Mėnuo: 2022 balandžio

Nors po dviejų metų pertraukos į kino teatrų sales sugrįžęs „Kino pavasaris“ prasidėjo palaikymo žodžiais Ukrainai ir viltinga, geltonomis saulėgrąžomis pražydusia kino sale, o pasibaigė tylos minute Ukrainoje nužudytam režisieriui Mantui Kvedaravičiui, festivalio organizatoriai tikisi, kad bent trumpam kinas ir festivalio erdvės tapo užuovėja, padėjusia šiek tiek pabėgti, atsigauti ir būnant kartu lengviau išgyventi sunkią tikrovę. Tą rodo ir lankytojų bei tarptautinės žiniasklaidos dėmesys – šiemet  „Kino pavasario“ filmus kino teatrų ir namų ekranuose visoje Lietuvoje žiūrėjo per 65 tūkstančius žiūrovų, o „The Washington Times“, „Variety“, „Screen Daily“, „Cineuropa“ dėmesį savo aiškia pozicija atkreipęs festivalis iš viso susilaukė per 50 paminėjimų užsienio žiniasklaidoje ir daugiau kaip 80 – jos socialinėje erdvėje.

 

„Net ir tokiomis sudėtingomis aplinkybėmis buvo neįtikėtina sugrįžti į kino sales, prieš filmus, po seansų sutikti žiūrovus, pamatyti jų akis, pajausti emocijas, pasikalbėti“, – neslepia festivalio generalinis direktorius Algirdas Ramaška. – Labai stengėmės kiekvienam atėjusiam padėti pasijusti bent truputėlį geriau, kartu išbūti sunkumus, dovanodami, ką galime geriausio – itin stiprią filmų programą kino teatruose ir namų ekranuose bei kiną praplečiančias patirtis laikinai pastatytame kino teatre Karmėlavoje ar Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre (LNOBT).“

 

Žodžiais „Kad būtum, reikia kito“ kvietęs festivalis pristatė 90 ilgametražių ir 51 trumpametražį filmą iš 56 skirtingų šalių, suskirstytus į penkias programas, ir surengė 35 virtualius ir gyvus susitikimus su kino kūrėjais.

 

Kad išgyventume šį laiką, mums reikia kito

 

Reaguodamas į Rusijos vykdomą karą prieš Ukrainą, „Kino pavasaris“ pirmasis pasaulyje prisijungė prie Ukrainos kino industrijos kvietimo boikotuoti rusišką kiną, programoje atsisakydamas visų rusiškų filmų bei koprodukcijų su Rusija, ją papildydamas anksčiau festivalyje rodytais Ukrainos režisierių darbais.

 

Likus dienai iki festivalio pradžios kartu su kino teatru „Pasaka“ „Kino pavasaris“ organizavo Ukrainos kino dieną Senamiesčio „Pasakoje“, kurios metu visos surinktos lėšos buvo tiesiogiai pervestos kūrėjų nurodytiems pagalbos Ukrainai fondams.

 

Viso „Kino pavasario“ metu į Lietuvą atvykusiems Ukrainos piliečiams buvo suteikta galimybė apsilankyti festivalio seansuose Vilniuje ir Kaune nemokamai, o dvi repertuare esančios juostos šeimai – režisierės Céline Sciamma „Mažytė mama“ ir japonų animatoriaus Mamoru Hosoda „Drakonas ir strazdanotoji gražuolė“ – buvo dar labiau pritaikytos žiūrovams iš Ukrainos: pirmoji buvo rodoma su ukrainietiškais titrais, o antroji – įgarsinta ukrainietiškai.

 

Keturi filmai – atidarymo juosta „Pirmoji karvė“, žiūroviškiausi filmai „Blogiausias žmogus pasaulyje“ ir „Gerasis bosas“ bei Lauryno Bareišos ilgametražis debiutas „Piligrimai“ – buvo prieinami ir klausos negalią turintiems žiūrovams. „Piligrimai“ buvo pasiekiamas ir turintiesiems regos negalią. 

 

„Meeting Point – Vilnius“ 2022: solidarumas Ukrainai ir geriausiųjų apdovanojimai

 

Paskutinėmis festivalio dienomis, kovo 31-balandžio 1 dieną, vyko tarptautinis kino industrijos renginys „Meeting Point – Vilnius“, sukvietęs industrijos atstovus iš viso Europos regiono. Hibridine forma rengtas „Meeting Point – Vilnius“ baigėsi „Kino pavasario“ inicijuota Ukrainos diena – svarbiu žingsniu, ne tik parodžiusiu industrijos solidarumą, bet ir suteikusiu žodį bei platformą Ukrainos kino profesionalams išsakyti savo dabartinius poreikius ir pageidavimus.

 

„Šiemet dėl pandemijos Berlyne nevyko Europos filmų mugė (European Film Market), todėl „Meeting Point – Vilnius“ tapo labai svarbia vieta gyviems susitikimams“, – sako A. Ramaška. – Sukūrėme platformą Ukrainos kino kūrėjams ir institucijoms, kur jie galėtų vykdyti labai svarbią kultūros diplomatinę misiją. Tai buvo pirmas kartas pasaulyje, po kurio sulaukta tiek tarptautinės žiniasklaidos dėmesio, tiek sprendimų ir kituose festivaliuose kol vyksta karas atsisakyti rusiško turinio.“

 

„Meeting Point – Vilnius“ metu buvo paskelbti ir geriausi kino projektai. Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos „AVAKA“ įsteigtą geriausio lietuviško filmo apdovanojimą laimėjo Elena Kairytė su kino projektu „Roberta“. Už naujai ir ambicingai pateiktą tikrą kartos portretą jai atiteko ir „The Sunny Side of the Doc“ prizas, leidžiantis automatiškai atsidurti „New Voices Talent Hub“ programoje. „AVAKA“ specialųjį paminėjimą už itin konservatyvios temos parodymą naujai ir satyriškai gavo Tito Lauciaus filmas „Paroda“.

 

„Marché du Film – Festival de Cannes“ įsteigtas „Producers Network“ apdovanojimas buvo įteiktas gruzinų kino kūrėjai Mariam Khatchvani už filmą „The Stone“ ir lietuvių režisieriui Jonui Trukanui už filmą „Pensive“ – už drąsą daryti tai, ko Lietuvoje dar nebuvo. Nugalėtojams buvo suteikta nemokama akreditacija į būsimus „Producers Network Award“ apdovanojimus.

 

Paskutiniame apdovanojimų etape Lietuvos kino centro apdovanojimas žiuri sprendimu buvo padalintas režisieriams Nikola Spasič už filmą „Christina“ ir Annai Buryachkovai už „When We Were 15“. Kiekvienam projektui atiteko 2500 eurų piniginis prizas. Specialųjį paminėjimą gavo kino kūrėjai Erke Dzhumakmatova and Emil Atageldiev už filmą „Kurak“ bei drąsą tyrinėjant regione itin aktualią, bet retai aptariamą temą.

 

Populiariausi festivalio filmai lieka https://www.kpplius.lt/ ir kino teatrų repertuaruose.

 

Festivalį globoja Vilniaus miesto savivaldybė, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros taryba ir Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

Šių metų balandžio 12-15 d. Marselyje (Prancūzija) vyko tarptautinė į animacijos industriją orientuota konferencija ir vystomų projektų pristatymo renginys „CartoonNext“, skirtas kūrybinių ir skaitmeninių industrijų evoliucijai bei naujų technologinių inovacijų, naujų turinio vartojimo būdų ir naujų audiovizualinių formatų kuriamoms galimybėms aptarti.

 

Pagrindinis dėmesys buvo skiriamas industrijos ekspertų – investuotojų, pardavimų agentų, platintojų, transliuotojų, žaidimų kūrėjų kompanijų, knygų leidėjų, prodiuserių, kūrėjų ir kitų specialistų – pranešimams, kuriais jie perteikė savo verslo ir kasdieninio darbo ateities vizijas, pristatė atvejų analizes, dalinosi gerąja patirtimi bei prognozavo įvairių medijų vartojimo įpročių perspektyvas.

 

Konferencijoje, subūrusioje 250 animacijos industrijos profesionalų iš 21 šalies, dalyvavo ir Lietuvos animacijos asociacijos narės – Laura Almantaitė (UPĖ Media) ir Justė Michailinaitė (Broom Films). Atrinkti prodiuseriai iš visos Europos pristatė novatoriškus vystomus projektus, jų transmedijos strategiją, savo komentarus išsakė ir konsultacijas teikė solidžią patirtį industrijoje turintys ekspertai.

 

Renginio projektų pristatymo (Pitch) sesijoje, po didelės atrankos, iš viso pristatyti 8 projektai. Tarp jų ir vienas lietuvių kūrėjų – Lietuvos kino centro paremtas interaktyvus virtualios realybės kino projektas „Gėdos akys“ (rež. Tomas Tamošaitis). Jį pristatė prodiuserė Laura Almantaitė. Taip pat L. Almantaitė priminė ir apie šiuo metu Ukrainoje vykstantį karą bei paskatino renginio dalyvius aukoti, savanoriauti ir perduoti žinutę tiems, kurie vis dar bando ignoruoti vykstančių nusikaltimų mastą.

 

Projektu „Gėdos akys“ siekiama pažvelgti į problemiškų paauglių socialinę atskirtį ir susvetimėjimą bei paskatinti persvarstyti socialines vertybes ir socialines fobijas, dėl kurių sistemingai diskriminuojami tie, kurie, atrodo, nukrypsta nuo visuomenėje priimtų normų.

 

Virtualios realybės animacinio filmo „Gėdos akys“ sinopsis (autorius T. Tamošaitis)

 

Senamiesčio pakraštyje, tarp išpuoselėtų naujų namų, stovi Namas, kuriame gyvena Kileris, Pingvinas, Beakė, Padlyza, Gražuolis ir dar daug kitų. Niekas iš tikrųjų nežino, ar Kileris bandė kažką nužudyti, bet Pingvinas neabejotinai kalbasi su paukščiais, o Beakė gali pati save nubausti. Padlyza nėra toks protiškai atsilikęs, kaip visi apie jį galvoja. Kiekvienas Namo gyventojas turi savo pravardę.

 

Namas – tai problemiškų paauglių psichiatrijos ligoninė. Per vieną dieną čia gali atsitikti daugiau įvykių nei gyvenantiems išorėje tenka patirti per visą gyvenimą. Namas – ypatinga vieta. Tai – nei tikra psichiatrijos ligoninė, nei internatas, nei vaikų reabilitacijos institucija. Kartu ši įstaiga yra visi šie dalykai. Bet kuriuo atveju, tai labai patogi vieta, kurioje galima toliau nuo svetimų akių paslėpti paauglius, su kuriais nežino, ką daryti, nei tėvai, nei visuomenė: nepilnamečius savižudžius, kenčiančius nuo patologinio pykčio, įvairių depresijų, agresijos, panikos priepuolių persekiojamus, įvairiausių manijų ir obsesijų, seksualinę prievartą patyrusius vaikus, o dažniausiai – paauglius be aiškių diagnozių.

 

Virtualios realybės filmas „Gėdos akys“ atskleis keturiolikmetės paauglės Beakės, hospitalizuotos problematiškų paauglių ligoninėje, istoriją. Beakė turi elgesio sutrikimų ir serga anoreksija. Kai ligoninės seselė bando pamaitinti Beakę, prievarta pažadina mergaitės vaikystės traumas ir ji po truputį pradeda prarasti realybės suvokimą.

 

„Gėdos akyse“ žiūrovas turės galimybę patirti Beakės istoriją iš pagrindinio personažo pozicijos. Žiūrovas taps Beake. Ligoninėje pietų metas ir seselė bando įtikinti Beakę suvalgyti kiaušinį. Vien pažiūrėjus į kiaušinį Beakę sukausto baimė ir užplūsta skausmingi prisiminimai apie motiną. Žiūrovas išgyvens Beakės istoriją keliaudamas tarp mergaitės praeities vizijų ir realybės ligoninės valgykloje, kur seselė neriasi iš kailio bandydama atlikti savo darbą – neleisti Beakei badauti.

 

Ar Beakei pavyks susidoroti su ją smaugiančia gėda ir kaltės jausmu – bausmėmis, kuriomis ji pati kankina save, nes mirus motinai pagaliau pajuto palengvėjimą ir išsilaisvino iš emocinio kalėjimo, kuriame turėjo gyventi?

 

 

Nuotraukos autorius: Cartoon

 

 

2022 m. balandžio 26 d.14:00 val. šaukiamas  Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos AVAKA Visuotinis narių susirinkimas (toliau – Susirinkimas), kuris vyks AVAKA patalpose Naugarduko g. 3, Vilniuje.  

 

Nesusirinkus kvorumui, (1/2 asociacijos narių) pakartotinis visuotinis narių susirinkimas šaukiamas 2022 m. balandžio 29 d. 14:00 val. Meno avilio „Sinemateka“, A. Goštauto g. 2, Vilniuje.  

 

Visuotinio narių susirinkimo darbotvarkė:

1. Darbotvarkės ir reglamento tvirtinimas. Balsų skaičiuotojų rinkimas. Sekretoriato rinkimas;
2. Stebėtojų komisijos informacija;
3. Skaidrumo ataskaitos tvirtinimas. Su dokumentais susipažinti galite čia >>> 
4. Atlyginimo, surinkto audiovizualinių kūrinių autoriams ir gamintojams (prodiuseriams) už audiovizualinių kūrinių retransliavimą, pakeitimų tvirtinimas. Su dokumentais susipažinti galite čia >>>
5. LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pakeitimų pristatymas.

    

Susirinkimo dieną AVAKA narių dalyvių registracija: 13:40-14:00 val..   Dalyviai, atvykę ir užsiregistravę po nurodyto termino pabaigos, Visuotiniame narių susirinkime dalyvauja be balsavimo teisės.   

Lietuvos kino teatruose keliauja aukščiausią apdovanojimą šalies kino istorijoje pelnęs režisieriaus Lauryno Bareišos filmas „Piligrimai“. Už ką prestižiniame Venecijos kino festivalyje dalinami liūtai ir kuo filmas aktualus būtent šiandien, pasakoja jį jau pamatę kultūros žmonės ir visuomenės veikėjai.

 

„Man labai patiko. Man patiko jausmas, kad yra įtampa. Visą laiką. Ir aš jaučiu tokį virpulį vien dėl to, kad nesuprantu pradžioje, kas vyksta. Ir tai yra visai kitaip, negu tu esi įpratęs matyti. Ta įtampa kyla, kyla, kyla, po to pradedi suprasti, kas gi čia vyksta. Tave įtraukia. Dramaturgija yra akivaizdžiai stipriausia šito filmo pusė, bet tai ir yra svarbiausia kine“, – filmą komentavo visuomenininkas Edmundas Jakilaitis.

 

„Einant į filmą, apie kurį jau daug kalbėta, yra susiformavęs kažkoks lūkestis. Atrodo, na, kaip turi atrodyti lietuviškas filmas, kuris gavo Venecijos liūtą?“, – retoriškai klausia rašytoja Akvilė Kavaliauskaitė. Išėjusi iš kino salės ji prisipažino, kad pati spėliojo, kaip galėtų atrodyti pasaulyje apdovanoti Lauryno Bareišos „Piligrimai“, kurių premjeros Lietuva laukė iki šio balandžio.

 

„Tai nieko panašaus, ką kas nors galėtų įsivaizduoti, ir nieko panašaus į tai, ką būtumėte matę, ypač lietuviškame kine“, – po filmo seanso sakė A. Kavaliauskaitė. Ji nudžiugo ekrane pamačiusi daug jaunų, bet savo talentus jau įrodžiusių aktorių, taip pat žavėjosi natūraliais dialogais: „Šitame filme merginos taip organiškai keikiasi, kad aš kiekvienu keiksmu tikrai tikėjau.“

 

Aktorius Martynas Nedzinskas po filmo, kuriame du herojai – Indrė ir Paulius –  atvažiuoja į miestelį, kur nužudytas jų artimas žmogus, ir ten ieško atsakymų, tvirtino esantis šiokiame tokiame šoke. „Tokia mintis išsigrynino po filmo, kad gyvieji vis tiek galvoja apie mirusius, bet daugiau reikėtų galvot apie žmones, esančius šalia. Neišleist jų į lietų vienų“, – teigė teatro aktorius, pripažinęs, kad „Piligrimuose“ jam patiko sunkiai pastebimos, lyg atsitiktinės detalės, kuriančios kino žavesį.

 

„Tai filmas, kuriame tu esi stebėtojo pozicijoje. Keliauji kartu su pagrindiniais herojais, kuriuos sukūrė Gabija Bargailaitė ir Giedrius Kiela“, – įspūdžiais dalinosi aktorė Rasa Samuolytė. Ji gyrė aktorių ansamblį bei puikiai atkurtą mažesnio miesto atmosferą: „Aš pati iš Panevėžio, tai manyje surezonavo – aplinkos atkūrimas įvyko ir man asmeniškai.“

 

Aktorei filmas paliko išgyvenimo kelionės įspūdį – kaip žmonės dorojasi su netektimi, su neteisybės jausmu, koks jis yra gyvas, koks yra kankinantis. „Kaip Laurynas minėjo po filmo, tai kaip niežulys, kurio tu tiesiog negali nesikasyti, jis tau niežti pastoviai. Jis yra tavo kūno dalis. Neišsisprendžia šitie dalykai paprastai. Vieniems reikia daugiau laiko, kaip filme – ketverių metų. Galbūt personažui po šitos kelionės tikrai palengvės.“

 

„Labai ryškus filmas, meistriškai sukurtas“, – komplimentų kolegos darbui negailėjo režisierė Rugilė Barzdžiukaitė. Jai pasirodė, jog „Piligrimai“ itin aktualiai tiria, kur žiaurumas susitinka su normalumu. „Man atrodo, kad režisierius be galo, be galo gerai pažįsta žmones. Ne psichologizuoja profesionalia prasme, bet be galo gerai juos atskleidžia situacijose.“

 

Kine dirbanti režisierė taip pat atkreipė dėmesį į garso režisieriaus, operatoriaus darbą, filmo dailę, kostiumus, kurie tiksliai atspindi charakterius: „Nieko ypatingo, ir būtent tame „nieko ypatingo“ yra meistriškumas. Ir vaidyba, kai atrodo, kad aktoriai kalba ne tai, kas jiems buvo parašyta, o tai, kas kyla spontaniškai – viskas labai labai vientisa.“

 

Rasa Samuolytė „Piligrimus“ kviečia žiūrėti kino teatre todėl, kad tai, anot jos, yra kelio filmas:  „Atsisėdi į herojų mašiną ant galinės sėdynės ir važiuoji jų keliais.“ Kino teatre sutikta Akvilė Kavaliauskaitė taip pat palinkėjo, kad kaip tik šis filmas ir jo iš Venecijos parsivežtas liūtas sugrąžintų tradicijas: „Kad žmonės plūsteltų į kino teatrus atgal ir paskui jau iš jų nebeišeitų. Kad mes grįžtume į tai, kas buvo anksčiau, kai kinas atrodė neatsiejamas nuo ketvirtadienio, nuo penktadienio, nuo sekmadienio, su vaikais, su vyrais ir visaip.“

 

„Kiną reikia žiūrėti kine. Tam jis ir padarytas, kinas – kinui. Televiziją reikia žiūrėti per televizorių, o naujienas – per telefoną. Viskam sava vieta ir sava platforma“, – pabrėžė ir E. Jakilaitis.

 

„Piligrimai“ jau kino teatruose visoje Lietuvoje. Filmą sukūrė kino gamybos kompanija „Afterschool“. Filmo pristatymą finansavo Lietuvos kino centras.