Mėnuo: 2021 lapkričio

Audiovizualinių menų ir literatūros sričių atstovai kviečiami į jungtinį seminarą „Knyga + kinas + teisė“, skirtą knygų ekranizacijos teisinių aspektų temai. Tai bendras dviejų Lietuvoje organizuojamų renginių, „Knyga + kinas“ ir „Kinas + teisė“, seminaras, kurį sudarys trys dalys: teorinis teisinių aspektų aptarimas, praktinis pristatymas, nagrinėjant Jurgio Matulevičiaus filmą „Izaokas“, ir seminaro apibendrinimas. Nemokamas renginys vyks gruodžio 7 d. 14 val. Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Didžiojoje salėje, būtina registracija.

 

Teorinė dalis – teisiniams aspektams nagrinėti

 

 Šis seminaras aprėps knygų ekranizacijos klausimo teorinius ir praktinius aspektais. Teorinę dalį aptars lektorius Karolis Vaičekauskas, kuris yra advokatų profesinės bendrijos „Motieka ir Audzevičius“ vyresnysis teisininkas. K. Vaičekauskas jau daugiau nei 8 metus specializuojasi teisminių ginčų ir intelektinės nuosavybės teisės srityse. Savo darbo praktikoje gilinasi į pramogų, technologijų, žiniasklaidos ir telekomunikacijų sektorių ypatumus bei naujausius reguliacinius pasikeitimus, įskaitant ir vieningos Europos Sąjungos skaitmeninės rinkos projektą.

Teorinės paskaitos tikslas: suteikti daugiau teisinių ir praktinių žinių prodiuseriams, scenaristams, režisieriams, rašytojams bei leidykloms apie tai, kaip turėtų vykti visas bendradarbiavimas norint ekranizuoti knygą. Kokios sutartys reikalingos ir į ką atkreipti dėmesį?

 

Knygų ekranizacijos niuansai: praktinio pavyzdžio nagrinėjimas

 

Antroje seminaro dalyje bus aptariamas praktinis knygos ekranizacijos pavyzdys: Jurgio Matulevičiaus filmas „Izaokas“. Filmo kelią nuo literatūros iki kino ekrano pristatys filmo prodiuseris Stasys Baltakis. Prodiuseris dirba tiek su pilnametražiais, tiek trumpametražiais vaidybiniais ir dokumentiniais filmais, yra įkūręs prodiuserinę įmonę „Film Jam“.

Filmas „Izaokas“ yra sukurtas pagal Antano Škėmos apysaką, buvo nominuotas Europos kino apdovanojimų kategorijoje „Europos atradimas“, taip pat yra Lietuvos pretendentas siekti „Oskaro“ nominacijos geriausio tarptautinio kino filmo kategorijoje. Po seminaro praktinės dalies kviečiame pasilikti neformaliam seminaro aptarimui.

 

Seminaras „Knyga + kinas + teisė“

 

Tai jungtinis Lietuvos kino ir literatūros organizacijų rengiamas seminaras, skirtas audiovizualinių bei literatūros sektorių atstovams.  Seminaro „Knyga + kinas + teisė“ organizatoriai: lietuviškų trumpametražių filmų agentūra „Lithuanian Shorts“,  Kino ir televizijos moterų asociacija, VšĮ „Fralita Films“, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA, Lietuvos leidėjų asociacija, Vilniaus kino biuras ir Kūrybiškos Europos biuras Lietuvoje. Idėją palaiko: Vilniaus miesto savivaldybė.

 

Renginys finansuojamas Lietuvos kultūros tarybos, Audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacijos  AVAKA, Vilniaus kino biuro ir Kūrybiškos Europos biuro Lietuvoje.  Informacinis partneris – „15min“. Naujienas apie kitus seminarus sekite „Lithuanian Shorts“ ir „Moterys LT kino industrijoje“ socialinių tinklų paskyrose, jose ir bus transliuojamas seminaras. Dalyvavimas gyvai galimas tik su Galimybių pasu.

 

Registracijos nuoroda: https://bit.ly/3HNt9IV

Daugiau informacijos: https://bit.ly/3xzhetr

 

Nors SCANORAMOS festivalis jau pasibaigė, tačiau tikiu, apsilankiusiems atmintyje išliko vienas kitas filmas, apie kurį vis dar sukasi mintys ar norisi apie jį pakalbėti su kitais. Ne išimtis ir Naujojo Baltijos kinotarptautinės konkursinės programos trumpametražiai, kurių dalį sudarė lietuvių režisierių filmai. Verta paminėti, kad būtent du lietuviški filmai iš šios programos buvo išrinkti geriausiais. Programoje taip pat susidomėjimo sulaukė ir režisieriaus Vytauto Kazlausko animacinis filmas ,,Mėlynasis mėnulis“ bei Ganto Bendiko drama ,,Pardaviau klasiokę“. Visi keturi režisieriai pasidalino mintimis apie savo bei kitų kūrėjų filmus.

 

Vytautas Kazlauskas ,,Mėlynasis mėnulis“

 

Kaip Jūs susidomėjote animacija? Nuo kada ir kaip pradėjote kurti kompiuterinės grafikos animacinius filmus?

 

Trylika metų dirbu filmų post produkcijoje, kuriu 3D efektus ar paišau, ko neįmanoma nufilmuoti, kas turi atrodyti fotorealistiškai. Kai pagalvoji, tai yra tokia pati animacija, tik ji atrodo kaip filmuota su kamera. Animacija mane visada labiau traukė nei vaidybiniai filmai, nes joje gali vykti bet kas: banginiai plaukioti kosmose, gyvūnai kalbėti ir t.t. O viskas prasidėjo nuo hobio. Labai mėgau žiūrėti animacinius filmus. Jau vaikystėje sustabdydavau VHS kasetes ir žiūrėdavau kadrus, kaip juda katinas Tomas, ar vilkas, kuris pamatęs merginą trenkia sau per galvą plaktuku, kad jo akys net iškrenta iš akiduobių. Galvojau: vau, kiek čia daug darbo, po vieną kadrą taip nupiešti. Pirmąsias 3D animacijas pamačiau paauglystėje, tai buvo kompiuterinio žaidimo intro, šimtą kartų geresnės grafikos nei pats žaidimas. Tai mane ir pastūmėjo pradėti ieškoti atsakymų, kaip jie taip padarė.

 

Kalbėdamas apie savo filmo ,,Mėlynasis mėnulis“ idėją pabrėžiate asmeninį išgyvenimą bei tai, kad ši banginių šeimos istorija yra artima kiekvienai gyvybei. Galėtumėte daugiau atskleisti, kaip jungėte žinutės apie žalą planetai skleidimą ir vizualinį išpildymą filme?

 

Kadangi nesu scenaristas, bet norėjosi labai jautrios meilės istorijos, kad ji labiau sustiprintų ekologinę filmo žinutę. Papasakojau scenaristei Živilei Apolonijai Zablackaitei pirminę filmo idėją. Ji palietė dar vieną jautrią temą – pasaulyje išsiskiriančių šeimų daugybę. Tuo metu statistika rodė kad 44% šeimų išsiskiria. Bandydami filmo scenarijų sukurti kuo platesnei auditorijai, į banginių šeimą sudėjome kiek įmanoma daugiau artimų žmogui jausmų ir išgyvenimų. Taip tapo ir lengviau pasakoti istoriją, nes ji buvo paremta tikrais išgyvenimais, kuriuos vienokia ar kitokia forma esame išgyvenę kiekvienas, ne tik aš. Kadangi filmas be žodžių, norėjau istoriją papasakoti visam pasauliui suprantama ,,meilės kalba“.

 

Prieš priartėjant prie ekologinės temos, norėjome romantiškai papasakoti jautrią meilės istoriją, kad žiūrovas būtų ,,užliūliuotas“. Taip pat norėjome maksimaliai išlaikyti paslaptį iki paskutinės filmo minutės. Labai nenoriu atskleisti filmo detalių dėl žiūrovų, kurie vis dar yra nematę mano filmo, tai pabandysiu pasakyti paslaptingai. Norėjosi žmogų netikėtai sukrėsti, kad jis atsipeikėtų, kad atkreiptų dėmesį, kas vyksta mūsų planetoje, kad pasaulyje mes ne vieni ir kad turime saugoti patys save ir vieni kitus. Manau, kad kuo daugiau žmonių pajaus stipresnį ryšį su banginiu ar banginio šeima pirmoje filmo dalyje, tuo stipriau ekologinė žinutė paveiks filmo pabaigoje. Būtent tokią ir ne kitokią filmo pabaigą inspiravo tikra istorija apie vieną banginį, rastą Filipinuose 2018 metais.

 

Saulius Baradinskas ,,Techno, Mama“

 

Ar buvo sudėtinga atrasti aktorių pagrindiniam vaidmeniui? Kodėl nusprendėte paauglio Nikitos pasaulį suartinti su Berlyno naktinio gyvenimo kultūra ir techno muzika?

 

Su kastingo režisiere Greta Petrovskyte kalbinome daugumą talentingų jaunos kartos aktorių. Procesas buvo spalvingas ir intensyvus, dauguma dalyvių buvo LMTA studentai. 

Atsitiktinumo dėka į kastingą atėjo paauglys Motiejus Aškelovičius, kuris visiškai pavergė mūsų širdis iš karto. Su Greta supratome, kad ne ten ieškojome savo pagrindinio herojaus. Esu dėkingas, kad Motiejaus talentas ir būtis sukūrė nuostabų Nikitos vaidmenį. Nikitai yra labai svarbus Berlynas, nes, visų pirma, tai yra laisvės simbolis. Nikita svajoja apie savo laisvę, kurią jis galėtų gauti Berlyne, tačiau kelias iki jo ilgas. Filme ne atsitiktinai pasirinkau šį miestą, nes tikiu, kad Lietuvai šiuo metu labai reikia Berlyno laisvės. Kalbant konkrečiai, aš noriu, kad Lietuvoje būtų įteisinta partnerystė, nes man vis skauda širdį, kad mano artimi draugai, kurie sumoka didžiulius mokesčius, yra palikti savo valstybės. 

 

Jūsų filme ypatingai jaučiamas erdvių išplanavimas, judesių sukoordinavimas išlaikant dinamiką. Visgi, ar viskas buvo suplanuota iki smulkmenų, ar palikote vietos spontaniškumui bei ne savo sukurtiems netikėtumams filmavimų metu?

 

Filmo kūrimo metu, užrakinus finalinį filmavimo scenarijų, aš padariau visą vizualinę filmo knygą, kurioje buvo aiški visa filmo estetika. Taip pat kiekvienai scenai buvo padaryti koliažai su gairėmis komandai. Visa filmo estetika buvo griežtai sukontroliuota. Didelę įtaką

filmo jausmui ir ervdei suteikė kino operatorius Vytautas Katkus, su kuriuo nusprendėme filmuoti vienu plačiu objektyvu. Kostiumų dailininko Manto Bartkaus ir dailininko Daumanto Levickio bendrai sukurtos spalvos dovanojo filmu unikalų stilių. Tai, tiesą pasakius, spontaniškumo beveik nebuvo. 

 

Vienintelis ir unikalus momentas, kurio niekas negalėjo numatyti – tai Nikitos smarkaus kvėpavimo dėka užrasojęs motinos vaizdas kadre. Kai filmavome šią sceną, niekas negalėjo patikėti, kad tai vyksta. Palikome šį netikėtumą filme. Išties per savo režisūros praktiką tai buvo pirmas momentas, kai filmuojant nutiko toks nuostabus stebuklas, kurio niekada negalėtum aprašyti scenarijuje. Labai gerai prisimenu, kad tai priėmiau kaip ženklą, kad su filmu viskas bus gerai.

 

 

Andrius Žemaitis ,,Alizava“

 

,,Alizavą“ filmavote ant kino juostos, o pagrindinį vaidmenį patikėjote savo mažametei dukrai, tai skamba kaip didžiulis iššūkis. Kaip gimė istorija apie Jūsų įvardintą nostalgiją vaikystei?

 

Nostalgija vaikystei buvo visuomet. Tik dažnai šis jausmas buvo užgožiamas kitų kasdienybėje vyraujančių jausmų. Kai gimė mano dukra Matilda, prasidėjo naujas gyvenimo etapas. Augindamas dukrelę, palaipsniui vis grimzdavau į jos vaikišką pasaulį. Bėgant metams, formuojantis mąstymui, didėjant gyvenimo patirčiai, žmogus tam tikra prasme lyg užsiteršia. Atsiranda kažkokie filtrai, neleidžiantys pajusti pasaulio taip ypatingai, kaip jį jaučia vaikas. Vaikystėje paprasti dalykai įgauna sakralumą, todėl ir filmas „Alizava“ buvo įkvėptas šių jausmų. Filme rodomi vaikiški žaidimai, kurie įgauna magišką, rituališką visumą ir tarsi perkelia į kitą dimensiją.

 

Visuomet atrodė įdomi mintis, kad santykiai egzistuoja ne tik tarp žmonių, bet ir tarp erdvių. Kai mirė mano senelis, visai mūsų šeimai buvo didelis smūgis. Po laidotuvių mes labai ilgėjomės jo, bet aš pasiilgdavau ne tik senelio, o ir jo gyvenamojo pasaulio. Kai žmogus miršta, pasikeičia ir erdvės, kuriose jis buvo. Erdvės filme pateikiamos kaip lygiaverčiai žmogui personažai. Pavyzdžiui, filme vaizduojamas Alizavos senelis Albinas yra sulyginamas su molio kasimo mašina, kuri atspindi tvirtą ir didingą jo charakterį. Turiu omenyje, kad ne pats senelis atskleidžia savo charakterį, bet vieta, kurioje jis dirba ir būna, suvaidina už jį.

 

Filmui įgyvendinti pasirinkau 16mm kino juostą dėl daugelio priežasčių. Kino juosta yra labai sena vaizdo fiksavimo technologija, todėl šiais laikais ji ne tik technologija, bet ir simbolis, įgavęs praeities archetipą. Praeitis filme „Alizava“ viena iš raktinių temų. Kitas svarbus filmo savitumas – tai organika ir tapybiškumas. Žiūrėdami į klasikinį tapybos paveikslą, visuomet matome potėpį, skirtingą dažų sluoksnį, įvairius rankos virpesius, kitaip tariant, tapybos paveikslas nėra stabilus ir tobulas. Būtent šis faktas suteikia labai daug gyvumo darbui. Manau, panašiai yra ir su kino juosta. Ji nėra tokia stabili ir tobula kaip skaitmeninis sensorius. Dedant juostą į kameros kapsulę, dažnai patenka dulkės ar kiti svetimkūniai, kurie po to juntami nufilmuotoje medžiagoje, arba juosta, slysdama pro kameros vartus, šiek tiek virpa ir tas virpėjimas jaučiamas vaizde. Visi šie faktoriai tik papildo filme „Alizava“ formuojamą organišką atmosferą.

 

Kas be filmavimo ant kino juostos dar buvo įkvepiančiai sudėtinga?

 

Įgyvendindamas šį projektą susidūriau su įvairiais sunkumais: pradedant finansiniais ir baigiant psichologiniais niuansais. Filmą kūriau vadovaudamasis labiau jausmais nei logika, analize ar dramaturgija. Dažnai kamuodavo klausimas, kad filmo niekas nesupras, kad jis bus per daug asmeniškas ir ne metodiškas, bet po to pagalvodavau, kad galbūt šita mano silpnybė gali virsti stiprybe? Prisimindavau Andrejaus Tarkovskio mintis apie tai, kad jaunas ir silpnas medis yra gyvas, o užaugęs, susiformavęs ir stiprus – miręs. Ramindamas save, galvodavau, kad aš tas jaunas medis, kuris labai silpnas, užtat gyvas ir jautrus. Tai ir filmas – silpnas, bet gyvas ir jautrus.

 

Kaip manote, kas svarbiausia eksperimentinio žanro filmuose? Ko siekėte norėdamas paversti šį filmą eksperimentiniu, ar visgi tik sukūręs ,,Alizavą“ supratote, jog jis gali būti talpinamas į šią filmų kategoriją?

 

Kurdamas filmą visai negalvojau apie žanrą. Man svarbiausia buvo jausmas, kurį noriu parodyti ekrane. Dar iki šiol galvoju, kad filmas nėra nei eksperimentinis, nei mistinis ar dramatiškas. Sunku nustatyti šio filmo žanrą, bet mums, žmonėms, vis tiek reikia viską sudėti į stalčius, tai galime dėti į eksperimento stalčių.

 

 

Gantas Bendikas ,,Pardaviau klasiokę“

 

 

Kaip vystėte filmo kūrybinį procesą bei ką pasitelkėte kaip inspiraciją savotiškai prancūzų Nouvelle Vague primenančios atmosferos sukūrimui?

 

Sunku pasakyti, ar filmas primena prancūzų naujosios bangos filmų atmosferą. Iš tiesų, stengiausi ieškoti būdų, kad filmas atitrūktų nuo jau matyto kino, nuo jau įgrisusių taisyklių. Stengiausi, kad filmas būtų kažkuo ,,naujas“. Galbūt todėl jis primena tą atmosferą? Tikriausiai daugiausiai laiko praleidau galvodamas apie filmo išvaizdą kartu su operatoriumi Danieliumi Baroševičiumi. Tikiu, jog tai matosi filme. Žinoma, tokie vardai kaip Tarkovskis buvo paminėti kūrybos metu. Žmonės pažiūrėję filmą pasidalina, ką jis primena, todėl galų gale labai sunku pabėgti nuo tos inspiracijos.

Filme gamtą norėjau išnaudoti kaip atskirą slegiantį veikėją, kuris žino daugiau nei filmo herojai, lyg pati gamta norėtų papasakoti personažams tai, ko jie dar patys nežino, nuvesti juos tinkamu keliu. Kino kamera šias idėjas ir padeda perteikti. Iš dalies filmo atmosfera dėl to tokia ir yra.

 

Kiek Jums buvo svarbu, kad filme aiškiai persiskaitytų Jūsų ir scenaristės sukurta filmo mintis ar siužetas? Kodėl filmo finalui pasirinkot anglų roko grupės ,,Bauhaus“ singlą ,,Bela Lugosi‘s Dead“?

 

Pirmą kartą perskaičius scenarijų atrodė, jog yra daug būdų, kaip tokį filmą galėtum žiūrėti, tačiau turėjau pasikliauti savo asmeniniu požiūriu į scenarijų. Niekuomet nenorėjau filmo minčių (ar žinučių) pateikti ant lėkštutės. Kaip tik norėjau žiūrovui sukelti sunkumų. Šia prasme filmas išliko ištikimas savo scenarijui. 

Dar ankstyvuose kūrybos etapuose klausiau ,,Bauhaus“. Norėjau, kad filmo nuotaika primintų grupės skambesį. Filme herojė ruošiasi kelionei į Vokietiją, ,,Bauhaus“ man visuomet priminė Vokietiją, iš dalies dėl savo ,,mechaniško”, ,,industrinio” skambesio, iš dalies dėl grupės pavadinimo. Dar nuo paauglystės labai mėgau ,,Bauhaus“, todėl labai džiaugiausi, kuomet filmo nuotaika ir ,,Bella Lugosi’s Dead” sutapo savo atmosferomis.

 

 

Kuris iš matytų NBK filmų arba bendrai iš visos SCANORAMOS festivalio programos Jums įsiminė labiausiai ir kodėl?

 

Vytautas Kazlauskas

 

Tik kelių NBK programos filmų neteko pamatyti, įsiminė ne vienas. Buvo labai įdomu stebėti, kaip pandemija pakoregavo ir pakeitė kiną. Bet jei reikia išskirti vieną vienintelį filmą, tai būtų Alenos Shevchenko ,,Amalas”. Labai patiko filmo spalvos, režisierė labai gražiai perteikė komunizmo neteisybę ir jaunos merginos išgyvenimus. 

 

Kiti SCANORAMOS filmai: ,,Bergmano sala“ (rež. Mia Hansen Løve). Matomai, kad pasakojo man artimą istoriją apie scenarijaus rašymą. Ganto Bendiko ,,Pardaviau klasiokę”. Labai patiko nestandartinis operatoriaus optikos pasirinkimas ir istorijos pasakojimo vizualika.

Na, o labiausiai akį patraukė ir didžiausią įspūdį paliko Algimanto Puipos filmas ,,Sinefilija“. 

 

Saulius Baradinskas

 

,,Banginių skerdikas“ (,,The Whaler Boy“; rež. Philipp Yuryev). Tai filmas apie jauną banginių medžiotoją, kuris įsimyli merginą iš interneto. Aš buvau pakerėtas filmo naivumo ir tikrumo, kuriame iš šalies labai liūdname pasaulyje atsiranda tiek spalvų, kurios apakina jauną žmogaus gyvenimą. Šis filmas mane palietė savo personažais, istorija, muzika, unikaliu vaizdu. Po filmo parašiau režisieriui Phillippui, kad visiškai tapau jo kūrybos fanu. Jis maloniai atsakė! Labai rekomenduoju šį filmą. Mano favoritas iš NBK – Andriaus Žemaičio ,,Alizava“. Andrius meistriškai nufilmavo savo filmą ir aš negalėjau atplėšti akių nuo kino ekrano. Vien dėl to, kad visata, kurią jis sukūrė su savo pagrindine filmo heroje, pasakoja itin jautrią istoriją apie vaiko norą žaisti, būti ir kurti, kai nėra žaislų. Su mielu noru filmą žiūrėčiau kelis kartus, nes jaučiu, kad jame yra labai daug jausmų, kuriuos galiu atliepti kaip kino žiūrovas.

 

Andrius Žemaitis

 

Įdėmiai stebėjau kiekvieną NBK filmą. Žinoma, kad labiausiai įstrigo Sauliaus Baradinsko „Techno, Mama“. Greičiausiai dėl to, kad jis labai skiriasi nuo manojo. Labai sužavėjo kinematografija, spalvos, plataus kampo optika, virpantys kadrai ir žiaurumo, smurto emocija. Šis režisierius yra tikras emocijų perteikimo meistras.

Kalbant apie kitų NBK šalių filmus, labiausiai patiko Tatjanos Chistovos dokumentinis filmas „Į sveikatą!“. Tai filmas apie Rusiją, paveiktą COVID-19 pandemijos. Filmo garse vyrauja Rusijos piliečių telefonų skambučių įrašai, įvairūs pagalbos šauksmai bei skundai valstybinėms įstaigoms, kurie pateikti estetizuojant, matant sunkią ir brutalią Rusijos miesto architektūrą. Filmas labai sunkus ir stiprus, įspūdingai perteikiantis COVID-19 tragediją. Nerandu žodžių, kuriais būtų galima visa tai paaiškinti. Reikia pamatyti.

 

Gantas Bendikas

 

Labai sunku išskirti vieną NBK filmą. Mūsų lietuvių filmai, žinoma, man įsiminė labiausiai. Visi jie labai skirtingi ir saviti. Vienas iš jų – Vytauto Kazlausko ,,Mėlynasis mėnulis”. Nesu didelis animacijos megėjas, tačiau buvo labai gera žiūrėti šį filmą kino salėje. Ypač dėl filmo pabaigos. Labai mėgstu šoko faktorių kine. Per darbus daug idomių filmų nespėjau pamatyti, tačiau vienas iš labai sužavėjusių buvo Algirdo Aramino ,,Kai aš mažas buvau” (1968) iš programos ,,Atvira Lietuvos kino istorija“. Žinau, kad neeilinis pasirinkimas, tačiau šį filmą pajaučiau stipriau nei daugumą šiuolaikinių populiarių filmų. Labai gera žiūrėti tokį lietuvišką kiną dideliame ekrane.

 

Talino kino festivalis „Juodosios naktys“ šeštadienį vakare paskelbė nugalėtojus – Baltijos šalių konkursinėje programoje apdovanojimą pelnė Andriaus Blaževičiaus filmas „Bėgikė“. Trilerį primenanti meilės istorija šiuo metu rodoma Lietuvos kino teatruose.

 

„Didžiulis ačiū nuostabiems Baltijos regiono kino kūrėjams. Aplodismentai Latvijai, Lietuvai, Estijai – jūs drebinate regioną. Geriausio Baltijos šalių filmo apdovanojimas skiriamas nuoširdžiam ir susimąstyti skatinančiam filmui, kuris nagrinėja sunkią temą. Jis kupinas širdies, energijos ir aistros“, – įteikdama apdovanojimą sakė tarptautinio Talino kino festivalio „Juodosios naktys“ žiuri.

 

Baltijos šalių konkursinėje programoje šiemet varžėsi 13 filmų, tarp kurių – net 6 darbai, kuriuos kūrė ar prie kurių ženkliai prisidėjo lietuviai: Algimanto Puipos filmas „Sinefilija“, Lauryno Bareišos „Piligrimai“, Emilio Vėlyvio „Piktųjų karta“, Andriaus Blaževičiaus „Bėgikė“, Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ ir Davio Simanio „Metai prieš karą“.

 

Kiek anksčiau kino kritikas ir vienas iš šio festivalio programos sudarytojų Edvinas Pukšta atskleidė, kad filmas „Bėgikė“ Baltijos šalių konkursinei programai buvo atrinktas vienbalsiai. „Jis vienareikšmiškai peržengia standartines lokalias lietuviškas ribas – jis yra tarptautinis. Tai mačiau jau vien iš mano kolegų reakcijų Talino tarptautiniame kino festivalyje „Juodosios naktys“ – sudarant festivalio programą, tai buvo vienas iš vos kelių filmų, kuris surinko 100 proc. kolegų palaikymo balsų be jokių abejonių ir klausimų.“

 

Blaževičiaus filmas „Bėgikė“ – trilerį primenanti meilės drama. Pagrindinė herojė Marija nubunda namie su prakirsta lūpa, jos ranka nutirpusi. Kažkur dingęs ir jos vaikinas Vytas, jo „Facebook“ profilyje – jokių naujų įrašų. Tai jau nebe pirmas kartas, kai Marija atsiduria šioje situacijoje ir tai vėl gali blogai pasibaigti, tad ji privalo kuo greičiau surasti Vytą. Ji pasileidžia bėgti ir prasideda parą – nuo ryto iki ryto – trunkanti žadą atimanti Marijos laisvės ir pasiaukojimo drama. Apsišarvavusi meile ir kantrybe, ji blaškosi po miestą, sekdama pabiromis užuominomis apie tai, kur yra Vytas. O aplink verda gyvenimas – pro šalį grėsmingai žygiuoja kariuomenė, troleibusuose ir vakarėliuose vyksta savi reikalai, o mama klausinėja „ką šiandien valgei?“.

 

Šių metų pradžioje už vaidmenį „Bėgikėje“ Žygimantė Elena Jakštaitė pateko tarp 10–ies daugiausiai žadančių Europos kino aktorių, renkamų tarptautinio tinklo „European Film Promotion“. Šios programos metu buvo pastebėti ir tokie žinomi aktoriai kaip Danielis Craigas, Rachel Weisz, Carey Mulligan. Dingusį pagrindinės herojės vaikiną Vytą vaidinantis Marius Repšys yra „Auksinio scenos kryžiaus“ ir „Sidabrinės gervės“ laureatas, už vaidmenį pirmajame A. Blaževičiaus filme „Šventasis“ Lietuvių kino akademijos įvertintas kaip geriausias metų aktorius.

 

Filme „Bėgikė“ taip pat vaidina Klaipėdos jaunimo teatro aktorė Laima Akstinaitė, Vytautas Kaniušonis („Lošėjas“), Valentinas Krulikovskis („Šventasis“), Viktorija Kuodytė („Miegančių drugelių tvirtovė“), ir kt. Filmo scenarijaus autoriai: Andrius Blaževičius, Marija Kavtaradzė ir Teklė Kavtaradzė, prodiuserė: Marija Razgutė („M–Films“), koprodiuseriai iš Čekijos: Vratislav Šlajer ir Jakub Košťál („Bionaut“). Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras.

Jei esate matę bent kelis lietuviškus kino filmus, didelė tikimybė, kad juose išgirdote kompozitoriaus prof. dr. Tito Petrikio kūrybą. Apdovanojimų „Global Music Awards“ ir „Sidabrinė gervė“ laimėtojas bei nominantas aktyviai kuria muziką kinui, teatrui ir televizijai bei dalijasi savo žiniomis dėstydamas studentams. Lapkričio 24 ir 29 dienomis T. Petrikio paskaitą plačiajai auditorijai bus galima išgirsti „Skalvijos“ kino centre. Čia jis pristatys amerikiečių režisieriaus Charleso Burnetto filmą „Avių skerdikas“ („Killer of Sheep“, 1978) ir plačiau papasakos apie garso ir vaizdo santykį šiame filme.

 

„Avių skerdikas“ lyginamas su tokiais italų neorealizmo filmais kaip „Dviračių vagys“ (1948), kritikų vertinamas dėl jame naudojamos muzikos – nuo Dinah Washington iki Rachmaninovo. Garsas šiame darbe atlieka labai svarbų vaidmenį, ir laikomas vienu reikšmingiausių nepriklausomų amerikietiškų filmų.

 

Filme vaizduojama Steno, kuris dirba slegiantį darbą skerdykloje, kasdienybė. Ši juosta – kone dokumentinė kronika, kur su lyriška ironija stebimas geto bendruomenės gyvenimas, vaikų pasaulis, rimti ir smulkūs nusikaltėliai. Urbanistinė geto aplinka nesutrukdo atsirasti magiškoms scenoms: mergaitė, dėvinti šuns kaukę, vaikai, šokinėjantys nuo stogų, lėtas Steno šokis su žmona.

 

Petrikis pasakoja, kad „Avių skerdike“ naudojama sėkminga taktika – gerai žinomi kūriniai supriešinami su vaizduojamu skurdu. Toks kontrastas itin paveikus.

 

– Esate sukūręs muziką kiek daugiau nei pusšimčiui lietuviškų ir užsienio filmų, tarp jų tokiems kaip „Kolekcionierė“, „Pelėdų kalnas“, „Knygnešys“. Koks yra muzikos vaidmuo kine?

 

– Muzika kine yra glaudžiai susijusi su emocinės atmosferos kūrimu, kuri daugiausiai ir pasireiškia būtent per muziką. Jos buvimas ar nebuvimas turi svarbų vaidmenį ir lemia, kokiame emociniame jausme yra komunikuojama filmo istorija. Muzika kine atlieka dvi pagrindines funkcijas. Pirmoji yra emocinis apipavidalinimas, kuris gali padėti sekti ir veikėjo liniją, jo emocijas, išgyvenimus, bei perteikti filmo kūrėjo požiūrį į tam tikrus įvykius. Taip pat muzika gali perduoti ir tam tikrus kultūrinius ženklus, istorinį ir kultūrinį kontekstą, nes kūriniai gali būti tam tikro laikotarpio ir susiję su tam tikra kultūra. Su muzikos pagalba visa tai galima formuoti į vientisą kino kūrinį.

 

Filmo „Avių skerdikas“ anonsas: https://youtu.be/KaI_TtrD5vg

 

– Kuo išskirtinis yra kino kompozitoriaus darbas, lyginant su įprastu muzikos kūrimu?

– Pagrindinis skirtumas yra tas, kad muzika filme yra taikomojo pobūdžio. Dažniausiai muzika filme tarsi bendradarbiauja su kitomis kino kalbos dalimis, ji nėra vienintelis dėmesio traukos objektas. Pavyzdžiui, jeigu mes ateiname į koncertą, klausome tam tikro muzikos kūrinio, jo žodžių, melodijos, o kine viskas yra santykyje su vaizdu, su vaidyba, su montažu. Dažnai gali būti, kad muzikos struktūra sujaukiama vardan kino kalbos. Tai ganėtinai normali praktika. Naudojant muziką kine, ji tampa kino dalimi.

 

– Kas svarbiausia kuriant muziką filmui?

 

– Pagrindinis uždavinys yra atliepti filmo idėją. Kiekvienas meno kūrinys, taip pat ir filmas, turi idėją, išgrynintą, aiškią žinutę, ką juo siekiama komunikuoti. Muzikos užduotis yra pagal šią idėją tikslingai tapti viso bendro kūrinio dalimi. Muzika negali būti visiškai bereikšmė ar pernelyg išsiskirti, ji turi tikslingai papildyti. Ir čia turiu omenyje ne tai, kad muzika turėtų arba labai tyliai, arba labai garsiai skambėti. Esmė yra jos kompozicijos sumanymas, t. y. kaip ji pasitarnauja kūrinio idėjai.

 

– Viename interviu minėjote, kad kuriant muziką filmui, itin svarbu yra panaudoti ją tinkamose vietose. Kaip nusprendžiate, kur naudoti muziką?

 

– Vadovėlinių taisyklių tam nėra, tai yra kūrybinio proceso rezultatas. Kompozitorius retai kada pats vienas nusprendžia, kurioje vietoje muzika yra tinkama, tai yra bendras komandinis darbas ir tam tikras patirčių pasidalijimas. Kokio pobūdžio muzika ir kur ji skamba sprendžiama tariantis kartu. Aišku, kalbant apie pirminį darbą ir pirminius bandymus, čia vis tiek yra reikalingas kompozitoriaus profesinis sugebėjimas parinkti kokį nors pradinį variantą, nuo kurio būtų galima atsispirti. Čia taip pat nėra jokių aiškių taisyklių, tam daugiausiai įtakos turi filmo žanras ir techniniai filmo ypatumai.

 

– Ar kine svarbi tyla?

 

– Be jokios abejonės. Vienas reikšmingiausių įrankių, kuriuos gali naudoti kūrėjai – medžiagos buvimas ir jos nebuvimas, pavadinkime tai antimedžiaga. Būtent iš šio santykio ir gimsta dramaturginė istorijos tėkmė, kurią mes kine labiausiai ir norime matyti.

 

– Ar galėtumėte pakomentuoti, kaip laikui bėgant keitėsi muzikos vaidmuo kine?

 

– Muzikos buvimas šalia kino praktiškai buvo nuolatinis. Net ir nebyliajame kine seansus lydėdavo gyvai akompanuojama muzika. Atsiradus garsinėms technologijoms, leidusioms leisti įrašytą garsą kartu su vaizdu, vyko daug ieškojimų, kokio pobūdžio ta muzika turėtų būti ir kodėl ji turėtų apskritai būti kine. Šio pereinamojo laikotarpio pradžioje kine buvo tik kadrinė muzika, t. y. jei filme, tarkime, restorane grodavo kokia nors grupė, tai tik toji muzika žiūrovams ir būdavo girdima. Apipavidalinimo, kontekstualizavimo, kompozitoriaus požiūrio į istoriją, nebuvo. Tai pasikeitė tik ketvirtajame dešimtmetyje, pasirodžius vienam iš pirmųjų filmų, kuriuose muzika buvo naudojama – „King Kongas“ (1933). Šiame filme muzika naudota dėl labai paprastos priežasties: filmo kūrėjai nežinojo, ką daryti, nes pats King Kongas atrodė labai juokingai. Tai nuotykių filmas, tad reikėjo priversti žiūrovą jo bijoti. Kompozitorius Maxas Steineris pasiūlė gan gerą sprendimą – nuotykių dramą, jos emociją sukurti būtent su muzika. Ir tai sėkmingai pavyko. Nuo tol kine ir Holivudo praktikoje muzika naudota vis labiau ir labiau. Kartais netgi ir per daug, kai kuriais atvejais ji tarsi užkloja visą siužetą. Kai kuriais kino istorijos laikotarpiais muzikos kine naudojama daugiau, ypač studijinės produkcijos, didžiųjų kompanijų filmuose.

 

Taip pat svarbus yra nepriklausomo kino periodas, kai muzikos buvimas dramaturgiškai yra kvescionuojamas, keliami klausimai, kodėl ji turi skambėti.  Pastarieji filmai žymiai tylesni muzikos prasme. Tokie yra, pavyzdžiui, Naujosios bangos ir neorealizmo filmai. Aštuntajame dešimtmetyje su filmu „Žvaigždžių karai“ į kiną grįžo operinis pastatymas, kuriame daug simfoninės muzikos. Tad yra tam tikri bangavimai.

 

Šiandien, XXI a., daugiau kalbama apie patį garso takelį. Ši sąvoka apima tiek muziką, tiek kitus garsus. Pagrindinė prielaida – visi skambantys garsai perteikia emociją. Klausimas, kur yra riba tarp garso dizaino ir muzikos. Tokių pavyzdžių yra tikrai daug. Vieni pirmųjų kūrėjų, kurie ieškojo šios ribos, yra broliai Coenai ir jų filmai. Iš naujesnių darbų galima išskirti serialą „Černobylis“. Šiuo metu esame gana įdomiame laikotarpyje, kur ryšys tarp garso dizaino ir muzikos yra tamprus ir, manau, tai yra sėkminga.

 

– Antrasis ciklui „Kinas po paskaitų“ jūsų parinktas filmas – C. Burnetto „Avių skerdikas“. Kuo šis filmas ir jame girdima muzika yra įdomūs?

 

– Šį filmą galima sieti su kino laikotarpio Holivude pabaiga, kurio metu buvo kuriami nepriklausomi, ne didžiųjų kompanijų finansuojami filmai. Šis filmas dar ir studentiškas darbas, jo biudžetas buvo nedidelis.

 

„Avių skerdikas“ įdomus tuo, kad tai yra juodaodžių kūrybos rezultatas, kuriam būdinga specifinė stilistika ir priėjimas prie tam tikros problemos. Sutikime, kad jei neturtingų juodaodžių klausimus nagrinėtų baltaodis režisierius, tai atrodytų vienaip, o jei apie tai kalba bendruomenės narys, tai atrodo visiškai kitaip – daug autentiškiau ir organiškiau. To ir yra siekiama neorealizmo kūriniuose – autentiško požiūrio net ir į fikcinius personažus. Burnettui tai išpildyti pavyko.

 

Kalbant apie muziką, filme yra pasitelkiama sėkminga taktika – kontrastinis vaizdo ir garso pastatymas. Filme skamba gerai žinomos, glamūriškos dainos, kurios supriešinamos su vaizduojamu skurdu. Toks kontrastas yra itin paveikus. Populiariosios muzikos naudojimas vaizduojant amerikietišką realybę juodaodžių bendruomenėje yra viena iš priežasčių, kodėl šis filmas išsikovojo tam tikrą pripažinimą.

 

– Filme skamba afroamerikiečių muzika, bliuzas. Kuo ši muzika yra svarbi juodaodžių kultūrai? Kaip tai siejasi su filmu?

 

– Egzistuoja tam tikri etalonai, vertybinės ir kultūrinės išraiškos. Ši muzika apjungia jų kultūrines apraiškas JAV. Filme skambantys kūriniai yra ikoniški. Čia ir slypi visas įdomumas, kad naudojant šią muziką emocinis poveikis yra pasiekiamas per kontrastą, kai vaizduojama realybė yra toli nuo naudojamos dainos žodžių. Filme juodaodžių kultūros identiteto muzikos naudojimas yra tikslingas, matome organišką ryšį tarp vaizdo ir garso.

 

– Filmui gali būti naudojama jau sukurta muzika, kaip, pavyzdžiui, „Avių skerdike“, arba specialiai sukurti muzikiniai kūriniai. Kuo šie muzikos naudojimo kine būdai yra skirtingi? Kaip skiriasi jų poveikis filmui?

 

– Jeigu mes naudojame jau sukurtą muziką, tuomet praktiškai esame sąlygojami tam tikro tos muzikos kultūrinio paveldo. Vienas iš tokios muzikos naudojimo meistrų yra Stanley Kubrickas, kuris, beje, irgi kūrė panašiu laikotarpiu. Kubrickas meistriškai naudodavo ne tik pačiam vaizdui savo ritmiškumu ir melodiškumu, emociniu užtaisu labai tinkančią muziką, bet ir tai, kokį kultūrinį paveldą su savimi muzika atsineša, kokią reikšmę turi skambinama Bethoveno, Štrauso muzika šalia tam tikrų vaizdų. Čia mes irgi turime panašų atvejį, kad muzika filme turi ryškų kultūrinį paveldą ir foną JAV kultūroje, kuris dažnai asocijuojamas su amerikietiškos svajonės išsipildymu, laisve, demokratija. Režisierius filme tai supriešina su realybe. Kita vertus, ir pačiam žiūrovui reikia turėti tam tikrą supratimą, kad žiūrėdami iš savo perspektyvos negalime vienareikšmiškai vertinti to, kas vyksta kine ir šiame filme. Gal vaizduojami žmonės ir yra neturtingi, turi tam tikrų iššūkių, bet tai nereiškia, kad jie nėra laimingi ar laisvi. Visko, ką matome, nereikia matuoti per savo prizmę. Čia yra ir tam tikras muzikos naudojimo pavojus, kuriame žiūrovas bando suponuoti savo primestą mintį, nors tame vaizde galbūt yra visai kita istorija. Šis iššūkis yra pastovus.

 

– Ar filmą „Avių skerdikas“ galima pavadinti novatorišku filmu? Ar jį būtų galima laikyti tokiu, jei jis būtų sukurtas šiandien?

 

– Daug vandens nutekėjo nuo tada, kad šį filmą būtų galima laikyti novatorišku šiandien. Tai, galbūt, būtų sėkmingas, bet, tam tikra prasme, ir eilinis autorinio kino pavyzdys. Daug laiko praėjo nuo 1978-ųjų.  Kalbant apie patį filmo sukūrimo laikotarpį, vien tai, kad tai yra juodaodžio režisieriaus kūrinys apie juodaodžių bendruomenę, yra novatoriška. Visi meniniai projektai vyksta tuo laiku, kuriuo jie turi įvykti. Net ir pačiam režisieriui C. Burnettui šis darbas yra vienas sėkmingiausių karjeroje, nors po jo jis kūrė ir toliau. Šia tema buvo kalbama tinkamiausiu laiku ir tinkamiausioje vietoje. Labai sunku objektyviai įvertinti, kas būtų, jeigu būtų.

 

– Kokius kitus 8-ojo dešimtmečio filmus išskirtumėte kaip turinčius puikų garso takelį?

 

– Svarbu paminėti, kad geri filmai yra tokie, kurie yra tiesiog stiprūs savyje ir tos muzikos per daug galbūt net nereikia, kaip, pavyzdžiui, Sidney Lumeto „Šuniška popietė“ (1975), labai panašiu laikotarpiu sukurtas filmas. Jame muzika naudojama tik pradžioje ir pabaigoje, o pačiame veiksme, trileryje, muzikos netgi nėra. Bet tai nėra vienintelis kelias. Yra puikių žanrinių filmų, kuriuose muzika ne tik padeda iliustruoti vaizdą, bet suteikia daugiau emocinio konteksto, kaip jaučiasi veikėjai ar netgi padeda perteikti žinutę iš pačio režisieriaus. Pavyzdžiui, to paties laikotarpio „Kinų kvartalas“ (1974), režisuotas Romano Polanskio. Filmo kompozitorius Jerry Goldsmithas sugeba pritaikyti tuo metu modernią muziką, kuri puikiai papildo istoriją, misticizmą ir padeda atskleisti kitokią Ameriką kinų bendruomenės ir etninės grupės kontekste. Tai suteikia galimybę kitaip prieiti prie istorijos. O, kaip ir minėjau pradžioje, būtent nuo filmo idėjos priklauso tai, kaip kiti filmo elementai sudaro visumą.

 

Kalbėjosi Dovydas Česnuitis

 

„Kinas po paskaitų“ – filmų peržiūrų ir paskaitų ciklas, skirtas studentams ir visiems, norintiems laikinai jais tapti. Teminę filmų programą paruošia kviestinis dėstytojas, kuris ir pristato filmus. Spalio–gruodžio mėnesiais rodoma programa, kurią sudarė kompozitorius prof. dr. Titas Petrikis, skiriama nagrinėti muzikos ir kino sankirtoms. „Avių skerdikas“ – antrasis programos filmas, kurį „Skalvijos“ kino centre bus galima pasižiūrėti du kartus – lapkričio 24 ir 29 dienomis. Projektą organizuoja „Skalvijos“ kino centras, finansuoja – Vilniaus miesto savivaldybė.

Plačiau apie ciklą skaitykite čia.

Renginys „Facebook“: https://fb.me/e/1W9sp0gKg