Mėnuo: 2017 birželio

Birželio 13-ąją Vilniaus Kongresų rūmai taps tikra kino meka, nes būtent čia bus išdalintos dešimtųjų, jubiliejinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ statulėlės. Iškilmingo renginio su nekantrumu ypač laukia jaunosios kartos režisierius Andrius Blaževičius. Jo filmas „Šventasis“ pretenduoja net į 11 Lietuvių kino akademijos apdovanojimų, tarp kurių – Geriausio ilgametražio vaidybinio kino filmo, Geriausio režisieriaus darbo, Geriausio operatoriaus darbo, Geriausio montažo režisieriaus darbo ir kitos kategorijos. 

 

Dar 2012 metais A. Blaževičiaus režisuotas trumpametražis filmas „Dešimt priežasčių“ pelnė „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą. Tai buvo antrasis jo režisuotas filmas vainikavęs magistro darbą bei sulaukęs kino kritikų palankumo. Tuo metu visi kalbėjo, jog jaunasis režisierius yra vienas perspektyviausių kino kūrėjų Lietuvoje, o šiandien mes galime tuo įsitikinti. Šių metų apdovanojimuose, filmas „Šventasis“ sulaukė daugiausiai nominacijų. Režisierius džiaugiasi tokiu įvertinimu ir nors mano, jog visų statulėlių nelaimės, neabejoja, kad visi prisidėję prie šio filmo yra verti būti apdovanoti.  

 

Režisierius A. Blaževičius sutiko atsakyti į dešimt blitz klausimų.

 

Mėgstamiausias filmas:   ,,Šventasis“. O jei rimtai, vieno mėgstamiausio filmo neturiu. Šiuo metu žiūriu daug Pietų Korėjos žanrinių filmų. Prieš kokius 10 metų tikrai būčiau žinojęs atsakymą – sakyčiau, kad mėgstamiausias filmas yra dešimties dalių režisieriaus Krzysztof Kieslowski serialas ,,Dekalogas“.  

 

Kada įvyko pirmieji ,,Sidabrinė gervė“ apdovanojimai?   Gal 2008 metais?  

 

Kaip jaučiatės sulaukęs net 11-os nominacijų?   Visai neblogai.  

 

Ar tikitės laimėti visas?   Manau, kad žmonės, prisidėję kuriant mūsų filmą, verti visų gervių. Ypač aktoriai. Be abejo, visų gervių nelaimėsime. Taip nebūna. Be to, šiemet tikrai yra ne vienas ir ne du gervių statulėlių verti vaidybiniai filmai.  

 

Ką Jums reiškia toks įvertinimas?   Labai malonu. Tikrai labai apsidžiaugiau. Tik buvo šiek tiek gaila, kad garso režisieriai Julius Grigelionis ir Marius Blažys negavo nominacijos, nes tiesiog apdovanojimuose „Sidabrinė gervė“ nėra garso kategorijos. Jie tikrai verti paminėjimo. Kaip ir kostiumų dailininkė Fausta Naujalė, grimo dailininkė Jurgita Globytė ir kiti. Tiek daug puikių talentingų žmonių prisidėjo prie mūsų filmo, norisi juos visus paminėti.

 

 Jeigu patektumėte į nelaimingą atsitikimą ir negalėtumėte pakviesti nieko kito tik filmų herojų, kuris herojus tai būtų?   Priklauso nuo nelaimingo atsitikimo. Šiaip, manau rinkčiausi tarp Supermeno ir Jėzaus Kristaus.  

 

Ar sunku būti žinomu?   Aš nesu žinomas. Gal kino bendruomenėje kai kas mane žino, bet ir tai turbūt nelabai.  

 

Jeigu galėtumėte papietauti su bet kuriuo kino kūrėju, gyvu ar mirusiu, su kuo pietautumėte ir ką užsisakytumėte?   Su Audriumi Stoniu Linco kino festivalyje valgėme dešreles ir šnicelį. Man labai patiko. Mielai pakartočiau. Arba su Maratu Sargsyanu jo šeimos restorane ,,Araratas“ suvalgyčiau liulia kebabą.  

 

Kada paskutinį kartą žiūrėjote TV?   Šiandien. Žiūrėjau NBA krepšinio rungtynes. Žaidė ,,Golden State Warriors“ ir ,,Cleveland Cavaliers“. Taip pat paklausiau Dalios Grybauskaitės metinio pranešimo ištraukų.  

 

Jei nebūtumėte režisierius, kokią kitą profesiją pasirinktumėte?   Turbūt būčiau prastas istorikas. Metus mokiausi istorijos. Dar visai gerai save įsivaizduoju Seimo nario rolėje. Eičiau į posėdžius su treningais ir šlepetėmis. Dėl to žmonės už mane ir balsuotų.  

 

Jau dešimtą pavasarį į Lietuvą sugrįžtantys apdovanojimai „Sidabrinė gervė“ pagerbs iškiliausius ir labiausiai nusipelniusius kino kūrėjus. Kasmet didelio visuomenės dėmesio susilaukiantys jubiliejiniai apdovanojimai vyks birželio 13-ają, 18.30 val. Vilniaus Kongresų rūmuose ir bus tiesiogiai transliuojami per LRT televiziją. Prestižinių apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ globėjas yra Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis. Apdovanojimus organizuoja Lietuvių kino akademija ir Lietuvos kino centras.  

LiKA informacija   

Birželio 7 d. (trečiadienį) vykusiame Visuotiniame Lietuvos kinematografininkų sąjungos susirinkime išrinktas naujasis Sąjungos pirmininkas – kino režisierius Arūnas Matelis.  

 

Nuo 1991 m.  225 narius vienijančiai Sąjungai vadovavo kino režisierius, AVAKA asociacijos Vicepirminikas, Gytis Lukšas. 

 

Dėkojame Gyčiui Lukšui už garbingą vadovavimą bei nuveiktus darbus.

 

Sveikiname Arūną Matelį tapus Sąjungos vadovu ir linkime sėkmingo vadovavimo. 

 

Daugiau informacijos >>>

 

Nuotraukoje: Arūnas Matelis 
Nuotrauka: Eugenijus Ostasenkovas

2017 m. Algirdui ir Aurikai Seleniams – ypatingi.  Šiais metais animacinio kino kūrėjai švenčia kūrybos dvidešimtmetį. Dar 1997 m. Lietuvos kino studijoje ir gimė autorių bendras kūrinys – animacinis filmas „Arkliavagio gudrybė“.

 

AVAKA, prisidedama prie sveikinimų, trumpai pakalbino autorius apie kūrybą jų gyvenime, kaip klostėsi kūrybinis kelias bei kokie planai laukiami netolimoje ateityje.

 

Vieną iš autorių darbų, animacinį filmą „Vilniaus mergelė“, galite žiūrėti www.kinofondas.lt.

 

KŪRYBOS PRADŽIA

 

Algirdas Selenis. Mano gyvenime animacija atsirado su televizoriumi, kurį tėvai įsigijo kai man buvo 3 metai. Televizorius tapo mano geriausiu draugu, gyvenimo mokytoju, vaizduotės lavintoju. Galima pasakyti, kad televizorius mane ir išauklėjo, nes tėvai tam neturėjo laiko. Aš žiūrėjau visas programas iš eilės, kurių buvo net dvi: Maskvos Centrinė ir Lietuvos TV programos. Žiūrėjau puikius senosios animacijos animacinius filmus, kuriuos galima buvo pamatyti per tuometinę TV. Įsimintiniausi, labiausiai patikę, buvo pieštos animacijos filmai: „Sniego karalienė“, „Marija auksarankė“, „Stebuklingos Nilso kelionės“, „Anderseno pasakos“ ir daugybė kitų filmų. Tie filmai ir dabar laikomi animacinio kino šedevrais. Taip pat tėvai buvo nupirkę juostinių filmukų projektorių, primityvų projektorių, kuris buvo valdomas ranka sukant statiškų paveiksliuku filmukus, rodomus tiesiog ant kambario sienos ar balto audeklo. Turėjome visą kolekciją filmukų pagal senovės kinų pasakas. Nuo mažumės labai mėgau piešti, o ypač lipdyti plastilinu. Žaislų neturėjau, tad viską nusilipdydavau pats. Lipdžiau gausiai: šunis, arklius, žmones, matytų vaidybinių bei animacinių filmų personažus: mėgstamiausius „Tris muškietininkus“ ir jų priešus – kardinolo gvardiečius, mustangų gaudytojus, romėnų ir dakų karius, gladiatorius, ištisus muzikantų orkestrus, gaisrines mašinas su gaisrininkais. Lipdžiau ne tik personažus, bet ir jų aplinką: iš kartoninių dėžių pasidaręs pagrindą, konstruodavau interjerus, plastilininius baldus, arklides, kiemus su augmenija, medžius, laivus, scenas muzikantams. Visi statiniai buvo apgyvendinti plastilininiais personažais, gyvūnais.  Iš mamos rankdarbių skrynelės dingdavo visos adatos, kurios virsdavo muškietininkų špagomis, iš pagalvių traukdavau plunksnas, kuriomis dabinau jų skrybėles.  Tai buvo savotiškas mano namų teatras, kurio siužetų kūrėju, režisieriumi ir dalyviu buvau pats. Mano spektakliuose visi personažai gyveno, mylėjo, kovėsi, vykdė žygdarbius. Galima sakyti, kad tuo metu formavausi kaip būsimas animacinio kino režisierius. Nors, kad pačiam teks kurti animacinius filmus, nesisapnavo net sapnuose. Mokindamasis dailės amato mėgau piešti kinetinės stilistikos piešinius, kuriuose kurdavau savotišką judesį.

 

Aurika Selenienė. Buvau įstojusi į Dailės akademiją, kai laikraštyje pamačiau skelbimą, kad renkami žmonės, kurie nori dirbti filmuose kaip animatoriai ir dailininkai. Buvo 1987-ieji metai. Pirmas animacinis filmas, prie kurio pradėjau dirbti režisieriaus asistente ir dailininke alikėja, buvo Z. Šeinio animacinis filmas „Dosnumas“. Vėliau dirbau dailininke atlikėja prie  įvairių animacinių filmų, kuriamų Lietuvos kino studijoje.

 

ANIMACIJOS ATSIRADIMAS

 

Algirdas Selenis. Maždaug nuo 1995 metų,  sukūriau nemažą pluoštą literatūrinių prozos kūrinių, tarp kurių buvo ir pasakų. Toje veikloje galima įžiūrėti savotišką ėjimą autorinio animacinio kino link. Lietuvos kino studijoje atsidūriau susipažinęs su savo busimąją žmona Aurika, kuri jau buvo tikra animacinio kino profesionalė.  Ir tik po kurio laiko, laimingo atsitiktinumo dėka, tapau savo pirmojo animacinio filmo režisieriumi:  LKS animacinio kino gamybininkams buvo pasiūlyta išmėginti savo jėgas, sukuriant debiutinius autorinius animacinius filmukus. Tokia galimybė buvo pasiūlyta ir Aurikai, kuri, atsiklaususi LKS direktoriaus, pasikvietė ir mane. Filmo scenarijui panaudojome mano jau anksčiau sukurtą pasaką „Arkliavagio gudrybė“. Taigi, animacija mano gyvenime buvo nuo mažumės, o animacinių filmų kūrimui nesąmoningai ruošiausi iki pat pažinties su Aurika. Ta pažintis ir netikėtas direktoriaus Roberto Urbono pasiūlymas ir lėmė bendro kūrybinio gyvenimo pradžią.

 

ĮSIMINTINIAUSI PROJEKTAI

 

Algirdas Selenis. Ko gero įsimintiniausias ir bus pats pirmas mudviejų su Aurika animacinis filmas „Arkliavagio gudrybė“ (3 min, 30 s.,1998 m.). Pats brandžiausias ir vertingiausias kūrybinis mudviejų su Aurika laikotarpis buvo Lietuvos kino studijoje (1997-2003 m.), kurioje ir sukūrėme savo autorinių animacinių filmų ciklą „Lietuvos legendinės moterys“: „Vilniaus mergelė“, „Neringa“, „Žemaičių pramotė“, „Eglė žalčių karalienė“.

 

Šiuo ciklu pradėjome naują savo kūrybinį etapą, siekdami sukurti meniškesnius, lietuvių tautosakos bei mitologijos tematika apjungtus animacinius filmus, skirtus ne tik vaikams, bet vyresniam žiūrovui. Šie filmai skiriasi nuo mūsų ankstesnių filmų („Arkliavagio gudrybė“, „Nykšt-Pykšt-Tukai“) sudėtingesniu grafiniu piešiniu, tapybišku koloritu, siekiu derinti pieštos animacijos stilistika su 3D animacija, fotografija. Siekdami didesnės išraiškos, perteikiant mitologinę filmų dvasią,  ėmėme naudoti miksuotą judesį.

 

Aurika Selenienė. 1997 metais kartu su Algirdu Seleniu pradėjome kuri autorinius animacinius filmus. Pirmasis mudviejų sukurtas animacinis filmas „Arkliavagio gudrybė“, sukurtas pagal Algirdo Selenio humoristinę novelę. Iki 2003 m. savo animacinius filmus kūrėme Lietuvos kino studijoje, jai žlugus, tęsėme kūrybinį darbą savo įkurtoje studijoje VšĮ „Animacijos studija“, kurioje dirbame iki šiol.

 

Su Algirdu mus sieja dvasinis bendrumas, kas padeda mums kartu  realizuoti savo fantazijas ir svajones. Abu esame dailininkai, dirbame įvairiomis kompiuterinėmis programomis. Algirdas puikus poetas ir rašytojas, taip pat  turi labai jautrią klausą, dėl to puikiai gali kurti filmų garso takelius. Dirbdama prie daugelio animacinių filmų  puikiai išmanau animato kūrimo techniką, piešiu animatą. Taip, vienas kitą papildydami, galime dirbti ir  kurti drauge.

 

Pirmas, kartu su Algirdu sukurtas animacinis filmas „Arkliavagio gudrybė“, man pats brangiausias, nes pirmą kartą atgaivinome savo sukurtus personažus, savo fantazijas. Įsimintiniausias  animacinis filmas „Eglė žalčių karalienė“, kurdami šį filmą daugiausiai įdėjome širdies.

 

ĮKVĖPIMO ŠALTINIS

 

Algirdas Selenis. Be įkvėpimo, užsidegimo joks kūrybinis darbas neįmanomas, be jo nepasiekiami aukštesni rezultatai, taip vadinamas kūrinys tampa tik produktu. Animacinio filmo kūrimas, gamyba – kolektyvinis darbas, tad labai svarbus ne tik pagrindinių autorių, bet ir visos kūrybinės grupės užsidegimas. Trumpame straipsnyje būtų sunku nusakyti, kaip tai įvyksta, pavadinkime tatai apvaizdos įsikišimu.

 

Aurika Selenienė. Kūrybai įkvepia nerimastingas gyvenimas, sielos laisvė.

 

ATEITIES SIEKIAI

 

Algirdas Selenis. Esant dabartinėms realijoms, kai dar kūrybingi, pilni idėjų kūrėjai nurašomi į pensiją, sunku kalbėti apie tolimesnius mūsų planus animacinio kino žanre. Animacinio kino projekto įgyvendinimas be finansavimo neįmanomas. Kol kas kuriame tik „į stalčių“ ir geresnių perspektyvų nenusimato…

 

Aurika Selenienė. Kūrybinių planų  turime daug, tik įgyvendinti  ne visada galime, lėšų stygius ar kitos nenumatytos aplinkybės trukdo įgyvendinti suplanuotus projektus. Kuriame savo lėšomis trumpus autorinius animacinius filmus. Algirdas rašo humoristinius apsakymus, eiles, piešia nuostabius dailės kūrinius. Aš piešiu grafinius darbus, daug fotografuoju, kuriu menines fotografijas. Kuriame beveik kas dieną, jei ne ant balto popieriaus lapo, tai mintyse, ir sakome, kad dar ne mūsų saulėlydis….

 

Nuotraukoje: Algirdas Selenis ir Aurika Selenienė

Praėjusių metų pabaigoje startavusi legali platforma kinofondas.lt, kuri specializuojasi lietuviško kino srityje, jau pelnė prodiuserių pasitikėjimą ir nuolat pasipildo naujausiais šalies autorių filmais. Savo ruožtu platforma besirūpinanti audiovizualinių kūrinių autorių teisių asociacija AVAKA turi ambicijų pristatyti lietuviškąjį kino fondą platesniam užsienio žiūrovų ratui.  

 

„Kino fondas yra labai svarbus mūsų organizacijai. Jaučiame poreikį vykdyti ne tik teisių administravimą, bet ir padėti kino kūrėjams pasiekti savo žiūrovus. Tai yra viena iš nedaugelio legalių platformų Lietuvoje, kuri siūlo pamatyti mūsų šalies kūrėjų filmus. Vis daugiau prodiuserių atranda tai, kaip gerą alternatyvą. Šiuo metu puslapyje kinofondas.lt galima rasti 345 filmus, kurie patogiai suskirstyti dešimtmečiais ir yra lengvai pasiekiami visur, kur yra internetas“, – pasakojo AVAKA vadovas Darius Vaitiekūnas.  

 

Per pirmąjį tinklapio gyvenimo pusmetį kino fondą aplankė jau daugiau nei 62000 vartotojų. Tiesa, dažniausiai jie renkasi nemokamas peržiūras, gerokai mažesnė žiūrovų dalis linkusi mokėti simbolinę sumą – kelis eurus. Šiuo metu puslapyje yra apie 1000 užsiregistravusių vartotojų, kurie nori peržiūrėti ir mokamus filmus.  

 

Filmo „12 Kėdžių“ prodiuseris Stasys Baltakis svarsto, kad platforma turėtų būti lankstesnė vartotojo atžvilgiu. „Kino fondas be abejonių turi ateitį, tik reikia parengti patogesnę sistemą, priimti daugiau apmokėjimo rūšių. Viskas turėtų vykti staigiau. Dėl mažų sumų reikia pasitikėti vartotoju, priimti, diegti paprastesnius mokėjimo variantus, atsiskaitymus kortele. Bet šiaip tai yra labai gera platforma, labai geranoriška ir labai reikalinga. Ir jei kažkurie prodiuseriai kino fondui neduoda savo filmų, jie turbūt yra nepakankamai edukuoti, kad tai yra saugi platforma ir kad ji yra ateitis“, – sako S. Baltakis.

 

Jis pats lengviau galėtų atsakyti, kurių lietuviškų filmų dar nėra matęs nei vardinti pasižiūrėtus, kadangi nematytų – vos saujelė. Kalbėdamas apie kitus mūsų šalies autorių filmų gerbėjus, kuriems šis tinklapis – aktualus, S. Baltakis pirmiausiai įsivaizduoja intelektualus, žmones, kurie domisi lietuviška kūryba, nori pirmauti, būti išskirtiniai.  

 

D. Vaitiekūnas priduria, kad ateityje planuojama plėsti kino fondo auditoriją. „Bendradarbiaujame su įvairiomis kino institucijomis, siekdami sukurti teminius filmų paketus, pritraukti ir praplėsti žiūrovų auditoriją, subtitruoti kino filmus į įvairias pasaulio kalbas, pristatyti Lietuvos kiną ne tik šalies gyventojams, bet ir užsieniečiams. Taip pat jau planuojame ir kitus socialinius projektus, kurie padėtų Lietuvos kino kūrėjams lengviau atrasti savo žiūrovus ir gerbėjus, – teigia AVAKA direktorius. – Kartu noriu pasidžiaugti, kad daugėja legalių kino šaltinių internete, o kino bendruomenė vis drąsiau atranda alternatyvias filmų peržiūros galimybes. Dėl to laimi ir kūrėjai, ir žiūrovai.“