Mėnuo: 2018 balandžio

Veržlūs, ambicingi ir susidorojantys su sunkiausiomis užduotimis – tokį bendrą apibūdinimą šiandieninei kino kūrėjų kartai rado kino režisierė Eglė Vertelytė ir vaizdo montažo režisierius Evaldas Arlauskas. Jau gegužę jie prisijungs prie vienintelio Lietuvoje 72 valandų filmų kūrimo iššūkio „Odisėja72“ mentorių komandos. 

 

– Apibūdinkite šiuolaikinio lietuviško kino kūrėjų kartą. Kas jiems būdinga?

 

Eglė: „Nors už studentus, kuriems dėstau scenarijaus rašymą, esu vyresnė viso labo 10-15 metų, o ir pati save priskiriu jaunajai kino kūrėjų kartai, tačiau akivaizdu, jog požiūris sparčiai keičiasi. Be galo žaviuosi savo studentų energija, entuziazmu ir nusiteikimu, kad neįveikiamų užduočių nebūna. Jie darbštūs, atviri, turi žymiai mažiau kompleksų. Dar prieš dešimtmetį mes gerokai daugiau filosofuodavome, o mažiau darydavome. Dabar auga darytojų karta.“

Evaldas: „Be kūrybiškumo ir veržlumo, pastebiu ir išties stiprius techninius gebėjimus. Manau, kad augančios kino kūrėjų kartos įkvėpimo ir energijos šaltinis – tai galimybė laisvai domėtis kino naujienomis, susipažinti su moderniausia technika. Puikiausias pavyzdys – praėjusių metų 72 valandų filmų kūrimo iššūkyje „Odisėja72“ dalyvavusios komandos, kurios lygiai tris paras buvo visiškai atsidavę kūrybai – tai puikiai atspindi šios kartos ambicijas.“

 

– Kokių žinių ar praktinių įgūdžių besimokantiems kino kūrėjams trūksta dažniausiai?

 

Evaldas: „Praėjusių metų iššūkio metu, iš mentoriaus perspektyvos stebėdamas komandų kūrybinį procesą, dar kartą įsitikinau, kad gera idėja – tai tik pradžia. Kuriant tampa aišku, kad kur kas svarbesnis yra tos idėjos vystymas. Pastebiu, jog dažniausiai pritrūksta gebėjimo į vystomą idėją pažvelgti iš šalies – objektyviai ją įvertinti ir auginti. Daugelis komandų išties profesionaliai filmuoja ir montuoja, tačiau paslysta kurdami ir išpildydami scenarijų. Šiemet misijos „Odisėja72“ metu scenarijaus rašymui bus skiriamas ypatingas dėmesys – vyks ir papildomos scenarijaus rašymo dirbtuvės.“

 

Eglė: „Scenarijaus išvystymas – viena sunkiausių užduočių kino kūrėjams. Labai dažnai didžioji dalis filmo biudžeto yra skiriama filmavimui ir montažui, moderniai technikai, o filmuoti skubama vos pabaigus rašyti pirmąją scenarijaus versiją. Visgi praktika rodo, kad filmas beveik neturi šansų atsipirkti, jei scenarijus neišvystytas. Kokybiško scenarijaus kūrimas reikalauja daug laiko ir perrašymų, tačiau dėl to 72 valandų filmų kūrimo iššūkis tampa puikia galimybe pasitikrinti savo idėjas ir eksperimentuoti – juk niekada negali žinoti – galbūt gims idėja, kurią norėsis vystyti ir ateityje.“

 

– Įvertinkite bendruomenės svarbą kuriant kiną. Ar ji būtina, siekiant kelti lietuviškų filmų kokybės kartelę?

 

Eglė: „Džiaugiuosi, jog Lietuvos kino kūrėjai ima vis labiau vertinti bendruomenę, kurioje jie auga ir tobulėja. Bendruomenė yra ten, kur keičiamasi idėjomis, gaunamas grįžtamasis ryšys ir nebijoma klysti. Vieno kūrėjo sėkmė – tai visos bendruomenės sėkmė, juk taip atkreipiamas dėmesys ir visiems padidėja tikimybė sulaukti įvertinimo. Aš, kaip režisierė, subrendau bendruomenėje. Žmonės, kuriuos sutikau dar studijų metais – šiandien yra ištikimi mano kūrybos bendražygiai. Be geros komandos nebus ir gero filmo, tad tokius projektus kaip „Odisėja72“ labai vertinu visų pirma už tai, jog jie buria lietuviško kino kūrėjų bendruomenę, kuri yra būtina kokybiško kino sąlyga.“

 

Evaldas: „Kadangi kuriant kiną reikalinga skirtingas kompetencijas turinčių žmonių komanda – bendruomenė tampa neatsiejama sėkmingo projekto dalis. Plečiant pažinčių ratą, gali tiksliau įvertinti žmonių stipriąsias puses ir galimybes. Bendruomenę buriantys projektai leidžia atrasti savo rolę, o vėliau, turint kontaktus ir bendrą darbo patirtį, burti naujas, dar stipresnes komandas.“

 

72 valandų filmų kūrimo iššūkį priimančių komandų registracija vyks iki balandžio 29 d. Daugiau informacijos apie projektą ir registracijos forma – www.odiseja72.lt.

 

 

Praėjusių metų 72 val. filmų kūrimo iššūkio „aftermovie” >>>

 

 

Lietuviškus kino filmus siūlanti žiūrėti platforma KinoFondas.lt, nuo gruodžio mėnesio kviečia susipažinti ir su geriausiu Europos kūrėjų kinu. Šįkart pristatome režisierių austro Ulricho Seidlio ir švedo Rubeno Östlundo filmus. Kūrinius pristato kino kritikas Gediminas Kukta.

 

Vyras, rūsyje įsirengęs kambarį su svastikomis, nacių vėliavomis ir uniformomis („Rūsyje“). Moteris, bažnyčioje prisipažįstanti, jog pamąsto apie sutuoktinio nunuodijimą („Jėzus, kurį pažįstate“). Dvi girtos paauglės, įžeidinėjančios autobuso keleivius („Atsitiktinumai“). Turistai, šaudantys į žirafas, o paskui besifotografuojantys prie merdėjančio gyvūno („Safaris“). Modeliu dirbanti mergina, kartas nuo karto pasididinanti krūtinę („Modeliai“).

 

Tai personažai iš dokumentinių ir vaidybinių filmų, kurie kino pasaulyje dažnai apibūdinami kaip nepatogūs, provokatyvūs, kontroversiški ir skandalingi. Juos sukūrė austras Ulrichas Seidlis ir švedas Rubenas Östlundas. Filmai nepatogūs ne tik dėl turinio, bet ir formos. Jie laužo kino taisykles. Laviruoja tarp fikcijos ir dokumentikos.

 

Tai – negražūs filmai stereotipiškiausia „grožio“ prasme. Nepatogūs, bet įdomūs drąsiu žvilgsniu į kasdienybę. Nemalonūs, bet kas sakė, jog kinas turi suteikti tik geras emocijas (pripratom). Nepolitkorektiški, todėl svarbūs šiandienos pasaulyje, kur įsigali naujos normos ir draudimai.

 

Labas, Jėzau, kaip sekasi?

 

Mizantropas, cinikas, pesimistas, vujeristas, socialinis pornografistas, nonkomformistas – tokiais „šiltais“ žodžiais dažnai pavadinamas garsus austrų režisierius Ulrichas Seidlis, nors jo kūrybai apibūdinti būta ir keistesnių palyginimų. Štai, 2007 m. didelis šio režisieriaus gerbėjas ir tėvynainis Michaelis Haneke, pasipiktinęs, jog naujas Seidlio filmas nebuvo įtrauktas į Kanų kino festivalį, jo filmus pavadino… smirdančiomis kojinėmis. Pasak jo, tokių filmų prestižinio festivalio organizatoriai tikrai „nenori įsileisti į gražiąją Kruazet pakrantę“. Tai buvo komplimentas. Keistas, bet tikslus.

 

Apie ką Seidlio kinas? Jis filmuoja tai, į ką kiti režisieriai vargu, ar nukreiptų kameras. O jeigu ir pabandytų, kažin, ar pasiektų tokio įžvalgumo ir objektyvumo, kokį demonstruoja austras.

 

Pavyzdžiui, dokumentiniame filme „Jėzus, kurį pažįstate“ (2003) režisierius rodo žmones bažnyčiose ir klausosi jų pokalbių su Jėzumi. Išgirstame paauglį, kuris bėga nuo tėvų į Mišias, bet gailėdamasis prisipažįsta Jėzui, jog turi erotinių fantazijų ir trokšta būti superherojus. Klausomės moters, kuri prašo Jėzaus, jog jos musulmonas vyras ateitų į protą ir nebežiūrėtų nuodėmingų pokalbių šou. Sutinkame dievobaimingą merginą, kuri beprotiškai myli Jėzų, bet šiek tiek pyksta ant savo vaikino, jog šis nutarė stoti į vienuolyną.

 

Iš pradžių gali pasirodyti, jog Seidlis į šiuos herojus, kurie meldžiasi tuščiose bažnyčiose, valo dulkes nuo kryžiaus, gieda giesmes ir beatodairiškai tiki Dievo buvimu, žvelgia ironiškai. Juolab kad ir žiūrovui sunku nesijuokti, kai girdi maldininkus, kurie manosi esantys uolūs katalikai, tačiau gyvenime sunkiai laikosi krikščioniško tikėjimo dogmų. Tačiau režisierius prisipažino, jog filme nenorėjo parodyti Katalikų bažnyčios veidmainystės, senamadiškumo, fanatizmo ar kičo. „Mane domino intymus žmonių meldimasis Dievui“, – sako austrų menininkas.

 

Kas žmonės slepia rūsyje?

 

Objektyvų žvilgsnį Seidlis renkasi ir filme „Modeliai“ (1999). Čia matome tris draugių – Vivianos, Lizos ir Tanios – kasdienybę. Merginos ieško modelių darbo galimybių, trokšta turėti tobulus kūnus, rasti tą vienintelį ir pagaliau būti mylimos. Jos diena iš dienos nepaleidžia iš rankų telefonų, kalbasi su agentais, fotografais, vyrais arba mamomis, o naktimis blaškosi iš vieno klubo į kitą, pakeliui uostydamos kokainą ir gerdamos degtinę.

 

Stebint tris drauges ir didžiausias viena kitos konkurentes, sunku patikėti, jog tai – dokumentika. Režisierius prisipažino, jog šis filmas buvo didžiulis iššūkis. Pirma, šie modeliai, pasak jo, apskritai įtariai žiūrėjo į žmones, kurie domisi jų žmogiškąja puse. Antra, modeliai priprato, kad su jomis elgtųsi blogai. Trečia, modeliai buvo motyvuoti dirbti tik už pinigus, o pinigai, autoriaus teigimu, neturėtų būtų tokio bendradarbiavimo pagrindas. „Tai filmas apie šou verslo liūdesį“, – yra sakęs kritikas austrų kino kritikas Stefanas Grissemannas. Tuštybę, vartotojiškumo pragarą, iškreiptus grožio standartus – taip pat.

 

Kitame filme – „Rūsyje“ (2014) – režisierius stebi nematomą pavyzdingo austrų gyvenimo pusę – rūsius, kuriuose tarpsta kruopščiai nuo pašalinių akių slepiamas pasaulis. Vieni rūsyje yra įsirengę šaudyklą, kiti užsiima sadomazochizmu, dar kiti laiko krūvas plastikinių kūdikių, su kuriais kalbasi lyg su gyvais mažyliais, augina pitonus arba puoselėja nacių atributika išpuoštą kambarį.

 

Būtent šioje erdvėje, pasak autoriaus, žmonės gali patenkinti savo tikruosius poreikius, užsiimti hobiu, aistra ir manijomis. Rūsiai, kaip teigia Seidlis, „mūsų pasąmonėje yra tamsos, baimės ir žmogiškos bedugnės vieta“. Austrijoje filmas sukėlė skandalą, o herojus, susižavėjęs nacių istorija, buvo nuteistas 10 mėnesių kalėjimo.

 

Panašios obsesijas režisierius rodo ir naujausiame filme „Safaris“ (2016), kur turtingi vokiečių ir austrų turistai – safario trofėjų medžiotojai – be pasigailėjimo šaudo zebrus, antilopes ir žirafas vien tam, kad nudirtų jiems kailius, nupjautų ragus bei iltis ir pozuotų prie jų gražiai nuotraukai. Šis kūrinys, kurį režisierius vadina atostogų filmu apie žudymą, prisiliečia prie tamsiosios žmogaus prigimtes pusės ir rodo vis dar gyvą europiečio-kolonialisto mąstymą ir pasaulio matymą.

 

Nejaukūs atsitiktinumai

 

Pernai „Auksine palmės šakele“ apdovanotas Rubeno Östlundo „Kvadratas“ negimė tuščioje vietoje. Iki šios satyros, kuri tiksliai preparavo nuo realybės atitrūkusį šiandienos pasaulį, režisierius ėjo palaipsniui. Jau viename pirmųjų filmų – konceptualiuose „Atsitiktinumuose“ (2008) – galima įžvelgti pirmąsias „Kvadrato“ užuomazgas.

 

„Atsitiktinumai“ – kelių nesusijusių istorijų, arba greičiau nejaukių situacijų rinkinys. Mokytoją ignoruoja kolegos. Dvi paauglės leidžiasi į seksualinius nuotykius internete. Vairuotojas „įkalina“ keleivius autobuse, kol šie neprisipažins, kas nuplėšė tualete užuolaidėlių kabiklį. Aukštuomenės pokylyje fejerverkas sužeidžia šeimininką, bet šis, nenorėdamas pasirodyti silpnesnis prieš svečius, atsisako važiuoti į ligoninę. Ir taip toliau.

 

Kas už viso to slypi? Režisierius tiksliai fiksuoja žmogiškuosius santykius, o dar tiksliau, situacijas, į kurias papuolę nebežinome, kaip elgtis. Išlaikyti orumą ir toliau vaidinti prisiimtą ar visuomenės primestą socialinį vaidmenį? Ar, priešingai, patirti gėdą bei nebegilinti ir taip nejaukios situacijos? Atsitiktinės, rodos, ne tik situacijos, bet ir pati filmo forma. Operatorius aplinką stebi lyg slapta kamera, nesikiša, specialiai kuria negražų kadrą.

 

„Atsitiktinumai“ buvo parodyti Kanų kino festivalio „Ypatingo žvilgsnio“ programoje, o Stokholmo kino festivalyje laimėjo geriausio scenarijaus ir žiūrovų simpatijų prizus.

 

KinoFondą iš dalies finansuoja Lietuvos respublikos kultūros ministerija, projektą vykdo Asociacija AVAKA.

 

Prasidėjo registracija į antrus metus organizuojamą filmų kūrimo iššūkį „Odisėja72“. Lygiai trys paros – tiek laiko sukurti trumpo metro filmui turės kiekviena komanda, pasiryžusi išbandyti jėgas kūrybiniame iššūkyje. Tai vienintelis tokio tipo projektas Lietuvoje, suburiantis kino, video, animacijos ir audiovizualinių menų kūrėjus.

Ypatingas dėmesys scenarijui

 

Nors oficialus projekto atidarymas numatomas gegužės 11-ąją, tačiau atrinkti dalyviai iššūkio nuotaikomis ims gyventi anksčiau. Likus dienai iki atidarymo – gegužės 10-ąją vyks kūrybinės scenarijaus rašymo dirbtuvės. Dirbtuvių metu scenarijaus rašymo subtilybėmis dalinsis pripažinta trumpametražių filmų scenaristė ir konsultantė Gabriella Apicella iš Jungtinės Karalystės. Projekto metu ji taps ir dalyvių mentore.

„Filmų kūrimo iššūkio „Odisėja72“ ambicijos auga kasmet. Bene svarbiausias tikslas šiemet – bendradarbiaujant su tarptautinėje rinkoje pripažintais mentoriais, edukuoti dalyvius scenarijaus rašymo ir išpildymo klausimais, tokiu būdu keliant ir projekto metu sukurtų filmų kokybės kartelę“, – teigia projekto vadovė Avelina Markevičiūtė.

 

Iššūkio pradžioje kiekviena komanda gaus skirtingą užduotį. Visos komandos turės galimybę konsultuotis su patyrusiais audiovizualinių kūrinių autoriais, kurie patars scenarijaus rašymo, kūrybinių sprendimų vystymo, prodiusavimo, režisavimo, filmavimo ir montažo klausimais.

 

Buria profesionalų bendruomenę

 

„Didžiuojamės, jog šiemet, kaip ir praėjusiais metais, iššūkyje „Odisėja72“ turėsime itin profesionalią mentorių komandą. Šių metų iššūkio dalyviai susipažins ir konsultuosis su režisieriais Egle Vertelyte ir Sauliumi Baradinsku, kino operatoriumi Mantu Šatkumi, trumpametražių filmų scenariste ir konsultante Gabriella Apicella ir iššūkį inicijuojančios video agentūros TURBO kūrybos vadovu ir montažo režisieriumi Evaldu Arlausku“, – džiaugiasi A. Markevičiūtė.

Pernai dalyvauti iššūkyje registravosi net 250 žmonių, iš kurių 120 buvo atrinkti ir sėkmingai įveikė iššūkį.

„Praėjusiais metais siekėme suburti audiovizualinio sektoriaus bendruomenę – vertiname, jog tai pavyko. Šiemet sieksime, kad suburta bendruomenė stiprėtų, užsimegztų naudingos ilgalaikės pažintys, o bendri projektai būtų sėkmingai vystomi ir ateityje“, – strateginiais užmojais dalijasi projektą inicijuojančios video agentūros TURBO vadovas Airidas Janušauskas.

 

Dalyvių profesionalumą iššūkio metu skatins ir partneriai – viena komanda turės galimybę filmą nemokamai nufilmuoti su profesionalia kino kamera, bendradarbiaujant su kino nuomos kompanija „Prorent“. Visoms pretenduojančioms komandoms tereiks pristatyti sukurtą filmo scenarijų partnerio atstovams, o jie išrinks vieną komandą, kurią aprūpins profesionalia filmavimo technika.

 

Nugalėtojus nustebins prizais

 

Iššūkio metu sukurti filmai bus pateikti vertinti kompetentingai komisijai, kuri išrinks geriausius projekto filmus. Gegužės 18-ąją vyks visų filmų peržiūra ir geriausiųjų apdovanojimai kino teatre „Forum Cinemas Vingis“. Prizo už geriausią filmą vertė sieks net 5 000 eurų.

 

Scenarijaus dirbtuvės, renginio atidarymas ir susitikimai su mentoriais vyks pagrindinio projekto partnerio – Energetikos ir technikos muziejaus – erdvėse. Prizus nugalėtojams steigia kino nuomos kompanija „Prorent“, profesionalios video ir audio technikos tiekėjai televizijoms, kino studijoms bei profesionalams Baltijos šalyse „Hannu Pro Vilnius“ ir Kinijos trumpametražių filmų festivalis „Jinzhen Short Film Festival“.

 

Projekto organizatoriai atkreipia dėmesį, jog dalyvavimas iššūkyje nėra ribojamas jokiais amžiaus, išsilavinimo, gyvenamosios vietos ar profesinės patirties cenzais. Registracija vyks iki šių metų balandžio 29 dienos, registracijos formą galite rasti čia: www.odiseja72.lt

 

Nuotraukos iš Odisėja72’17

 

Registracija vyks iki balandžio 29 d.: www.odiseja72.lt