Mėnuo: 2021 rugsėjo

Prie šį penktadienį vyksiančios „Kultūros nakties“ prisijungė Vilniaus tarptautinis trumpųjų filmų festivalis – Bernardinų sode žiūrovams bus rodomos net dvi specialios programos. Nuo 18 val. mažieji kino gerbėjai mėgausis jiems skirta programa „Trumpi, bet filmai: lietuviška animacija“, o nuo 20 val. prie ekrano kviečiami visi – festivalis rodys vieną daugiausiai dėmesio sulaukusių programų „Trumpi, bet filmai: aš ir kitas aš“.

 

„Kultūros nakties“ lankytojams atrinkome ir vienus geriausių lietuvių animacijos kūrėjų darbų, ir tarptautiniuose festivaliuose pripažinimą pelniusius trumpuosius filmus. Tai – daugybės simpatijų jau sulaukę kūriniai, prie ekranų prikaustysiantys ir mažus, ir didelius žiūrovus“, – pasakoja sausį vyksiančio Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio prodiuserė Gabrielė Cegialytė.

 

Pirmoji „Kultūros nakčiai“ sudaryta programa „Trumpi, bet filmai: lietuviška animacija“ skirta mažiesiems nuotykių, išdaigų ir paslapčių mėgėjams. Organizatoriai žada, kad spalvinga kelionė po įsimintinus naujosios kartos lietuvių kūrėjų darbus nepaliks abejingų ne tik mažųjų, bet ir vyresnių jų šeimos narių. 27 minučių seanse bus galima išvysti keturis animacinius filmus, programa bus rodoma 18 ir 19 val.

 

Trumpasis filmas „Kaukai“ (rež. Gediminas Šiaulys) vaikams atskleis slėpiningus gyvybės stebuklus, „Pono Nakties laisvadienis“ (rež. Ignas Meilūnas) papasakos apie šio pono pokštus Vilniuje, „Miško“ (rež. Ignas Meilūnas) herojus gamtininkas mėgins pagauti nepaprastą miškų būtybę, o „Močiutės blynai“ (rež. Dominyka Adomaitytė, Vykintas Labanauskas) tikrai primins stebuklingą gardžių senelės blynų kvapą.

 

Antroji programa „Trumpi, bet filmai: aš ir kitas aš“ (N-13) prasidės iškart po vaikams skirtų seansų. Ši Vilniaus tarptautinio trumpųjų filmų festivalio metu rodyta konkursinė programa nagrinėja akistatą su savimi. Jos filmų herojai klausia „kas aš esu?“ ir kiek nerimauja, kad su savo troškimais, vidiniais demonais ir tyliomis mintimis anksčiau ar vėliau teks supažindinti visą pasaulį. Programoje surinkti festivalių favoritai, rodyti Kanų, Berlyno, Sen Sebastiano, Maskvos ir kituose tarptautiniuose kino festivaliuose. 84 minučių seansai vyks 20 ir 22 val.

 

Šią programą atidarysiančio filmo „Filipiñana“ (rež. Rafael Manuel) pagrindinė veikėja – naujokė, kuri iškart ieško skylių sistemoje, kad galėtų ją sugriauti. „Bijau pamiršti tavo veidą“ (rež. Sameh Alaa) herojus keliauja pavojingu keliu, norėdamas susitikti su mylimąja, o filme „Atminimui“ (rež. Niki Lindroth von Bahr) sraigė matuojasi kraujospūdį – CERN laboratorijoje įvyko kažkas siaubingo. Filmo „Dabar Dafnė“ (rež. Johann G. Louis) pagrindinė veikėja važiuoja pro apleistas vietas ir sutinka (ne)pažįstamus žmones, o „Mano asmeniniai kraštovaizdžiai“ (rež. Antoine Chapon) gydo karo metu patirtas traumas. Šios programos filmai bus rodomi originalo kalbomis su lietuviškais subtitrais.

 

Visi kino seansai nemokami, tačiau vietų skaičius juose ribotas. Renginyje privaloma dėvėti kaukes, o pajutus peršalimui būdingus simptomus, karščiuojant ar sloguojant, organizatoriai primygtinai prašo likti namie.

 

Renginio lankytojams privaloma registruotis: https://bit.ly/Kulturos_naktis_Bernardinu_sodas.

 

„Nepatogaus kino“ rengiamas pirmasis Lietuvoje audio festivalis „Banguoja“ įsibėgėja – daugybė klausytojų jau spėjo pasimėgauti radijo dokumentikos, tinklalaidžių ir trumpaisiais audio kūriniais. Festivalis tęsis iki spalio 31 dienos, o tiems, kas dar nespėjo atrasti šio netikėtai intymaus žanro, rengėjai pateikia keletą rekomendacijų. Tad nuo ko pradėti pažindintis? Visą festivalio programą galima nemokamai klausytis adresu Banguoja.lt.

 

„Audio dokumentika yra tarsi tarpinis žanras tarp filmo ir knygos, tad labiausiai rekomenduojame šiuos kūrinius klausytis kažkur ramiai įsitaisius, jiems skiriant nedalomo laiko. Kita vertus, audio žanrai suteikia kiek daugiau laisvės, tad kūrinius lietuvių ar anglų kalba – beveik pusę festivalio programos – galima laisvai klausytis ir, pavyzdžiui, vairuojant automobilį“, – pasakoja „Banguoja“ sumanytoja ir viena iš koordinatorių Judita Ragauskaitė. „Prisėsti prie ekrano tikrai prireiks, jei pasirinksite kūrinius retesnėmis, pavyzdžiui, čekų ar švedų kalbomis – visi „Banguoja“ kūriniai turi lietuviškus subtitrus ir tai yra ypatingai reta proga susipažinti su kitų šalių kūryba ir ją suprasti.“

 

Šio žanro dar nebandžiusiems klausytojams „Banguoja“ sumanytoja pataria pažintį pradėti nuo trumpiausio programos kūrinio „Laiptais į dangų vienais apatiniais“ (3:12 min). „Tai – puikus trumpas startas, padėsiantis suprasti, apie ką yra festivalis. Neabejoju, kad po šios intymios, nuoširdžios ir jautrios istorijos apie porą, kuriai atėjo laikas atsisveikinti, norėsis toliau smalsauti, ką pasakoja kitos istorijos“, – intriguoja J. Ragauskaitė.

 

Tie, kurie nuolat ieško įdomių tinklalaidžių, savo kelionę į šį žanrą greičiausiai pradėjo su „Radiolab“ –  viena žinomiausių radijo laidų ir tinklalaidžių. Daugybę apdovanojimų ir įvertinimų gavę „Radiolab“ festivalyje pristato savo kūrinį „Gondolininkė“. Tai – Venecijos kanalais vingiuojanti istorija apie pirmąjį translytį gondolininką ir apie tai, kaip sunku būti savimi, kai visas pasaulis iš paskutiniųjų stengiasi tave paversti tuo, kuo nesi.

 

„Geimeris: žmogžudystės planas“ patiks tiems, kas mėgsta paslaptingų žmogžudysčių (angl. „murder mistery“) žanrą. Audio kūrinys atkreipia dėmesį į skaudžias socialines problemas – kitą gyvenimo virtualiame pasaulyje pusę ir neapykantos kalbą jame. Geriausias internetinis 14–mečio Viktoro draugas suplanavo ir įvykdė išpuolį savo mokykloje. Ši patirtis paskatino Viktorą imtis misijos: jis nori papasakoti pasauliui apie tai, kas vyksta kompiuterinių žaidimų bendruomenėse. Reporterei jis žingsnis po žingsnio pasakoja, kaip jo draugas pradėjo planuoti išpuolį ir niekas jo nesustabdė, nors jis atvirai apie tai rašė video žaidimų entuziastų forumuose.

 

Aktorės Elžbietos Latėnaitės ir žurnalisto Adomo Zubės lietuviškai įgarsintas kūrinys „Lūžis“ atvirai kalba nepatogia tema – ką laikysime sutikimu seksui? Jauni žmonės po trejų metų kalbasi apie merginai ilgai ramybės nedavusį įvykį, apie vieną kadaise nutikusią naktį. Pasirodo, įvykiams susiklosčius taip, kaip tikėjosi jis, tai visiškai nebuvo tai, ko norėjo ji.

 

Festivalyje pristatomas ir šiandienos kontekste itin aktualus lietuvių kūrėjų darbas „Negaliu tylėti. Baltarusių istorijos“. Prestižinį Åke Blomström apdovanojimą pelniusi radijo dokumentikos prodiuserė ir kūrėja Vita Ličytė kalbina penkis žmones, nusprendusius nebetylėti apie savo patirtus išgyvenimus, persekiojimą ir namus privertusias palikti aplinkybes. Iš Baltarusijos pasitraukę žmonės Lietuvoje kuria naujus gyvenimus, bet mintyse nuolat nešiojasi namų ilgesį, rūpestį dėl gimtos šalies ateities, draugų saugumo ir stengiasi, kaip tik gali, kad išsilaisvinimo viltis neužgestų.

 

Festivalis „Banguoja” vyksta iki spalio 31 d., visus audio kūrinius nemokamai galima rasti adresu www.banguoja.lt, jį organizuoja „Nepatogus kinas”. Pagrindinis rėmėjas „RADIO CITY by CITUS”, finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Jungtinių Amerikos Valstijų ambasada Lietuvoje.

Rugsėjo 16 d. Vilniuje startuoja šeštasis ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“, kino mylėtojams paruošęs ne tik gero kino, bet ir turiningą konferenciją apie kino paveldą. Konferencija vyks filmų ir medijos erdvėje „Planeta“ ir truks dvi dienas.

 

„Kasmet organizuodami ankstyvojo kino festivalį, filmus programai medžiojame per visos Europos, o kartais ir dar tolimesnes kino paveldo organizacijas – sinematekas, archyvus. Matome, kiek daug spragų jose rusena, ir kiek daug vertingų kino archyvų kasmet prarandame. Tai ir paskatino festivalio metu ne tik žiūrėti išlikusius filmus, kol jie dar yra, bet ir burti profesionalų bendruomenę, keliant klausimą, kaip išsaugoti daugiau“ – sako archyvaras, vienas iš „Pirmosios bangos“ organizatorių Aleksas Gilaitis.

 

Nepopuliarūs lobynai

 

Pasak Alekso Gilaičio, pasaulyje kasmet prarandama kilometrai kino juostų ir juose įrašytų praeities lobynų – vienos sunyksta dėl netinkamo saugojimo, kitos nepraeina saugotinų kūrinių atrankos. Tam tikro žanro ar formato filmai dažnai būna prioretizuojami, stumiant visus likusius į archyvo kampą.

 

Pavyzdžiui, ankstyvoji erotika vertinama kaip komerciškai pasiteisinęs žanras. Ko gero, dėl itin trumpo metro, primityvumo ir daug kuratorių pastangų reikalaujančio formato. Būtent apie tai konferencijoje plačiau papasakos Prancūzų sinematekos sklaidos kuratorė Emilie Cauquy.

 

Taip pat konferencijoje organizatoriai kvies susipažinti su Uzbekistano nebylaus kino istorija. Pažintį bus galima pratęsti ir specialiai šios kilmės kinui skirtuose „Pirmosios bangos“ seansuose.

 

Saugoti negalima išmesti – kur dedame kablelį?

 

Kiekvienos šalies kino archyvai ir sinematekos veikia pagal savitus kino paveldosaugos įstatymus ir principus. Neretai, kaip ir Lietuvoje, prioritetas teikiamas nacionaliniam kinui, paliekant visas kitas šalyje rodomas kino kopijas po „ne-paveldo“ skraiste. Tačiau nacionalinio kino apibrėžimas nėra tarptautinis, ir jo interpretacija kiekvienoje šalyje skiriasi.

 

Konferencijos metu istorikas Audrius Dambrauskas pakels tarpukario lietuvių kino archyvus ir pabandys atsakyti, kodėl jo turime taip nedaug. Tuo tarpu Lietuvos literatūros ir meno archyvo direktorius Juozapas Blažiūnas primins apie pirmuosius Lietuvos kinematografus ir elektrifikaciją, bei kokią reikšmę kino paveldui turėjo šis naujas kino eros etapas.

 

Aleksas Gilaitis papasakos apie laikus iki skaitmeninių kino teatrų ir bandys paaiškinti kino juostų kelionių maršrutus Lietuvoje, o kino ir medijų istorikė Lina Kaminskaitė-Jančorienė kartu su istoriku Juozapu Paškausku į ankstyvąjį Lietuvos kiną žvelgs per globalumo prizmę. Apie savo šalies kino paveldo praktiką taip pat papasakos Kino istorikas iš Čekijos Radomir D. Kokeš.

 

Konferencija yra nemokama ir atvira visiems. Europos šalių kino forumo „Scanorama“ rengiamas satelitinis festivalis „Pirmoji banga“ rugsėjo 16–19 dienomis žiūrovų lauks Vilniaus kino centre „Skalvija“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.

Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet kviečia išsamiau susipažinti su muzikantu, choreografu, fotografu, režisieriumi – menininku, kuris niekada nepaisė meno disciplinų ribų – Peteriu Mettleriu. Unikalaus kanadiečių–šveicarų kūrėjo filmų retrospektyva, lietuvių kino premjeros, naujausia meninė dokumentika iš viso pasaulio ir virtualios realybės patirtys – rugsėjo 23–spalio 10 d. – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir internete.

 

„Peteris Mettleris – sunkiai kategorizuojamas. Jo kūryba – slėpiningi kelionių filmai, tyrinėjantys regimąjį ir neregimąjį pasaulius. Jungdamas vaizdus iš kelionių, pokalbius su sutiktais žmonėmis bei savo paties mintis, jis atvirai leidžiasi į neapčiuopiamas temas – laiką, gamtos reiškinius, būties prasmę. P. Mettleris dokumentikos pasaulyje yra įsitvirtinęs kaip vienas įdomiausių autorių, jis kuria ir vaidybinius filmus, performansus, taip pat fotografijos projektus, yra didžėjus. Nusprendėme, kad metas VDFF pristatyti šį įvairiapusį autorių“, – teigia viena festivalio programos sudarytojų Eglė Maceinaitė.

 

Pasak E. Maceinaitės, P. Mettlerio unikalumas pasireiškia tiek jo kūriniuose, tiek ir požiūryje į kūrybines industrijas. Menininkas aktyviai plėtoja bendruomeninius tinklus, skatinančius naujoviškų kūrybinių formų, naujų gamybos ir platinimo strategijų kūrimą – kad nepriklausoma kūryba pasiektų savo auditoriją, bet kartu išvengtų finansinio ir ideologinio komercinio pasaulio spaudimo.

 

Mettlerio filmai pelnė daugybę tarptautinių apdovanojimų, o jo kūrybos retrospektyvos rengiamos visame pasaulyje. VDFF žiūrovai Vilniuje turės galimybę pamatyti dešimt šio unikalaus menininko kūrinius, klaipėdiečiai – vieną jų.

 

Mettlerio filmas „Lošimai, dievai ir LSD“ (2002) – tai keturių dalių kelionė po pasaulį, kuriame telpa ir dievo tarnai, ir prasilošėliai, sekso žaidimų mėgėjai ar reiveriai. Nuo Toronto oro uosto iki Mumbajaus humoro klubų – visuose žemės kampeliuose žmonės ieško to paties: laimės. Kad ir kokios absurdiškos tos paieškos kartais gali pasirodyti. Šią juostą bus galima išvysti ir Klaipėdos kino teatre „ArleKinas“.

 

Filme „Laiko pabaiga“ (2012) režisierius tyrinėja žmogaus santykį su absoliučia metafizine neišvengiamybe – laiku. Hipnotiškuose dokumentiniuose kadruose, kuriuose mokslinės laboratorijos CERN vaizdus keičia lavos išsiveržimas Havajuose, Detroito griūtis ir budistų vienuolynai, režisieriui pavyksta užfiksuoti tai, ko sustabdyti tarsi iš principo neįmanoma.

 

Pažvelgti į pasaulį iš psichiatrijos klinikos išleisto paciento akimis kviečia „Sciseras“ (1982). Vizualiai paveikūs kadrai nuolat trina ribas tarp pojūčių, intuicijos ir racionalumo. Pagrindiniam filmo veikėjui Bruno, su kuriuo P. Mettleris susipažino lankydamasis priklausomybės ligų centre, dedikuota juosta primena, kad mums įprasta socialinė tvarka kito žmogaus akimis gali atrodyti kaip gąsdinantis chaosas.

 

„Šviesos paveiksle“ (1994) režisierius stebi tuos, kurie irgi stebi – šviesos pašvaistes Kanados arktyje. Nenumaldomas turistų noras technologijomis įamžinti gamtos stebuklą gyvenime ir filme kartais virsta komiškomis pastangomis. Gamtos ir technologijų, mokslo ir mitologijos santykių temos – ryškus P. Mettlerio kūrybos bruožas.

 

Pagrindinis jo vaidybinio filmo „Jo pakaušyje“ (1989) herojus Gasas – eilinis palydovinių lėkščių pardavėjas, kurio gyvenimas dramatiškai pasikeičia susipažinus su menininke Liusi. Tai komiška ir fantasmagoriška meilės istorija, kurioje Gasas kone paklysta materialiojo pasaulio platybėse, po kurias P. Mettleris žiūrovą vedžioja tik jam būdingu unikaliu kinematografiniu žvilgsniu.

 

Dokumentinių filmų festivalyje žiūrovų laukia dar vienas jo vaidybinis filmas – „Tektoninės plokštės“ (1992), kuriame pagrindinė herojė išvyksta į kelionę, supinančią veikėjos ir viso pasaulio istorijos prisiminimus. Keliaujama iš vienos epochos į kitą, taip ieškant atsakymų apie sąmonės santykį su politika, kultūra ir žmogaus seksualumu.

 

Šešių pilno metro filmų retrospektyvą papildys ir vieno seanso metu rodoma keturių P. Mettlerio trumpametražių rinktinė: „Ateities pėdsakai“ (2014), „Lancelotas laisvamaniškai“ (1980), „Toli“ (2007) ir „Rytų aveniu“ (1985).

 

Be septynių pagrindinės programos filmų, šiemet festivalis pristatys dvi lietuvių filmų premjeras: Jurgio Matulevičiaus ir Pauliaus Aničo „Auksinį flakoną“ (2021) bei Gerdos Paliušytės „Nevermore“ (2020). Taip pat – teminę programą „Žemės stebėtojai“, kviesiančią pamąstyti apie paraleles tarp Žemės ir kosmoso, virtualios realybės filmų programą ir šveicarų-kanadiečių režisieriaus Peterio Mettlerio kūrybos retrospektyvą.

 

Duris į kino sales festivalis atvers rugsėjo 23–spalio 3 d. – Vilniuje, spalio 1 d. Kaune, spalio 8–10 d. – Klaipėdoje. VDFF filmus kvies žiūrėti ir virtualiai: www.skalvija.lt ir www.vdff.lt.

 

Festivalį finansuoja Lietuvos kino centras.