Mėnuo: 2022 kovo

2022-03-24 Lietuvos Respublikos Seimas priėmė itin svarbius ir reikšmingus Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (ATGTĮ) pakeitimus. Kaip žinia, įstatymo pakeitimas – ilgas ir sudėtingas procesas. AVAKA atstovaudama savo narių interesus, keletą metų dalyvavo LR Kultūros ministerijos suformuotoje įstatymo pakeitimo darbo grupėje, kartu su kolegomis inicijavo, svarstė, derino įstatymo nuostatas. Šių pakeitimų perkėlimas į nacionalinę teisę sudarys palankesnes ir teisingesnes sąlygas atlyginti  audiovizualinių kūrinių teisių turėtojams ir atliepti jų interesus. Dalinamės svarbiausiomis ir aktualiausiomis naujovėmis, kurios palies mūsų narius, audiovizualinių kūrinių autorius ir gamintojus:

 

Pagrindinės įstatymo naujovės:

1. ATGTĮ nuo šiol įtvirtinta, kad autorių teisė gauti atlyginimą už kūrinių panaudojimą yra neatšaukiama ir neperleidžiama, kai šią teisę yra pavesta administruoti kolektyvinio administravimo organizacijoms. Ši naujovė užtikrins, kad kolektyvinio administravimo organizacijų surinktas autorinis atlyginimas būtų išmokėtas būtent autoriams, o ne autoriaus turtinių teisių perėmėjams;

 

2. ATGTĮ buvo išplėsta privalomo kolektyvinio administravimo taikymo sritis, į ją įtraukiant interaktyvias retransliuotojų (mokamos televizijos teikėjų) teikiamas paslaugas (catch-up, time-shifting). Dėl šios naujovės, autorių ir gretutinių teisių turėtojams bus surenkamas ir išmokamas papildomas atlyginimas;
3. ATGTĮ nuo šiol įtvirtinta visiškai nauja autorių ir atlikėjų teisė iš turtines teises perėmusių ar įgijusių asmenų kiekvienais metais gauti informaciją raštu apie kūrinių arba atlikimo panaudojimą, įskaitant duomenis apie (a) jų panaudojimo būdus, (b) už panaudojimą gautas pajamas (pagal kiekvieną panaudojimo būdą), ir (c) priklausantį atlygį (jeigu atlyginimas yra susietas su gautomis pajamomis arba pelnu). Šios teisės įtvirtinimas reikšmingai prisidės prie sutartinių santykių skaidrumo bei autorių galimybių geriau įvertinti savo perleidžiamų teisių ekonominę vertę;

 

 

4. ATGTĮ nuo šiol įtvirtintas aiškus sutarčių tikslinimo mechanizmas. Iki šiol ATGTĮ nenumatė jokio mechanizmo, kuris leistų autoriams reikalauti papildomo atlyginimo iš turtines teise perėmusių ar įgijusių asmenų tais atvejais, kai kūrinys tapo itin sėkmingu. Tačiau naujais įstatymo pakeitimais ATGTĮ buvo įtvirtinta visiškai nauja neatšaukiama autorių ir atlikėjų teisė reikalauti papildomo atlyginimo iš turtines teises perėmusių ar įgijusių asmenų, jeigu iš pradžių sutartas atlygis tapo neproporcingai mažas, palyginus su kūrinio ar kūrinio atlikimo sugeneruotomis pajamomis. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į autorių ir atlikėjų, kaip silpnesnės šalies, statusą, derybas dėl papildomo atlyginimo galės vesti autorių ir atlikėjų įgalioti asmenys, įskaitant kolektyvinio administravimo organizacijas.

 

Džiaugiamės šiais pakeitimais, kurie reikšmingai sustiprins autorių teisių apsaugą ir teisių turėtojams sudarys sąlygas gauti tinkamą atlygį už jų kūrybinės ir intelektinės veiklos rezultatus.

 

Plačiau: https://bit.ly/3DiQd0o

 

Kovo 22 d., Paupio kino teatre „Pasaka“ įvyko „Kultūros lyderių akademijos“ organizuojama konferencija „Lyderystė kultūroje“, skirta kultūros lauko vadovams ir profesionalams. Renginyje pranešimus skaitė kultūros įstaigų bei verslo atstovai, kurie pastebėjo, kad skirtingi sektoriai susiduria su tais pačiais klausimais ir problemomis, o labiausiai šiuo metu trūksta bendradarbiavimo.

 

ISM Vadovų MBA programoje studijuojančių Lietuvos kultūros lauko lyderių iniciatyva organizuota konferencija sutraukė didelį skaičių kultūros ir kitų sričių profesionalų. Apie lyderystę ir savo organizacijas kalbėjo ir programos studentai, renginio bendraorganizatoriai festivalio „Kino pavasaris“ direktorius Algirdas Ramaška, MO muziejaus direktorė Milda Ivanauskienė, Lietuvos rusų dramos teatro vadovė Olga Polevikova, LNOBT direktorius Jonas Sakalauskas ir kino teatro „Pasaka“ vadovė Andrė Balžekienė. Pranešimus taip pat bendresnėmis temomis skaitė ir kviestiniai svečiai, labiau užčiuopę vadovo pozicijos problemas ir santykį su darbuotojais.

 

Vadovas ir lyderis

 

Kaip pastebėjo ISM rektorius dr. Dalius Misiūnas, yra sričių, kuriose nuo seno vadovo pozicijas daugiausiai užima tos pačios srities specialistai. Kultūra yra viena iš jų, kur apie 80 proc. vadovų yra atėję iš paties kultūros lauko. Tačiau nepaisant kokiam sektoriui yra vadovaujama, vadovai susiduria su panašiomis problemomis: kaip suvaldyti „gaisrus“, motyvuoti darbuotojus ir būti geru lyderiu. Pasak D. Misiūno, vadovas (vadybininkas) yra labiausiai atsakingas už „gaisrų gesinimą“, sistemos palaikymą.

 

Tiesa, dabartinėje situacijoje, kai pasaulis jau trečius metus kenčia nuo pandemijos, o kaimynystėje prasidėjo karas, įmonėms ir įstaigoms nebeužtenka vien vadovo, joms reikia ir lyderio, kuris žiūrėtų į ateitį ir sugebėtų motyvuoti bei vesti komandą į priekį. Todėl šiuo metu samdomi direktoriai, turintys vadovo ir lyderio savybes. Tiesa, kai kur įprasta, kad ši pozicija atitenka dviem asmenims: vienas labiau užsiima vadyba, kitas – vizija. Tačiau, bet kuriuo atveju, kad ir kuri vadovo pusė yra stipresnė, jam reikės šiuos vaidmenis kaitalioti. Anot D.Misiūno, geras vadovas nustato įmonės viziją, sustyguoja organizaciją, užsiima lyderių auginimu, bendrauja su visomis suinteresuotomis šalimis, reikalingomis organizacijai veikti, rūpinasi savo paties asmeniniu efektyvumu.

 

Darbuotojui svarbu įmonės vertybės

 

Daugiau nei 15 metų vadovaujanti personalo atrankų įmonėje „People Link“ Jurgita Lemešiūtė save pranešime „Kaip dirba komanda. Žmogiškieji iššūkiai“ aptarė įsidarbinimo tendencijas. Pagal dabartines tendencijas įmonėms reikia vis labiau stengtis išlaikyti savo darbuotojus. Pandemijos metais ypatingai išaugo darbuotojų kaita, kuri ateinančiais metais prognozuojama tik dar labiau kils. Viena didžiausių to priežasčių – darbuotojai nesijaučia įmonės dalimi. Įžengę į trečius pandemijos metus, įpratome dirbti hibridiniu būdu – derinti darbą namuose su darbu biure. Todėl vadovai susiduria su nauju iššūkiu, kaip išlaikyti komandos ryšį dirbant per atstumą.

 

Anot „Havas“ reklamos agentūrų grupės atlikto tyrimo, darbuotojai įsitikinę, kad darbdaviai turi rūpintis jų psichine ir fizine sveikata (64,2%), o daugiau nei pusė jų tikisi, kad vadovai padės Ukrainai: įdarbins pabėgėlius (56.2%), aukos lėšas humanitarinėms organizacijoms (53.8%).

 

Kaip dar vieną tendenciją „People Link“ vadovaujančioji partnerė išskyrė organizacinę kultūrą. Daugumai darbuotojų itin svarbu, kokias vertybes palaiko jų įmonės. Iš šiais metais atlikto lauko tyrimo paaiškėjo, kad besidarbinantys žmonės labiausiai vertina organizacinę kultūrą ir karjeros galimybes. Atlyginimas nebėra viena iš svarbiausių priežasčių. Žmonės nori dirbti socialiai atsakingose įmonėse.

 

Daugiau bendradarbiavimo kultūros sektoriuje

 

Konferenciją užbaigė doc. dr., ISM Vadovų MBA programos vadovės Audronės Nakrošienės moderuojama diskusija „Kaip auginti kultūros lyderius?“ Joje dalyvavo kultūros ir verslo sektorių atstovai: Lietuvos Kultūros Tarybos pirmininkė Asta Pakarklytė, Lietuvos šokio informacijos centro direktorė Gintarė Masteikaitė, kolekcininkas ir „Lewben“ valdybos pirmininkas Vilius Kavaliauskas, AB „Lietuvos geležinkeliai” strategijos ir plėtros direktorius, organizacijų transformacijos ekspertas Adamas Ilkevičius.

 

„Lietuvoje meno ir kultūros lauke įvairiose grandyse – nuo didžiausių iki mažiausių – yra maždaug 3,5 tūkst. vadovų. Ar jie visi yra lyderiai? Nežinau. Vadovai formaliai tai tikrai. Daugelis jų jau yra pasiekę tikrai neblogą pirminį vadovavimo lygį“, – teigė Kultūros tarybos pirmininkė A. Pakarklytė.

 

Pasak jos, problemos iškyla antrame vadovavimo lygyje, kai prasideda tarporganizaciniai santykiai ir siekiama didesnių, sektoriaus tikslų. „Prieš daug metų išgirdau Suomijos muzikos informacijos centro vadovo tokį šūkį, kuriuo jis vadovaujasi visą laiką: vienas eini greitai, kartu einame toli. Būdama Lietuvos kultūros taryboje aš labai nedaug pastebiu šito siekio, noro, pastangų ir motyvacijos eiti kartu. Dažniausiai užstringama ties klausimu, kodėl man ir mano organizacijai neskyrė finansavimo, ne taip įvertino, suprato.“

 

Jai paantrino Lietuvos šokio informacijos centro direktorė G. Masteikaitė. „Mūsų didžioji kultūros lauko problema, kada reikėjo suremti pečius, jog mes kiekvienas galvojame tik apie savo organizaciją ir jos gėrį. Kai prasideda bendras darbas, jis reikalauja daug papildomų pastangų, tačiau atneša pridėtinę vertę labai ilgam laikui.“

 

Pokyčiams kultūros srityje reikia didelio ir ilgalaikio įdirbio, o tai reikalauja papildomo ir neapmokamo darbo. „Jeigu mes norim labai svaraus pokyčio kultūros politikos srityje, jeigu norime turėti tvirtas pozicijas su politikais, turėti lobistus, kurie kalbės už mūsų sritį, vadinasi kažkiek žmonių turi pasidėti tam tikrus darbus į šoną ir skirti laiko klausimams, kurie nėra tiesiogiai susiję su jų organizacija“, – tęsė G. Masteikaitė.

 

 

Šį ketvirtadienį, kovo 24 dieną, po dviejų metų pertraukos į kino teatrų sales vos dešimčiai dienų sugrįžta festivalis „Kino pavasaris“. Kovo 24–balandžio 3 dienomis žiūrovai turės galimybę pamatyti 90 ilgametražių ir 51 trumpametražį filmą iš 56 skirtingų šalių, suskirstytus į penkias programas, tarp kurių – šiais metais ne tik atverianti plačius horizontus, aktualias temas ir ryškią kino kalbą, bet ir kviečianti įsižiūrėti detales, nepraleisti svarbių smulkmenų „Panorama“. „Tokia yra festivalio misija – pristatyti įdomiausią šiuolaikinį pasaulio kiną: ir naujus vardus, netikėtus atradimus, ir daugybę festivalių apkeliavusius, apdovanojimais įvertintus filmus“, – sako turinio ir programos vadovė Aistė Račaitytė.

 

„Panoramos“ filmai, temos ir vietos, į kurias nukelia režisieriai, yra tokios skirtingos, kad kiekvienas šioje programoje ras tai, kas artima, kas jaudina ir kviečia žvelgti giliau, toliau, įdėmiau.

 

Septynios hipnotizuojančios vengrų režisieriaus Bence’o Fliegaufo istorijos filme „Kur bežiūrėčiau – miško tankmė“ (Forest: I See You Everywhere) kviečia atsakyti sau į klausimą, kur susitinka būtis ir nebūtis, kurioje vietoje susiliečia sapnai ir tikrovė, iliuzijos ir žmogžudystė, Gandalfas ir Dievas? Filmo pasaulinė premjera įvyko 2021 metais Berlyno kino festivalyje, kuriame filmo aktorė Lilla Kizlinger apdovanota „Sidabriniu lokiu“ už geriausią antraplanį vaidmenį.

 

Svajonių vedini

 

Panoraminę šios programos prigimtį bene labiausiai atspindi Belgrade gimusios, Niujorke gyvenančios šiuolaikinio meno kūrėjos Ivos Radivojević filmas „Alefas“ (Aleph), kviečiantis žiūrovą į kelionę per penkis žemynus ir dešimt šalių. Buenos Airės, Sacharos dykuma, Niujorkas, ortodoksų vienuolynas Graikijoje, poliarinė stotis Grenlandijoje, Katmandu, Pietų Afrika, kosmoso platybės –šiame filme į vieną susijungia naratyvinis, dokumentinis ir eksperimentinis kinas.

 

Tuo tarpu ieškodamas savo prarastos mylimosios iš centrinės Meksikos į Monrealį atkeliauja Ivano Grbovic filmo „Apgirtę paukščiai“ (Drunken Birds) herojus Vilis. Talentingai papasakotoje meilės istorijoje pinasi likimai, susiduria pasauliai, ją apgaubia įtampos pritvinkę magiškojo realizmo debesys.

 

Tikėdamasis atgauti darbą, pėsčiomis per Boliviją keliauja ir Specialiuoju žiuri prizu 2021 metų Venecijos festivalyje apdovanoto Kiro Russo filmo „Didysis judėjimas“ (The Great Movement) herojus Elderis. Bolivijoje vyksta ir 2022 metų Sandanso kino festivalio Didžiojo žiuri prizo laimėtojo, režisieriaus Alejandro Loayza Grisi filmo „Mūsų namai“ (Utama) veiksmas. Pagyvenusių kečujų pora Bolivijos aukštumose susiduria su iššūkiais, kurie keičia nusistovėjusią jų namų tvarką.

 

Nepriklausomo kino festivalyje „IndieLisboa“ geriausiu portugališku filmu pripažintas Susanos Nobre filmas „Jūsų vairuotojas Džekas“ (Jack’s Ride) kviečia į kelionę po svajones ir prisiminimus. 63-ejų Žoakimas artėja prie pensijos, ir, spręsdamas savo labai žemiškas problemas, prisimena jaunystės metus Niujorke, kai jis limuzinu vežiojo Muhammadą Ali ir Jackie Kennedy. 

 

Moterys iš Rytų ir Pietų

 

2021 metų Kanų kino festivalyje dokumentinių filmų „Auksinės akies“ apdovanojimą gavęs indų kino režisierės bei menininkės Payalos Kapadia debiutinis filmas „Naktis ir visiška nežinia“ (A Night of Knowing Nothing) sujungia fikciją ir tikrovę, sapnus, prisiminimus, vaizduotę, nerimą ir nuneša į indų studentės gyvenime ir aplinkoje vykstančius radikalius pokyčius. Apie juos ji rašo savo laiškuose mylimajam.

 

Nepaprastų valios pastangų būti tobula moterimi visuomenė reikalauja ir iš brazilų režisierės Anitos Rocha da Silveiros San Sebastiano kino festivalyje Geriausio Lotynų Amerikos filmo apdovanojimą pelniusio filmo „Medūza“ (Medusa) herojės Marijanos. Brazilija jame – konservatyvi krikščioniška valstybė, kurioje jaunųjų evangelikų būriai vykdo „teisingumą“ ir Dievo valią. Stilizuotame filme susilieja religija, politika, smurtas ir noras įrodyti, kad išgyventi galima tik tapus tikrąja savimi.

 

Dviejų Bulgarijos kūrėjų Minos Milevos ir Veselos Kazakovos bendras kūrinys „Moterys tikrai verkia“ (Women Do Cry) taip pat tyrinėja lyčių ir socialinės nelygybės problemas. Tikrais įvykiais paremta istorija atskleidžia trapius ir kartais absurdiškus šeimos ryšius šiuolaikinėje Bulgarijoje. Daug subtiliai aštraus humoro, nesumeluotų emocijų ir aistrų ugnikalnių.

 

Feministinės idėjos ataidi ir iš argentiniečių kūrėjos Inésos María Barrionuevo filme „Šiąnakt Kamila atsiskleis“ (Camila Comes Out Tonight). Į Buenos Aires persikėlusi pagrindinė herojė Kamila patenka į naują, jai nepažįstamą aplinką. Privačioje, tradicines vertybes puoselėjančioje mokykloje ir taip aštrus Kamilos charakteris įgauna dar daugiau jėgos.

 

Ateities vizijos

 

Praskleisti laiko užuolaidas, pažvelgti į ateitį maga ne vienam kino kūrėjui. Prancūzų režisierius Bertrand’as Mandico, „Kino pavasaryje“ už debiutinį filmą „Laukiniai berniukai“ apdovanotas geriausio režisieriaus prizu, grįžta su erotišku mokslinės fantastikos vesternu „Suterštas rojus“ (After Blue).  FIPRESCI prizu Lokarno kino festivalyje 2021 metais apdovanotas filmas pasakoja apie tolimą laukinę planetą, kurioje išgyvena tik moterys.

 

Distopijos pasaulyje savo filmo „Viskas bus kitaip“ (Everything Will Change) herojus įkurdina ir vokiečių režisierius Martenas Persielis. Jis kuria neįprastą kelio filmą, futuristinę pasaką, kuri garsiai skelbia šių dienų žinią – biologinė Žemės įvairovė nyksta, o galimybė ką nors pakeisti yra mūsų dabartiniame laike – 2020-uosiuose.

 

Afrofuturistinį kūrinį, kupiną užburiančių detalių, muzikos ir poezijos žiūrovams siūlo talentų duetas – amerikiečių poetas, muzikantas Saulas Williamsas ir aktorė bei filmų kūrėja iš Ruandos Anisia Uzeyman. Jų bendras kūrinys „Neptūno šerkšnas“ (Neptune Frost) yra puikus mokslinės fantastikos ir miuziklo hibridas, pasakojantis meilės istoriją, gimusią virtualius herojus subūrusiame iš kompiuterių atliekų pastatytame ateities kaime.

 

Būna visaip!

 

Kasdieninės patirtys, į visas puses blaškantys jausmai, pakilimai ir nuopuoliai kuria mūsų gyvenimo dėlionę, kurioje svarbi kiekviena akimirka. O kartais susiduriame su situacijomis, kurios priverčia spręsti, kada tos akimirkos sustos. Gyvenimo ir mirties klausimus kelia Čekijos ligoninės paliatyvinės slaugos pionieriai, gydytojai Ondřejus ir Kateřina, taip padėdami pacientams priimti sprendimus. Itin jautriu žvilgsniu šiuos procesus stebi režisierė Adéla Komrzý filme „Intensyvaus gyvenimo skyrius“ (Intensive Life Unit).

 

Ar bebaimis kovotojas gali bijoti mirties? Ypač, jei jo poreikis muštis turi slaptą priežastį – impotenciją. Ir ką impotencija reiškia prieš meilę kietai merginai kovotojai? Taip mačistinę kultūrą kritikuoja Edwinas, geriausio 2021 metų Lokarno kino festivalio filmo „Ilgėkis taip, lyg keršytum“ (Vengeance Is Mine, All Others Pay Cash) režisierius.

 

Į kovą belgų kino kūrėjo Jeano Libono dokumentiniame filme „Dėl bulvyčių saujos“ (For a Fistful of Fries) stoja ir inspektorius Lemoine‘as. Jis tiria žmogžudystę pavojingame Briuselio rajone – savo bute nužudyta kartais prostitucija besiverčianti Kalima. Visi ženklai rodo į Alainą – buvusį jos vaikiną, mėsininką. Kam ką pavyks nugalėti?

 

Festivalio repertuare – filmai klausos ir regos negalią turintiems žiūrovams

 

Kiekvienais metais „Kino pavasaris“ kiną stengiasi padaryti pasiekiamą kuo daugiau žmonių. Šiemet organizatoriai džiaugiasi, kad keturi filmai – atidarymo juosta „Pirmoji karvė“, norvegų kino kūrėjo Joachimo Triero filmas „Blogiausias žmogus pasaulyje“, Venecijos kino festivalio liūtą laimėjęs Lauryno Bareišos ilgametražis debiutas „Piligrimai“ bei į trumpąjį nominacijų „Oskarams” sąrašą įtraukta Fernando León de Aranoa tragikomedija „Gerasis bosas“ – bus prieinami ir klausos negalią turintiems žiūrovams. Vienas jų – „Piligrimai“ – bus pasiekiamas turintiesiems regos negalią.

 

Ukrainos kino diena ir nemokami festivalio seansai Ukrainos piliečiams

 

„Kino pavasario“ metu į Lietuvą atvykusiems Ukrainos piliečiams suteikiama galimybė apsilankyti festivalio seansuose Vilniuje ir Kaune nemokamai. Nuo kovo 24 d. atvykus į pasirinkto filmo seansą, pakaks parodyti savo asmens tapatybę patvirtinanti dokumentą prie salės budinčiam savanoriui. Visas naujienas apie Ukrainai skirtas festivalio iniciatyvas sekite čia.

 

Taip pat kovo 23-ąją „Kino pavasaris“ kartu su kino teatru „Pasaka“ organizuoja specialią iniciatyvą – Ukrainos kino dieną Senamiesčio „Pasakoje“, kur bus galima pamatyti anksčiau festivalyje rodytų Ukrainos režisierių darbus. Šiuos filmus viso „Kino pavasario“ metu bus galima išvysti ir virtualiose kino salėse, o visos surinktos lėšos bus tiesiogiai pervestos kūrėjų nurodytiems pagalbos Ukrainai fondams. 

 

Daugiau apie programos „Panorama“ filmus: https://kinopavasaris.lt/lt/programa?p=909, visa festivalio programa: https://kinopavasaris.lt/lt/programa.

 

Festivalį globoja Vilniaus miesto savivaldybė, iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras, Lietuvos kultūros taryba ir Europos Sąjungos programa „Kūrybiška Europa“ MEDIA.

 

Penktadienio vakarą Karmėlavos miestelyje rinkosi svečiai – jie nepraleido unikalios galimybės apsilankyti per vos 5 dienas pastatytame 400 kvadratinių metrų ploto ir 3 aukštų pastato aukščio kino teatre, kuriame mažiau nei savaitę bus galima žiūrėti vienintelį filmą – didžiausią apdovanojimą Lietuvos istorijoje pelniusį režisieriaus Lauryno Bareišos ilgametražį debiutą „Piligrimai“. Iki kovo 23 dienos vykstančiuose seansuose visi susirinkusieji galės ne tik pamatyti Venecijos kino festivalyje apdovanotą psichologinę dramą, bet ir savo rankose palaikyti režisieriaus kartu su komanda iš Venecijos parsivežtą liūtą, pamatyti pimojo režisieriaus asistento Roberto Neveckos parodą ar su pačiu Laurynu pasivaikščioti po filmo lokacijas bei išgirsti istorijų iš filmavimo aikštelės.

 

„Po pelnytos tarptautinės šlovės „Piligrimai“ grįžta namo, ir tai yra ne mažesnis džiaugsmas Kaunui nei pats pelnytas apdovanojimas Venecijoje. Brandus jaunosios kartos kūrėjų darbas, kaip ir jų noras nuo raudonų kilimų vėl grįžti į Karmėlavos gatves, leidžia ne tik didžiuotis šiais žmonėmis, bet ir suteikia mums šiandien tokio reikalingo optimizmo. Nuoširdžiai dėkoju „Piligrimų“ ir „Kino pavasario“ komandoms už tai, kad jų piligriminėje kelionėje namai išlieka svarbiausias atskaitos taškas“, – susirinkusius į išankstinę premjerą Karmėlavoje sveikino kultūros ministras Simonas Kairys.

 

Filmo „Piligrimai“ režisierius Laurynas Bareiša užaugo Karmėlavoje – jam ir visai kūrybinei komandai kino teatro atidarymas tapo simboliniu aktu. Sekmadienį režisierius susitiks su Karmėlavos bendruomene, kurios nariai ne tik stebėjo procesą, bet ir aktyviai dalyvavo kuriant filmą. „Man ir visai komandai svarbus šis palaikymas – parodyti filmą čia, namuose, norėjome nuo pirmos dienos“, – sakė L. Bareiša.

 

Kino teatrą, kuris veiks savaitę, Karmėlavoje atidarė festivalis „Kino pavasaris“, kartu su šia originalia mintimi patikėjusiais partneriais. „Unikalus savo idėja, apimtimi bei darna tarp turinio ir lokacijos, šis projektas neabejotinai išplės lietuviško kino gerbėjų ratą. Džiaugiamės galėdami būti to dalimi ir savo palaikymu padėti kokybiškiems filmams pasiekti žmones. Juk, kad kinas būtų, jam reikia žiūrovų“, – po kino teatro Karmėlavoje atidarymo sakė „Telia TV“ paslaugos vadovė Vitalija Kibildė.

 

Ne tik Kauno miestas, bet ir žiedu jį supantis Kauno rajonas šiemet yra Europos kultūros sostinė, tad kino teatro projektas – oficialios „Kaunas 2022“ programos dalis. „Kiekvienas meno kūrinys, įskaitant kino filmus, turi kontekstą ir vietą, iš kurios yra kilęs. Žmonės daug labiau susitapatina su filmo scenomis, jeigu atpažįsta vietovaizdžius, aplinką, panoramą. Mūsų sukurta galimybė patirti filmą „Piligrimai“ vietoje, kur jis sukurtas, yra unikalus kvietimas, galbūt vienas retesnių gyvenime“, – įsitikinusi „Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė. Anot jos, vykstant karui, sudėtingu emociškai laiku, pabūti kartu su kitais, su filmo kūrėjais, su kolegomis, bičiuliais, yra esmingai svarbu: „Tik įsikvėpę tikėjimu žmogiškumu, turėsime jėgų padėti karo pabėgėliams.“

 

Filmas šalies kino ekranuose pasirodys tik balandžio 8 d., tad pop-up kino teatras Karmėlavoje – galimybė aukščiausio apdovanojimo Lietuvos kino istorijoje sulaukusią juostą pamatyti pirmiesiems. Apsilankę iki kovo 23 d. veiksiančiame „Piligrimų“ kino teatre, žiūrovai pamatys ir filmavimo komandos nario Roberto Neveckos iliustracijų parodą. 

 

„Kino pavasaris“ kovo 24–balandžio 3 dienomis vyks kino teatrų ir namų ekranuose visoje Lietuvoje. Dalį filmų festivalio metu žiūrovai galės matyti namų kino platformose „KP+ kino portalas“, „Telia TV“, „Žmonės Cinema“. Visą festivalio programą galima rasti čia.
.