (rež. Jorūnė Greičiūtė, prod.Viktorija Akavickaitė, Zbigniev Bartoševič)

 

Metų geriausias garso režisieriaus darbas:

Saulius Urbanavičius „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. Sergei Loznitsa)

 

 

Metų geriausias montažo režisieriaus darbas:

Danielius Kokanauskis „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ (rež. Sergei Loznitsa)

 

Metų geriausias scenarijaus autorius:

Laurynas Bareiša „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša)

 

Metų geriausias operatoriaus darbas:

Feliksas Abrukauskas „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa)

 

Metų geriausias kompozitoriaus darbas:

Lina Lapelytė „Žmonės, kuriuos pažįstam“ (rež. Tomas Smulkis)

 

Metų geriausias antraplanis aktorės vaidmuo:

Laima Akstinaitė „Bėgikė“ (rež. Andrius Blaževičius)

 

Metų geriausias antraplanis aktoriaus vaidmuo:

Aleksas Kazanavičius „Sinefilija“ (rež. Algimantas Puipa)

 

Metų geriausias aktorės vaidmuo:

Žygimantė Jakštaitė „Bėgikė“ (rež. Andrius Blaževičius)

 

Metų geriausias aktoriaus vaidmuo:

Giedrius Kiela „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša)

 

Metų indėlis į kino industriją:

Vilniaus kino biuras

 

Metų geriausias režisieriaus darbas:

Laurynas Bareiša „Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša)

 

Metų geriausias ilgametražis vaidybinis kino filmas:

„Piligrimai“ (rež. Laurynas Bareiša, prod. Klementina Remeikaitė)

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Šį sekmadienio vakarą Vilniaus širdyje, LDK valdovų rūmų kieme įvyks nacionaliniai kino apdovanojimai „Sidabrinė gervė“. Šešiose nominacijose varžosi filmai, sukurti ar prodiusuoti Giedrės Žickytės. Režisierė sako, kad džiaugsis ir jaudinsis už visus kolegas taip pat, kaip didžiuojasi tarptautinių festivalių platformose pagerbiamais ir įvertinamais lietuvių filmais.

 

„Lietuvos kino bendruomenės mikroklimatas priklauso nuo kiekvieno žmogaus. Aš dirbu dokumentinių filmų srityje, ne tiek ir daug žinau, kas vyksta vaidybiniame kine. Natūralu, kad visko būna. Bet aš jaučiu, kad mes palaikome vieni kitus. O kokia nuostabi jauna kino karta ateina į Lietuvą, labai faini žmonės, – kalba Giedrė. – Mes esame maža šalis, ir kiekvienas pasiekimas yra mūsų visų stiprybė. Pasaulio žemėlapiuose atsirandantis Lietuvos vardas, atnešamas vieno ar kito filmo, yra didžiulė dovana mums visiems, juk norisi didžiuotis: štai, prašau – lietuviškas filmas. Šalies įvaizdį kuria ne pavieniai filmai, jų visuma, ir dėl to tikrai labai svarbu, kad visiems sektųsi. Jeigu palyginsi, kiek filmų sukuriama, tarkime, Prancūzijoje, ir kiek lietuviškų filmų pasiekia žiūrovus ir pelno apdovanojimus pasaulyje, tai mūsų mažos šalies procentas žymiai didesnis, nei didelių šalių su milžinišku finansavimu.“

 

Kūrėja šypsosi, kad namuose jau turi visą „gervių fermą“. Anot jos, smagu, kai apdovanojimu įprasminamas darbas: „Bet kuriam kūrėjui įvertinimas yra malonus, tai natūralu, nes mes visi kuriame filmus, įdėdami labai daug darbo, laiko. Būtų labai liūdna, jei tiek metų dirbai, ir nei žiūrovams, nei kritikams tai nėra neįdomu. Žinoma, yra filmų, kurie atrandami vėliau. Bet smagu, kai įvertina ir esant gyvam. Aišku, apdovanojimuose yra ir šiek tiek loterijos: kokie filmai sukrito tais metais, kas vertina ir t.t. Juk kinas nėra olimpiada, kai fiksuoji objektyvų rezultatą, kas atbėgo greičiausiai. Visgi svarbiausia tai, kad nacionaliniai apdovanojimai – tai kino ir mūsų visų šventė“.

Žickytė mano, kad lietuviškų „Sidabrinių gervių“ atveju svarbu pabrėžti tai, kad organizatoriai stengiasi atkreipti visuomenės dėmesį į lietuvišką kiną: „Čia gyvenančiam žmogui galbūt nėra jokio skirtumo, kad vienas tų filmų rodomas Amerikoje, kitas pelno apdovanojimą Venecijoje. Bet jei viena ar kita „gervė“ paskatins žiūrovą pasidomėti lietuvišku kinu, tai ir bus pagrindinis apdovanojimas. Kinas vis tik yra dialogas: labai svarbu, kad jis būtų pamatytas, kažką viduje sujudintų.“

 

Per pasaulį toliau keliauja ir jos dokumentinis filmas „Šuolis“, jau pelnęs 8 tarptautinius apdovanojimus, aplankęs visus žemynus. Šiuo metu „Šuolis“ yra platinamas Šiaurės Amerikoje ir Kanadoje per „Apple“, „Amazon“ ir kitas platformas, o nuo birželio bus rodomas visoje Amerikoje. Išskirtinis atvejis, kai lietuviškas filmas pasiekiamas tokios didelės auditorijos ir tokiu plačiu mastu.

Režisierė sako, kad pati šiuo metu jaučiasi lyg bėgtų maratoną, – darbų tiek, kad jau pasimiršo vos prieš savaitę aplankytas Kanų kino festivalis. Kita vertus, jis paliko ir nepamirštamų įspūdžių.

 

„Visų pirma, tai buvo a.a. Manto Kvedaravičiaus „Mariupolis 2“. Šio filmo rodymas tapo ypatingu įvykiu. Tai darsyk išgyvenau, grįžusi iš Kanų į lietingą Lietuvą: ten buvo saulė, malonūs, atsipalaidavę žmonės, net ir visi susitarimai, pasiekiami Kanuose, vyksta daug lengviau dėl tokios atmosferos. Kartais net pamiršti, kad Ukrainoje vyksta karas, esi tarsi visai kitoje realybėje. Bet aš grįžau iš Kanų, saulę, basutes ir puošnias sukneles pamiršau jau per pirmą pusvalandį, viskas išgaravo, tačiau širdyje liko Manto filmas, kuris net netelpa į tradicinio filmo kanonus. Manto filmas – reiškinys. Ir labai skaudus, ir labai liūdnas. Liko ten išgyventa patirtis ir Manto pagerbimas. Ir žiauri šio karo realybė“.

 

Režisierė pasakoja, kad į pačią filmo premjerą nespėjo atvykti, nes vėlavo lėktuvas. Tačiau šią juostą ji su kolegomis pamatė kitą dieną, nuvykusi į peržiūrą, skirtą žiniasklaidai. „Po filmo susitikome ir Manto filmo bendraautorę, jo sužadėtinę Hanną, ir kitus grupės narius iš Ukrainos. Man tai buvo bene svarbiausias dalykas – juos visus pamatyti, apkabinti, – sako G. Žickytė. – Gerai, kad per neįtikėtinai trumpą laiką sumontuotas Manto kūrinys pristatytas būtent Kanuose, nes tai yra didžiulė platforma, iš kurios labai plačiai gali paskleisti žinią. Svarbu, kad mūsų toks talentingas ir nepaprastas kūrėjas, kurio, deja, jau nebėra su mumis dėl šių siaubingų tragiškų aplinkybių, buvo pagerbtas pasaulio kino šventėje. Jo filmas kalba apie tai, kas dabar vyksta. Tai labai giliai įsiskverbė ir išliko ne tik dėl to, kad buvo sukurta lietuvio kolegos, nuostabaus žmogaus, dėl kurio žūties visi labai išgyvename. Šis filmas labai paveikus ir savo tikrumu. Lyg kinas – ne kinas, tarsi ten esi. Tokia ir yra dokumentika – tai, kas labai tikra.“

 

Po filmo Giedrė jautėsi, lyg pabuvusi viename Mariupolio kiemų: „Man nepaprastai įstrigo tai, ką aš girdėjau – realūs garsai ir Manto balsas, buvo jautru… Žaizda ir netektis. Neįsivaizduoju, ką tenka išgyventi jo artimiesiems ir draugams visame pasaulyje. Tačiau Kanuose M. Kvedaravičiui buvo parodyta pagarba. O meilė ir kūryba stipresnė už mirtį ir stipresnė už karą. Ir jis amžiams gyvens savo kūriniuose.“

 

Kvedaravičiaus bendražygiai, dirbę su juo prie ankstesnių filmų: montažo režisierė Dounia Sichov, garso postprodukcijos grupė Rana Eid, Lama Sawaya, Sherif Allam, Rob Walker, vaizdo postrpodukcijos grupė – Mindaugas Galkus, Mykolas Tuita, Ovidijus Talijūnas, sužadėtinė Hanna Bilobrova bei prodiuseriai Uljana Kim, Nadia Turincev, Thanassis Karathanos įdėjo visas pastangas, kad spėtų pristatyti „Mariupolį 2”Kanuose, oficialioje specialių seansų programoje „Kanų premjeros“, kur filmui atiteko specialus dokumentinio kino prizas. Filmo platinimu pasaulyje užsiims patyrusi, gerai žinoma kompanija „The Match Factory”.

 

Šį vakarą iškilmingoje „Sidabrinės gervės“ apdovanojimų ceremonijoje taip pat bus išskirtinai pagerbtas M. Kvedaravičiaus atminimas. Renginio transliacija prasidės 20 val. per LRT Plius ir lrt.lt, o nuo 21 val. ceremonija tęsis LRT eteryje. Nacionalinius apdovanojimus organizuoja LKC ir AVAKA. Renginį globoja Lietuvos Respublikos Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė. Lietuvišką kiną palaiko Telia.

Informuojame, kad Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA atliko 2021 m. kompensacinio atlyginimo (kitaip dar vadinamo „Tuščios laikmenos atlyginimo“) paskirstymą kino ir televizijos prodiuseriams.

 

Šį atlyginimą surenka Kultūros ministerijos įgaliota institucija – asociacija AGATA, o paskirsto ir išmoka teisių turėtojams asociacija AVAKA.

 

Paskirstytas atlyginimas 672 667,87 Eur bus išmokėtas artimiausiu metu.

 

Audiovizualinių kūrinių autoriams priklausantis atlyginimas autorius pasieks po derybų su kita asociacija.

 

Remiantis AVAKA surinktais duomenimis, buvo parengta trumpa ir apžvalga apie audiovizualinio sektoriaus pastarųjų metų pokyčius bei 2021 m. kompensacinio atlyginimo paskirstymą pirmojo įrašo gamintojams (prodiuseriams). Su apžvalga susipažinti galite čia: >>>

 

Iškilus klausimų dėl paskirstymų, prašome kreiptis:

El. p. paskirstymai@avaka.lt