Mėnuo: 2021 rugpjūčio

Šeštą rugsėjį iš eilės į kino salę žiūrovus kviečia satelitinis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ renginys – ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“. Organizatoriai šiemet sudėliojo gausią ir išskirtinai turiningą programą, kurioje – ir šimtmetį peržengę filmai, ir kertines žymas kino istorijoje palikęs kinas. 

 

„Pernai, dėl karantino apribojimų įvairiose Europos šalyse, kai kurių suplanuotų filmų nepavyko atsigabenti į Lietuvą, todėl galime sakyti, kad šiųmetė programa buvo brandinama bene dvejus metus. Labai džiaugiuosi, kad atmetus laikmečio kriterijų, programos turinys yra labai platus tiek žanrų, tiek analizuojamų temų, tiek kilmės geografijos prasme. Savo seansą atras ir komedijos, ir istorijos, ir net aštrių pojūčių kino salėje mėgėjai,“ – sako Aleksas Gilaitis, „Pirmosios bangos“ sumanytojas ir vienas iš organizatorių.

 

Beveik niekur nerodytas nebylus uzbekų kinas

 

Atskiro paminėjimo vertas šių metų programos akcentas – neatrastas ir beveik niekur nerodytas nebylusis uzbekų kinas. „Mirties minaretas“ (Минарет смерти, 1925, Uzbekistano SSR, rež. V. Viskovski) yra pirmasis filmas, sukurtas naujai įkurtoje Bukhkino kino studijoje. Šis rytų kultūros prisodrintas veiksmo bei nuotykių filmas, išpeiktas sovietų kritikų, atrado savo žiūrovą už̌ Sovietų sąjungos ribų, ir iki šiol yra laikomas uzbekų kino pradžios tašku.

 

Dar viena uzbekų juosta, „Jos teisė“ ( Её право, rež. Grigorij Chernyak, Uzbekistano SSR, 1931) – atvirai feministinis ir itin svarbus filmas apie uzbekų moterų visuomeninės sąmonės augimą. Nors filmas akivaizdžiai skleidžia sovietinę propagandą, jis taip pat yra ir puikus dokumentas, vaizduojantis tradicinės uzbekų šeimos lūžius, pasikeitus politinei sistemai.

 

Pirmoji afroamerikiečių kino žvaigždė Holivude

 

Nors afroamerikiečiai kine vaidino ir anksčiau, tačiau pirmąja afroamerikiečių kilmės kino žvaigžde tituluojamas Paulas Leroy’us Robesonas (1898–1976). Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ šiemet supažindins su dviem šio aktoriaus filmais: „Kūnas ir siela“ (Body and soul, rež. O. Micheaux, 1925) ir „Imperatorius Džounsas“ (The Emperor Jones, rež. Dudley Murphey, 1933). Būtent pastarajame filme pirmą kartą afroamerikiečiui buvo patikėtas pagrindinis vaidmuo – jį atlikęs Paul‘as Robeson‘as visam laikui įsirašė į kino istoriją.

 

Populiariojo kino grietinėlė: A. Hitchkokas, B. Keatonas ir Alisa

 

„Pirmoji banga“ kasmet kartoja, kad ankstyvasis kinas nėra skirtas tik kino gurmanams ar istorija besidomintiems moksliukams – tarpukario kino laikotarpis yra pilnas puikiai visiems pažįstamų vardų ir veidų, kurie sėkmingai gyvuoja šiuolaikinėje kultūroje.

Festivalyje bus galima pamatyti Alfredo Hitchkoko „Šantažą“ (Blackmail, 1929, Jungtinė Karalystė), kuris sukurtas laikotarpiu, kai Jungtinėje Karalystėje garsinis kinas pamažu pradėjo išstumti nebylųjį̨. Egzistuoja dvi – nebylioji ir garsinė – filmo versijos, todėl tai yra sykiu ir paskutinis režisieriaus nebylusis, ir pirmas garsinis filmas. Tuo pačiu tai yra pirmasis garsinis filmas, sukurtas Jungtinėje Karalystėje.

 

Ieškantiems lengvos pramogos patiks „Generolas“ (The General, rež. rež. C.Bruckman, B. Keaton, 1926, JAV) – vienas iš garsiausių nebyliojo kino šedevrų, daugelio kritikų vadinamas paskutine didžiąja nebylia komedija. Nors šiandien tai vienas garsiausių Busterio Keatono filmų, savu laiku jis patyrė finansinę nesėkmę bei prisidėjo prie didžiojo komiko karjeros kine pabaigos.

 

Minint 120 metų Walto Diney‘aus jubiliejų, festivalis prisimins jo animacinių filmų seriją „Alisos komedijos“ (Alice Comedies, 1923-25, JAV), sukurtą dar prieš Peliuko Mikio atsiradimą. Tai trumpi animaciniai filmai, kuriuose itin sudėtingu būdu, kadras po kadro, įterpta aktorės suvaidinta personažė Alisa. Festivalio seansas visai šeimai bus sudarytas iš 7-8 filmų, geriausiai ir žaismingiausiai pateikiančių šią seniai primirštą, o Lietuvoje niekad nematytą Disney‘aus kūrybos laikotarpį. Filmus lydės gyva muzika bei gyvai kuriami garso efektai.

 

Nebylius seansus lydės gyvai atliekama muzika

 

Neatsiejama ankstyvojo kino seansų dalis – nebylius filmus lydinti gyvai atliekama muzika. Specialiai konkrečiam seansui parengtas unikalus garso takelis ir gyvas jo atlikimas sustiprina filmo žiūrėjimo patirtį, atveria platesnius interpretacijų horizontus ir reikšmingai papildo filmo turinį.

 

Šiais metais „Pirmosios bangos“ seansuose gros talentingi lietuvių muzikantai ir ilgai laukta žvaigždė – Frank Bockius, vienintelis profesionalus kino akompaniatorius, grojantis mušamaisiais. Per „Generolo“ seansą kino salės tamsoje girdėsis pianistė Simona Zajančauskaitė – šiemet ji gros kartu su Gleb Pyšniak (violončelė) ir Dalia Dedinskaite (smuikas). Filmui „Kūnas ir siela“ gros rinktinis trejetas – pianistas Egidijus Buožis, smuikininkas Zbignev Levicki ir perkusininkas Frank Bockius.

 

Dantės Aligjerio „Dieviškosios komedijos“ adaptacija „Pragaras“ (it. L’Inferno, 1911, Italijos karalystė, rež. F. Bertolini, A. Padovan, G. De Liguoro) suskambės Eglės Rudokaitės skambinamais vargonais ir Gabrielės Popovaitės fleita. Nebylių „Pirmosios bangos“ seansų metu taip pat gros pianistas Viktoras Orestas Vagusevičius, saksofonistas Matas Samulionis, garso režisierius Vidmantas Kazlauskas, pianistai Elžbieta Liepa Dvarionaitė ir Pavlo Pavlosyuk.

 

Ankstyvojo kino festivalis „Pirmoji banga“ rugsėjo 16–19 dienomis žiūrovų lauks Vilniaus kino centre „Skalvija“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kino centras prie Kultūros ministerijos.

 

 

 

Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pasitinka artėjantį rudenį ir baigia visą vasarą trukusias europietiško kino atostogas skirtinguose Lietuvos miestuose – rugpjūčio 27 – 29 d. festivalio organizatoriai kviečia į satelitinio renginio „Scanoramos vasara“ uždarymą menų rezidencijoje „Kintai Arts“, kurioje surengs įsimintiniausių programos filmų peržiūras.

 

„Užsibrėžęs ambicingą tikslą pirmoji iš Lietuvos festivalių atsiverti regionams ir įtvirtinti kokybiško kino žiūrėjimo tradiciją visoje šalyje, šiais metais Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pakvietė skirtingų regionų gyventojus ir jų svečius praleisti atostogas europietiško kino ritmu. Mažieji festivaliai Tauragėje, Alytuje ir Biržuose, filmų peržiūros Birštone plečiant kitų metų geografiją – įsimintina atostogų nuotaika praturtino regionų kultūrinį peizažą ir padėjo užmegzti daug gražių naujų draugysčių, kurias žadame puoselėti ir kitais metais. Atsisveikinti su vasara kviečiu vaizdinguosiuose Kintuose, kuriuose galėsite dar kartą išvysti žiūrovų pamėgtus programos filmus“, – teigia „Scanoramos“ įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė.

 

Renginio lankytojai turės galimybę išvysti archyvinės dokumentikos programą „Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą“, serbo Srdano Golubovičiaus dramą „Tėvas“ ir norvegės Amandos Kernell juostą „Neišskiriami“. Filmus atrinko ir juos pristatys „Scanoramos vasaros“ veidais tapę scanbasadoriai, kuravę mažųjų festivalių programas Tauragėje, Alytuje ir Biržuose.

 

Tarpukario Lietuva kino kronikose

 

Iš Lietuvos centriniame archyve saugomų tarpukario Lietuvos kronikų segmentų sudaryta programa nušviečia tuometį kultūrinį, gynybinį, industrinį ir buitinį šalies gyvenimą. Pirmąjį jos segmentą sudaro 10 trumpų iškarpų, kruopščiai atrinktų iš visos prieinamos tarpukario kronikų medžiagos. Nebylūs vaizdai pristato šalies aviaciją, sportą, pramonę, laikinąją sostinę Kauną ir kitus tarpukario Lietuvos gyvenimo aspektus. Koliažas buvo įgarsintas pianisto Edgaro Sabilo.

 

Antrasis segmentas – suskaitmenintas Amerikos lietuvių brolių Motūzų turistinis-dokumentinis filmas „Laisvoje tėvynėje” (1938). 30 min. trukmės filmas, sukurtas prieš pat Lietuvos okupaciją, idiliškai vaizduoja Nepriklausomos Lietuvos grožį ir pasiekimus per 20 nepriklausomybės metų.

 

„Tarpukario Lietuvos kronikos – iškalbingas istorinis dokumentas, atskleidžiantis gyvą ryšį tarp praeities ir dabarties. Keičiasi datos ir politinės aplinkybės, bet nesikeičia žmogaus žvilgsnis į save ir jį supančią aplinką. Kviečiu įsitraukti į šį kinematografišką nuotykį, kuris paneigs, kad kronikos yra tik istorikų ir archyvarų teritorija“, – ragina Tauragės scanbasadorius, kino archyvaras Aleksas Gilaitis.

 

Jautrūs ir sudėtingi portretai

 

Berlyno tarptautinio kino festivalio programos „Panorama“ publikos ir ekumeninės žiuri apdovanojimus pelniusi serbų režisieriaus S. Golubovičiaus drama „Tėvas“ nukelia į nedidelį miestelį Serbijoje. Padienis darbininkas Nikola yra priverstas atiduoti du savo vaikus socialinei tarnybai po to, kai skurdas ir alkis paskatino jo žmoną pakelti prieš save ranką. Nors vyras stengiasi sukurti tinkamą aplinką šeimai, socialinės tarnybos vadovybė atsisako grąžinti jam vaikus. Išsiaiškinęs, kad vietos valdžia gali būti korumpuota, jis nusprendžia pėsčiomis per visą šalį keliauti į Nacionalinės ministerijos būstinę Belgrade. Nepaisydamas sunkumų ir vedamas meilės, tėvas siekia susigrąžinti savo vaikus.

 

„Alytuje išskirtinio dėmesio sulaukė ne tik filmo peržiūra, bet ir diskusija su menininkais Algirdu bei Remigijumi Gataveckais. Broliai atkreipė dėmesį į meno ir kultūros svarbą sudėtingomis aplinkybėmis augančių jaunuolių gyvenime, o juosta, jautriai kalbanti apie visuomenės paribyje atsidūrusių tėvų ir vaikų santykius, atskleidžia kino galimybes sujungti meno kūrinį ir sudėtingas socialines temas“, – teigia Alytaus scanbasadorė, kino projektų koordinatorė Eglė Ausiejutė.

 

Šiuolaikinės visuomenės atspindžiai

 

Sandanso ir Geteborgo kino festivaliuose pristatytos norvegų režisierės A. Kernell juostos „Neišskiriami“ centre atsiduria Alisa, jau kelis mėnesius nemačiusi savo vaikų. Po sudėtingų skyrybų buvęs vyras juos pasiėmė ir išvyko į Švedijos šiaurę, kol bus paskelbtas galutinis teismo sprendimas. Vidurnaktį sulaukusi verkiančio sūnaus skambučio Alisa supranta, kad nebegali delsti. Ji nusprendžia pabandyti dar kartą ir atvyksta į Šiaurę, bet jos viltys susigrąžinti vaikus galutinai žlunga. Nevilties apimtai motinai lieka viena išeitis – pagrobti atžalas ir užsakomuoju skrydžiu išvykti į Kanarų salas. Laikas negailestingai senka, o Alisa iš paskutiniųjų bando susigrąžinti vaikų meilę ir pasitikėjimą, rizikuodama visiškai juos prarasti.

 

„Režisierė pasakoja apie likimus, kurie gali atrodyti tolimi, bet iš tiesų vis dažniau tampa šiuolaikinės visuomenės atspindžiais. Suaugusiųjų keršto žaidimai ir nevilties persmelktas meilės troškimas skaudžiausiai paliečia jautriausius ir pažeidžiamiausius jos narius – vaikus. Griūvančiose šeimose skausmą išgyvena visi, todėl svarbu išgirsti skirtingas jo perspektyvas atskleidžiančius pasakojimus“, – teigia Biržų scanbasadorė, kino prodiuserė Viktorija Akavickaitė.

 

„Scanoramos vasaros“ uždarymas Kintuose

 

Renginio vieta: Menų rezidencija „Kintai Arts“ (Kintai, Kuršių g. 30)

 

Programa:

 

Rugpjūčio 27 d. 19:30

„Tarpukario Lietuva per kino kronikų objektyvą“ (rež. Kazys Motūza, Mečys Motūza, drama, 1938)

 

Rugpjūčio 28 d. 19:30

„Tėvas“ (rež. Srdan Golubovič, drama, 2020)

 

Rugpjūčio 29 d. 19:30

„Neišskiriami“ (rež. Amanda Kernell, drama, 2020)

 

Europos šalių kino forumo „Scanorama“ satelitino renginio „Scanoramos vasara“ uždarymas vyks rugpjūčio 27 – 29 d. Kintuose (Menų rezidencija „Kintai Arts“)

 

Šiemet jau penktą kartą vyks Lietuvoje atitikmenų neturintis filmų kūrimo festivalis „ODISĖJA72”, kuris kviečia dalyvius varžytis 72 valandų trumpametražių filmų kūrimo iššūkyje bei kino kūrybos mokytis edukacijos savaitės renginiuose. 

 

„Kiekvienais metais ODISĖJA72 festivalis ir jo metu vykstantis iššūkis tampa švente kino ir video kūrėjams. Vienu metu daugiau nei 40 komandų kuria filmus visoje Lietuvoje ir įrodo, kad net ir per tris paras sukurtas filmas yra vertas apdovanojimų ir didžiojo ekrano. Džiaugiamės, kad festivalis kiekvienais metais auga ir pritraukia vis daugiau jaunų ir profesionalių kūrėjų, norinčių priimti filmų kūrimo iššūkį”, – teigė festivalio vadovė Avelina Markevičiūtė.

 

Unikalaus filmų kūrimo iššūkio metu dalyvių komandos turės ne daugiau kaip 72 valandas sukurti filmams. Geriausi iš jų bus apdovanoti prizais, skatinančiais tolimesnę audiovizualinę kūrybą. Prizinio fondo vertė daugiau nei 20 000 eurų. Renginio metu, filmų kūrimo klausimais komandas konsultuos kino industrijos profesionalai – kino režisierius Romas Zabarauskas, kino ir teatro režisierius Justinas Krisiūnas, režisierė ir scenaristė Eglė Vertelytė, režisierė Lina Lužytė ir kiti.

 

Edukacijos savaitės renginiuose praktinius mokymus ves taip pat gerai žinomi Lietuvos ir užsienio kino profesionalai. Rugsėjo 15-16 dienomis praktines komedijų rašymo dirbtuves ves amerikietis Steve Kaplan, dirbęs su tokiomis kompanijomis kaip „HBO” ir „Disney”. Kino operatorius Mantas Šatkus rugsėjo 14 ir 15 dienomis ves du atskirus apšvietimo mokymus pradedantiesiems ir profesionalams, norintiems gilinti žinias. Norintiems išmokti geriau valdyti savo balsą, kino ir teatro aktorė Aldona Vilutytė rugsėjo 13 ves seminarą apie viešąjį kalbėjimą, minčių formulavimą ir kitas sudedamąsias viešojo kalbėjimo dalis. 

 

Dalyvių registracija į filmų kūrimo iššūkį vyksta iki rugsėjo 12 d. Daugiau informacijos apie festivalį bei registraciją į renginius galima rasti galima puslapyje www.odiseja72.lt

 

Festivalį „Odisėja72” organizuoja video agentūra „Turbo”, pagrindinis festivalio rėmėjas Lietuvos kultūros taryba, rėmėjai LATGA, AVAKA ir Vilniaus miesto savivaldybė. Informacinis partneris LRT.

G.Žickytės filmui „Šuolis“ – užsienio kino kritikų pagyros

Režisierės Giedrės Žickytės dėka Lietuvos vardas per pastaruosius metus daugybę kartų skambėjo pasaulyje. Naujausias jos filmas „Šuolis“ buvo pakviestas į daugiau nei 40-yje šalių vykusių tarptautinių kino festivalių programas 4-iuose žemynuose: Šiaurės Amerikoje, Europoje, Azijoje ir Australijoje. Net 9-iuose kino festivaliuose filmas buvo nominuotas ir pelnė apdovanojimus – tiek iš profesionalų žiuri kaip geriausio, tiek iš žiūrovų pusės kaip mylimiausio filmo.

 

„Vieno apdovanojimo negalėčiau išskirti. Labai svarbūs visi. Žinoma, man kaip autoriui brangu, kai filmą įvertina žiūrovai, skirdami geriausio festivalio filmo prizą, ir net ne viename festivalyje. Taip nebūna dažnai. Varšuvos kino festivalio apdovanojimas taip pat ypatingas, nes tai – pirmasis filmo prizas. Buvo nepamirštama akimirka, kai festivalio direktorius Stefanas Laudyn paskelbė, kad filmas pelnė pagrindinį festivalio žiuri apdovanojimą, kaip geriausias dokumentinis filmas. Tą vakarą „Šuolį“ kaip tik pristatinėjau Romos kino festivalyje, pradėjo plaukti sveikinimo žinutės ir negalėjau patikėti“, – sako G.Žickytė.

 

Pats festivalio direktorius S.Laudyn tuo metu prognozavo, kad įdomi, modernia kino kalba papasakota jaudinanti istorija tikrai nepaliks abejingų žiūrovų visame pasaulyje. „Pamatęs „Šuolį“, pagalvojau – kokia tai istorija! Koks herojus!“ – sakė S.Laudyn.

 

Filmą „Šuolis“ kūrusi net penkerius metus, režisierė G.Žickytė sako, kad tai, lyg vaikas, kurį tiek ilgai auginus, puoselėjus ir paleidus į pasaulį, tampi jautrus jo likimui. „Tas rezonansas, kad filmas kviečiamas, kad žiūrovams jis patinka, kad patinka kritikams – be galo svarbus. Labai džiaugiuosi, kad pasaulis įvertino filmą ir įdėtas tikrai dideles visos mūsų kūrybinės komandos pastangas“, – sako režisierė, kurios filmas žiūrovų simpatijų apdovanojimus laimėjo tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose  („Salem Film Festival“,„Port Jefferson Documentary Series“, „DOC NYC“), tiek Europoje („Docville IFF“, Belgijoje). O ir kritikų ir kino ekspertų filmas „Šuolis“ buvo pastebėtas ir įvertintas ne tik tarptautiniame A klasės Varšuvos kino festivalyje, bet ir didžiausiame kino festivalyje Masačiusetse, JAV – „Salem Film Fest“, kur laimėjo pagrindinį festivalio žiuri prizą, taip pat „ArtDoc Fest“, kur lietuvė kūrėja pelnė Herzo Franko apdovanojimą už geriausią režisūrą, Čekijoje buvo nominuotas „Silver Eye Award“ už geriausią Rytų Europos dokumentinį filmą, o Naujosios Zelandijos „Doc Edge“ festivalyje – už geriausią režisierių ir geriausią tarptautinį filmą.

 

Filmui keliaujant po pasaulį, jį nuo pat pradžių lydėjo garsių kino kritikų ir kino apžvalgininkų pagyros. „The Boston Globe“, iš karto po filmo tarptautinės premjeros rašė, kad filmo herojus Simas Kudirka primena Wernerio Herzogo personažus – keistas, mielas, žaismingai ištvėręs gyvenimo absurdą.

 

Kino kritikas Marko Stojiljković rašė: „Giedrės Žickytės filmas „Šuolis“, tai keliantis pagarbą ir įkvepiantis dokumentinio kino kūrinys, kuriame atskleista nepaprasta pagrindinio herojaus gyvenimo istorija.“

 

Papasakojus unikalią lietuvio jūreivio S.Kudirkos istoriją, kai 1970 m. jis peršokęs iš sovietinio laivo į JAV pakrančių apsaugos katerį paprašė politinio prieglobsčio, tačiau savo siaubui buvo grąžintas į sovietinių budelių rankas, režisierė sako pirmiausia norėjusi papasakoti apie tą drąsų lietuvio šuolį į laisvę Šaltojo karo metu, kuris sukėlė milžinišką politinį sąmyšį JAV ir Sovietų Sąjungoje. „Įsivaizduokit, lietuvio iš Griškabūdžio likimą sprendė net du JAV prezidentai – Richardas Nixonas ir Geraldas Fordas, – sako G.Žickytė. – Paprastas žmogus tapo žmogaus laisvių pažeidimo simboliu visame pasaulyje.“

 

 „Lietuvės režisierės dokumentinis filmas įdomus tuo, kad atskleidžia naują požiūrį į Šaltojo karo metus per vieną istorinį įvykį, kurio centre – lietuvis jūreivis, – savo recenzijoje rašė kino kritikas Davide Abbatescianni, – „Šuolis“ – nuostabiai papasakota istorija, kupina netikėtumų. Neabejotinai tai vienas iš nepamirštamiausių šių metų dokumentinių filmų.“

 

Anot DOC NYC programos sudarytojos Karen McMullen, be galo svarbu, kad filmą pamatytų kuo daugiau žmonių. Nes, anot jos, tai ne tik užburiantis, bet ir labai aktualus filmas. „Be istorinės linijos, „Šuolis“ atspindi ir žmogaus teisių temą“, – po filmo premjeros Niujorke sakė K. McMullen.

 

Filmo „Šuolis“ premjera Lietuvos kino teatruose nuo rugsėjo 17 d.

 

Filmą iš dalies finansavo Lietuvos kino centras prie LR Kultūros ministerijos, Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, ES programa „Kūrybiška Europa – MEDIA“, Prancūzijos nacionalinis kinematografijos centras, Latvijos nacionalinis kino centras ir kt . Filmą prodiusavo studija „Moonmakers“ (Lietuva), bendroje gamyboje su „VFS Films“ (Latvija) ir „Faites un Voeu“ (Prancūzija).

 

Filmo anonsas: https://www.youtube.com/watch?v=GDOyeNULra4