Mėnuo: 2017 rugpjūčio

Pristatydama įstatymą kultūros ministrė Liana Ruokytė-Jonsson pabrėžė, kad numatomi pokyčiai buvo būtini, atsižvelgiant į tai, kad kino menas išaugo ankstesnio įstatymo rėmus. Suvokiant kino svarbą padidėjo ir valstybės poreikiai aktyviai ir ženkliai remti kino kūrimą, gamybą ir sklaidą.

Kino įstatymas padės pagrindus ir Nacionalinės filmotekos kūrimui, įtvirtindamas Lietuvos kino gamintojų ir turtinių teisių turėtojų prievolę perduoti valstybės archyvams vieną atgaminti ir saugoti tinkamą originalios filmo medžiagos egzempliorių. L. Ruokytė-Jonsson taip pat nurodė, kad Nacionalinės filmotekos nebuvimas kelia didelį susirūpinimą informacinių karų akivaizdoje.

Šiuo metu Lietuva sistemingai nekaupia savo kino paveldo – medžiaga saugoma ir Lietuvoje, ir už jos ribų. LKC, vykdydamas savo uždavinius, susijusius su kino paveldu, bendradarbiauja su Lietuvos valstybės centriniu archyvu, LRT archyvu ir UAB „Lietuvos kinas“. Visos trys minėtosios organizacijos turi skirtingą filmų kopijų kiekį, taip pat skiriasi ir turimų filmų kokybė. Lietuvoje iki šiol nebuvo ir pilnos Lietuvos kino paveldo analoginio kino filmotekos: visų vaidybinių, dokumentinių ir animacinių filmų rinkinio.

Taip pat svarbi kino paveldo dalis yra saugoma ne valstybės institucijose, o pačių kino kūrėjų namuose. Kuriant filmoteką, LKC specialistai rinks medžiagą ir iš privačių asmenų kino archyvų, kurie visuomenei yra visiškai nežinomi. Be papildomo finansavimo lietuviško kino paveldą surinkti, tyrinėti, restauruoti, kopijuoti, saugoti ir rodyti tampa ypač sudėtinga.

Įstatyme siūloma įtvirtinti platesnes kino finansavimo galimybes, industrijos plėtrai naudojant jos pačios uždirbtus pinigus. Ministrės pastebėjimu, akivaizdu, kad esamas kino finansavimas nepatenkina kino industrijos poreikių ir potencialo, nes kinas daro įtaką visuomenės savimonei ir pritraukia papildomų lėšų į Lietuvą. „Lietuva negali sau leisti skirti lietuviško kino kūrimui ir sklaidai tris ar penkis kartus mažiau nei latviai (6,7 mln. Eur) ar estai (10,4 mln. Eur) skiria savojo kino kūrimui ir sklaidai“, – teigė L. Ruokytė-Jonsson. Juolab, kad šiais laikais kinas yra viena iš pačių efektyviausių priemonių kovoti su propoganda ir ugdyti pilietiškumą.

Pagal šiuo metu turimus duomenis, sąlyginai mažas kino finansavimas neatitinka aiškiai matomo ekonominio industrijos potencialo. Per pastaruosius metus naudojantis mokestine lengvata užsienio kino gamintojai Lietuvoje išleido beveik 12 milijonų eurų. Finansavimas neatitinka ir kino auditorijos poreikių: 2016 m. nacionalinio kino dalis kino teatruose sudarė 19,5 proc. – tai rodiklis, kurį turi tik gana stiprią kino industriją turinčios valstybės. Todėl įstatymo projekte siūloma dalį kino industrijos uždirbtų lėšų sugražinti į kino gamybą, kaip tai daroma, pavyzdžiui, Lenkijoje ir Prancūzijoje.

Kino įstatymo projekte sustiprinamos LKC veiklos, ypač užtikrinant nacionalinių filmų prieinamumą ir rodymą, kino edukacijos, kino kultūros sklaidos veiklas bei plečiant LKC bendradarbiavimą su užsienio šalimis. „Lietuvos kinas turi neišnaudotų kino, videokūrybos eksporto galimybių. Tikiu, kad gavęs papildomų instrumentų LKC išnaudos suteiktas galimybes ir lietuviškas kinas bus pasitelktas ne tik kultūros diplomatijoje, bet ir kaip ekonominis instrumentas“, – pabrėžė kultūros ministrė.

Kino įstatymo pakeitimai įsigaliotų pritarus Seimui nuo 2018 m. sausio 1 d.

Kultūros ministerijos informacija